Pagrindinis puslapis Pasaulis Išeivija Dusetų bibliotekai – 85-eri. Praeitis ir šiandiena
Dusetų bibliotekai – 85-eri. Praeitis ir šiandiena

Biblioteka…

Giedrė Mičiūnienė, www.voruta.lt

Šiemet Dusetų Kazimiero Būgos biblioteka švenčia 85-erių metų sukaktį.  Ji įkurta 1937 m., tuomet veikusiuose Dusetų Šaulių namuose.

Įvairūs šaltiniai byloja, kad Dusetose dar buvo slapta parapinė biblioteka, įsteigta apie 1890 m.; vienas jos pradininkų – kun. Antanas Naudžiūnas, o Antanas Mažiulis – iki 1905 m. buvo jo bibliotekininkas.

Slapta  parapinė biblioteka

Jaunas vikaras kun. A. Naudžiūnas, garsėjęs pamokslais, buvęs silpnos sveikatos, todėl klebonas (galimai Rumševičius) nesiųsdavęs jo į klausyklą, tik karts nuo karto pamokslą pasakyti.

Kun. A. Naudžiūnui, apie kurį buvo šnekama, jog dažnai sergąs, buvo patikėta ligonius lankyti: kai išveždavę jį pas sergantį, namo grįždavęs tik vakare. Atvykęs pas ligonį, susišaukdavęs kaimo vaikus, ne tik mokino poterių lietuviškai, bet ir skaityti, o jaunimą – ir rašyti. Kiekvienąkart į kaimus nuveždavo lietuviškų laikraščių bei knygų, „kurias laikydavęs žiubčiuje, užpiltas arklio avižomis. Ir galima manyti, jog kartais kun. A. Naudžiūno silpna sveikata vietos klebono buvo sąmoningai ryškinama, kad iš dalies būtų nukreipta budrios valdžios akys, sekusios kiekvieną jų žingsnį. O kad šiuo jaunu vikaru klebonas tikrai pasitikėjo, ir didelius žygius pavesdavo liudija pora atvejų, kai kun. A. Naudžiūnas buvo vakare išvežtas pas tariamus ligonis Viencavų apylinkėn, kur jis slapta krikštijo ir sutuokdino prievarta suprovoslavintus vietos katalikus. Todėl kun. A. Naudžiūno tikra ar primesta liga, ypač tie visoki jo poilsiai pas vietos ūkininkus, kai jis porai valandų nuvirsdavo į lovą patįsoti, kad „galėtų nenualpęs Dusetas pasiekti“, buvo tik gudrios priemonės ilgiau su žmonėmis pabuvoti“. (A. Mažiulio str. „Slapta spaudos draudimo biblioteka“, Draugas, 1954)

Knygos, slaptai dalinamos kun. A Naudžiūno ir zakristijono Ebraderio,   slėptos varpinėje, šventoriuje augančiose liepose, šalia šventoriaus esančios klėtelės pastogėje ir malkose. Net klebonijos sode didelę dalį avilio (su bitėmis) užėmė knygos. Jų buvo ir zakristijoje, ir viškose (aut. bažnyčios galerija ant įėjimo vargonams ir giedotojams).

Pirmosios bibliotekos užrašas

Vyresnio amžiaus žmonėms knygas dažniausia keisdavo zakristijoje, o procesijų dienose – varpinėje, dedant visas „brostvas“. Jaunimas knygas pasiimdavo nuo viškų ir iš zakristijos. Kad būtų saugiau, zakristijonas Ebraderis namie retai turėdavo knygų, bet jas pakeisdavo  kalėdojant. Patikimam ūkininkui iš tuščio maišo ištraukdavo knygutę. Ūkininkui, davusiam didesnę kalėdą, padovanodavo lietuvišką laikraštį ar knygą, ištraukęs iš vežimo. Įdomu, kad visos knygos zakristijono Ebraderio buvo įrištos – kietais viršeliais.

