Dr. Aleksandras ADAMKAVIČIUS, Vilnius, www.voruta.lt

2023 m. gruodžio 2 d. Lietuvos baltarusiai minėjo Gudų kultūros draugijos 35 metų jubiliejų. Ši organizacija jau daugiau nei tris dešimtmečius vienija gudų tautiečius, skatina baltarusiškos kultūros išsaugojimą, dvišalių santykių plėtrą, bando spręsti probleminius šių santykių klausimus.

Šventinis renginys prasidėjo konferencija „Lietuvos baltarusiai: vakar ir šiandien“. Jame dalyvavo baltarusiai ir garbės svečiai, tarp kurių – klubo „Gervėčiai“ pirmininkas, pirmasis Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Alfonsas Augulis, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros docentas dr. Rustis Komantavičius, buv. Lietuvos kultūros fondo atstovai, Vaclovo Lastovskio anūkas Rimantas Matulis ir kt.

Iškilmingą renginį Gudų kultūros draugijos Lietuvoje 35-mečio proga pradėjo Baltarusijos Liaudies Respublikos Tarybos sekretorė dr. Polina Prysmakova, kuri perskaitė Baltarusijos Liaudies Respublikos Prezidentės Ivonkos Survillos sveikinimo žodį. Ji sakė: „Baltarusijos Liaudies Respublikos Tarybos vardu nuoširdžiai sveikinu jus su 35-mečio įkūrimo jubiliejumi! Draugija tapo tikru baltarusiško gyvenimo centru Lietuvoje. Neįmanoma išvardinti visų gerų darbų, kuriuos per savo veiklos dešimtmečius nuveikė Draugijos veikėjai politikos, kultūros, švietimo, istorinės atminties išsaugojimo, švietėjiškos ir leidybinės veiklos srityse. Labai vertiname jūsų pastangas išsaugoti baltarusių buvimą Lietuvoje, ypač tokiomis sąlygomis, kai neturite paramos, kurios galėtumėte tikėtis iš Baltarusijos Respublikos valstybės. Jūsų darbas labai svarbus šiandien, kai A. Lukašenkos režimas nuosekliai griauna viską, kas baltarusiška ir tautiška. Visada su malonumu prisimenu susitikimą su jumis Vilniuje, ypač mūsų didvyrių – Kosto Kalinausko ir jo bendraminčių – laidotuvių dienomis. Tad linkiu jums, mieli draugai, išlaikyti kūrybinę energiją mūsų bendro Baltarusijos reikalo labui!“

Vėliau prisiminimais dalijosi Tautybių departamento direktorė dr. Halina Kobeckaitė. Ji taip pat prisiminė sunkias sąlygas, kuriomis teko dirbti, ir pinigų trūkumą. Tačiau jos rūpesčiu tuomet, 1990 metais, Lietuvoje buvo iškilmingai paminėtas Pranciškaus Skorinos 500 metų jubiliejus, o Didžiojoje g. Vilniuje jam pastatyta memorialine atminimo lenta.

Konferencijoje buvo paliesta lietuvių ir baltarusių santykių problema. Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros docentas dr. Rustis Komantavičius sakė: „Bent jau baltarusių požiūris į lietuvius yra daug pozityvesnis nei lietuvių požiūris į baltarusius. Tai yra, problema dvišaliuose sprendimuose yra ne Baltarusijos, o Lietuvos pusėje. Lietuviai to nenori matyti – mato ir tuo pačiu nenori matyti. Pirmiausia reikia apsispręsti iš Lietuvos pusės. O kas darosi, kai baltarusiai okupuoja Vilnių? Tas pats litvinizmas. Tai kliedesys. Lietuviai laikosi atstumo. Kaip tai išspręsti? Manau, turėtume kalbėti apie savo praeitį, prisiminti gerus dalykus. Pavyzdžiui, baltarusiai ir lietuviai viduramžiais beveik nekovodavo, kūrėme valstybę ir ilgai gyvenome be sienų, kartu kūrėme Statutus – tai didžiulis mūsų tautų, tarpukario, intelektualinis laimėjimas. Baltarusiai mums padėjo kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę. Jeigu apie tai daugiau kalbėtume, pasikeistų lietuviška baltarusių ir mūsų bendros praeities vizija“.

