Girdžių partizanų būrys. 1945 m. vasara. Viena pirmųjų, netradicinė Girdžių krašto partizanų nuotraukų. Vyrai fotografavosi be ginklų, be uniformų. Sėdi iš kairės į dešinę: 2 -Jonas Pečkaitis- Krapovickas, 3- Justinas Penkaitis – Paleckis, už jo – Ipolitas Tverkus- Jaunimas, Vladas Paršelis, Kazimieras Ambrozaitis- Gediminas, stovi iš kairės į dešinę Leonas Pocevičius- Papunis, Stasys Zaturskis- Račas, Albinas Marinas- Motiejus, Pranas Novertaitis.  Fotografuota Vinco Aksamitausko ūkyje, Jurgeliškių kaime. Fotografavo Antanas Jovarauskas. Marijos Pečkaitytės – Steponaitienės informacija. Iš V. Lekučio virtualios parodos ,,Girdžių istorija nuotraukose“.

Vytautas LEKUTIS, www.voruta.lt

Gyvenimas Girdžiuose prieš 70 metų niekuo nesiskyrė nuo kitų Lietuvos bažnytkaimių ar miestelių. Europoje ką tik buvo pasibaigęs karas, bet Lietuvoje šūviai girdėjos kiekvieną dieną.  Po kaimus švaistėsi rusų kareiviai, stribai. Dienomis jie buvo padėties šeimininkai. Ką norėjo, tą pasiėmė, plėšė, vogė, daužė lazdomis, šautuvų buožėmis ar šampalais, spardė kuo nors neįtikusius, įbaugintus žmones.Galėjo suimti, kankinti ar net nužudyti įtartiną žmogų. Ne viena motina gedėjo nužudyto sūnaus.

Tik Lietuvos partizanai okupantams ir jų tarnams kėlė baimę. Stribai ir kareiviai net miesteliuose nesijautė saugūs. Štai 1945 m. lapkričio 10d. vadovybės nurodymu partizanai užėmė Gaurės miestelį (Tauragės raj.). Kartu su vietiniais puolime dalyvavo Pavidaujo ir Girdžių būrių (Jurbarko r. vietovės, nuo Gaurės nutolusios apie 30-40 km.) vyrai. Miestelį užėmė, stribus išvaikė, pagautiems jaunesniems išpėrė diržu kailį, dar kelis aktyvesnius veikėjus išsivedė su savimi, nusiaubė sovietų valdžios įstaigas. Aišku, tuo žygiu pakėlė žmonių nuotaiką.

Lapkričio 11, paryčiais, bet dar neprašvitus ir Girdžių gyventojus pažadino galingas sprogimas, šautuvų, kulkosvaidžių kalenimas…

1966 m. tą įvykį paminėjo net ,,Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija‘‘. Straipsnelyje ,,Girdžiai‘‘ parašyta:  „1945m. buržuaziniai nacionalistai čia nužudė 12 liaudies gynėjų‘‘. Po dviejų metų leidinių serijoje ,,Faktai kaltina‘‘ knygoje ,,Kruvinos žudikų pėdos‘‘ šis  skaičius sumažintas per pusę – iki 6.

70-ties metų sukakties proga verta prisiminti tuos įvykius, juolab, kad jie gerokai primiršti, iškraipyti.

Girdžių puolimas nebuvo „vietinė iniciatyva“. Jis surengtas vykdant Lydžio rinktinės vado Henriko Danilevičiaus -Vidmanto (buvusio Eržvilko progimnazijos mokytojo) įsakymą rinktinės kuopos vadui Gaudentui Kisieliui– Tomui. Pulti Girdžius Tomas pavedė Girdžių ir Pavidaujo būrių vyrams.

Kaip  minėta, dalis vietinių partizanų dalyvavo lapkričio 10 d. Gaurės miestelio puolime ir dar nebuvo grįžę iš tolimo žygio. Todėl esant mažesnėms jėgoms buvo nutarta ne užimti miestelį, o tik pagąsdinti stribus, kurių Girdžiuose tomis dienomis buvo kelios dešimtys. Jie buvo susirinkę iš įvairių vietų – Betygalos (net!), Raudonės, Jurbarko ir kt., ne vien vietiniai.

