Gražinos Didelytės ekslibrisas, skirtas Vytautui Mačerniui. ŠAVB nuotr.

Diana Janušaitė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyresnioji tyrėja, www.voruta.lt

Gražina Didelytė (1938–2007) – talentinga menininkė, be kurios subtilaus braižo darbų neįsivaizduojama Lietuvos grafika. Per visą gyvenimą G. Didelytė sukūrė apie 700 ekslibrisų. Į grafikės kūrybinį akiratį pateko jos amžininkai: menininkai, rašytojai, švietėjai, dvasinio pasaulio kūrėjai, visi tie, kurių veiklą ar kūrybą jai atrodė prasminga įamžinti. Iškalbingose grafinėse miniatiūrose menininkė perteikė ne tik jų interesų ratą, darbą, pasaulėžiūrą, bet ir būdo bruožus, vidinį pasaulį. Dalį kūrėjos darbų iki rugsėjo 29 d. dar galima išvysti Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) atidarytoje ekslibrisų parodoje. Už galimybę pasigrožėti G. Didelytės kurtais knygos ženklais dėkojame projekto partnerei – Kauno apskrities viešajai bibliotekai, kuri ekspoziciją parengė iš kūrybinio palikimo paveldėtojo Vygando Čapliko rinkinio.

Paroda yra projekto „Neeiliniai susitikimai ekslibrisų erdvėje“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Išsamiau apie G. Didelytę ir jos kūrybą portalo „Voruta“ skaitytojams sutiko papasakoti  menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė.

Kokia buvo Gražina Didelytė?

Asmeniškai Gražinos Didelytės nepažinojau. Kažkada bibliotekoje esu organizavusi jos kūrybos parodą. Tiesa, tuomet, kai mes pristatėme parodą, ji man pasirodė gana baukšti ir nedrąsi. Viską už ją pasakojo kolekcininkas Domas Akstinas, iš kurio kolekcijos ir buvo surengta jos darbų paroda. Tarp nepažįstamų žmonių ji buvo tokia tyli ir nekalbi. Ji stebėdavo viską iš šono ir labiau atsiverdavo tik būdama tarp savo bičiulių. Daugiau apie Gražiną sužinojau iš tų, kurie ją pažinojo: pusbrolio Kęstučio Vasiliausko, bičiulių Onutės Drobelienės, Onutės Grigaitės, Alinos Kvedarauskienės ir kt. Aišku, ir jos bičiulis prof. Vygandas Čaplikas taip pat yra daug papasakojęs apie ją ir jos būdą. O tas būdas buvo menininko, itin jautrus. Galėdavo susijaudinti, net jei kas nors kokią skruzdėlę nuskriausdavo. Gražina buvo toks ypatingas gamtos vaikas, o išsikėlusi į Rudnelę su gamta gyveno visiškoje vienybėje. Tą žiemą, kai ji nusipirko sodybą, visos močiutės iš Rudnelės išsikraustė pas vaikus, į miestus – Gražina liko žiemoti visiškai viena užpustytame kaime, kuriame išvis ir tebuvo kokios šešios sodybos. Aplink miškas, o iki Marcinkonių šeši kilometrai. Bet ji ten greitai „įsiskiepijo“ ir jai tiko toks gyvenimas. Deganti ugnis krosnyje jai atstojo televizorių, vandentiekis buvo upelio Skroblaus eketė, o gyvenimo palydovas – tik priklydęs sužeistas katinėlis. Tokį gyvenimą ištvertų ne kiekvienas, o Gražiną tai įkvėpė. Ji su nuostaba žvelgė į gamtą, pasaulį ir visa tai atsispindi jos darbuose. Kažkas yra pasakęs, kad menininko žvilgsnyje turi atsispindėti nuostaba. Gražina šitą nuostabą tikrai turėjo.

Kas paskatino domėtis jos kūryba?

