Lietuviai Krasnojarsko srityje. Sesutės – dešinėje      

Kristupas Lavickas, Kelmės r. Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnazija, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Mokytoja Rainolda Drungėlienė

     Mūsų šalies istorija labai sena ir didinga. Bet tuo pačiu gana skaudi. Daug metų žmonės siekė laisvės, nepriklausomybės, kuri pareikalavo daug skausmo ir aukų. Daugelį Lietuvos šeimų palietė skaudi tremties ranka. Sovietinė valdžia į tremtį išsiuntė daug darbščių, išsilavinusių, šviesių Lietuvos gyventojų. Nebuvo gailimasi nei moterų, nei vaikų, nei senelių. Visi jie buvo pavadinti vienu vardu „liaudies priešai“. Išardytos šeimos, sulaužyti likimai, sudaužytos viltys – tokios buvo sovietinės ideologijos pasekmės. Kaip daugelio kitų lietuvių, taip ir mūsų giminės likimą lėmė skaudi tremtis.

Štai čia matomi žmonės – tremtiniai. Tarp jų: mama Ieva (viršuje trečia iš kairės) ir dukrelės: Stefutė (antroje eilėje paskutinė iš kairės), Nijolė (apačioje pirma iš kairės). Barako gyventojai

    Mano prosenelės Onos Atkočaitytės – Rosinienės brolio Antano Atkočaičio šeima taip pat patyrė tremtinių dalią. Antanas buvo ūkininkas. Mažūnuose (tada Kelmės valsčius) valdė keturiasdešimt hektarų žemės, buvo darbštus, išsilavinęs, šmaikštus ir atsakingas žmogus. Kadangi buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, 1945 m. buvo atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Vorkutos kalėjimą (lagerį) kaip politinis kalinys. Praėjus ketveriems metams (1949 m.) buvo ištremta ir likusi Antano šeima – žmona Ieva ir dukrelės. Vyresnėlei Nijolei tada buvo aštuoneri (g.1941 m.), o mažajai Stefutei (g.1945 m.) beveik penkeri. Jų ūkis buvo atimtas, o pačių laukė ilga ir sekinanti kelionė gyvuliniais vagonais į Sibirą, Irkutsko sritį.

Mama Ieva su kitomis bendradarbėmis

    Ieva buvo darbšti, gera šeimininkė, mokėjo siūti. Tai ir padėjo išgyventi Sibiro platybėse. Vežama iš namų ji spėjo pasiimti truputį maisto ir rankinę siuvimo mašiną. Šalia glaudėsi mažametės dukrelės. Toli nuo Lietuvos, gyvendama tarp rusų, buriatų, ukrainiečių, Ieva pelnė jų pasitikėjimą ir pagarbą. Vietinėms rusėms ji siuvo sukneles, mokinėms – uniformas. Šios atsilygindavo maisto produktais. Kai paaugo mergaitės, eidavo dirbti į mišką: rinkdavo šakas, kraudavo jas į traukinuką, kurį vadindavo „kukūška“ (gegutė). Už darbą gaudavo šiek tiek pinigų, kuriuos išleisdavo pirkti knygoms. Vėliau vyresnėlė Nijolė įstojo į medicinos technikumą, o mažoji Stefutė mokėsi mokykloje. Trumpomis Sibiro vasaromis rinkdavo miške uogas, taip prisidėdamos prie bendro ūkio. Kiek vėliau, mažame plotelyje, pasisodino bulvių. Koks buvo džiaugsmas sulaukus derliaus!

1950 m. (antroje eilėje per vidurį) Visa šeima drauge! Iš kalėjimo (lagerio) grįžęs tėtis Antanas. 1954 m.     

    Antanas Vorkutos kalėjime (lageryje) praleido ilgus aštuonerius metus. Iš ten buvo paleistas 1953 m., kai mirė Stalinas. Sunkūs išbandymai, šaltis ir alkis – ne tai daugiausia slėgė jo širdį. Negalėdamas būti savo tėvynėje, atskirtas nuo šeimos, Antanas nepalūžo. Dalinimasis prisiminimais apie Lietuvą su to paties likimo draugais suteikė stiprybės. Išdainuotos lietuviškos dainos primindavo taip išsiilgtus namus. 1953 m. išaušo ta diena, kai šeimai buvo leista būti kartu. Visi keturi tada apsigyveno Irkutsko srityje, Zimos gyvenvietėje. Nors Antanas buvo karo felčeris, pagal specialybę darbo negavo. Todėl įsidarbino autobuso vairuotoju. Jo žmonai Ievai sušlubavo sveikata. Dėl širdies sutrikimų ji nebegalėjo dirbti, todėl šeimininkavo namuose. Nepaisant visų negandų, visi džiaugėsi galėdami būti drauge. Nors išsiilgta ir sapnuose išsapnuota tėvynė buvo taip toli ir tokia nepasiekiama…

Tėtis Antanas ir mama Ieva laimingi kartu Lietovoje atostogų metu. 1956 m.

    Ėjo 1962 m. Saulėtą liepos dieną Antano šeima grįžo į Lietuvą. Gimtinė pasitiko ne itin svetingai. Savų namų jau neberado – jose gyveno svetimi. Tremtinių niekas nenorėjo priregistruoti, o tuo pačiu ir įdarbinti. Praėjus sunkius kelius, pavyko pasijusti Lietuvos piliečiais.

    Ne visiems tremtiniams likimas buvo toks gailestingas. Daugybė jų nebeišvydo nei savo namų, nei artimųjų, nei Lietuvos. Jų sielos liko ten toli Sibire, šaltoje, svetimoje žemėje. Sunku suvokti, o dar sunkiau įvertinti tai, ką darė sovietinė valdžia. Sunku suprasti, pateisinti ar atleisti. Svarbu, kad dar yra gyvi liudininkai tų laikų, tos neužmirštos istorijos.     

Tėtis Antanas grįžęs iš kalėjimo (lagerio) paskui gavo darbą vairuotoju. Šmaikštus atspindys matomas nuotraukoje mano močiutės mamai – mano prosenelei Onai Rosinienei. 1959 m., Zimoje.         

Sesių bendra nuotrauka. Ši nuotrauka padaryta Zimoje. 1960 m.

Naudoti šaltiniai

Rašinys parašytas, remiantis šių žmonių prisiminimais:

1. Stefanijos Atkočaitytės – Kulbokienės g. 1945 m.
2. Zuzanos Rosinaitės – Lavickienės g. 1943 m.