Alchemijos muziejus  Čekijoje,  Kutna Horoje. Nuotraukos šaltinis malewy pody.pl/wp

Gintautas Šeikis, istorikas, kariškis, kraštotyrininkas, www.voruta.lt

Vienas įdomiausių Alantos dvaro istorijos faktų, yra tai, jog XVII a. 3-iajame dešimtmetyje Kristupas II Radvila į Alantos dvarą iš imperatoriaus Rudolfo dvaro Prahoje pasikvietė alchemikų, kurie dvaro rūsyje įrengė laboratoriją. Šį faktą pirmoji paskelbė žymi lenkų  istorikė Uršula Augustyniak (Urszula Augustyniak)  remdamasi Radvilų dvariškio Elijaus Marmakovičius ( Elij Marmakowicz) 1625 m. laišku Kristupui II Radvilai.  

Laiške minimas vokietis alchemikas Hansas Jurgis (Hans Jerzy), kuriam dvare buvo sukurta speciali alcheminė-medicininė laboratorija. Hansas Jurgis  minimas ir vėlesniame 1631 m. E.Marmakovičiaus laiške K.Radvilai. Korespondencijose užsimenama apie alchemikui į kažkurį Radvilų dvarą siunčiamus daiktus, ,,be kurių jis nieko negali gaminti“. Greičiausiai Radvila samdė jatrochemiką, gaminusį chemines gydymo priemones. Gamybai buvo reikalingas specialus stiklas (stiklo indai), kurio medikas negavo Vilniuje, todėl buvo pasiųstas pasiuntinys tokio ieškoti Karaliaučiuje. Dvariškis rašo, kad jam buvo atiduoti 58 vienetai įvairių stiklo  indų, bet registro nebuvo, todėl Hansas Jurgis nežino, ką toliau daryti. E. Marmakovičius nurodo, kad ,,pagal  ankstesnę jo malonybės kunigaikščio informaciją nėra specialaus ekstrakto (Extractum Tormentylli), kurį Hansas Jurgis būtų pagaminęs.“ Greičiausiai Hansas Jurgis ar kitas alchemikas dvaro aplinkoje dirbo iki pat Kristupo II Radvilos gyvenimo pabaigos.

Uršula Augustyniak mano, kad  „alcheminės laboratorijos įkūrimas  Alantos dvare gali liudyti apie pomėgio paslaptingiems mokslams perkėlimą  iš Karaliaus dvaro į provinciją“. Ji pažymi, kad ,,panašus skonis  įvairiausiems egzotiškiems dalykams atsispindėjo ir Radvilų kunstkameros kolekcijoje“. Tokie rinkiniai buvo populiarūs tarp XVII a. Europos aristokratų ir didikų, kartais jie išaugdavo iki namų muziejų. Juose persipindavo menas, mokslo atradimai, žinios apie gamtos pasaulį ir filosofija. Turtingos ir pilnos keistenybių kunstkameros pakeldavo savininko ar net visos jo giminės autoritetą. Didikų keistenybių kolekcijoje buvo taip vadinamas ,,vaikščiojantis aparatas po vandeniu“, kurį Radvilos atsivežė iš Olandijos.

XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje Europoje alchemija išgyveno bumą, ja domėjosi valdovai ir nemažai visuomenės elito atstovų. LDK pirmieji alchemikai  atsirado karaliaus Stepono Batoro dvare, kurie slėpdamiesi nuo inkvizitorių persekiojimų pirmiausia atsirado Transilvanijoje, o vėliau ir Lietuvoje bei Lenkijoje. St. Batoras savo dvare priglaudė ir gydytojus ir alchemikus. Alchemikų paslaugomis daugiau ar mažiau naudojosi to meto Vakarų ir Vidurio Europos monarchų dvaruose, o kai kurie didikai, kaip Holenloho grafas Wolfganas II (1546-1610) Bavarijos elektas Ernestas (1555-1614), vengrų didikas Boldirsaras Battkyany (1542-1530) ir patys aistringai kaupė alcheminę informaciją, turėjo dideles šios srities bibliotekas. St. Batoro dvare dirbo žymus gydytojas, italas Niccola Buccella, kuris tiesiogiai bendravo su žymiausiais Europos alchemikais. 1578 m. St Batoras greičiausiai per Niccola Buccella kreipėsi į Branderburgo elektoriaus Johanno Georgo Hohenzollerno gydytoją, alchemiką, kabalistą Leonardą Thurneysserį, prašydamas atsiųsti priešnuodžių. Pastarųjų gamyba XVI a. buvo plačiai paplitusi. Kad St.Batoras saugojosi nunuodijimo matyti ir iš to, kad 1579 m. vasarą Vilniuje nuncijus Calegaris karaliui padovanojo stebuklingą taurę iš raganosio kaulo, kuri laikytina neutralizuojanti nuodų poveikį organizmui. St. Batoras palaikė glaudžius ryšius su alchemiku,  astrologu, okultistu anglu Jonnu Dee (1527-1608), o 1585 m. balandžio 17. buvo susitikęs prieš pat mirtį.

XVI a. antroje pusėje  didžiausiu alchemijos centru tapo Praha, kur  Šventosios Romos imperijos imperatorius Rudolfas II (1552-1612) sutelkė žymiausius to laikotarpio eksperimentatorius. Praha iki šiol yra laikoma alchemijos sostine.  Imperatoriaus dekretu į Prahą buvo pakviesti anglų astrologai alchemikai Edwardas Kelly ir Johnas Dee, čia dirbo alchemikas ir didysis astronomas Tycho Brahe.  Po Rudolfo II mirties daugelis alchemikų rado prieglobstį kituose Europos didikų dvaruose, tarp jų ir Radvilų dvare Alantoje. Nors istoriniai šaltiniai  nepatvirtina, to meto žymiausias Abiejų Tautų Respublikos alchemikas Mykolo Sendzivojus (Michael Sendivogius) galėjo lankytis Radvilų dvaruose, galbūt ir Alantoje. Radvila Kristupas II  su M. Sedzivojumi galėjo būti pažįstamas iš Rudolfo II dvaro, kuriame 1619–1624 m. alchemikas pats  buvo apsistojęs ir darbavosi kaip metalurgijos ekspertas. Šaltiniuose minima, kad 1627 m. Radvilai buvo siūloma įdarbinti dar vieną jatrochemiką  – buvusį Stepono Batoro vokiečių kalbos raštininką ir sekretorių Jokūbą Hofmaną.

Alchemijos šaknys siekia senovės Egipto, Graikijos ir Romos civilizacijų laikus. Alchemija tuo metu buvo savotiška pasaulėžiūros visuma, jungianti filosofiją ir religiją, praktines ir mistikos žinias. Ankstyvaisiais viduramžiais arabų mokslo darbams pasklidus po krikščioniškąją Europą, čia prasidėjo ilgai trukęs alchemijos bumas. Alchemikai ieškojo atsakymų į visuomenei rūpimus klausimus: kaip be vargo tapti turtingam ir amžinai likti jaunam. Buvo ieškoma būdų, kaip paprastuosius metalus paversti auksu ar sidabru, o bėgantį laiką stabdyti sukuriant vaistą nuo visų ligų. Renesanso epochoje alcheminiais eksperimentais domėjosi ir juos praktikavo nuo valdovų iki pasiturinčių miestiečių. Viduramžių Europos alchemikai, kaip tvirtina dvarų metraščiai, turėję paslaptingų miltelių, vadinamų projekciniais, kurie galėję bazinį metalą paversti auksu. Daugelis alchemikų karalių dvaruose oficialiai dirbo aukso “gamintojais“. Šiandien alchemija ir astrologija laikomos pseudo mokslu, o XVI–XVII a. konkrečios ribos tarp mokslo ir alchemijos nebuvo. Svarbiausias alchemikų tikslas buvo bet kokį metalą paversti  auksu arba sidabru. Alchemikai taip pat siekė sukurti panacėją arba nemirtingumo eliksyrą – vaistą, galintį išgydyti visas ligas ir neribotai pratęsti gyvenimą. XVI a. atsirado nauja alchemijos kryptis – jatrochemija arba medicininė alchemija.

