Ignas MEŠKAUSKAS, Kėdainiai, www.voruta.lt

Gausi Kavaliauskų šeima iš Vozbučių kaimo, Krakių valsčiaus, artėjant rytų frontui į vakarus nepasitraukė. Nors žemės turėjo nemažai, 60 ha, bet jie niekam blogo nepadarė ir neturėtų jų niekas bausti. Ar taip lengva palikti viską, tartum visą gyvenimą pasikrovus mantą su vežimu pasukti į dulkėtą kelią kartu su kitais pabėgėliais, pramintais keliais į nežinią. Atrodo, lyg kaltės būtum slegiamas. Jų šeima instinktyviai jautė, kad nieko gero negalima laukti, tačiau neįsivaizdavo, jog blogio riba gali nusitęsti taip toli. Net baisiausiam košmaro sapne nesapnavo, kad jų šeimai taip gali atsitikti. Tačiau realybė pralenkė visus galimus košmaro sapnus: iš jų gausios šeimos, praėjus visus devynerius pragaro lageriuose ratus, liko tik viena Adelė Kavaliauskaitė-Alijauskienė su seserimi. Tėvas su dviem sūnumis žuvo miške ir niekas nežino, kur miškuose išvargę ilsisi jų kaulai. Motina po dvasinių traumų nykte sunyko. Iš gražių ūkio pastatų, sodo, medžių paunksmės liko tik plynas laukas.

Praūžus frontui, atrodo, lyg ir nieko ypatingo neįvyko: tėvas kaip buvo nuo senų laikų seniūnas, taip ir liko. Sūnus Alfonsas įsidarbino Kaune. Bet netrukus vienas atsitiktinis įvykis vijo kitą, jie artino šeimos pražūtį. Buvo nukauti du matininkai, grįžtantys namo iš Vozbučių kaimo, kurie kaip tik buvo naujakuriams atmatavę žemės sklypą iš Kavaliausko ūkio. Žuvo netoli Kavaliauskų sodybos apšaudant miškiniams juos lydinčių stribų palydą. Nors šis įvykis nieko bendro neturėjo su Kavaliauskų šeima, bet niekam to nepaaiškinsi. Po kurio laiko kilnių jausmų vedamos atėjo žuvusiųjų žmonos apžiūrėti vietą, kur žuvo jų vyrai. Kadangi jos užtruko ir jau buvo pritemę, Kavaliauskai pasiūlė pernakvoti. Dar vienas atsitiktinumas – naktį pas Kavaliauskus užsuko miškiniai. Kad neįvyktų nesusipratimas, tėvas moteris paslėpė, o jas palydėdamas prašė niekam nesakyti apie tai, ką pastebėjo ir sužinojo. Bet vargu ar jos iškentėjo. Be to, Kavaliauskai susitikdavo su trimis savo pusbroliais Brazauskais, kurie buvo pridarę okupantams žalos. Sūnų Antaną pradėjo šaukti į Krakių stribų būstinę mušant kvosti – kur Brazauskų bunkeris? Tėvas, būdamas žmogus visuomenininkas, o be to, buvęs seniūnas, turėjo pažįstamų Krakių miestelio bei valsčiaus valdžioje. Vienas jų, rusas iš NKVD, įspėjo, kad jų šeima skubiai pasišalintų.

Skubotai gręsiančio pavojaus akivaizdoje šeima paliko savo namus. Motina su dukterimis apsigyveno pas pažįstamus, toliau nuo namų, savaime tapo ryšininkėmis, o visi trys vyrai su tėvu priešaky išėjo į mišką. Nors šeima buvo išblaškyta, bet palaikydavo vienas su kitu glaudžius ryšius ir žinodavo apie kiekvieno padėtį ir vargus. Motina su dukterimis ir toliau rūpindavosi vyrų drabužiais, taisydavo juos, nešdavo į mišką pakeisti apatinius. Ir šiaip dažnai ko prireikdavo. Juk trys vyrai. Jos matydavo, kaip tėvas su sūnumis, turėdami savo namus, kartu su kitais miško vyrais miegodavo ant sniego apsirengę, pasikloję eglių šakomis, sugulę ratu, o vidury per naktį kūrenamas laužas, saugo sargyba. Dukterys žinodavo jų buveinę, kur ko paklausti, kada juos atrasti.

