Esu aš paukštis, vėtroj nepaklydęs
ir niekad neišleidęs žemės iš akių,
skrendu viršūnėn, kur kaip saulė žiedas žydi,
regiu jį rytdienoj galingą, šviesų, didį
ir pro perkūnijų aidėjimą šaukiu:

Esu aš paukštis, ūkanoj pabudęs,
skrendu žvaigždžių pakalnėn šion atnešt,
širdies kad nesuėstų laiko rūdys,
žiedų kad nepakąstų skausmo rudens,
žmogus kad mestų pančių grandines.

Esu aš paukštis, kurs bedugnėj nardo,
kurs nei prieš mirtį, nei prieš naktį nedrebės,
kas tars kaip burto žodį mano vardą, —
pro lemtį viešpačių ir pro teisybę kardo
kaip talismanas jam, parpuolusiam, skambės:

Esu aš paukštis, lanke nepašautas,
nesuviliotas aukso narvo, deimanto grūdų,
iš ten, kur liko mirčiai lizdas krautas,
į ten, manan balsan kur kyla tautos, —
gyvent! gyvent jus šaukdamas skrendu.
B. Brazdžionis

 

Lietuvos patriotė, Jono Vileišio anūkė, Vileišių šeimos, ypatingai Emilijos Vileišienės atminimo saugotoja. Reda Tursaitė gimė 1940 metais okupuotame Vilniuje.                                                       

Iš Redos Tursaitės atsiminimų – “1941 metų birželį mūsų šeima buvo represuota. Tėvas atskirtas nuo šeimos ir įkalintas lageryje.  Mama, brolis Gediminas ir aš gyvuliniais vagonais buvome išvežti iš Lietuvos ir paleisti Altajaus krašte. Man buvo vieneri metai, broliui – septyneri. 1947 metais motina nutarė bėgti į Lietuvą. Toje ilgoje kelionėje sutikome gerų visai nepažįstamų žmonių, kurie kuo begalėdami mums padėjo. Taip pasiekėme tėvynę, kaip tuomet mums atrodė, svajonių kraštą. Kaune apsistojome pas Juliją Biliūnienę – Matjošaitienę. Ji po savo stogu priėmė mus, bėglius, beteisius žmones. Aš išgąsdinto vaiko akimis žiūrėjau į linksmai žaidžiančius, nerūpestingus Matjošaitienės vaikaičius, jos dukters Meilės Lukšienės vaikus. Po kiek laiko mamą suėmė. Aš atsidūriau vaikų namuose, iš pradžių Vilniuje, paskui Lauruose. Trūko maisto, visą laiką buvome alkani. Kai išvesdavo pasivaikščioti, pavasarį nuskabydavome visus rūgštynių ir kiškio kopūstų lapelius. Žiemą kartais ant sniego rasdavome pabertų vikių – juos surinkdavome ir suvalgydavome iki paskutinio grūdelio. Brolį priglaudė prof. Tadas Ivanauskas savo Obelynėje. Jis ten dirbo visus reikalingus sodo priežiūros darbus. Per atostogas ir mane ten kokiam mėnesiui priimdavo, maitindavo. Bet, grįžus į vaikų namus, vėl nuo alkio sulysdavau. Mama – Sorbonos universiteto auklėtinė, Vilniaus universiteto bibliotekininkė, prof. Mykolo Biržiškos, universiteto rektoriaus, dešinioji ranka B. Vileišytė – Tursienė tapo Girienės tarnaite. Kai tik galėdavo, ji atbėgdavo į vaikų namus manęs aplankyti. Tačiau ne visuomet galėdavo. Kartais mane aplankydavo šeimos draugai ir sakydavo: Mama dabar atvažiuoti negali. Ji atvažiuos po mėnesio. Skaičiuodavau dienas, bet praeidavo ne mėnuo, o du ar trys, kol sulaukdavau mamos. Vėliau sužinojau, kad tuos mėnesius ji vėl būdavo uždaryta kalėjime. 1956 metais iš lagerio į Lietuvą sugrįžo tėvas. Padedama gerų žmonių, mama gavo darbą M. K.Čiurlionio meno mokyklos bibliotekoje.“

Šviesios atminties Reda Tursaitė Vilnijos krašto lietuvė, patyrusi Sibiro tremties žiaurumus, visada išlikusi pozityvumo ir giedros nuotaikos asmenybe. Šviesios atminties Reda Tursaitė mokėsi tuometėje Vilniaus 7-oje vidurinėje mokykloj, ją baigusi, mokėsi ir baigė Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Po  studijų baigimo dirbo gamyklose ir finansų ministerijoje, visur pasižymėjo darbštumu ir pareigingumu. Vasario – 16-osios, Vilniečių ainių ir kitų organizacijų narė, aktyvi visuomenininkė. Jos dėka įamžintas ne vienas iškilus Vilniaus ir Vilnijos krašto lietuvis. Reda Tursaitė aktyviai dalyvavo vasario 16 – osios klubo veikloje, kaip senelio 1918 m. vasario 16-osios dienos Nepriklausomybės akto signataro  Jono Vileišio atminimo, ypatingai Emilijos Vileišienės ir visų Vileišių puoselėtoja – saugotoja. Jos didelis indėlis, Vileišių vardo įamžinimas – koplytstulpiai, atminimo lentos, vardinės premijos, ugdymo įstaigų vardai,  ypatingai paminklai – Kaune Burmistrui J. Vileišiui ir Vilniuje Kosciuškos skvere broliams Vileišiams, kartu su istoriku prof. Jonu Aniču parengta ir išleista Vileišiada.

