Dusetų Švč. Trejybės parapijos vargonininką prisimenant

Dusetų Švč. Trejybės parapijos vargonininką prisimenant

Kazimieras Kardonas

Giedrė Mičiūnienė, www.voruta.lt

Renkant medžiagą knygai apie Dusetų parapiją, vietiniai gyventojai su gilia pagarba ne kartą minėjo atsakingą, darbštų, puikiai vadovavusį chorams, pasišventusį tarnystei Dusetų Švč. Trejybės parapijos vargonininką Kazimierą Kardoną (1931-1992). Šiemet spalį sukanka 30 metų, kai jis žuvo.

K. Kardonas gimė 1931 m. Ažugirių kaime (Utenos raj.). Metus pasimokęs pas Leliūnų parapijos bažnyčios vargonininką Stasį Šakėną, kitus metus vargonavo Pakalnių Švč. Trejybės parapijoje. Į Dusetas jis atvyko 1953 metais, kai, anot dukros Ritos Kardonaitės: „ne visi vyrai buvo sugrįžę iš miško, bet visi, likę gyvi, jau suvaryti į kolchozus, tikintieji aršiai persekiojami ir muštruojami pagal sovietines ideologines dogmas – belieka tik stebėtis, iš kur tada šio jauno vyro širdyje buvo tiek drąsaus siekio tarnauti Tikėjimui“.

Po dvejų metų, 1955 m., Kazimieras sukuria šeimą: veda Vandą Lapienytę iš Gasių kaimo. Vargonininko darbas buvo laikomas nelegaliu: būtinai reikėjo kažkur įsidarbinti, nes apkaltinti veltėdžiavimu tuo metu nebuvo sunku. Žmona Vanda Kardonienė prisimena, kad vyrui teko dirbti įvairius nekvalifikuotus darbus: „Nebuvo lengva, nes algos gaudavo tik 30 rublių. Įsidarbinti niekur negalėjo, nes vargonininkavimą su darbu suderinti buvo beveik neįmanoma – reikėdavo groti per laidotuves. Jis labai dėl to sielojosi“. Dukros atminty tėvo pasakojimai, kaip saugumiečiai pagrūmodavę, partiniai pakalikai ne tik skųsdavę, „auklėdavę“, gėdindavę, mėgindavę pripaišyti „liaudies priešo etiketę“; jam ne kartą teko bėgti, kad spėtų į šv. Mišias, nes milicininkai ne kartą surengę pasalą ir atimdavę dviratį.

1953-1960 metais Dusetų bažnyčioje pasikeitė devyni kunigai: kai kurie jų kunigavo vos po kelis mėnesius. Trumpai Dusetose kunigavęs kun. Povilas Svirskis (g.1924, įšv.1948) prisiminė, jog sovietų okupacijos pradžioje Vyskupas, norėjęs apsaugoti kunigus nuo represijų, nuo NKVD, labai dažnai „kilnodavo“ iš vienos parapijos į kitą. Žmonės, norėdami gauti bažnytinius sakramentus (krikštą, santuoką), tačiau bijodami, nukentėti (jei sužinotų partijos nariai), eidavo į Bažnyčią sutemus, sutarus su kunigu ir patarnautojais. Dusetų parapijos Jungtuvių knygoje (1956-1959) vargonininkas ir zakristijonas dažnai nurodomi kaip santuokos liudytojai – taip norėta išvengti „pašalinių akių“. 

1960 metais į Dusetas atvyko broliai kunigai L.F. ir G.I. Blynai: bažnyčios klebonu tapo Laimingas Feliksas BLYNAS, altarista – Gediminas Ignas BLYNAS. Parapijiečiai iki šiol prisimena, kad puikią muzikinę klausą turintis kunigas L. Blynas giedodavo kartu su bažnytiniu choru, vis didėjančiu ir tvirtėjančiu. Choro branduolys – giesmininkai, choristai, ilgus metus talkinę vargonininkui, teikę stiprybės ir kartu giesmėmis šlovinę Viešpatį: broliai Juozas ir Vincas Barzdos, Irena ir Nijolė Bernotaitės, Alfredas Byla, Janina ir Pranas Dačinskai, Jonas Dieninis, Stasė Dubinskienė, Jonas Girčys, Antanas Kairevičius, Julija Laurinavičienė, Ona Mažeikienė, Emilija Petkevičienė, Ona Ribokaitė, Rimavičius, Ona Simanavičienė, Stasė Stimbirienė, Veronika Šedurskienė, Albinas Turkus, Rožė Zinkevičienė, Vaitkevičius.