Kristupą II Radvilą alchemijos eksperimentais greičiausiai sudomino jo svainis Petras Goraiskis (Piotr Gorajski), kuris net keletą kartų lankėsi Habsburgų dvare Prahoje. Ten jis  ne tik gilinosi į alchemijos subtilybes, bet ir pats įvairių šalių pasiuntiniams demonstravo savo išradimą – cheminės medžiagos pavertimą į pinigus. Šis išradimas greičiausia buvo susijęs su Olkušo švino, kuriame buvo didelis sidabro kiekis ir kažkoks procentas aukso, lydymu. 1615 m. Liublino tribunole suimti monetų kalyklos kalėjai P. Goraiskį apkaltino monetų klastojimu, bet jam pavyko išsiteisinti. P. Goraiskis taip pat domėjosi vaistažolėmis, vaistų gamyba ir juos pats gamino. O ir pats Kristupas II Radvila, dar besimokydamas Europos universitetuose, greičiausiai jau buvo susipažinęs su alchemikų veikla. Radvilų bibliotekose, be knygų medicinos tema, buvo ir su alchemija susijusių veikalų: 1609 m. išleistas O. Crolijaus darbas apie cheminių vaistų gamybą ir kt. Medicinos, galbūt ir alchemijos, srities knygų būta ir vienoje turtingiausių, turėjusių per 1000 veikalų, Kristupo II Radvilos dvariškio S. Risinskio bibliotekoje.

Radvilos Lietuvoje turėjo per 20 rezidencijų. Tarp dažniausiai lankomų Biržų, Papilio, Svėdasų, Vyžuonų, buvo ir Alanta Greičiausiai, laboratorijos įkūrimui Alantos dvaras pasirinktas kaip vienas nuošaliausių ir saugiausių. Įvairių karų ir suiručių metu Kristupas II Radvila iš savo pagrindinės rezidencijos Biržuose į Alantos dvarą gyventi laikinai perkeldavo žmoną ir vaikus. XVII a. pirmoje pusėje Alantos dvaro pagrindinis pastatas buvo medinis, statytas ant mūrinių rūsių, vadinamas ,,dideliu kryžiaus namu“ ir išsiskyrė savo aukščiu. Iš viso komplekso statinių, be Alantos, savo aukščiu išsiskyrė tik Bielyčios, Kaidanavos ir dar kelios Radvilų rezidencijos. Rūmų rūsiai ,,buvo dideli ir gerai apsaugoti nuo ugnies ir kitų nelaimių”. Tikriausiai dėl to, rūsio patalpose vienu metu buvo saugoma Sinodo biblioteka ir Biržų Radvilų archyvas.

Kristupas II Radvila, įkurdamas Alantoje alchemijos laboratoriją, greičiausiai siekė ne tiek to meto mados, o labiau pragmatinių tikslų. Pirmiausiai, greitu būdu papildyti pajamas, sumažėjusias dėl ilgalaikių karų. Istorikė Uršula Augustyniak tvirtina, kad 1609–1615 m. Kristupui II  Radvilai pagrindinė problema buvo gauti pinigų skoloms padengti. Didelėse Lietuvos valdose (Vyžuonų, Alantos, Papilio, Liubčios, Biržų) buvo daugiau išlaidų, nei pajamų. Jis net buvo priverstas prašyti savo dvarų anksčiau sumokėti nuomos mokesčius, nes neturėjo lėšų sumokėti algų savo tarnams. Geriau pažinti vaistinius preparatus ir jų gamybos paslaptis Radvilai padėjo domėjimasis alchemijos eksperimentais. Chemijos mokslo pirmtakės alchemijos svarbiausias dėmesys buvo sutelktas į medžiagų transmutaciją ir ypač į bandymus netauriuosius metalus paversti auksu.