Šiandien niekas nežino, kiek lietuviškų knygų XX a. pabaigoje buvo slaptoje parapijos bibliotekėlėje  ir kiek žmonių jomis naudojosi.

A. Mažiulis, remdamasis choro dalyvių pasakojimais, teigia, kad knygų turėjo būti virš šimto: buvo spausdintų Amerikoje, Tilžėje. Dusetų parapijos chorui priklausė 50–70 asmenų, ir kiekvienas buvo perskaitęs po 20–30 knygų. Ne visos knygos buvo religinės, buvo gražių pasakų, dainų, apsakymų.

Kun. A. Naudžiūną iškėlus į Žemaitiją, Dusetų parapinė bibliotekėlė liko kitų vikarų žinioje – ją globojo kun. Razumas ir kun. Gricius.

Nebezakristijonaujant Ebraderiui, knygas dalino kiti zakrastijonai, išskyrus Aleksandrą Bačių (vietos uredninko buvo sekamas ir nemėgiamas kaip „cicilikas“).

Knygas jaunimui dalindavo ir vargonininkas Diržys, vėliau — Vladas Mūrelis, Antanas Mažiulis. Vargonininkas Gaidelis skatino jaunimą daug skaityti, pasakodamas, kad lietuviška knyga nuvers carą, Lietuva vėl turės savo valdžią.

 „Spaudą leidus, slaptoji Dusetų par. biblioteka buvo prijungta prie viešosios, kurią sudarė kelios dešimtys lenkiškų knygų, daugiausia iš ūkio ir sveikatos sričių.“ (A. Mažiulio str. „Slapta spaudos draudimo biblioteka“, Draugas, 1954) Dirbusiam Antanui Mažyliui reikėjo visas knygas surašyti į vieną storą sąsiuvinį,  sunumeruoti. Ant jų ranka buvę užrašyta: „Dusetų parapijos kniginas“. Tačiau ne visos knygos sužymėtos: dalis jų buvę draudžiamos (užrašytas tik numeris, bet  niekur neįtrauktos). Knygas, kurias išduodavo skaitytojams, registravo į storą juodą „sąsiuvą“, užrašydami skaitytojo pavardę, vardą (labai retai kaimą, nes nurodyti gyvenamąją vietą buvo nesaugu). Knygos žymimos pavadinimais ar numeriais, o visos „revoliucinės“, kurios į sąrašus neįrašytos, tik numeriais.

Po 1905 m. įvykių Dusetose žandarai tikrino parapijos biblioteką. Visas įtartinas knygas, išleistas Prūsuose ir JAV, Antanas Mažiulis suslėpęs Dusetų varpinėje. Dalis jų sutilpo senosiose slėptuvėse, dar zakristijono Ebraderio paruoštose, kitas sukišo po antro aukšto lubomis. Skaitytojų sąrašą padėjo vienos ligonės senukės lovoje, o visą knygų inventorių saugiai paslėpė viename sode.

1905–1906 m. biblioteka turėjo virš 500 lietuviškų knygų ir apie 300 skaitytojų. Buvo žmonių, perskaičiusių visas knygas, neišskiriant nė „Davatku kninga“ (arba Istatimai ir maldas isirasziusiuju i tretii zokana S. Pranciszkaus, 1864). Didžioji dalis knygų buvo pasaulietiškų, nors daug ir religinių.

Biblioteka gaudavo „Lietuvių laikraštį“, „Vilniaus Žinias“. Buvo „Varpo“, „Apžvalgos“, „Žinyčios“, „Šviesos“, „Dirvos – Žinyno“, „Tėvynės“, „Sargo“ ir kt. lietuviškų laikraščių komplektai.

Naujas knygas pirkdavę kunigai – iš aukų, surinktų per šv. Petro atlaidus, ir pelno, gauto organizuojant lietuviškus vakarus. Pasitaikydavo, knygų paaukodavo ir vienas kitas parapijietis: Ignas Barzda iš Maskvyčių, Juozas Stauskas iš Anapolio, Tumėnų šeima iš Jaskoniškių, Kazimieras Būga iš Pažiegės.