Nepaisant nesusipratimų, renginyje dalyvavo daug baltarusius palaikančių lietuvių, o pati šventė prasidėjo dviejų – Lietuvos ir Baltarusijos Liaudies Respublikos – himnų atlikimu.

Šventėje dalyvavo ir Konstantinopolio patriarchato stačiatikių kunigai, kurie skaitė maldą už baltarusius ir kalbėjo apie Vilniaus stačiatikių bažnyčios istoriją ir jos veikėjus.

Renginys vyko remiant Tautinių mažumų departamentui.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad šie metai draugijai buvo gana sėkmingi po įvykusių vidinių, politinių ir geopolitinių krizių. Nepaisant to, dar daug ką reikia nuveikti: „Prieš 35 metus viskas prasidėjo nuo nulio. Į Vilnių iš Stalino lagerių grižo Baltarusijos kaliniai, tarpukario aktyvistai. Jie aktyviai prisijungė prie Gudų draugijos įkūrimo. GKD tikslas – išsaugoti ir populiarinti baltarusių kalbą ir kultūrą Lietuvoje. Aktyviai užmezgame ryšius su valstybės institucijomis. Pastaraisiais metais atvykę baltarusiai (po 2020 m.) mūsų veikloje aktyviai nedalyvauja. Ir šiandien mūsų 35 metų jubiliejaus proga pasveikinti atvyko daugiau lietuvių nei baltarusių. Žinoma, prisijungia vienas ar du, bet jei atvažiavo 60 000 žmonių, tai šioje salėje turėjo būti pora tūkstančių, bet jų nėra. Dabar Lietuvoje yra daugiau nei 35 baltarusių organizacijos. Deja, daugelis ne tik neatsiliepė į kvietimą, bet nepasisveikino, neatėjo, išskyrus Valentiną Stech – jo organizacija buvo įkurta dar prieš Draugiją. Čia mes egzistuojame tarp savų. O sulaukti sveikinimų iš kitų Baltarusijos organizacijų būtų ne tik galima, bet būtina – tai būtų logiška. Bet taip neįvyko“.

Renginyje dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė Vilniaus rajono savivaldybės mero patarėjas Ruslan Adaškevič, fondo „Dapamoha“ atstovė Natalija Kalehava, Baltatrusių socialdemokratijos partijos pirmininkas Evgenij Vilskij, baltarusių klubo „Siabryna“ pirmininkas Valentinas Stechas.

Gerb. Nijolė Survilienė papasakojo apie atliktą tyrimą – apie žinomo Vilniaus baltarusių veikėjo Jankos Šutovičiaus (lietuvių poetės Onos Miciūtės vyro) gyvenimą.

Dalyvavo ir svečiai iš Prienų rajono: Jiezno seniūnas Algis Bartasevičius, Jiezno laisvalaikio centro direktorė Dalia Vertinskienė, „Jieznelės“ ansamblio dalyvis Mikadas Januškevičius, Ukrainos namų Lietuvoje direktorius Petro Pyrohou. Sveikinimus nuo P. Skorinos gimnazijos ir Gudų mokyklos draugijos perdavė Elena Zabelskaja. Baltarusių poetė Lietuvoje Vanda Martinš perskaitė savo eilėraščius. O aktoriai Sergejus Tolksčik ir Viačka Krasulin linksmino žiūrovus pokalbiais, grodami dūdmaišiais. Palina Kuranovič, grodama kanklėmis, pasakojo apie baltarusiškas liaudiškas tradicijas. Programą vedė Andrej Kvaševič.

