ANIMA MUNDI ACADEMIA Art Magazine No. 19, 2026
Aušra Virvičienė, www.voruta.lt
Šiandien vis dažniau ieškome iniciatyvų, kurios sujungtų kūrybą, mokslo žinias ir prasmingas bendruomenės veiklas. ANIMA MUNDI ACADEMIA yra viena iš tokių organizacijų, kur menas, mokslas ir švietimas susitinka ne teorijoje, o realiose veiklose ir renginiuose. Tai tarptautinė kultūros, meno, mokslo ir švietimo platforma, kuri siekia kurti prasmingą, į žmogaus vidinį augimą ir socialinį poveikį orientuotą veiklų lauką. Organizacija save pristato kaip erdvę, kur susitinka kūrėjai, tyrėjai, edukatoriai, inovatoriai ir institucijos, o bendras tikslas – skatinti tarpdiscipliniškumą, bendrakūrą ir idėjų sklaidą, kuri per meną ir žinias padėtų geriau suprasti žmogų bei jo santykį su pasauliu. Ši kryptis atsiskleidžia per tarptautines iniciatyvas, socialinės praktikos meno projektus, taip pat per turinio sklaidą ir leidžiamą meno žurnalą. Visa tai padeda organizacijai formuoti kintantį tinklą ir kultūros progresą demonstruojantį tinklą.
Organizacijos lyderė – ANIMA MUNDI ACADEMIA įkūrėja ir tarybos narė menininkė Zita Vilutytė. Jos interesų laukas platus – nuo muzikos ir vadybos iki meno kūrimo, socialinių praktikų ir neuromokslų. Organizacinėje veikloje ji formuoja projektus, kuruoja tarptautines parodas, rengia interviu ir apžvalginius tekstus, prisidedant prie organizacijos sklaidos ir turinio formavimo.
Z. Vilutytė kartu su AMA komanda organizuoja ANIMA MUNDI ACADEMIA renginį, kuris vyks lapkričio 11 d. Renginys vadinasi „Meistriškumo, partnerystės ir ekscelencijos forumas inovatyviems verslo kūrėjams“. Jame akcentuojama idėja „Švarus protas, geresnis gyvenimas“. Forumas numatytas Šiauliuose, viešbučio „SUNCITY“ konferencijų salėje ir orientuotas į žmones, kurie ieško ne tik profesinės sėkmės, bet ir platesnio požiūrio į gyvenimo kokybę, vidinę būseną bei asmeninę brandą. Pagrindine pranešėja pristatoma Mirta Pola Rossi iš Argentinos – lektorė, neuroedukacijos trenerė, siejanti pedagoginę patirtį su neuromokslo įžvalgomis ir „smegenims suderinamu ugdymu“.
Vakarinėje programos dalyje numatyta ir iškilminga garbės daktaro inauguracijos ceremonija bei parodos „Clear brain“ atidarymas – taip pabrėžiamas ANIMA MUNDI ACADEMIA siekis vienoje erdvėje sujungti idėjas, patirtį ir kultūrinę raišką. Būtent šiame renginyje bus teikiami garbės daktaro vardai, o vienas iš garbės daktaro titulą gausiančių asmenų yra prof. dr. Remigijus Venckus. VORUTA.LT yra skelbusi ne vieną profesoriaus meno ir kultūros kritikos tekstą. Paminėtina, kad R. Venckaus kūrybos ašis yra procesas: stebėjimas, atminties sugrįžimai, laiko poveikis ir netikėtai atsirandančios „klaidos“, tampančios kūrinio dalimi ir paliekančios žiūrovui erdvės interpretacijai. Jo meninė praktika yra tarpdisciplininė. Ji apima tapybą, koliažą, eksperimentinę fotografiją ir kompiuterinę grafiką. Šalia kūrybos yra pastebimas profesoriaus akademinis bei kuratorinis indėlis į šiuolaikinio meno ir medijų kultūros lauką.
Toliau apie tai kviečiame skaityti interviu su ANIMA MUNDI ACADEMIA vadove Z. Vilutyte ir profesoriumi dr. R. Venckumi.
Voruta: Kaip gimė idėja kurti šią organizaciją: koks buvo asmeninis impulsas ar „lūžio taškas“, kokią problemą norėjote spręsti? Kuo jūsų požiūris skiriasi nuo tradicinių institucijų?