Paaukotas knygas pirmiausia perskaitydavo vikarai, vėliau nuspręsdavę, kuriam skaitytojui jos netinka. Jie ir klebonas Rudminas primindavo, kad moterėlė nesupras tokios knygos kaip Šerno „Apie žemę ir kitus dangiškus svietus“; jai vertėtų skaityti „ZIWATAJ SZWETUJU –TU kuriu wardajs zemajczej uz wis gieb wadinties“, 1863. Patariama kartais vieną kitą skaitytoją paklausti, kurios knygos ir kas  patiko. Tai buvo lyg patikrinimas: ar tikrai skaitė, o kartu ir galimybė sužinoti, kokių daugiausia knygų reikia pirkti.

Įvykdavę ir įvairių nesusipratimų: žiemą knygas garsiai skaitydavo įvairių vakaronių metu. Kartais senai močiutei pasirodydavo, jog knyga „bedieviška“, – ji nunešdavo kunigėliui ar klebonui Rudminui, kuris moterėlę gražiai nuramindavo, o knygą grąžindavo bibliotekai, knygininką įspėjęs: nesuprantamų knygų neduoti senoms močiutėms.

Valdžia 1911 m. neleido steigti Dusetose bibliotekos-skaityklos[1].

Dusetose vikaraujant kun. Stanislovui Stakelei, kasmet surengiant po porą lietuviškų vakarų ir dalį jų pelno skiriant naujoms knygoms nupirkti, prieš I-jį Pasaulinį karą ši biblioteka buvo smarkiai išaugusi, tačiau karas ją visai išblaškė ir pražudė.[2] 1921 m. Dusetose veikė šaulių sąjunga. Ji turėjo didelę biblioteką.

1924 m. vėl mėginta atkurti Dusetų parapinę biblioteką, tačiau tebuvo likusios tik kelios dešimtys knygų.

Kūnas miršta be gydytojo, be knygos miršta siela…

1919 m. Lietuvoje įsteigiamas „Centralinis Valstybės Knygynas“, kuris ne tik rinko ir saugojo knygas, bet turėjo ir viešosios bibliotekos paskirtį.

Iki 1936 m., t. y. iki išleidimo Lietuvoje pirmojo Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymo, veikė tik Centralinis Valstybės Knygynas su įsteigtais 17 skyrių beveik visų apskričių miestuose. 1936 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 1936 m. rugpjūčio 10 d. priimtas Viešųjų valstybinių bibliotekų įstatymas Nr. 544–3784:  Centrinis Valstybės knygynas tapo Valstybės centrine biblioteka, o jo skyriai – valstybinėmis viešosiomis bibliotekomis.

1937 m. išleistos taisyklės Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymui vykdyti. Bibliotekos numatytos 4 tipų, vadinamų eilėmis: pirmos eilės viešosios bibliotekos laikomos pirmaeiliuose miestuose, antros eilės – antraeiliuose miestuose ir Kauno miesto dalyse, trečios eilės – didesnių valsčių centruose, ketvirtos eilės – mažesnių valsčių centruose ir bažnytkaimiuose. Bibliotekų vedėjų atlyginimai suskirstyti į keturias eiles, priklausė  nuo to, kurios eilės bibliotekoje jie dirba.