Darydavo būrių sueigas, kuriose kartais pasitaikydavo dalyvauti ir seserims. Nuo jų nesislėpdavo. Susirinkdavo daug vyrų. Iškeldavo vėliavą, giedodavo himną, kitas patriotines dainas, sakydavo kalbas, atlikdavo karinius pratimus. Širdis prisipildydavo džiaugsmo. Rodos jau vėl Lietuva, – sužiba žiburėliai akių kampučiuose pasakojant Adelei. O Lietuva buvo dar labai toli. Jos laukė rūkstančiai išdavysčių ir kraujo upelių, nutautėjimas, sulaukėjimas, atsiradimas ties tautos išnykimo riba. Pačios Adelės laukė kalėjimai, persiuntimai, tardymai, lageriai, tėvo, abiejų brolių žūtis miškuose, motinos netektis. Motina su dukterimis keisdavo gyvenamąją vietą, nes apylinkės šnipeliai, pastebėję naujai atvykusius žmones, už grašius pranešdavo valdžiai, kuri susidomėdavo atvykėliais. Pagaliau jos išsiskirstė kiekviena sau kaip išmano. Tik pas motiną susikirsdavo visų išblaškytų šeimos narių keliai. Nors motina žinodavo, kad nuolat pasalauja, slankioja stribai ir kareiviai, kad saviesiems pavojinga lankytis pas ją, bet širdis laukdavo. Nuo kiekvieno vėjo šuoro ar atšokusio nuo lango krentančio lapo krūpteldavo, su viltimi suklusdavo.

Šį kartą tyliai į langą, atsargiai apsidairęs, smiliumi pasibeldė Alfonsas. Motina skubotai dangstė langus, degė žiburį, šildė viralą, žinojo, kad sūnus išalkęs. Blankioje žvakės šviesoje motiniška akis pastebėjo iš sūnaus laikysenos, akių kažką  kitaip  negero. Staiga ji sustingo vidury gryčios – sukaustė ją kraupi nuojauta.

-Sakyk greičiau, – neiškentė motina. Sūnus tylėjo. Pagaliau supratęs, kad motina jau kankinasi, ištarė: -Nebėra tėvo.

Nors motina jau buvo pagyvenusi ir daug ką mačiusi, bet nežinojo, kad pasaulyje gali būti tokių baisių žodžių. Paprastai, išgirdusi žinią apie žmogaus mirtį motina turėjo gerą įprotį sukalbėti „Amžiną atilsį“. Klaupėsi, puolė į maldą, bet žodžiai trūkčiojo, malda nutrūko… Tik dabar suvokė, kaip sunku tarti maldos žodžius ir kad jie yra ne tie patys, kuriuos tardavo už pažįstamą, tolimesnį giminaitį, o už savo Vladą, su kuriuo sugyveno keturis vaikus, šeimos galvą, ūkio gaspadorių, tiek metų pragyvenusį kartu… Ranka pagriebusi mukelę taip pat sustingo. Aprimus pirmajai skausmo audrai, Alfonsas trumpai papa­sakojo tėvo žuvimo aplinkybes: Ruseinių miške jie buvo užpulti staiga, šaltą sausio rytą, ir netikėtai. Priešų buvo daug, ugnis stipri. Teko trauktis, nes kautis vietoje būtų beprasmiška, būtų apsupę. Sniego miške buvo iki kelių. Tėvas, kaip pagyvenęs, anksčiau sukaito, pavargo. O priešas su šunimis tiesiog lipo ant kulnų, nemažėjančia ugnimi. Tėvas, prišokęs, ištraukė kul­kosvaidį ir liepė mums trauktis, o jis pasilikęs dengs ugnimi, nes kitos išeities nėra. Mes laimingai pasi­traukėme, o tėvas liko kautis. Jis –žuvo ir dar vienas nuo Šiluvos partizanas pateko į nelaisvę..

