Labai norėčiau pakalbėti apie tai, kas man dabar labiausiai rūpi, tačiau esu nutaręs prieš baleto „Čiurlionis“ premjerą jokių platesnių komentarų neteikti, nes jau esu pamokytas – pasakai, atskleidi, o po to pamatę ar išgirdę sako – ne taip, nuvylė, neatskleidė. Tad geriausia sulaukti premjeros. Nors keletą žodžių nesusilaikysiu neištaręs. Ir ne apie muziką ar libretą, o apie tuos, kurie mano baletą stato.

Taip jau susiklostė, kad visa pastatymo brigada atvykusi iš Lenkijos. Tai scenografijos ir kostiumų dailininkės Diana Marszałek, Julka Skrzynecka, šviesų dailininkas Maciek Igielski, video projekcijų dailininkė Ewa Krasucka, ir,  žinoma, choreografas Robertas Bondara, jaunas, bet jau nemažai ryškių darbų nuveikęs Varšuvos didžiojo teatro primarijus ir režisierius. Kai Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovybė mus suvedė pirmam pokalbiui, pajutau, kad šie jauni, tuomet ne itin daug ką apie Čiurlionį težinoję menininkai, siūlo visiškai kitokį, tačiau man labai priimtiną žvilgsnį į mitais ir spekuliacijomis apaugintą Čiurlionio asmenį.

Tiesa, mes taipogi neišvengsime interpretacijų, bet mane nustebino ir paguodė tas aukštas pagarbos Čiurlioniui laipsnis ir kartu – bendražmogiškų temų svarba XXI amžiuje pasimetusio menininko egzistencijoje. Tuomet nebeturi reikšmės nei epocha, nei vieta, nei pagaliau tautybė. Štai ir noriu tarti keletą žodžių tiems, kurie mane kaltina atidavus Čiurlionį lenkams. Iš tikrųjų gyvenu lyg ir moderniame pasaulyje, tačiau tokios agresyvios netolerancijos, kokią regiu savo Tėvynėje, gali sutikti nebent kokiame labai fanatiškoje ir uždaroje bendruomenėje. Suprantu, kad reikia ginti nacionalines vertybes nuo susvetimėjimo, išsigimimo ar tiesiog sunykimo, tačiau kai mane gatvėje sutikusi moteriškė pradeda tikra to žodžio prasme barti, kad baleto choreografas lenkas, mane apima tokia neviltis ir netgi siaubas, kad nebežinau ką ir atsakyti.

Deja, ji nebara tų, kurie jau po mėnesio, praleisto Londone šneka su anglišku akcentu, nebara ir tų, kurie tyčiojasi iš žemaitės skarelės ar Basanavičiaus barzdos, negaus barti ir vaikėzai, kurie aerozoliais tėplioja muziejų sienas ar rašo ant jų slaviškus keiksmažodžius. Nesudraus ji ir šiukšlinančio praeivio. Daug kas negauna barti, net švietimo ministerija, kažkaip keistai suvokianti lietuvių kalbos svarbą. O aš gaunu. Bet ar toji ponia pamąsto, kad vien jau šie penki jauni lenkų menininkai, giliai ir nuoširdžiai susipažinę su Čiurlionio kūryba tuo pačiu parodo mūsų menininkui ir kultūrai tuo pačiu didžiausią pagarbą. Taip, Čiurlionis nerašė lietuviškai, nežinia, kokia kalba kalbėjo dažniau, bet niekas ir nesigviešia į kažkokį pasisavinimą.

Štai gatve eina juodaodis. Ir man baisu, kai pusė praeivių žiūri į jį lyg į kokį eksponatą, niekas nežino, kokia replika bus paleista, ar kaip šaipysis dabar visiškai neauklėjami mūsų mylimi vaikučiai. Daug problemų turi pasaulis. Vyksta karai, teroristiniai aktai, neapykantos daug ir ji grėsminga. Žiniasklaida išsijuosusi tiražuoja visas šias grėsmes, mėgaujasi. Štai ir nutariau dar ir dar kartą apie tas grėsmes pašnekėti. Gal kiek aprimsime, tapsime pakantesni, suvaldysime pyktį, besaikius vienų kitiems kaltinimus.

Suprantu, įžeisti – drąsiau, bet, jei esame kultūringa tauta, drąsesnis tas, kuris pyktį užgniaužia, o kaltinimus pateikia tik įsitikinęs, kad jie neginčytini. Esu tikras, kad toleruodami pasaulį ir visą jo įvairovę tapsime stipresni, o jei tokiais nesijaučiame, vadinasi problemos slypi ne pasaulyje, o mumyse. Todėl tikiu, kad margame pasaulyje ir mūsų šokantis Čiurlionis neįžeis lietuvio, kaip ir lietuvis neįžeis lenko, kai kada nors Lietuvoje bus kuriamas lietuviškas meninis filmas ar opera apie kunigaikščius brolius lenkus Oginskius, išmokiusius jų įsteigtose Plungės ir Rietavo muzikos mokyklose muzikuoti ir tą patį Čiurlionį, ir daugybę kitų lietuvių, tarp jų ir mano senelį Ričardą, visą gyvenimą tarnavusį Lietuvai. Štai ir nepažeidžiau įžado – nieko nepasakiau apie būsimą baletą. Arba viską.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.