1937 m. gegužės 1 d.  Dusetose atidaryta viešoji valstybinė Kazimiero Būgos vardo biblioteka. Ji įkurta Šaulių namų antrame aukšte. Knygomis aprūpina Lietuvos Švietimo ministerija. Bibliotekininkei Švietimo ministerija skyrė 100 Lt atlyginimo. Profesinei kvalifikacijai įgyti Kauno savivaldybės daktaro V. Kudirkos bibliotekoje skaitykloje 1936 metais surengti pirmieji kursai. Dusetiškė vedėja dalyvavo antroje kursų laidoje 1937 m. liepos 1–15 d. Dusetų bibliotekai buvo atsiųsta 300 knygų –  grožinė literatūra ir vaikams. 1937–1940 m. Švietimo ministerija Dusetų viešajai valstybinei bibliotekai skyrė 1000–1500 knygų. Bibliotekos taisyklės numatė, kad knygos grąžinimas turi garantuoti paliktas 10 Lt užstatas; Už naudojimąsi knygomis skaitytojai per mėnesį mokėjo nustatyto dydžio abonentinį mokestį. Nuo užstato ir abonentinio mokesčio atleisti mokiniai, pristatę mokyklos garantinį raštą.

Puikiai dirbanti biblioteka

1937 m. pirmoje pusėje Lietuvoje įsteigus 83 bibliotekas, jau veikė 101 viešoji valstybinė biblioteka. Savo biblioteką (apie 1000 tomų turėjo pavasarininkai). (1938 m. šaulių biblioteka įjungta į K. Būgos bibliotekos skyrių).

Knygas išduoda pirmadieniais – trečiadieniais – penktadieniais nuo 10-12 val. ir sekmadieniais 15-18 val. Bibliotekos vedėja Kuzmickienė O.“ – toks užrašas pasitikdavo Dusetų skaitytojus.

1940 m. liepos 11 d. naktį bibliotekininkės Kuzmickienės vyras – mokyklos vedėjas Petras Kuzmickas sulaikytas ir išvežtas į Zarasus.

1940 m. liepą panaikinamas abonentinis mokestis, užstatų sistema. Iš Dusetų bibliotekos išimta religinė literatūra, bibliotekos fondai papildyti leninizmo – marksizmo spaudiniais. M. Varenbergienė prisimena, jog 1940 m. knygos buvo išmėtytos tiesiog pro Bibliotekos (iš Šaulių namų) langą: krūvos voliojosi beveik kieme (Marijos tėvų namas kitapus gatvės). Brolis Vytautas Atkočiūnas prisirinko religinių žurnaliukų („Lurdas“, „Žvaigždė“), dailiai susiūtų į knygeles. Vėliau su Jonu Aršvydžiu, pasikinkę arkliuką, tas knygas vežė į kleboniją: kunigas Jonas Jurgaitis priglaudė jas. Daug vertingų bibliotekos grožinės ir mokslinės literatūros leidinių buvo sunaikinta. Yra žinių, kad Dusetų parapijos klebonas kun. Juozapas Laurenčikas padėjo išsaugoti nuo sunaikinimo dalį Dusetų bibliotekos knygų, kurias vėliau duodavęs skaityti vietos žmonėms. 1940 m. rugsėjį Olga Kuzmickienė atleista.

1940 m. rugsėjį – 1941 m. liepą bibliotekoje dirba Irena Stalemėkaitė. 1941 m. liepos – spalio mėn. nutrauktas skaitytojų aptarnavimas.

1941 m. rugpjūčio 1d. biblioteka atsidaro (jau kitame miesto gale – Būgos gatvės dešinėje pusėje), į darbą grįžta Olga Kuzmickienė, kuri labai rūpinosi knygomis ir glaudėsi tame pačiame pastate.

1943 m. balandžio mėn. 1 d. duomenimis, Dusetų K. Būgos bibliotekoje buvo 1888 tomai, registruoti 264 skaitytojai. Per mėnesį išduota 690 spaudinių. Veikė ir skaitykla. Patalpos patenkinamos. Tuo metu Zarasų apskrityje buvo 8 viešosios bibliotekos: Zarasų, Antalieptės, Antazavės, Dūkšto, Dusetų, Imbrado, Salako ir Turmanto. Tik Salako bibliotekoje (376) skaitytojų registruota daugiau nei Dusetose. (Zarasų bibliotekoje skaitė 256 žmonės).