Zita Vilutytė: Idėja sukurti ANIMA MUNDI ACADEMIA gimė iš asmeninio įsitikinimo, kad meno ir meno verslo sėkmei reikia holistinio, tarpdisciplininio požiūrio, kuris sujungtų kūrybą, rinkodarą, tarptautinį matomumą ir pardavimų strategijas. Tai sprendžia unikalumo, rinkos prieinamumo ir išliekamosios vertės kūrimo problemas, kurių tradicinės institucijos dažnai neintegruoja.
Lūžio taškas buvo impulsyvus, bet pagrįstas ilgalaike patirtimi, stebėjau, kaip daug vertingų kūrinių lieka neatrasti dėl fragmentuotos ekosistemos, kurioje kūrėjai, kuratoriatai, kolekcionieriai ir verslo mechanizmai veikia atskirai. Asmeninis impulsas — perimti iniciatyvą ir iš nulio sukurti sistemą, kuri vienu metu spręstų kūrinio kūrimo, komunikacijos, rinkodaros ir pardavimo iššūkius. Tikslas — padėti menui įgyti tiek kultūrinę, tiek materialią vertę ir patekti į tarptautinį kontekstą.
Pagrindinės problemos yra labai daugialypės. Viena iš jų tai unikalumo ir pardavimo sudėtingumas — meno kūrinys yra vienetinis ir rasti tinkamą pirkėją sudėtinga. Sudėtingas ir daug laiko atimantis dalykas yra vertės konstravimas — išliekamosios vertės kūrimas, kuris reikalauja tyrimo, kontekstualizacijos ir strateginės komunikacijos. Problema yra fragmentuota ekosistema — tradicinės institucijos dažnai orientuotos į konservavimą arba edukaciją, bet ne į rinkos mechaniką ir tarptautinę komercializaciją.
Kaip mūsų požiūris skiriasi nuo tradicinių institucijų, tai manyčiau holistinis modelis. Mes deriname kūrybinį procesą su rinkodara, pardavimų strategija ir tarptautiniais ryšiais. Veiklos moduliai apima kūrinio tyrimą, rinkos analizę, tikslinių pirkėjų identifikavimą ir komunikacijos kampanijas. Taip pat rezidencijų reikšmė yra efektyvus būdas skatinti kūrėjų verslumą ir sklaidą.
Lietuvoje egzistuoja meno kūrėjo ir organizacijų statuso reglamentai bei asociacijos, kurios atlieka svarbias funkcijas, tačiau jos dažnai neužpildo verslumo ir rinkodaros spragų, kurias mes adresuojame.
Dideli privalumai yra tarpdisciplininė komanda, duomenimis grįsta rinkos strategija, ilgalaikė vertės kūrimo strategija. Mes siekiame derinti kūrybinę laisvę su aiškiais komerciniais rodikliais. Mums svarbu, kokią vertę menininkas nori išsaugoti, kokia yra tikslinė auditorija, ar prioritetas tarptautinė matomybė ar vietinė rinka.Todėl labai svarbu atlikti kūrinio kontekstinį tyrimą, parengti pardavimo ir komunikacijos planą, įtraukti inkubatorių ar rezidencijų tinklą. Na, ir dar labai daug kitų dalykų.
V.: Kodėl jums svarbu jungti meną ir kultūrą su mokslu, švietimu, inovacijomis ir verslu? Kaip atsakytumėte skeptikams, kurie jūsų veiklą kritikuotų kaip marketingo šou?
Z. V.: Menas jungiantis su mokslu, švietimu, inovacijomis ir verslu kuria naują vertę — jis generuoja idėjas, testuoja jas eksperimentaliai ir paverčia kultūrinę reikšmę į matomą socialinį ir ekonominį poveikį. Tai nėra tik „marketingo šou“ — tai sisteminis metodas inovacijoms ir ilgalaikei vertės kūrimui. Menas praplečia problemos apibrėžimą ir generuoja netikėtus sprendimus, mokslas suteikia metodiką, o verslas — skalę ir įgyvendinimą. Tokia transdisciplininė sinergija skatina tvarias inovacijas, gerina mokymosi procesus ir kuria kultūrinę pridėtinę vertę, kurią galima integruoti į produktus, paslaugas ir viešąsias iniciatyvas. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ArtScience projektai veda prie naujų inovacijos trajektorijų ir stiprina tvarumo sprendimus.
Menas yra integrali kūrybinio ir ekonominio proceso dalis, o ne tik dekoracija. Menas kuria realią pridėtinę vertę, o ne tik estetinius efektus, jis tiesiog suteikia verslui kūrybinį mąstymą, empatiją ir gebėjimą generuoti netikėtas idėjas. Verslas jau remiasi mokslu ir švietimu; menas papildo šią triadą žmogiškąja dimensija ir emociniu ryšiu su auditorija. Tai nėra vien „marketingo šou“ — tai strateginis procesas.