Dievą Aukštybėse choras giedojo ir klebonaujant kun. Vincentui Arlauskui (1969–1981), esant altaristui Mykolui Bugeniui (1970–1980). Kun. Arlauskas, labai gerbęs choristus, vargonininką, visada sveikindavo Šv. Cecilijos – chorų globėjos dieną. Dukra Rita akcentuos: „Giedoti Dusetų bažnyčios chore reiškė ir sielų bendrystę, abipusę pagalbą bėdoje vienas kitam ir šeimoms.

Mano Tėvas buvo ne tik vargonininkas, jis buvo chorvedys, dirigentas, mokytojas ir choro organizatorius tiems žmonėms, kurie užlipę ant viškų, nudirbtomis, suskirdusiomis rankomis griebdavo natų sąsiuvinius, giesmynus ir su jauduliu laukdavo pirmojo Tėvo mosto arba vargonų akordo. Choristų būdavo daug: moterys gražiomis išeiginėmis skarelėmis, vyrai baltais marškiniais; kartais tiek, kad aš, vaikas, nutūpęs ant viškų suolelio, nebematydavau Tėvo pirštų ant klaviatūros, Tėvo jaudulio ir įkvėpimo“.

Dar labiau atsigavo vargonininko K. Kardono širdis, kai 1981 m. į Dusetas atvyko kun. Gediminas Šukys, gerai sutaręs su choristais, buvęs bažnytinės muzikos kūrėjas, pasirašinėdavęs Akmenėlio slapyvardžiu. R. Kardonaitė pamena, kad „Tėvas ilgai vakarodavo perrašydamas jo giesmes ir mišių sąsiuvinius (kad tik visi choristai turėtų!), tai buvo aukso amžius giedantiems ant Šv. Trejybės bažnyčios viškų ir visiems, šv. Mišiose dalyvaujantiems. Kunigo rašomos melodingos giesmės, atliekamos Dusetų choro, dvelkė naujais pojūčiais, išsilaisvinančiu tikėjimu“, todėl jo kūryba Lietuvoje plito iš ranka rašytų lapų, 1980–1986 m. buvo išspausdinti net 26 kunigo giesmių ir mišių sąsiuviniai „Akmenėlio giesmės“.

1989 m. Dusetų bažnyčioje pirmąjį kun. Šukio autorinį koncertą surengė Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Vėliau pasipylė koncertai įvairiose Lietuvos bažnyčiose, o kartu jau liejosi galingos Sąjūdžio giesmės ir vilties pilni poeto Bernardo Brazdžionio posmai, skambėjo Nepriklausomybės aidai.  

Supratau jo pasirinkimą tarnauti bažnyčiai ir lietuvybei tik 1990 metais, kai buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Tėvas sėdėdavo priešais televizorių valandų valandas, gaudė visas naujienas ir kaip vaikas pasikūkčiodamas verkė iš džiaugsmo. Vaikas, kurį skriaudė visą gyvenimą, bet išgyvenęs, nepasidavęs ir už tai apdovanotas likimo dovana, kuria vėl buvo pasiruošęs dalintis su kitais“, – jautriai kalba dukra. Niekas tada nenujautė, kad gyventi vargonininkui K. Kardonui buvo likę tik vieneri metai.

Gyvenimas virė: buvo daug planų ir svajonių. Džiugino Nepriklausomybė, tačiau Viešpaties planai nežinomi Žemėje gyvenantiems: „…Tądien bažnyčios choras užgiedojo nepritariant vargonams. Nusistebėję, kad vargonininkas Kazimieras pirmąkart per savo ilgus vargonininkavimo metus Dusetų bažnyčioje vėluoja, pradėjo be Jo… 1992 m. vakarinėje spalio prieblandoje Tėvą, važiuojantį dviračiu, likus keliasdešimt metrų iki bažnyčios ir kelioms minutėms iki šv. Mišių, partrenkė ir mirtinai sužalojo autobusas.“, – įvykiai įstrigę dukros ir parapijiečių atmintyje.

Į 500 metų Dusetų Švč. Trejybės parapijos istoriją įrašyta ir beveik 4 dešimtmečiai  vargonininko Kazimiero Kardono kasdienybės.

Amžinieji vargonai gaudžia Viešpačiui, o parapijiečių atmintyje kyla giesmės į Aukštybes.

Nuotraukos iš Kardonų šeimos albumo

Naujienos iš interneto