Olga Kuzmickienė

1945 m. birželį O. Kuzmickienė atleidžiama. Biblioteka „valoma“: šalinamos visos knygos, neatitinkančios ideologijos. „Iškaba, kabėjusi ant Šaulių namo, buvo nuplėšta. Savo namo palėpėje ją  paslėpė mano klasės auklėtoja Elžbieta Markelytė. Vėliau tie namai buvo nugriauti. Džiugu, kad dailės mokytojas Romualdas Pučekas ją rado“, – dalijosi savo atminties perlais dusetiškė Marija Varenbergienė.

Bibliotekoje Irena Stalemėkaitė dirba nuo 1945 m. birželio iki 1946 m. spalio.

Sovietinei administracijai buvo svarbu, kad biblioteka virstų idėjinio politinio auklėjimo centru. bibliotekos vedėjai buvo keičiami dažnai:

Veronika Vaitonytė 1946–10 / 1948–10

Vasilijus Antonovas 1948–10 / 1949–05

Proskovja Antonovaitė 1949–05 / 1949–11

1950 m. įvykdytas naujas Administracinis pertvarkymas. Sudarytos 4 sritys: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Vilniaus sričiai priklausė 24 rajonai, tarp jų ir Dusetos. Kadangi tais metais įkurtas Dusetų rajonas, Dusetų biblioteka tampa centrine – rajonine (su skaitykla, kilnojamu fondu ir vaikų skyriumi). Kuriamas bibliotekinio darbo baras – metodinis vadovavimas miestelių ir kaimų bibliotekoms: Antalieptės, Avilių, Baltriškių, Daugailių, Jūžintų, Sadūnų, Užpalių. Dusetų bibliotekoje organizuojami seminarai kaimų bibliotekoms, aktyvinama idėjinė propaganda. Šeštajame dešimtmetyje pradėtas kurti abėcėlinis katalogas.

1950–1957 m. bibliotekos vedėjais dirba Lionė Borčienė, Napalys Partinauskas,  skaityklos vedėjais – Kazimiera Vileniškienė, Napalys Partinauskas, Janina Vilkauskaitė.  1957-1960 m. bibliotekos  vedėja Aldona Steiblytė.

1958 m. bibliotekoje buvo 504 skaitytojai.

1959 m. patikrinimo žurnale užfiksuota: „rajoninės bibliotekos patalpos, palyginti, ankštos. Maža vietos skaitykloje. Apipavidalinimas geras, gal stinga vietinės medžiagos, kuri parodytų, jog tai Dusetų rajono biblioteka. <…> Skaitytojų skaičius – 504  (1958 m.) patenkinamas.“

1959 m. naikinant Dusetų rajoną – jo dalys atitenka Utenos, Rokiškio ir Zarasų rajonams. Nors biblioteka nebetenka rajoninės  veiklos statuso, tačiau išlaiko rajoninei bibliotekai priskirtas funkcijas, toliau vadovauja kaimo bibliotekoms – organizuodama net iki 20 išvykų į 9 bibliotekas.

1960 m. kovo 15 – balandžio 6 d. biblioteka persikelia į naujas patalpas. Jos plotas didėja nuo 68 kv. metrų iki 112 kv. m.

1960-1968 m. vedėja Aldona Valiukėnienė. 1963 m. ji apdovanota „Knygos bičiulio“ ženkleliu, o Bibliotekai suteikiamas „Puikiai dirbančios bibliotekos“ vardas.

Visuomeniniais pagrindais Dusetų apylinkes aptarnauja Knygnešiai: (1960 m. aptarnavo 11 kiemų, 1961 m. 9 knygnešiai  – 14 kiemų, o 1967 m. jau 17 kiemų. Knygnešystės idėja nenutrūksta: 1983 m. yra 13, o 1986 m. – 15 knygnešių).

N. Šutienė ir E.Lapeikienė

1961–1990 metais dirba bibliotekininkė Elena Lapeikienė.

1961 m. aktyvėja kilnojamos bibliotekėlės: Kairionių klubo skaitykloje, MMS skaitykloje. Dusetų ligoninės kilnojamos bibliotekėlės vedėja Polė Puzinaitė.