Alfonsas Augulis – baltarusių ir lietuvių santykių legenda, pirmasis Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje, klubo „Gervėčiai“, kurį Baltarusijos okupacinė valdžia likvidavo, pirmininkas – ragino deleguoti Baltarusijos atstovą į Lietuvos Respublikos Seimą artėjančiuose Seimo rinkimuose. Apie naują baltarusių emigracijos srautą diplomatas sakė: „Manau, kad jei esi baltarusis, turėtum mokėti kalbą ir žinoti, kad esi tautos, kuriai priklausai, atstovas. Prieš dvejus metus vyko prieškario baltarusių poetų minėjimas. Į minėjimą neatėjo nė vienas iš neseniai atvykusiųjų. Klausiu: kur tie žmonės? Kodėl jie tada atėjo? Jiems nereikia Lastovskio, nieko. Ko jiems tada reikia?“

Habil. dr. Laima Kalėdienė savo pranešime apibendrino ir paaiškino dabartines problemas Vilniaus krašte, susijusias su gudais.

Pirmiausia aptarkime sąvokas, nes būtent jos dažnai yra skirtingai interpretuojamos ir nevienodai suprantamos.

Aptariamosios sąvokos: paprastoji kalba (po-prostu); „vietiniai“ (tuteišiai); unitai; rusėnų kalba; gudiškai kalbantys katalikai; lietuviškai kalbančių žmonių gudėjimas; oficialioji LDK kalba – rusėnų; lenkų tautybė per bažnyčią.

„Paprastoji kalba“ (po-prostu) – taip savo kalbą vadina gudiškai (kitaip sakant, baltarusiškai) šnekantys Pietryčių Lietuvos vyresnio amžiaus gyventojai. Tai kalba, o ne kalbų mišinys, nors dažniausiai teigiama atvirkščiai. Jie patys aiškina, kad tai esanti namų kalba, skirta bendrauti su šeima, bet jokiu būdu ne su svetimaisiais ir ne bažnyčioje, kur esą reikia kalbėti lenkiškai. Tarpukariu oficialiai vartotus gudo ir Gudijos terminus Lietuvoje mėginta vėl oficialiai įteisinti ir po 1990-ųjų, bet dabar paaiškėjo, kad tai neprigijo.

Žmonės, save vadinantys„vietiniais“ (tuteišiais), oficialiai Lietuvoje yra užrašyti lenkais, nes paprastai baltarusiais būna užrašyti Baltarusijos, o ne Lietuvos gyventojai.

„Paprastosios kalbos“ ir „vietinių“ gyventojų reiškiniai nėra unikalūs, žinomi tik Vilniaus krašte. Tai universalija, viduramžiais buvusi būdinga paribio gyventojams, pvz., yra žinomi Londono kokniai. Beje, Vakarų Lietuvoje dėl germanizacijos atsirado analogiškas Rytų Lietuvos tuteišiams šišioniškių pavadinimas.

Lietuvai gretimuose Gudijos šiaurės vakarų rajonuose dabar gyvena gudiškai kalbantys gyventojai, kurie niekada nebuvo nei unitai, nei stačiatikiai, jie katalikai. Jų pirmtakai galėjo būti apkrikštyti tik kartu su visa Lietuva, o tai reiškia, jog Lietuvos krikšto metais jie buvo lietuviai, nes tik lietuvius pagonis krikštijo katalikais, o slavai, ne pagonys, jau buvo krikštyti stačiatikiais anksčiau. Kaip matyti iš gudų tyrėjų duomenų, ištisinis katalikų gudų, t. y. sugudėjusių lietuvių palikuonių, gyvenamas ruožas aprėpia šiuos Gudijos rajonus: šiaurinę Gardino pusę, Ščiùčino rajono šiaurės vakarų dalį, visą Varenãvo rajoną, Lydõs rajono šiaurės vakarų dalį, šiaurinę Yvijõs rajono pusę, beveik visą Ašmenõs rajoną, išskyrus jo pietryčių kampą, visą Ãstravo rajono teritoriją, Smurgáinių rajono šiaurės vakarų dalį, vakarinę Pãstovių ir Breslaujõs rajonų pusę. Jei turėsime omenyje, kad gudiškai dabar kalba Šalčininkų rajono, rytinės Trakų rajono, pietinės Vilniaus rajono dalies ir Švenčionių rajono pakraščių lenkai, tai bus aišku, jog nuo XIV a. ligi šiol lietuvių kalbos pietryčių riba traukėsi vis toliau į šiaurę. O gyventojai čia tebėra senieji. Iš pietų buvo migruojama tik Vilniaus kryptimi po XIX a. pradžios choleros epidemijos, kitokių kraustymųsi nebuvo, keitėsi kalbos, o ne gyventojai.