R. V.: Galėčiau pridurti, kad tai, ką mini Z. Vilutytė, man kelia džiaugsmą. Dar pačioje akademinės karjeros pradžioje kalbėdavau apie meno, mokslo ir verslo santykį, tačiau iki šiol sutinku palyginti nedaug žmonių, pritariančių tokiam požiūriui. Apjungti skirtingus sektorius reikia nemažai drąsos – būti vizionieriumi, nebijoti rizikuoti ir išeiti iš įprastų apribojimų. Tarpdisciplininiai ryšiai beveik visada sukelia tam tikrą nepatogumą: jie išryškina socialinės erdvės ir kultūros pokyčių būtinybę, o pokyčiai retai kada būna patogūs. Didžiajai daliai žmonių paprasčiau gyventi tokioje aplinkoje – labai paprasta ir patogu, kur niekas nesikeičia ir apie permainas nereikia galvoti.
Vis dėlto manau, kad ANIMA MUNDI ACADEMIA yra būtent tokia organizacija, kuri neleidžia mums „įsipatoginti“ realybėje – ji verčia klausti apie mus pačius ir mūsų aplinką. Nors tarpdisciplininis požiūris seniai tapo realybe, ANIMA MUNDI ACADEMIA vis dar nuosekliai pabrėžia, kad apie meno, mokslo ir verslo ryšius reikia kalbėti ir šviesti. Juk visuomenėje menas neretai vis dar suvokiamas kaip lengvabūdiška, hedonistinė saviraiška, nors iš tiesų, jei norime geriau suprasti, kaip atrodo pasaulis ir kuria kryptimi jis juda, verta įdėmiai žiūrėti į meno veiklos rezultatus. Taip yra todėl, kad menas dažnai pirmasis parodo tai, į ką mokslas dar nespėjo atkreipti dėmesio. Menininkai neretai būna drąsesni už mokslininkus ir linkę rizikuoti labiau nei verslininkai, todėl jų intuicija, vaizduotė ir jautrumas pokyčiams gali tapti ankstyviu ženklu, padedančiu suprasti, kas visuomenėje bręsta dar iki tol, kol tai tampa akivaizdu visiems.
V.: Kaip gimsta projektai nuo idėjos iki įgyvendinimo, kaip renkatės temas, žmones ir auditorijas?
Z. V.: Projektai gimsta per nuolatinę komunikaciją su žmonėmis ir institucijomis. Priklausau tarptautinėms asociacijoms, esu aktyvi kultūros operatorių tinkluose ir dirbu su agentūromis, todėl nuolat bendrauju su profesionalais iš viso pasaulio, kurie dirba įvairiose srityse ir ieško bendradarbiavimo galimybių. Užsienyje tokie tarpdisciplininiai projektai yra įsitvirtinę ir turi aiškią vietą kultūros ekosistemoje; Lietuvoje šis kelias dar tik pradedamas. Susitinku daug menininkų ir galiu atrinkti tuos, kurių darbai ir ekspertizė atitinka projekto tikslus. Dirbu ne viena — turiu komandą ir tinklą narių, su kuriais diskutuojame, tariamės ir priimame sprendimus. Dalis idėjų jau subrandintos ir ieško inovatyvių socialinių verslininkų bei partnerių. Vienas iš didžiausių iššūkių Lietuvoje yra verslo struktūrų trūkumas, pasirengusių bendradarbiauti su kultūros ir meno iniciatyvomis, todėl dažnai prireikia papildomų įrodymų ir pilotinių projektų, kad pritrauktume verslo partnerius.
V.: Jūsų organizacijos naujas posūkis yra garbės daktaro vardo suteikimas? Kodėl nusprendėte tai daryti, kaip rinkotės kandidatus?
Z. V.: Tai investicija į viešuosius ryšius ir kompetencijų bazę, kuri leidžia pagrįstai kurti. Nusprendėme suteikti garbės daktaro vardą, nes norime sustiprinti organizacijos mokslinį ir profesionalų autoritetą, pritraukti žinias bei tarptautinius tinklus ir įtvirtinti ilgalaikes partnerystes, kurios padeda pagrįsti mūsų tarpdisciplininius projektus.