1965–1971 m. vaikų literatūros skyriuje dirba Natalija Šutienė.

1968–04 iki 1970–12 bibliotekos vedėja Janina Petkevičiūtė – Kairienė.

1968 m. vaikų literatūros skyriuje organizuotas dailiojo skaitymo konkursas.

1969 m. skaityklos vedėja L. Pilkienė. 1969–1970 m. bibliotekoje vykstant kapitaliniam remontui, knygos perkeltos į vidurinės mokyklos patalpas.

1970–1971 m. bibliotekos vedėja Birutė Tvardauskienė, skaityklos vedėja Violeta Urvinytė – Vilimienė;

1971 m. vaikų literatūros skyriuje pradeda dirbti bibliotekininkė Elena Gaižiuvienė, baigusi Rokiškio kultūros mokyklą. Natalija Šutienė 1971–1991 m. dirba vedėja, 1991–2001 m. dirba bibliotekininke.

1971–1975 m. dirba H. Navickaitė, R. Maračinskaitė, L. Kupinskaitė.

1973 m. gruodį priimtas Zarasų raj. LDT VK sprendimas „Dėl rajono valstybinių masinių bibliotekų tinklo centralizacijos. 1974 m. centralizavus bibliotekų darbą, Zarasų rajono rajoninė biblioteka pavadinta centrine biblioteka su jai priklausančiais filialais. 1974 m. panaikinus vedėjos etatą – liko 3 darbuotojos.

1978 m. gegužės – 1978 lapkričio  mėn. bibliotekininke dirba Zita Vidrickienė.

Dusetų ligoninės kilnojamos bibliotekėlės vedėja Polė Puzinaitė

Brooklyn leidžiamas laikraštis „Darbininkas“ 1979 metais rašė: „Paminėta Kazimiero Būgos 100 metų gimimo sukaktis. Svarbiausias minėjimas spalio 26 buvo suruoštas Vilniaus meno darbuotojų rūmuose. Atidaromąją kalbą pasakė akademikas Kostas Korsakas. Apie K. Būgos gyvenimą ir jo nuopelnus lietuvių kalbai kalbėjo prof. Z. Zinkevičius. Rygos universiteto vardu kalbėjo filologė M. Rudzite, Ukrainos M. Akademijos vardu kalbėjo filologas A. Nepokupnas. Į minėjimą buvo atvykę ir kom. partijos sekretorius L. Šepetys, ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas A. Česnavičius, L. M. Akademijos prezidentas J. Matulis. Kauniečiai K. Būgą paminėjo miesto viešosios bibliotekos salėje.

Dar vienas minėjimas buvo suruoštas Dusetų kultūros namuose. Petrašiūnų kapinėse kauniečiai ant atnaujinto K. Būgos antkapio padėjo gėlių. Anksčiau yra išleisti Z. Zinkevičiaus redaguoti keturi K. Būgos raštų tomai. Sukakties proga Mokslo leidykla išleido prof. Z. Zinkevičiaus parašytą apybraižą “Kazimieras Būga’ (160 psl., 7000 egz.). Spaudoje paskelbta straipsnių.“

Elenai Gaižiuvienei įteikiamas apdovanojimas

1991 birželį vedėja paskiriama Elena Gaižiuvienė.

1991–08–17 – 2019–06–01 bibliotekininke dirba Vanda Sinkevičienė.

1992 m. vaikų literatūros skyriuje pradeda dirbti Vanda Stepanavičienė.

1994 m. E. Gaižiuvienei, Dusetų Kazimiero Būgos filialo vedėjai, paskirta LR kultūros ministerijos paskatinamoji premija.

Minint 115 –ąsias kalbininko K. Būgos gimimo metines, 1994 m. lapkričio 12 d. – Dusetų bibliotekai grąžintas Kazimiero Būgos vardas.

Nuo 1997 m. prie bibliotekos veikia literatų klubas „Atgaiva“.