Taigi gudų kalbos teritorija plėtėsi dėl lietuviškai kalbančių žmonių gudėjimo. Kodėl tai vyko? Mokslininkai įvairiai aiškina šį reiškinį. Akivaizdu štai kas. Lietuviai gudėjo gaivališkai – nebuvo nei planuojama, nei imamasi prievartos. Mat senovės baltų gyvenamos šiuolaikinės Gudijos teritorijos toliau slavėjo natūraliai. Senovės baltų rytinės ribos Didžiojo tautų kraustymosi IV–VII a. metu buvo pasiekusios Volgos ir Okos upes ir nuo to laiko vis traukėsi Vakarų link. Keitėsi ne patys gyventojai, tautų kraustymosi nebuvo – Vakarų link slinko tik slavų kalbos, ne gyventojai.

Beveik keturis šimtmečius svarbiausia valstybinė LDK kalba buvo senoji gudų kalba – dabar vadinama rusėnų. Ja parašytos šios valstybės konstitucijos – Lietuvos statutai (1529, 1566, 1588). Gudų kalbą vartojo teismai, ja oficialiai buvo susirašinėjama didžiulėje valstybėje, kokia ir buvo LDK. LDK didžiojo kunigaikščio kanceliarijos gaunami ir iš jos siunčiami dokumentai – finansinės sutartys, teismų protokolai ir kiti valstybės dokumentai sudarė LDK raštinės archyvą, apie 600 ranka rašytų knygų, kurį vadino Lietuvos Metrika, – ji nuo Vytauto ir Jogailos laikų iki Abiejų Tautų Respublikos žlugimo iš esmės buvo vedama rusėnų kalba, vėliau nedidelė dalis – ir lotynų bei lenkų.

Todėl nesistebėkime, kad ir lietuviai, gyvenantys greta gudų, savinosi jų šnektas ir vartojo prestižinę valstybės kalbą. Ta proga derėtų prisiminti, jog lietuvių bendrinė kalba, ėmusi formuotis XVI a. pirmojoje pusėje, tuo metu nebuvo nei valstybinė, nei bažnytinė. Antra vertus, ją jau XVIII a. pradžioje iš vartosenos beveik visiškai išstūmė lenkų kalba.

Galima pasakyti štai ką: gudų kalba išsilaikė spaudžiama lenkų kalbos todėl, kad ji anksti prarado „tautos skiriamąją“ funkciją, nes tautinės savimonės gimimo procese ji tapo neutrali. Apskritai, kaip samprotavo vienas jaunikaitis iš Varenavo rajono (Gudija) Béržinių kaimo: „Lenkų kalba – iš lenkų, lietuvių – iš lietuvių, gudiškai kalba Minske, o paprastoji šnekta – nė iš ko, ji pati savaime, iš rūpesčio“.

„Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva akcentavo, kad prieš 150 metų Vilniaus krašte buvo kalbama apie tai, ar lietuviai išgyvens 100 metų. Išgyveno. Taip taip bus ir su baltarusiais.

Vilniaus Sąjūdžio tarybos pirmininko Leono Kerosieriaus vardu atvyko pasveikinti tarybos narys Vaidotas Jakubonis.

Habil. dr. Lilija Plygavka pratęsė Laimos Kalėdienes pranešimą ir plačiau papasakojo apie gudų kalbą ir gudų tarmes Lietuvoje.

Renginio pabaigoje visų laukė šventinis koncertas.