      Ilgai sūnus atpažino kalenant tėvo kulkosvaidį. Pagaliau, kada jie buvo jau gana toli, kulkosvaidis nutilo. Nusmelkė skaudi mintis, kad gali būti  tėvo gyvybė užgeso… Priklaupė galvą palenkęs minutėlę ir vėl traukėsi toliau. Kaip vėliau paaiškėjo, nutilus kulkosvaidžiui tėvas dar buvo gyvas. Jo gyvybė užgeso  pakelyje vežant į Josvainius.

Išbėgę iš miško pastebėjom, kad visi kaimai pilni enkavedistų. Būrys nutarė skirstytis individualiai. Jis niekieno nepastebėtas įlindęs klojimą ir tris dienas išbuvęs, kol nesibaigė apsupimas, pasalos. Girdėdavęs  kaip šeimininkai ateina pasiimti pašaro, bet nerizikavęs juos prakalbinti, nesigaudydamas, kas jie yra. Po trijų dienų per ryšininkus susirinkęs būrys sužinojo, kad tėvo nebėra, buvo sužeistas ir pakely mirė. J.Mažeika rogėse jį matė dar gyvą. Jis buvo nuvežtas į Josvainius ant grindimo prie stribų būstinės. Vėliau jį  stribai atvilko prie kultūros namų, pastate  prie tvoros, gąsdinti einančias į šokius komjaunuoles. Kur jį užkasė, šiandien niekas nežino. Veikiausiai Vozbučių kaimo tvarkingą ūkininką, gausios šeimos tėvą, ilgametį seniūną, didvyriškai žuvusį 1949 m. sausio mėn., priglaudė Josvainių miestelis, kur šiandien užstatytas daugiabučiais gyvenamaisiais namais ir tarp jų paminklas žuvusiems. Vėliau motina sužinojo tėvo žuvimo vietą, žadėjo pastatyti kryžių, bet nesuspėjusi mirė.

Sūnus Alfonsas, kuris motinai perdavė liūdną žinią, žuvo tų pačių metų liepos 22 dieną. Liudytojai ir dokumentai rodo jo žuvimo aplinkybes.

-Buvo prinokusios vyšnios, – prisimena sesers Adelės  duktė Vida, priglausta svetimų gerų žmonių, kai motina, ryšininkė, buvo areštuota.

-Kautynės prasidėjo miške. Besikaunant miškinius išstūmė į pamiškę. Tačiau miškiniai pamatė, kad miškas apsuptas ir pamiškėje į atvirą lauką nebėjo, įvyko mirtinos kautynės. Šaudėsi ilgai, nepasidavė, – gerai prisimena netoli gyvenęs Libertas Urbonas.

Po kautynių Libertas Urbonas matė, kaip keliu į mišką ėjo apie 300 NKVD kareivių. Maždaug po metų stribai pietavo pas Urboną ir prasitarė, kad šioje vietoje žuvo keturiolika kareivių, o vienam karininkui buvęs peršautas kaklas, bet jis pasveikęs.

