Povilas Sigitas Krivickas. Eugenijaus Macio nuotr.

www.voruta.lt

Lietuvių kalbos draugija, „Lituanistų sambūris“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas  šiemet vėl surengė kūrybinį konkursą „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. Organizatoriai sulaukė mokinių (5–12 kl.) ir suaugusiųjų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių autorių darbų.

Tai – laisvos formos rašytiniai pasakojimai apie įvairią asmeninę patirtį, mintys apie santykį su lietuvių kalba,  jos vietą ir vertę dabartiniame bei ateities pasaulyje. Konkurse dalyvavo ir „Vorutos“ bendradarbis, mūsų kolega Povilas Sigitas Krivickas. Jo rašinys buvo įvertintas šio konkurso premija.

Povilas Sigitas KRIVICKAS

Tas imlus trumputis žodis

Labai mėgstu trumpus žodžius – nuo daiktavardžio iki jaustuko. Kartais trumputėje ištarmėje gali tilpti ištisas siužetas. Vienas tokių yra žodis „jau“. Štai keli pavyzdžiai.

Pradėsime nuo žydų tautosakos. Miršta Moiša plyšus širdžiai, kai lošė kortomis. Reikia pranešti jo žmonai, tačiau niekas iš lošėjų neišdrįsta to padaryti. Pagaliau pasirenkamas Aronas, kuris buvo ramiausias iš visos kompanijos. Ateina jis į velionio namus, beldžia į duris ir, joms atsidarius, sako: „Aš nuo Kacmano.“ – „Ar nuo to, pas kurį mano vyrelis visą laiką lindi lošdamas kortomis?“ – „Taip.“ – „Ir lošia?“ – „Taip.“ – „Ir tikriausiai, kaip visada, pralošinėja?“ – „Tiksliai, ponia Sara, pralošinėja.“ – „Kad jis nudvėstų, tas niekšas!“ – „Jau…“

Šiuo trumpu žodžiu, ispaniškuoju „Ya“ („Jau“) vadinosi penketą dešimtmečių Madride ėjęs vienas populiariausių ir įtakingiausių tos šalies dienraščių per Franco režimą. Jo dienos tiražas kartais siekė 177 000 egz. Tačiau nauji demokratijos žingsniai tapo nepatogūs konservatyviam leidiniui ir reiškė laipsnišką skaitytojų bei viešumo praradimą. 1996 m. birželio 14-ąją laikraščio „Ya“ leidimas sustojo. Nuo 2008 m. jo antraštė naudojama skaitmeniniame laikraštyje „DiarioYa.es“, iš kurio buvo sukurtas „Radio Ya“.

Tam tikra prasme „Ya“ atgimė ir Rusijoje. Ten atsirado interneto portalas www.yagazeta.com. Jame netrūksta pikantiškų žinių. Viena tokių – „Įminta slaptoji piramidžių statybos technologija“. JAV archeologas Glenas Dešas (Glenn Dash) priėjo išvados, kad piramidžių sienų lygus sutapimas su pasaulio šalimis yra pasiektas sekant šešėliais per rudens lygiadienį. Tam buvo naudojamas gnomonas [gr. gnōmōn — saulės laikrodžio rodyklė], vertikalus stiebas, pagal kurio šešėlį nustatoma vietos vidurdienio momentas ir dienovidinio kryptis; vartojamas ir kaip saulės laikrodis. Gografinei padėčiai nustatyti gnomonas vartotas ir senojoje Vilniaus universiteto observatorijoje garsiųjų jos astronomų Tomo Žebrausko, Martyno Počobuto laikais.

Na, ir trečiasis pavyzdys, kaip sakoma, iš asmeninės patirties. Prieš keletą metų apturėjau rimtą priepuolį su aštriu skausmu krūtinėje. Pamaniau, atėjo eilė infarktui. Bet greitosios pagalbos medikai, padarę kardiogramą, širdies didelių sutrikimų nerado. Nuvežę ligoninėn, diagnozavo tulžies uždegimą. Pasiūlė operuotis. Teko sutikti. O kur dingsi, kai perspektyva – tokie priepuoliai dažnės. Dar po dienos buvau nudardintas į operacinę. Anesteziologė į kairės rankos pirštą suleido kažkokio preparato ir pasakė, jog netrukus turėčiau pajusti šilumą. Po keleto minučių ji paklausė, ar darosi šilta. Atsakiau, jog iš tiesų jaučiu save maloniai šylant. Užsimerkiau, nes didysis operacinės šviestuvas plieskė tiesiog į akis. Netrukus atsimerkęs ir pamatęs, kad sietynas nebešviečia, paklausiau, kada operuos. Išgirdau patį trumpiausią savo gyvenime atsakymą: „Jau.“

Pasirodo, manasis „netrukus“ tęsėsi apie dvi valandas. Per tą laiką daktaras Arūnas Eidikis laparoskopijos būdu pašalino „užsidegusios“ tulžies turinį. Paviršiuje liko tik nedidelės keturios skylutės, užklijuotos pleistrais. Po operacijos gavau patarimą privengti aštresnių ir sūresnių valgių. „Ar bus galima po savaitės valgyti štrudelį?“ – paklausiau ant lovos krašto prisėdusio jaunyvo mane operavusio chirurgo. „O kas tas štrudelis?“ – pasidomėjo daktaras ir dar paklausė, kodėl teiraujuosi būtent dėl šio patiekalo.

Paaiškinau, kad dar prieš keletą mėnesių dukra suplanavo kelionę į Vieną, nupirko lėktuvo bilietus tėvams ir sau. Tarp kitų malonumų („Fausto“ imperatoriškoje operoje, dailės galerijos „Albertina“, Šonbruno rūmų, kur grojo Mocartas, aplankymo ir t. t.) ten numatyta paskanauti ir tikro austriško štrudelio – obuolių pyrago – su plakta grietinėle ir kava…

Tik nebuvo planuotas tas nelemtas tulžies priepuolis, o iki kelionės liko vos savaitė. Daktaras smagiai nusijuokė, kad štrudelis neturėtų pakenkti. Paskambinau mobiliuoju dukrai ir tepasakiau: „Jau!“ O ji iškart suprato, kad jau galėsim leistis į kelionę. Koks talpus trumpas žodis… Kiek kitaip jį suprato mūsų poetas humoristas Antanas Gustaitis:

AŠ BIJAU TIK ŽODŽIO JAU

Man nebaisi teisybės saulė,

Nebaisūs atdūsiai kančių.

Galiu nujoti per pasaulį

Ant savo artimo pečių,

Bet kai mane apžergia jau,

Tada bijau.

Man nebaisu suniekint žmogų,

Sutrypti garbę jo purve.

Galiu pakarti jį po stogu

Vis vien – liežuviais ar virve,

Bet kai mane apšmeižia jau,

Tada bijau.

Man nebaisu bučiuoti skruostus,

Kalbėt sukreivintus žodžius.

Nors mylimoji dangui guostųs,

Sakau: tos ašaros nudžius

Tiktai kai žiedus mainom jau,

Tada bijau.

Man nebaisu, jei kas ten miršta

Kovos lauke ar patale.

Kai giltinė ant jūs įniršta,

Sakau: tebūna jos valia.

Bet jeigu man ji tartų: Jau! –

Tada bijau.

—————————————-

 Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.