Simonas Čechavičius. Šv. Kotrynos sužadėtuvės. Apie 1757-1760 m. Fot. Antanas Lukšėnas, LNDM

Į Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčios didįjį altorių sugrąžinti baroko genijumi vadinamo dailininko Simono Čechavičiaus (Szymon Czechowicz, 1689–1775) tapyti paveikslai.

Simonas Čechavičius – vienas žinomiausių ir iškiliausių dailininkų Abiejų Tautų Respublikoje. Jis gimė Krokuvoje, studijavo ir ilgą laiką gyveno Romoje. 1731 m. grįžo į Lenkiją ir tapė daugiausia vienuolijų bažnyčioms. XVIII a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje S. Čechavičius sukūrė ne vieną šedevrą Vilniaus jėzuitų, vizičių, benediktinių bažnyčių altoriams, kai kurie jų išliko savo vietoje iki šių dienų. Šv. Rapolo bažnyčios didįjį altorių tebepuošia šv. arkangelo Rapolo atvaizdas, o šoniniame altoriuje kabo paveikslas „Šv. Stanislovo Kostkos komunija“.

Dauguma S. Čechavičiaus bažnyčioms tapytų paveikslų sovietmečiu pateko į Lietuvos dailės muziejų (dab. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tarp Lietuvos Respublikos ir Šv. Sosto pasirašyta bendradarbiavimo sutartis ir Katalikų bažnyčiai atkurtos nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes, pradėtas jų grąžinimo procesas. Nuo 2009 m. veikiančiame Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejuje, Šv. Mykolo bažnyčios didžiajame altoriuje, galima išvysti S. Čechavičiaus tapytą „Nukryžiavimą“, kuris buvo skirtas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai. Taip pat čia eksponuojami vizičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios altoriuose kabėję šv. Juozapo ir šv. evangelisto Jono atvaizdai. Į savo pradinę vietą jau anksčiau sugrįžo Šv. Ignoto bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas „Šv. Ignaco Lojolos vizija“.

Daugiausia altorinių paveikslų – iš viso 13 – Simonas Čechavičius nutapė Vilniaus Šv. Kotrynos benediktinių bažnyčiai. 1741 m. vyko bažnyčios rekonstrukcija, jai vadovavo architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Jo dėka pastatas įgavo tokį pavidalą, kokį regime šiandien. Tuometinė vienuolyno abatė Ona Mechtilda Hilzenovaitė įvairiems dekoravimo darbams samdė skulptorius Hedelius, taip pat jos rūpesčiu bažnyčios altoriai pasipuošė S. Čechavičiaus drobėmis. Nors bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, o čia gyvenusios benediktinės pasitraukdamos į Lenkiją išsivežė ir dalį vertybių, dauguma dailininko paveikslų išliko.

Šiomis dienomis į savo vietą Šv. Kotrynos bažnyčios restauruotame didžiajame altoriuje sugrąžinti du pirmieji paveikslai. Apatiniame tarpsnyje pakabintas bažnyčios globėjai skirtas atvaizdas „Šv. Kotrynos sužadėtuvės“, vaizduojantis šventosios kankinės Kotrynos Aleksandrietės viziją – mistines sužadėtuves su Jėzumi. Paveikslas XIX–XX a. buvo ne kartą restauruotas, 1970 m. pavogtas, o per vagystę smarkiai apgadintas. 2007–2013 m. šį kūrinį tyrinėjo ir restauravo P. Gudyno restauravimo centro specialistai Algimantas Vaineikis, Žymantė Kasperavičienė, Juozapas Blažiūnas. Į viršutinį altoriaus tarpsnį sugrįžo paveikslas „Švč. Trejybė“, jame nutapyti trys dieviškieji asmenys, sklendžiantys virš visatą vaizduojančio rutulio. Paveikslą XX a. pab. restauravo Teresė Blažiūnienė, Margarita Šimelionytė, Daiva Petrauskaitė.

Bažnytinio paveldo muziejus reiškia nuoširdžią padėką Vilniaus arkivyskupijos Restauravimo ir statybos tresto restauratoriams ir meistrams, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus darbuotojams, P. Gudyno restauravimo centro restauratoriams, Šv. Kotrynos bažnyčios administracijai už pagalbą ir kartu su Bažnytinio paveldo muziejumi atliktus sudėtingus paveikslų sugrąžinimo į altorių darbus.                                                                                                    

Bažnytinio paveldo muziejaus informacija