Kita galima priežastis kurti laboratoriją Alantoje buvo Kristupo II Radvilos artimųjų, ypač žmonos Onos Kiškaitės-Radvilienės, kuriuos didikas labai mylėjo ir rūpinosi, silpna sveikata. Laboratorijos įkūrimas turėjo padėti išrasti ir (ar) pagaminti naujų, efektyvesnių vaistų, kuriais galėtų gydytis žmona ir vaikai. Radvilos susilaukė 6 vaikų, tačiau iš jų išgyveno tik du – Jonušas ir Kotryna. Kristupas II ir Ona kartu pragyveno labai ilgą tiems laikams gyvenimą – net 34 metus. Nors ir ligota Ona Kiškaitė–Radvilienė sulaukė garbingo to meto moterims amžiaus.

Apie silpną žmonos ir vaikų sveikatą byloja ir istoriniai šaltiniai. Dalis jų susieta ir su Alantos dvaru, kuriame Ona Radvilienė su vaikais mėgo apsistoti. 1617 m. Alantoje Radvilų gydytojas Jokūbas Fabricijus (Jakub Fabricius) slaugė susirgusį 10 mėnesių Jurgį Radvilą. Vėliau O.Radvilienės ir jo vaikų sveikata rūpinosi gydytojas Dovydas Detelevesas (David Deteleves), kuris ne tik gydė bet ir domėjosi cheminių vaistų gamyba.1624 m. Alantoje, būdama silpnos sveikatos, Ona Radvilienė pagimdė sūnų Steponą, kuris po keturių mėnesių mirė.  Po sūnaus gimdymo ir mirties pašlijo Onos Radvilienės sveikata, ji nebegalėjo turėti daugiau vaikų. Kristupas II Radvila, vykdamas į Livonijos karo kompaniją, savo tarnui Bžozovskiui liepė rasti Vilniuje moterį, kuri Alantoje rūpintųsi jo žmonos sveikata. Kristupas II Radvila, dėl aktyvios politinės veiklos dažnai negalėdamas būti su šeima, instruktavo prie sergančios žmonos liekančius tarnus, kad šie nuolat laiškais informuotų apie jos sveikatą ,,negailint nei pastangų nei popieriaus“. 1624 m. norėdamas kasdien turėti informacijos apie žmoną ir vaikus, Kristupas  II Radvila įsakė, kad kiekvienoje laiško maršrute esančioje karčiamoje lauktų pasiuntiniai.

Alchemijos laboratorijos įkūrimas Alantos dvare įdomus ir paslaptingas faktas iš spalvingos Radvilų giminės ir Alantos istorijos, kuris ateityje tikiuosi sulauks gilesnių istorinių tyrimų.

Šaltiniai ir literatūra:

Archiwum Glowne Akt Dawnych w Warszawie, dz.V, nr 9304.

Urszula Augustyniak. Dwor I klientela Krzysztofa Radziwilla. Odrodzenie iReformacja w Polsce. XXXVIII 1994.

Deimantas Karvelis. Iš Radvilų giminės istorijos: Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547-1655 metais., Vilnius. 2015.

Deimantas Karvelis. Tarptautinis kunigaikščių Radvilų kelias, Spaudvita, 2013.

Raimonda Ragauskienė. Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga – XVII Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, Vilnius. 2017.

Mariola Jarczykowa.Książka i literature w kręgu Radziwiłłow birżańskich w pierwszej połowie XVII wieku. Wydawnictwo Uniwersytetu Śląskiego Katowice. 1995

Dainora Pociūtė. Niccollo Buccella Inkvizicijos kalinys. Karaliaus medikas. Heterodoksija, medicina ir italų egzilis XVI a. antroje pusėje. Vilniaus universiteto leidykla.2022.