Planas buvo toks: anksti rytą, vos prašvitus, prislinkti kiek galima arčiau stribų būstinės, atidengti ugnį ir apšaudžius pasitraukti. Jų žygis greičiausiai taip ir būtų pasibaigęs, jei Girdžių būrio ryšininkas Bronius Mikelaitis (po puolimo – partizanas Ričkus) nebūtų pasiūlęs po stribų būstine pakišti prieštankinę miną. Šią miną praėjus frontui iš po Girdžių tilto išėmė ir parsigabeno į Gudelių kaimą Stasys Pocevičius.

Dviejų partizanų lydimas Bronius Mikelaitis prislinko prie stribyno ir pamėgino įkišti miną pamatuose esančią ventiliacijos angą, bet ji netilpo. Tada paguldė prie namo kampo. Sprogus minai, vyrai, kaip ir buvo planuota,atidengė uraganišką ugnį iš keturių ar penkių kulkosvaidžių, automatų, karabinų. Sunku net įsivaizduoti kaip jautėsi stribiteliai iš miegų pakelti galingo sprogimo. Pastatas medinis, todėl kulkos kirto ne tik per langus, bet ir per sienas. Po tokios pradžios didžioji dalis partizanų pasitraukė į Girdžių girutę. Tačiau Girdžių būrio vyrai, vadovaujami  V. Sederavičiaus – Viktoro, pasiliko ir pradėjo gainioti sprogimo ir šūvių apkvaitintus stribus. Stribas Kuolys šoko į Mituvą ir plaukė į kitą pusę. Stribą Bogdanskį, kuris budėjo prie telefono pašte, nušovė patys stribai.

Netrukus Jurbarko (šaudymas buvo girdimas net už 7 km.) kelyje pasirodė mašinos, pilnos garnizono kareivių. Viktorui su savo vyrais reikėjo skubiai trauktis, nes priešo jėgos buvo keliskart didesnės. Garnizono kariai pasipylė iš mašinų ir ėmė šaudyti į negausų besitraukiančiųjų būrį. Bet partizanai atsišaudydami be nuostolių pasiekė Girdžių miškelį. Tik Girdžių būrio vadas Viktorasbuvo sužeistas.

Girdžių bei apylinkių gyventojai apie tuos įvykius žino ne iš sovietmečio enciklopedijų. Rusų padedami „atgavę valdžią“ gyvi likę stribai išsivarė į Jurbarką keliolika Girdžių gyventojų, kuriuos kaltino neva žinojus apie būsimą puolimą ir nepranešus. Kaip žinia, sovietiniai tardymo metodai irgi giliai įsirėžia į atmintį.

Apie įvykius pasakoja Vytautas Urbutis(g. 1930m.; Gudeliai). „Atėjo pas tėvą, Antaną Urbutį, partizanas Zaturskis ir prašė su arkliais atvažiuoti ir paimti sužeistą partizaną, kuris buvo paguldytas mokyklos aikštėje. Jis privažiavo prie Kazimiero Lazdausko namų, o partizanai atnešė sužeistąjį. Tuo tarpu iš Jurbarko atvažiavo mašina garnizono kareivių ir puolė partizanus. Tėvas grioviais, kad nenušautų rusai, o vėliau ir keliu pristatė sužeistąjį pas Motiejų Pinaitį, vėliau pas Kundrotus, kurie aptvarstę nuvežė į mišką. Partizanai atsišaudydami traukėsi kitu keliu, kad nukreiptų dėmesį nuo tėvo vežimo. Maždaug po metų tėvas buvo suimtas. Jį tardė Jurbarke ir Raseiniuose. Nuo sužeisto partizano vežimo jis išsigynė sakydamas, kad nežinojo, kas pas jį atėjo – stribai ar partizanai, nes jie buvo apsirengę civiliais drabužiais, ginkluoti, jis bijojęs ir turėjęs važiuoti“.

1946m. Antanas Urbutis buvo nuteistas už prievolių nevykdymą ir dviem metams išsiųstas į Gulagą.

Kaip liudija įvykių dalyvis Jonas Pocius(g. 1922m.), „po  Girdžių  puolimo  stribai  išsivarė  apie  14  žmonių  į  Jurbarką  tardymui. Tardė  senajame  stribyne. Tardydavo  rytais  apie  4 – 5 val. Man  sudaužė  galvą  ir  sulaužė  šonkaulį. Nedavė  nei  vaistų, nei  kas  gydė. Kameroje (daržinėje) buvau  kartu  su  Mykolu  Švedu. Jis  buvo  tiek  sumuštas, kad  ant  nugaros  nebuvo  odos – bėgo  skysčiai. Baltiniai  buvo  atraitoti  ir  užmauti  ant  galvos. Kai  vesdavo  tardyti, tai  atraitojus  baltinius  dejavo. Jį  smarkiai  mušė  stribas  Banys. Aš  palikau  M. Švedui  milinuką. Jis  man  iš  Sibiro  parašė  padėkos  laišką. Mane  paleido  po  18  dienų“.