Ilsėkitės Ramybėje, Gerb. p. Reda, mums buvo garbė Jus pažinti ir keliauti su Jumis gyvenimo kely… Taip sunku ištarti Sudie, o gal iki pasimatymo, ten kur susitiksime visi Amžinybėje…

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos Alumnų vardu, nuoširdi užuojauta Vileišių giminei, velionės Redos broliui Jonui Gediminui, jo sūnui Gediminui Tursai ir visiems artimiesiems, pažinojusiems velionę. Tebus lengva ilsėtis Vileišių šeimos panteone senųjų Rasų kapinėse.

 

Atsisveikinimas:

Laidojimo už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, namų 2 salė, adresu: Paco g. 4, Vilnius.
2023 06 26  nuo: 16:00 val. – 20:00 val.;
2023 06 27  nuo:   9:00 val. – 12:00 val..
Urna su palaikais 12 val. bus išlydima į Senųjų Rasų kapines, Vileišių šeimos panteoną (koplyčią).

Habil. dr. Ingė Lukšaitė 

ŠVIESIOS ATMINTIES BIČIULĘ REDĄ TURSAITĘ PRISIMINUS…

Tik išėjusią bičiulę Redą prisimenu:  nuo vaikystės iki gyvenimo saulėlydžio per sunkiausius gyvenimo tarpsnius, buvusią labai kuklia, subtilia  asmenybe, kurioje slypėjo – gili erudicija, platus apsiskaitymas, nuoširdus domėjimasis pasauliu, istorija, Vilniumi ir vilniečiais. Ji buvo Vilniui ir Vilnijos kraštui labai daug davusių Vileišių šeimos žmogus.

Šviesios atminties bičiulės vilniečių ainės Redos gebėjimas suburti žmones bendram siekui įamžintas paminkluose. Jos dėka įamžintas ne vienas iškilus Vilniaus ir Vilnijos krašto lietuvis. Ji labai rūpinosi ir aktyviai dalyvavo vasario 16 – osios klubo veikloje, kaip senelio 1918 m. vasario 16-osios dienos Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio atminimo ir Emilijos Vileišienės puoselėtoja ir saugotoja. Jos didžiausias indėlis – paminklai Kaune Burmistrui J. Vileišiui ir Vilniuje Kosciuškos skvere Broliams Vileišiams.

Ištremta – sugrįžusi  ir mirė tikra vilniete. Tebūnie lengva jai jos protėvių ir pačios Vilniaus žemė.

Pedagogė  Danutė  Bronė Puchovičienė – buvusi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė – emeritė 

REDĄ TURSAITĘ PALYDINT…   

Šį rytą pasiekė liūdna žinia, kad netekome Redos Tursaitės (Jono Vileišio anūkės) Vileišių giminės atminimo puoselėtojos. Netekome tikros lietuvės – tremtinės, senųjų vilniečių ainės. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (Vytautinės) globėjos ir rėmėjos. Ši netektis palies kiekvieną iš mūsų tai didis praradimas Vilnijos kraštui ir visai Lietuvai.

Man teko laimė pažinti šia neeilinę moterį, kuri žavėjo savo paprastumu, nuoširdumu ir atvirumu. Man ji buvo pavyzdys kaip galima suderinti vadybininį, pedagoginį ir atminties išsaugojimo darbą. Atkurtos nepriklausomybės aušroje – 1993 metais Reda Tursaitė ateidavo į tuometinę Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Ji skatino pedagogus nebijoti eiti ir garsiai, drąsiai  kalbėti apie didžios mokyklos, kurią okupantai bandė nugesinti praeitį. Mokyklos, kuri Lietuvai davė labai daug iškilių ir garsių asmenybių. R. Tursaitė pakvietė mane į senųjų Vilniečių ainių klubą, kalbėti apie Vytauto Didžiojo vardą ir svarbą mūsų mokyklos vėliau gimnazijos istorijoje. Reda labai didžiavosi ir džiaugėsi, kada buvo atgautas Vytauto Didžiojo gimnazijos vardas. Šviesios atminties Reda Tursaitė vesdavo istorijos pamokas, kuriose pristatydavo Viliešių ypatingai Emilijos Vileišienės portretus  ir kitų iškilių asmenybių susijusių su gimnazijos istorija atminimą. Reda labai džiaugėsi, kad gimnaziją baigė jos brolio Jono Gedimino vaikaitis Petras Tursa ir mokėsi kiti Vileišių palikuonys.

Redos darbai šioje žemėje pabaigti, bet kaip ir visų Vileišių dvasia yra su mumis gyvaisiais ir jos mintys realizuosis mūsų darbuose. Tebus lengva jai Vilniaus senųjų Rasų kapinių žemelė, kartu ilsintis su savo protėviais.