Algirdas Vaikutis, kurio sodyba buvo prie pat miško, prisimena, kad šūviai miške buvo girdėti nuo pat ryto. Šukavo mišką, kareivis ėjo prie kareivio. Iš miško išstumti partizanai atsirado prie mūsų trobų, bet už trobų buvo pasislėpę stribai, kurie pradėjo šaudyti į juos. Partizanai metėsi atgal į mišką, kur sutiko išeinančius rusų kareivius. Tuomet ir įvyko paskutinės kautynės. Visą valandą Vaikučio šeima gulėjo kamaroje ant grindų, o pamiškėje kulkų nukapoti alksniai tiesiog raudonavo. Ypač ilgai gynėsi vienas partizanas, įšliaužęs į vasarojaus lauką, užėmęs patogias pozicijas. Tai buvo Alfonsas Kavaliauskas, kurį A.Vaikutis gerai pažinojo, nes pas jį buvo prisiglaudusi jo sesers duktė (mažametė), ir dėl to Alfonsas dažnai užeidavo. Jis paskutiniu metu nešiojosi rusišką automatinį šautuvą – „dešimtuką“. Vieni kareiviai stebėjosi jo narsumu, kiti keikė. Visus žuvusius suguldė ant kiemo. Jų buvo septyni. Be penkių partizanų, matyt, buvo nukauti miške, dar du kažkokie žmonės. Kaip šiuo metu nustatyta, be Alfonso Kavaliausko žuvo Alfonsas Ūsas – „Žaibas“, Alfonsas Lisys  „Aušra“, Vladas Šulskis „Lapas“ ir dar vienas nežinomas – „Medžiotojas“.

Ryšininkės Onos Valytės išsaugotame partizanų archyve pageltusiuose puslapiuose atrasta šių kautynių eiga.

                                  Kautynių bei susidūrimų aprašymas

Josvainių valsčiaus Ruseinių miškas, 12 kvartalas. 1949 m. liepos 22 d. 12 val. Kautynės tęsėsi 6 val.

        Partizanų stovykla užvesta šnipo (šnipo pavardė ir vardas, amžius, bei gyv. vieta nenustatyta).

Šnipo asmenybė nenustatyta, bausmė neįvykdyta.

VYTENIO dalinys (Mindaugo tėvonija) pasitraukė 5 partizanai. VYT-DV-Lapas, Skv Medžiotojas, V.Aušra, P.Žaibas ir P.Gediminas.

Kautynėms vadovavo DV Lapas.

       MGB, MVD ir stribai, viso apie 300 asmenų. Apginkluoti kulkosvaidžiais, pusautomatiniais šautuvais, automatiniais pistoletais, granatomis.

1949 m. liepos 20 d. VYT dalinys buvo apsistojęs Ruseinių miške 12 kv. Trys partizanai buvo išeigoje, o penki partizanai buvo stovykloje. Dienos metu 12 val. nežinomas šnipas atvedė ir įrodė partizanų stovyklą. Priešo buvo apie 300 asmenų, kurie apstojo visą 12 kv., o taip pat išdėstyti buvo palaukėje kulkosvaidžių lizdai. Du partizanai „Aušra“ ir „Gediminas“, buvo nuo stovyklos nuėję kiek toliau, apie 100 m, kur jie buvo sulaikę grybaujančią jiems pažįstamą mergaitę, su kuria kalbėjosi. Nuo to laiko partizanai „Aušra“ ir „Gediminas“ pamatė, kad jų link ateina šnipai. Abu jie šoko bėgti į stovyklą, pranešti savo draugams apie pastebėtą priešą. Priešas atidengė ugnį į partizanus. Mergaitė metėsi į šoną ir sėkmingai pabėgo apšaudoma rusų. Visi partizanai į priešą atidengė ugnį ir vadovaujami DV „Lapo“ kovėsi stovykloje apsuptame miške priešo žiede apie 1 vai. Partizanams laimingai pavyko pralaužti apsupimo žiedą pietų pusėje ir atsišaudant trauktis. Besitraukiant kautynėse žuvo dalinio vadas „Lapas“, SKV „Medžiotojas“. Likę partizanai tose kautynėse iš lėto traukėsi į vakarus, į lauką. Išbėgę į lauką ūkininko sodybos priedanga norėjo trauktis toliau laukais, bet ir ten sutiko priešą, kuris į partizanus atidengė ugnį ir apsupo žiedu. Partizanai šoko atgal į mišką ir kovėsi. Kautynėse du partizanai „Žaibas“ ir „Aušra“ žuvo, o partizanas „Gediminas“ sužeistas prašliaužė pro priešo apsupimą ir šliaužė į vakarus. Po ilgo ieškojimo priešui pavyko šuns pagalba surasti sužeistą avižose pasislėpusį partizaną „Gediminą“ (Valdą). Priešui priartėjus, partizanas „Gediminas“ gynėsi – atidengė ugnį. Kadangi priešų buvo daug, o partizanas vienas, ir dar sužeistas, todėl besikaudamas garbingai žuvo.