Jono brolis Pranas Pocius(g. 1924m.) prisimena kitą tos dienos įvykių epizodą. „Ant dekio  keturi  partizanai  nešė  sužeistą  partizaną  Viktorą. Tuo tarpu garnizono  kareiviai  ant  Mituvos  tilto  šaudėsi  su  partizanais. Stribas  Rėklaitis  ant  tilto  stovėdamas  šaudė  į  Girdžių  pusę. Jam   partizanų  paleista  sprogstamoji  kulka  pataikė  į  ranką, kuri  nukrito. Kulka nukirto ranką. Girdžių  stribyno gonkose  gulėjo  stribas, matyt,  gavęs  per  galvą, nes  buvo  daug  kraujo  ir  taškėsi  smegenys. Buvo  išbyrėję  stribyno  langai.

Po  puolimo  stribai  ėjo  prie  namų  ir  liepė  visiems, kas  buvo  namuose, iš  jų  išeiti. Man  išėjus  iš  namų  pakeltom rankom, gavau  šautuvo  buože  per  galvą  ir  nugriuvau. Su broliu  Jonu  mus  nuvarė  netoli  Girdžių  bažnyčios  ir  paguldė  prie  medžių  netoli  varpinės  ant  pilvų  ir  keletą  kartų  šovė  iš  pistoleto  prie  pat  galvos. Paskiau  mane  su  vienomis  kojinėmis  nusivarė  į  Tamošaitynę, kur  buvo  rusų  garnizonas. Rusai  vis  žiūrėjo  Girdžių  giraitės  pusėn. Mus  pastūmė  į  šlaitą  ir  liepė  nusisukti. Galvojau, kad  nušaus. Čia  buvo  ir  stribas  Lekevičius  Antanas, kurį  aš, o  jis  mus pažinojo. Sušukau  jam,  ar  jis  mūsų  nepažįsta, nes  mes  ne  iš  miško, bet  jis  nieko  neatsakė. Garnizono  kareiviams  nubėgus  girutės  link, mus  su  broliu  saugojęs  stribas  liepė  lipti  į  šlaito  viršų  ir  pamatęs  namą  paklausė,  kas  ten  gyvena. Mums  pasakius, kad  Tamošaičiai, mus  ten  ir  nuvarė, nes, sako, be  Jurbarko  neišsiversit. Ten  šeimininkė  mus  pavalgydino. Parvarė  mus  ir  į  namus, kuriuose  pasiėmėme  valgyti, apsiavėme  kojas.

Atvarė  dar  Globį, kuriam  stribas  davė  su  šautuvu  per   pečius,  ir  Kairaitį. Sustatė  mus  po  du  prie  K.Bylos  namo  (prie  dabartinės  autobusų  stotelės), kur  atvežė  ir  stribą, kurį   patys  nusišovė. Atvarytus   žmones  privertė  sukrauti  ir  nušautus  stribus  į  du  vežimus. Vienas  stribas  su  pistoletu  vis  taikė  į  priekyje  stovinčius  žmones.

Nuvarė  į  stribyną  Jurbarke, Donelaičio  gatvėje. Susodino  ant  šaligatvio. Priėjęs  stribas  spyrė  man  batu  į  burną. Sutemus  šaukė  po  vieną  tardyti  ir  smarkiai  mušė. Apie  12  val.  nakties  varė  surikiuotus  po  du  į  daboklę. Čia  du  stribai  ėję   priekyje  šautuvų  buožėmis  duodavo  į  krūtinę  ir  šaukdavo,  kur  bėgat, o  ėję  už  nugaros  duodavo  šautuvo  buože  į  nugarą  ir  šaukdavo,  ar  nepaeinat. Į  daboklę  reikėdavo  eiti  kiemu, kuris  buvo  aptvertas  viela. Toje  tvoroje  buvo  skylė, pro  kurią  reikėjo  išlysti. Kai  lysdavom  pro  tą  skylę,  tai  stribai  mus  mušdavo  šautuvais  ir  ragindavo  greičiau  tai  daryti. Daugelis  susidraskėme  drabužius  į  tas  vielas. Mušdami  stribai  sudaužė  net  dviejų  šautuvų  buožes. Tardė  visą  savaitę  naktimis. Išlaikę  nuo  sekmadienio  iki  kito  sekmadienio  ryto, paleido“.