Kandidatus rinkome ir vertinome ne tik pagal akademinius titulus, bet ir jų darbų realų poveikį bendruomenėms, gebėjimą mentorystei, tarpdisciplininį bendradarbiavimą ir etinį įsipareigojimą. Atranka vyko per rekomendacijas iš mūsų tarptautinių tinklų, pokalbius su žmonėmis, kuriuos kandidatai paveikė, praktinius vertinimus — svarbiausia buvo autentiškumas, nuoseklumas ir noras dalintis žiniomis su mūsų bendruomene.
R. V.: Aš taip pat norėčiau pasisakyti šiuo klausimu. Mano manymu, organizacijos sprendimas teikti garbės daktaro vardą yra labai brandus ir strategiškai svarbus žingsnis. Tai aiškus signalas, kad organizacija sąmoningai kuria ir stiprina ryšį su akademine aplinka, formuoja savo akademinį veidą ir įtvirtina reputaciją ne tik kultūros ar kūrybinių industrijų lauke, bet ir platesnėje intelektualinėje erdvėje. Toks sprendimas padeda ne tik sustiprinti organizacijos idėjinį stuburą, bet ir nuosekliau kryptiškai planuoti plėtrą, telkti partnerius, kurti naujus projektus bei aiškiau artikuliuoti, kokias vertybes ir kokią kompetenciją organizacija atstovauja.
Iš savo patirties – jau būdamas kelių organizacijų garbės nariu – pastebėjau, kad toks žingsnis dažnai veikia kaip vidinis brandos katalizatorius. Organizacija ima detaliau strateguoti savo veiklą, aiškiau apibrėžia tikslus, atsakomybes, veiklų prioritetus, o sprendimų priėmimas tampa labiau pamatuotas. Ji tarsi išauga iš ankstyvojo etapo, kai dominuoja pirminis idėjų generavimas ir eksperimentinis bandymas tikrovėje, ir pereina į stabilesnį, tvaresnį veikimo modelį. Darbas tampa užtikrintesnis, nes atsiranda ne vien entuziazmu paremtas impulsas, bet ir solidesnė struktūra, argumentuota kryptis, aukštesni kokybės standartai. Kartu atsiranda ir savotiška intelektualinė atrama – žmonės, kuriems suteikiamas garbės vardas, dažnai prisideda patirtimi, konsultacijomis, refleksijomis, padeda atsirinkti perspektyvias kryptis, įvardyti rizikas, pasiūlyti veikimo logiką bei ryšius, kurie kitu atveju būtų sunkiau pasiekiami.
Svarbu ir tai, kad nauda yra abipusė. Tie asmenys, kurie aktyviai įsitraukia į bendradarbiavimą, taip pat gauna daug: naujų patirčių, naujų projektinių krypčių, galimybę veikti platesniame kontekste, išeiti iš įprastų institucinių rėmų ir įgyvendinti idėjas, kurios reikalauja lankstesnės, kūrybiškesnės organizacinės terpės. Kitaip tariant, garbės nario ir organizacijos įsitvirtinimas realybėje – šiuo atveju akademinėje ir kartu konkurencinėje aplinkoje – tampa bendru procesu, kuriame stiprėja abiejų pusių simbolinis kapitalas. Organizacijai lengviau pasiekti auditoriją, kuriai ji skirta, o auditorijai lengviau gauti tai, ko jai reikia: aiškią kryptį, kokybišką turinį, prasmingas iniciatyvas, ir neretai – net operatyviau, nes sustiprėję ryšiai pagreitina idėjų kelią iki realių veiksmų ir rezultatų.
Galiausiai, garbės daktaro vardo suteikimas yra ir atsakomybės ženklas. Tai tarsi įsipareigojimas laikytis aukštesnių standartų – tiek turinio, tiek etikos, tiek veiklos nuoseklumo prasme. Todėl toks sprendimas kuria ilgalaikę vertę: jis ne tik puošia organizacijos istoriją, bet ir padeda jai augti kaip rimtai, patikimai ir kryptingai institucijai, gebančiai sutelkti kompetencijas ir telkti bendruomenę prasmingam darbui.
V.: Gerbiama Zita, lapkričio 11 d. garbės daktaro vardą suteiksite Remigijui Venckui. Kodėl jį pasirinkote? Kuo bus ypatinga ši ceremonija?
Z. V. Lapkričio 11 d. ANIMA MUNDI ACADEMIA garbės daktaro vardą suteiksime Remigijui Venckui. Ceremonija vyks kaip svarbaus renginio – Meistriškumo, partnerystės ir ekscelencijos forumo inovatyviems verslo kūrėjams, dalis.