Gražinos Didelytės kūryba mane žavi nuo jaunystės. Mes užaugome su jos iliustruotomis poezijos knygomis. Šis projektas gimė panorėjus sugrįžti į laikus, kai prisimeni menininką, kuris tau kažkada patiko. Viskas prasidėjo nuo apsilankymo Rudnelėje esančioje Gražinos Didelytės įkurtoje paveikslų galerijoje „Andeinė“ ir susipažinimo su profesoriumi Vygandu Čapliku. Tada kažkaip išsirutuliojo mintis, kad Gražina Didelytė jau kaip ir imama užmiršti ir reikėtų ją aktualizuoti. Tada surengta viena paroda, paskui – kita. Galiausiai nutarėme, kad visą jos, kaip kaunietės, gimusios Kaune, kūrybą dar reikėtų sudėti į virtualią Kauno apskrities viešosios bibliotekos galeriją, kuri taip ir vadinasi „Kauno menininkai“. Prof. V. Čaplikas šią iniciatyvą palaimino, davė labai daug darbų, mes juos nuskenavome, sukėlėme, o dabar kiekvienas gali pasižiūrėti.

Kuo jums asmeniškai įdomi grafikės kūryba?

Man asmeniškai ji labai patraukti nacionaline savastimi, lietuviškos pasaulėjautos pajauta. Jos ofortai išsiskiria subtilia ir grakščia linija, kuri atrodo tokia virpanti, jautri, išieškota. Aš mačiau jos eskizus. Jie išvesti viena pagavia linija. Gražina Didelytė savo pieštuką padalindavo į tris dalis. Pieštuką supjaustydavo taip, kad šis tilptų delne ir vesdavo liniją. Man patys gražiausi jos darbai yra būtent tie, kur viena linija, atrodo, viskas ir pasakyta.

Kas buvo G. Didelytės įkvėpimo šaltinis?

Rudnelėje ji pradėjo kurti piešinius ir spalvotus, autorine technika atliktus darbus. Ten ji, palikusi grafikos miniatiūras, pabandė atvaizduoti Rudnelėje matytus vaizdus. Pavyzdžiui, žvelgdama į šalia tekantį upelį, ji sukūrė visą darbų ciklą „Skroblaus vingiai“. Su gamtos mokslų daktare Onute Grigaite pabraidžiojusi po pelkes, jai iliustravo pelkės augalus ir ten gyvenusius paukščius. Ta knygutė taip ir vadinasi: „Raiste“. Ji visiškai pasinėrė į gamtos pasaulį. Dar vaikystėje, kai Gražinos Didelytės šeima gyveno Kauno priemiestyje Muravoje, ji ravėdama piktžoles gėlių darželyje įsivaizduodavo, kad gelbėja gėles nuo priešų. Jau tada ji piešdavo gražius atvirukus su gėlytėm ir pardavinėdavo juos prie Prisikėlimo bažnyčios.

Jos dienoraščiai taip pat buvo išskirtiniai?

Dienoraščiai tikrai išskirtiniai. Ten ne tik užrašyti tekstai apie tai, ką veikė ir kas jai atsitiko, bet ir šalia tų tekstų dar yra jos piešinių, perduodančių atitinkamą emociją. Piešinius ji kurdavo iš atminties. Esu Vygando klausus, kaip Gražinai pavykdavo atkurti žmonių portretus ar charakteringą figūros judesį, jeigu jie nepozuodavo. Atsakė, kad jai užtekdavo tik kartą pamatyti ir tą judesį pieštuku atkartodavo visiškai laisvai. Todėl jos dienoraščiai ir yra tokie įspūdingi.

Ką galite papasakoti apie jos ekslibrisus?

Dėl savo ekslibrisų Gražina Didelytė, ko gero, ir išgarsėjo. Tais laikais užsienyje vykę tarptautiniai konkursai ją išplukdė į tarptautinius vandenis. Pirmieji dalyvavimai ekslibrisų konkursuose kartu su Stasiu Eidrigevičiumi ir kitais grafikais Gražinai buvo langas į pasaulį, juo labiau kad ekslibrisus užtekdavo įdėti į voką ir išsiųsti. Tam nereikėjo kokių nors didelių pastangų, pirkti bilietą, toli važiuoti ir pan. Tarptautiniuose konkursuose Gražina yra gavusi daug apdovanojimų, tai ją labai išgarsino.