AntanasMikelaitis(g. 1923m.)taip pat įvykius matė savo akimis. „Barškietis, Kairaitis, Kleopas  Globys  ir  dar  vienas  iš  Dargių  buvo  sustatyti  prie  buvusio  stribyno. Vienas  į  ranką  sužeistas  rusų  kareivis, už  jos  susiėmęs, vis  kišdavo  pistoletą  K.Globiui  prie  galvos  ir  grasindavo  nušauti. Šis  vis  persižegnodavo. Globiui  grasindavo  už  tai, kad  jis  pasakęs  pas  jį  pasislėpusiam  stribui, kad  ateina  partizanai, kai  tuo  tarpu  ten  buvo  stribai. Tai  privertė  stribą  bėgti  iš  K.Globio  daržinės  ir  jį  pasiviję  saviškiai  nušovė. Pašte  buvęs  stribas  atbėgo  prie  mano  namų  ir  pakrante  bėgo  toliau. Jį  atsivijęs  vienas  stribas  apdaužė  automatu  šonus, nors  jis  pakėlęs  rankas  ir  sakė, kad  savas. Jį  varėsi  pro  mano  namus  Girdžių  link. Tuo  tarpu  atėjęs  kitas  stribas  išsitraukė  pistoletą  ir  šovė  į  jį. Man  liepė  pasiimti  arklį, branktą  ir  nuvilkti  nušautą  stribą  į  Girdžius. Bet  iškratę  jo  kišenes  pamatė, kad  tai  stribas  ir  liepė  man  pasiimti  vežimą. Įkėlė  jį  į  vežimą  ir  liepė  vežti  jį  į  Girdžius. Atvažiavęs  prie  stribyno  palaukiau, kol  iš  pastato  išnešė  ir sudėjo  į  mano  vežimą  aštuonis  partizanų  sunaikintus  stribus, o kitus aštuonis  sukrovė  į  Janušo  vežimą. Dėdami  nežiūrėjo  nei  kur  galvos, nei  kur  kojos. Niekas  mūsų  nei  saugojo, nei  lydėjo  kai  mes  vežėme  juos  į  Jurbarką. Pažliugusiu  keliu  nuvežę  juos  į  Jurbarką, palikome  prie  stribyno.“

Partizanas Antanas Kisielius 1992 kovo 13 d. laiške surašė, kas iš jo (Pavidaujo) ir Girdžių būrio partizanų galėjo dalyvauti Girdžių miestelio puolime. Pats Antanas tų įvykių metu dar nebuvo grįžęs iš Gaurės, o apie Girdžių puolimą daugybę kartų klausėsi bendražygių,puolimo dalyvių, pasakojimų. Pats Tomas buvo jo pusbrolis. Bet po daugelio metų nebuvo visiškai tikras, ar atmintis nemeluoja, todėl rašė „galėjo dalyvauti“:

Kisielius Gaudentas –Tomas, Lydžio kuopos vadas. Iš Pavidaujo  būrio: Puišys Antanas- Valentinas (skyriaus vadas), Aksamitauskas Juozas-Vytas, Aksamitauskas Juozas-Jurgutis (kulkosvaidininkas), Stankus Petras-Gruodis, Palubeckas Juozas-Simas, Palubeckas Vitalius- Viktoras, Puišys Juozas-  Justinas, Vaitiekūnas Jonas-Ūsas. Iš Girdžių būrio – Vincas Sederavičius-Viktoras, Zaturskis Kleopas  -Anupras, Zaturskis  Stasys-Račas, Pocevičius Mečislovas-Puškinas, Pocevičius Leonas-Papunis, Blažaitis Antanas-Zigmas, Ipolitas Tverkus-Jaunimas, Beinaris-Kriaučius, Mikelaitis Bronius.

Tai tiek  vienos dienos istorijos, tiek įvykių dalyvių prisiminimų sukakties proga. Po 1945 lapkričio 11 d. Girdžiuose stribyno nebuvo iki pat 1949 m.