Kodėl pasirinkome Remigijų Venckų? Jo veikla ir įtaka remiasi praktika, kuratoryste ir bendruomenių stiprinimu. Jį pasirinkome todėl, kad greta savo mokslinio darbo profesorius kuria ilgalaikį poveikį meno ekosistemai inicijuodamas projektus, kurie keičia praktikas ir atveria galimybes. Jo iniciatyvos skatina tarpdisciplininį bendradarbiavimą — jungia meną su švietimu bei inovacijomis todėl puikiai dera su mūsų misija. R. Venckus veikia kaip mentorius ir bendruomenės lyderis — dalijasi patirtimi, remia jaunus kūrėjus ir kuria sąlygas ilgalaikei plėtrai. Labai svarbus aspektas yra tai, kad profesorius turi tarptautinį akiratį ir gebėjimą atverti tinklus.
Ceremonija nėra vien simbolis. Ji žymi praktinės partnerystės pradžią. Remigijus įsipareigos dalyvauti mentorystėje, konsultacijose ir bendruose projektuose. Inauguracija integruota į forumą, todėl dalyviai iš karto matys mokslo, verslo ir kūrybos dialogą gyvai.
V.: Norėčiau paklausti profesoriaus, kaip vertinate ANIMA MUNDI ACADEMIA siekį jums suteikti garbės daktaro vardą?
R. V.: Be abejo, ši žinia mane nustebino. Vis dėlto tai natūralu, nes kurdamas beveik niekada negalvoju apie apdovanojimus ar formalius įvertinimus. Daug ką nuveikiu ir sukuriu paprasčiausiai todėl, kad man įdomu – noriu išbandyti idėją, patikrinti, kaip ji veikia tikrovėje, ir tikiu, kad ji gali būti reikalinga žmonėms bei prasminga platesniame kontekste. Gal dėl to ir pats kaip menininkas esu kiek „nepatogus“ įprastai logikai: sąmoningai nedalyvauju meno konkursuose, nesivaikau titulų ir neskaičiuoju prizų. Jei kur nors ir dalyvauju, tai dažniausiai tik tuomet, kai esu labai kviečiamas ir matau, kad tai turi aiškią prasmę – ne mano ambicijai, o pačiam projektui ar bendruomenei.
Be to, aš priklausau nedaugeliui organizacijų, ir nemaža dalis tokių ryšių atsirado ne iš mano iniciatyvos. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacija pati paprašė manęs tapti garbės nariu. Negalėjau atsisakyti – pažįstu puikius fotografus, kurių kūryba mane nuoširdžiai žavi, ir jaučiu, kad tokioje situacijoje svarbu ne tik priimti kvietimą, bet ir realiai prisidėti prie bendrų veiklų. Panašiai netikėtai tapau ir Tarptautinės profesionalaus meno asociacijos VIPAA (Niujorkas, JAV) nariu – tai įvyko ne mano pastangomis, o menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės iniciatyva. Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitete esu mokslinio žurnalo Creativity Studies redaktorių kolegijos narys; sutikau juo būti tik dėl to, kad matau prasmę. Noriu, kad šis žurnalas egzistuotų, stiprėtų o jame skelbiami straipsniai darytų realų poveikį aplinkai. Tad priklausomybės tam tikroms organizacijoms man visuomet primena, kad kūrybinis kelias dažnai susiklosto ne pagal „karjeros planą“, o per įgyvendintų veiklų pagrindu kuriamus santykius, iš to kylančio pasitikėjimo ir kitų žmonių refleksijos į manąją veiklą bei jos rezultatus.
Paradoksalu, bet iki šiol neturiu Lietuvos meno kūrėjo statuso – ne dėl principo, tiesiog specialiai jo nesiekiau. Tačiau ir be šio formalumo man nekilo problemų kurti, būti pastebimam, palaikyti profesinius ryšius ir turėti gerus santykius su muziejais bei galerijomis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Man atrodo, kad svarbiausia vis dėlto yra pats darbas: ką darai, kaip darai, kokį turinį ir kokią patirtį palieki žmonėms, su kuriais susitinki per kūrinius ir projektus.