              Žuvo šie partizanai: DV „Lapas“, SKV „Medžiotojai“, P.“Aušra“, P.“Gediminas“, Žaibas.

Priešui pateko ginklai: 2 šautuvai, 1 pusautomatis, 1 šautuvas, 1 automatinis pistoletas (mašinkė) ir 4 pistoletai.

Priešų žuvo 8 asmenys ir 7 sužeisti..

      Dalinio vadas „Lapas“ kovėsi tik su ginklu pistoletu FN, nes 1949 m. birželio 24 d. kautynėse priešui buvo patekęs jo automatinis pistoletas (mašinkė).

      Žinias suteikė VYT dalinio DV „Pavasaris“, surinkęs žinias iš vietos gyventojų ir padaręs kautynių vietos aprašymą.“

                                                              Pavasaris

         Antras jauniausias tėvo sūnus Antanas žuvo 1951 m. sausio 21 d. Lipliūnų miške kartu su visu septynių kovotojų būriu: Rolandu Svetlausku, Jonu Pranaičiu, Juozu Aleksa ir dviem nenustatytais.        Visi septyni buvo suguldyti Kėdainiuose ant grindinio.

Vyko atkaklios nelygios kautynės. Vietinių žmonių atsiminimu, rusų buvo kaip musių.

Motinos ir dukters Janinos ryšiai su Antanu, jauniausiu tėvo sūnumi, sustiprėjus terorui ir sekimui, nutrūko. Niekas nežino, kuriuose miškuose jis gyveno ir kokie jo pasaulyje buvo artimiausieji žmonės. Tik sugrįžus iš lagerio sesuo Adelė sužinojo iš tolimo savo giminaičio, kuris matė ir atpažino Antaną gulintį ant grindinio Kėdainiuose, kartu su kitais partizanais. Spėjama, kad jie buvo užkasti žvyrduobėse Kėdainių mieste, Skongalio gatvės gale.

-Mes žinom, kad žūsime. Bet žūsime savoje žemėje, – sakydavo Adelei tėvas.

Iš gausios Kavaliauskų šeimos liko tik Adelė Kavaliauskaitė-Alijauskienė su seserimi Janina, susiradusi prieglobstį Vilainių gyvenvietėje.

Čia buvo Kavaliauskų sodyba – parodė pro automobilio langą pravažiuojant keliu pro Vozbučių kaimą  rudenėjantį lauką Zinaida  Zimaitienė, taip pat buvusi kalinė už savo brolį, žuvusį Paliepių miške  pirmose kautynėse.

-Labai norėtųsi sustoti prie tos vietos kur guli tėvo ir brolių kaulai. Uždegti žvakutę, pasimelsti, padėti gėlių, – lyg sau nutęsė Adelė. ..

-Jei tėvas nebūtų išvedęs sūnų į mišką, gal būtų gyvenę, – lyg užjaučia Adelę  kaimynas. Bet tėvo vertybės  buvo kitokios. Adelė gerai prisimena, kaip, tėvui giedant Maironio giesmę, tariant žodžius: „Šalis, kur miega kapuos didvyriai“, akių kampučiuose pasirodydavo žiburėliai.

Tėvas su sūnumis atlikę pareigą Tėvynei grįžta namo į gimtuosius Vozbučius – granito  akmenyje visam laikui.