O G. Didelytės sukurtų ekslibrisų skaičius įspūdingas. Vieni sako, kad septyni šimtai, kiti – kad net visas tūkstantis, bent jau aš esu nuskenavusi apie penkis šimtus jos sukurtų ekslibrisų. Kaip ir piešiniams, taip ir ekslibrisams, ji pasirinkdavo žmones artimus savo sielai ar tuos, kurių gyvenimo pasaulėžiūra, veikla jai buvo prasminga ir svarbi. Labai taikliai įamžindavo pasirinktų žmonių profesiją, būdą, charakterį, pomėgius. Būdavo taip, kad daugelį ekslibrisų ji sukurdavo tiesiog jiems nieko nežinant. Aktorius Laimonas Noreika yra rašęs, kad G. Didelytė po kokio koncerto ar renginio dažnai ateidavo į užkulisius ir padovanodavo kokiai nors žvaigždei savo sukurtą ekslibrisą. Kai kada grafikei tai buvo pretekstas ne tik pamaloninti žmogų, kuriam skirtas knygos ženklas, bet ir proga užmegzti draugystę. Būtent dėl tokios ekslibriso dovanojimo „akcijos“ užsimezgė graži bičiulystė tarp jos ir alpinisto Vlado Vitkausko, kai menininkė netikėtai sustabdžiusi jį gatvėje padovanojo jam savo ekslibrisą.

Nemažai ekslibrisų G. Didelytė sukūrė ir žmonėms, su kuriais ji bendravo užsienyje: kolekcininkams, gydytojams, kultūros veikėjams. Kolekcininkai labai vertino jos darbus, jie tapo labai geidžiama jų kolekcijos dalimi. O užsienio šalyse ji, ko gero, pirmiausia ir buvo žinoma kaip ekslibriso meistrė.

Jūsų nuomone, kuo G. Didelytės darbai taip žavėjo kolekcininkus?

Ji turėjo talentą ekslibrisuose atskleisti ne tik žmogaus būdą ar jo profesinę veiklą, bet ir kažkokį sunkiai nusakomą nacionalinio savitumo punktyrą. Jos meninė mintis buvo persmelkta lyrine-filosofine pasaulėjauta. Tai, kas buvo būdinga daugeliui to meto menininkų. Grafikės kūrybą įkvėpė Lietuvos gamtovaizdis, lietuvių folkloras, poezija, o žmogus jai buvo mikrokosmosas, įterptas į makrokosmosą. Pagaliau jos linijos grakštumas, lengvumas, elegancija, kurios nesumaišysi su jokiu kitu autoriumi. O raižydavo ji savo ofortus paprasta siuvimo adata.

Ar ji pati žymėdavo savo knygas ekslibrisais?

Nežinau, bet manau, kad taip. Pačiai Gražinai Didelytei taip pat yra sukurta ekslibrisų. Pavyzdžiui, grafikas Stasys Eidrigevičius jai yra sukūręs ekslibrisą sovietmečio laikais, kai Gražina dalyvavo su žygeiviais organizuotame žygyje Simono Daukanto keliu. Žygio dalyviai neprasprūdo pro Saugumo akiratį. Taip pat ir menininkė, kurią saugumiečiai kvietė aiškintis į Saugumą. Žinodamas jautrios bičiulės išgyvenimus, Stasys Eidrigevičius šią situaciją įamžino sukūręs ekslibrisą, kuriame Gražina su ilgom kasom, o jas negailestingai tempia saugumiečio ranka.

Kuo jos kūryba yra reikšminga Lietuvos kultūrai?

Aš iš viso neįsivaizduoju Lietuvos grafikos be Gražinos Didelytės indėlio. Ji tikrai yra menininkė, kuri ypač praturtino Lietuvos mokyklą išpuoselėta oforto technika. Pagaliau G. Didelytės pavardė garsina Lietuvą ir unikalioje pasaulio antologijoje „Pasaulėvaizdis“. Šis pasaulinis projektas 2000 m. sutelkė 128 dailininkus ir tiek pat garsiausių intelektualų iš skirtingų šalių, tarp jų net 20 humanitarinės krypties Nobelio premijos laureatų, kurie sukūrė bendrą XX ir XXI a. sandūros pasaulio modelį. Tarp tokių žinomų asmenybių kaip Dalai Lama, Česlovas Milošas, Karolis Voityla, Giunteris Grasas ir kt. G. Didelytė pristatyta kaip kūrėja, kurios meno pasaulis telkiasi ties mikrostruktūromis ir atspindi visuotinumo mene raišką.

Labai gražiai apie grafikę yra sakęs rašytojas Kazys Saja: „Didelytės pavardė tiksliai parodo jos esmę – ji iš tiesų didi kaip menininkė, o mažybinė priesaga nusako jos kuklumą, trapumą, švelnumą.“