Todėl ANIMA MUNDI ACADEMIA sprendimą suteikti garbės daktaro vardą priimu kaip ženklą, kad, matyt, einu ta kryptimi, kuria ir turiu eiti – kad mano veikla, idėjos ir pastangos yra ne tik asmeniškai įdomios, bet ir realiai reikalingos. Šis įvertinimas man nėra finišas ar „medalis“, kurį reikia pasikabinti, bet labiau atsakomybė ir paskata dar aiškiau tęsti pradėtus darbus. Esu nuoširdžiai dėkingas už pastebėjimą ir įvertinimą – už tai, kad mano veikla buvo pamatyta, suprasta ir įvardyta kaip reikšminga.
V.: Gerbiama Zita, Garbės daktaro ceremonijos metu taip pat vyks renginys. Papasakokite plačiau apie tai. Pasidalinkite informacija, kuo ypatinga renginio lektorė iš Argentinos ir ką sužinos dalyviai?
Z. V.: Lapkričio 11 d. ANIMA MUNDI ACADEMIA rengia Meistriškumo, partnerystės ir ekscelencijos forumą inovatyviems verslo kūrėjams tema „Švarus protas, geresnis gyvenimas“. Forumo dalis — ANIMA MUNDI ACADEMIA garbės daktarų inauguracijos ceremonija vyks SUNCITY galerijoje Šiauliuose ir bus integruota į visos dienos programą. Renginys skirtas kūrėjams, verslo lyderiams, švietimo praktikams ir visiems, kurie nori taikyti neuromokslo ir emocinio ugdymo principus praktikoje. Forumas vyks anglų kalba su sinchroniniu vertimu (registracija: https://iaf-animamundi-ma.com/forumas-su-mirta-pola-rossi/).
Lektorės Mirtos Pola Rossi patirtis siekia daugiau nei 40 metų pedagoginės ir neuroedukacijos praktikos Lotynų Amerikoje ir JAV. Ji yra pionierė ir pripažinta smegenims suderinamo ugdymo pradininkė Lotynų Amerikos šalyse bei JAV – sistemingai jungia neurologijos žinias su mokymo metodika. Tarpdisciplininėje praktikoje ji derina neuroninių tinklų plastiškumo, atminties mechanizmų ir socialinio emocinio mokymosi įžvalgas, siekdama transformuoti mokymosi procesą.
Mirta Pola Rossi koordinavo seminarus universitetuose ir nacionaliniuose projektuose Argentinoje, Meksikoje, Kolumbijoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Čilėje ir JAV. Jos moto – „Išmoksti tik tai, ką patiri“ – pabrėžia, kad mokymas turi būti grindžiamas patirtimi, o ne vien teorija. Inovacijų ir raidos kryptys remiasi autorės programomis bei knygomis; šiuo metu ji rengia knygą apie dirbtinį intelektą ir socialinio emocinio intelekto evoliuciją.
V.: Ką dalyviai sužinos ir gaus praktiškai?
Z. V.: Smegenų suderinamo ugdymo principus – kaip struktūruoti mokymą ir mokymosi aplinką taip, kad ji atitiktų smegenų veiklos dėsnius. Susipažins su emocinio intelekto ugdymo metodais, gaus praktines technikas, kurios didina atsparumą stresui, gerina sprendimų priėmimą ir komandinį darbą. Dalyviai sužinos, kas yra patirtinis mokymasis, kaip kurti mokymosi sesijas ir dirbtuves, kurios veikia per patirtį, ne vien per informacijos perdavimą. Neuroedukacijos taikymas versle yra labai svarbus, dalyviai sužinos, kaip neuromokslo įžvalgos padeda kurti produktyvesnes komandas, geresnį klientų įsitraukimą ir inovatyvius produktus. Dalyviams bus pateikti tarpdisciplininiai pavyzdžiai, kaip menas, mokslas ir verslas gali kartu kurti naujas paslaugas ir produktus. Praktiniai įrankiai ir programos yra tai, ką dalyviai gaus kaip metodines gaires ir idėjas, kurias galima pritaikyti mokymuose, mentorystėje ir organizacijų kultūroje.
Kokia renginio reikšmė Lietuvos kontekste mes dar pamatysime, švietimo atnaujinimas yra tai, apie ką mes nuolat kalbame, o neuroedukacijos principai yra skirti modernizuoti mokymo metodus ir pagerinti mokinių pasiekimus. Kūrybinės ekonomikos stiprinimas yra tai, apie ką mes jau kalbėjome anksčiau, neuromokslai suteikia instrumentus, kaip padidinti kūrybingumą ir produktyvumą kūrybinėse industrijose. Verslo konkurencingumo tyrimai rodo, kad įmonės, kurios supranta smegenų veiklą ir emocinį mokymąsi, geriau prisitaiko prie pokyčių ir kuria vartotojams vertingesnes patirtis. Tai bus tarptautinis tiltas, forumas ir inauguracija, kuri stiprins Lietuvos ryšius su tarptautiniais tinklais, atvers galimybes bendriems projektams ir finansavimui. Labai laukiame inovatyvių socialinių verslo struktūrų atstovų, renginys bus naudingas jums, nes čia bus pateiktos konkrečios žinios, praktiniai metodai, kuriuos galima išbandyti iš karto.
Na, o tinklaveika yra galimybė susitikti su kūrėjais, verslo atstovais ir mokslininkais. Inauguracija ir parodos atidarymas suteiks erdvę susitikti naujoms iniciatyvoms ir bendriems projektams.
V.: Norėčiau paklausti Remigijaus ir Zitos apie tai, ką, jų nuomone, Lietuvos menui ir kultūrai duoda garbės daktaro vardo teikimas, tarptautinio tinklo formavimas. Kokie bendradarbiavimo formatai pasiteisino labiausiai?
Z. V.: Manau, kad organizacija, kuri nėra nei karto gavusi paramos iš projektų rėmimo fondų Lietuvoje, bet gauna palaikymą ir pripažinimą užsienio organizacijose, pagrindžia, kad mūsų patirtis gali būti naudinga kaip tiltas ir gražus bendradarbiavimas Lietuvai, įvairių sričių žmonėms, ne tik kultūrai ir kitoms organizacijoms, bet ir kuriant verslo inovacijas.
Mes visi jaučiam, kad pasaulis keičiasi, galbūt daug dalykų nesinori matyti, nes jie yra skaudūs, mes jaučiame, kad pokyčiai vyksta iš esmės, jie apima visą pasaulį, atsiveria tai, kas anksčiau atrodė kitaip. Daug dalykų griūva, bet yra fundamentalios tiesos, moraliniai ir dvasiniai dalykai, kurie yra žmogaus viduje ir neleidžia klysti.
Tai, kad garbūs mokslo žmonės tampa mūsų organizacijos garbės mokslų daktarais, rodo pasitikėjimą ir palaikymą. Mes to paties tikimės ir verslo srityje. Tikri dalykai neateina savaime, ilgas ir pastovus darbas kuria tvirtus dalykus, kurie išlieka. Lietuvoje mums trūksta vienybės, gražių idėjų palaikymo. Iniciatyvų palaikymo, paprasčiausios pagarbos dalykams, kurie vyksta, dalyvavimo, plataus matymo. Norėtųsi, kad klausimas: o kokia man iš to nauda?, virstu teiginiu: kaip džiugu, kad Lietuvoje vyksta tokie dalykai, kuo galėčiau prisidėti ir palaikyti iniciatyvą? Juk kiekvienas žmogus turi resursų – pačių įvairiausių, kad galėtų prisidėti ir tapti dalimi kažko svarbaus, išliekančio, taurinančio.
Manau, kad šiuo metu savo veiklose mes pereiname testavimo stadiją ir matome, kiek tai yra priimama, kuo pasitiki žmonės, kiek žmonės yra atviri naujiems dalykams. Yra šiek tiek liūdna, kad didžioji dalis mūsų iniciatyvų įvyksta užsienyje. Jau penktus metus leidžiamas meno žurnalas ANIMA MUNDI ACADEMIA Art Magazine plinta visur, tik ne Lietuvoje. Mes bandėme rasti jam nišą ir dėjome daug pastangų, tačiau kol kas nesutikome žmonių, kurie palaikytų šią iniciatyvą. Didieji meno projektai, kuriuos rengėme – dauguma jų įvyko kitur ir tik nedidelė dalis iniciatyvų per dideles kančias įvyko čia. Man sunku suvokti šį fenomeną iki galo, bet manau yra labai daug priežasčių, kodėl taip yra. Šiuo metu mes organizuojame forumą, susitikimą su pasaulinio lygio lektore ir neuromokslų pioniere, kuri atveža į Lietuvą savo ekspertizę, žinias. Tikimės, kad būsime išgirsti ir priimti.
R. V.: ANIMA MUNDI ACADEMIA Art Magazine atvejis, mano akimis, gana taikliai iliustruoja lietuvišką posakį, kad „savame krašte pranašu nebūsi“. Lietuvoje kultūros laukas yra mažas, konkurencija – didelė, o kartu neretai atsiranda ir įtampa: pavydas, skepticizmas, noras „patikrinti“, ar iniciatyva tikrai verta dėmesio. Dėl to kartais susidaro paradoksali situacija: savus žmones ir jų projektus dalis institucijų ar auditorijų labiau įvertina tuomet, kai jie jau yra ką nors reikšmingo nuveikę už Lietuvos ribų. Tarsi pirmiausia reikėtų „išvažiuoti“, įrodyti savo vertę kitur, o tik tada sulaukti pripažinimo namuose. Tai kuria įspūdį, kad veikia tam tikras mažos šalies menkos savivertės mechanizmas: mums reikia, jog „kažkas iš išorės“ patvirtintų, kad tai, ką darome, yra svarbu.
Šiame kontekste panašią realybę patiria ir ANIMA MUNDI ACADEMIA – organizacija, kuri kuria tarptautinius ryšius, plečia veiklą už Lietuvos ribų, bet kartu susiduria su natūraliu klausimu: ar vietinė aplinka yra pasirengusi priimti, kad tokios iniciatyvos gali būti reikšmingos čia ir dabar, nelaukiant išorinio vertinimo. Todėl organizacijos sprendimas pripažinti savos šalies žmones, kviesti juos į bendradarbiavimą, įvardyti jų indėlį ir kurti matomą pagarbos bei pasitikėjimo kultūrą yra labai stiprus žingsnis. Jis ne tik formuoja organizacijos brandą, bet ir pamažu „pratina“ mūsų aplinką prie minties, kad Lietuvoje veikia iniciatyvos ir organizacijos, kurios daro realų poveikį vietos kultūrai ir socialinei erdvei.
Kartu tai yra indėlis ir į Lietuvos žinomumą – ne vien formalią reputaciją, bet ir gyvą, aktualų šalies įvaizdį, paremtą idėjomis, partnerystėmis ir kūrybine energija. Tokios veiklos priartina globalų pasaulį prie Lietuvos ir, atvirkščiai, leidžia Lietuvai būti labiau matomai globaliame kontekste. Galų gale tai yra ir savotiškas Lietuvos kultūros „eksportas“ už valstybės ribų: ne vien kūriniai ar pavieniai projektai, bet ir pačios organizacinės kultūros modelis – gebėjimas telkti žmones, jungti disciplinas, kurti prasmingus renginius ir ilgalaikes platformas. Ir kuo daugiau tokių pavyzdžių matysime, tuo mažiau mums reikės „išorinio patvirtinimo“, kad patikėtume savo pačių iniciatyvų verte.
V.: Kokie didžiausi iššūkiai kuriant ir auginant tokią tarpdisciplininę organizaciją? Kaip matote organizacijos ateitį?
Z. V.: Tikrai labai dideli iššūkiai šiame vis labiau besifragmentuojančiame pasaulyje. Matyt tai irgi natūralus procesas, kai kiekvienas atskirai turi pereiti tą išsigryninimo stadiją, kad paskui iš naujo galėtų vykti naujos jungtys ir pradėtų formuotis naujas mąstymas. Manau, kad daugelis menininkų, mąstytojų, mokslininkų šiuo klausimu yra gerokai priekyje viso šio vyksmo. Jie yra tarsi individai, žvelgiantys iš savo taško, kuris nepriklauso jokiai sistemai, bet jie turi tą gebėjimą matyti pasaulio visumą ir suvokti, kaip veikia natūralios sistemos, jie mato tai, ko daugelis, priklausantys struktūroms ir jose veikiantys, nemato. Todėl manau, kad kūrėjai ir kūrybinio mąstymo puoselėtojai yra ta grandis, alcheminis elementas, kuris gali įnešti harmoniją į pasaulio sumaišties ir persiformavimo procesą, jie turi atsirasti tose struktūrose, kurios neišvengiamai grius, keisis, turės persiformatuoti, restartuoti. Mūsų organizacija yra savalaikė, bet dabar labai svarbu, kiek atsiras tų, kurie tai pamatys.
Dabar toks laikas, kai kažką prognozuoti yra viena didžiausių avantiūrų, ateities scenarijai gali būti patys įvairiausi. Bet žvelgiant į pasaulio vystymosi dėsnius aišku viena, kad viskas vystosi harmoningai ir dėsningai. Mes gyvename dabar ir mūsų tikslas veikti dabar. Yra idėja ir viskas vystosi ir priklauso nuo to, kiek ši idėja yra priimama ir palaikoma.
V.: Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės plėtojant organizacijos tinklinius projektus, bei realizuojant naujas idėjas.