1999 m. įregistruotas rašytojo išeivio Romualdo Giedraičio–Spalio labdaros fondas.

2010 m. Dusetų K. Būgos bibliotekos padalinys perkeliamas į pritaikytos Dusetų K. Būgos gimnazijos patalpas.

2017 m. gegužės 10 d. Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje minėtas bibliotekos 80-ties metų jubiliejus, kuriame dalyvavo svečiai LR Seimo narys Algimantas Dumbrava, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Ramūnas Keršys, Dusetų seniūnijos seniūnas Saulius Kėblys ir Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas. Svečiai pasodino ąžuoliuką, skirtą bibliotekos jubiliejui bei artėjančiam Lietuvos valstybės šimtmečiui.

2018 m. prie Dusetų K. Būgos bibliotekos prijungta prie Dusetų K. Būgos gimnazijos bibliotekos.

2019 m. vaikų skyriuje pradeda dirbti Rima Survilaitė.

2020 m. kovo 10 d. Vilučių bendruomenė pažymi, kad popietę juos pasiekė Dusetų literatų klubo ,,Atgaiva“ ir kraštietės Genutės Žilinskienės linkėjimai bei dovana – Marijos Atkočiūnaitės Varenbergienės knyga „ESU“, kurios posmai skambės mūsų renginiuose: „Ateis pavasaris, / Ir vėl iš Dievo rankų / Bersis pumpurai… / Ir tai kartosis / Vėl ir vėl…“

2020 m. Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas bibliotekai padovanojo apie 1000 knygų, atvirukų ir paveikslų kolekciją.

2021 m. rugpjūtį – vyresnioji bibliotekininkė Elena GAIŽIUVIENĖ minėjo 50 metų darbo sukaktį Dusetų K. Būgos bibliotekoje.

2022-aisiais Biblioteka švenčia 85 metų sukaktį.

Pirmoji bibliotekininkė Olga KUZMICKIENĖ

Pirmoji viešosios valstybinės K. Būgos vardo bibliotekos, įkurtos 1937-05-01, vedėja Olga Kuzmickienė – labai gerbiamo Dusetų mokytojo Petro Kuzmicko žmona. Vedėjos atlyginimas 100 Lt. (P. Kuzmickas, g. 1898 m. Rusijoje, Saratovo gubernijos Čiornaja Padinos kaime. Po 1863 m. sukilimo tėvai ištremti iš Lietuvos. Baigė realinę gimnaziją Novouzenske. Vykstant karui Rusijoje, su broliu Aleksandru kovojo prieš raudonuosius. Buvo sužeistas. Jį slaugė buvusi mokslo draugė Olga Firsova, 1924 m. tapusi jo žmona.

Tais pačiais metais grįžus į Lietuvą, jis pradeda mokytojauti Marijampolės apskrityje, Plytinės kaimo pradinėje mokykloje. 1926 m. rudenį perkeltas į Dusetų pradinę mokyklą. 1927 m. kun. kanauninkas Petras Strelčiūnas pakrikštija Olgą. 1928 m. gimsta sūnus Vladas.

Gražų šeimos gyvenimas buvo sudaužytas: 1940 m. liepos 11 d. ryte mokyklos vedėjas P. Kuzmickas sulaikytas, išvežtas į Zarasus.  Vėliau  į  Uteną – kalėjo iki 1941 m. pavasario. Birželio mėn. pradžioje iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo išgabentas į Rusijos gilumą. „Neteko Dusetų apylinkės visuomenė savo mylimo pedagogo ir visuomenininko, kuris keliolika metų dirbo dusetiškių tarpe“. Greitai be darbo liko ir Olga. Biblioteka buvo sunaikinta – išplėšta. Knygos išvežtos: kažkiek jų pakliuvo į kleboniją.

Manoma, kad jos tautybė ir rusų kalbos mokėjimas apsaugojo Petro Kuzmicko brolio šeimą nuo represijų. Nuo 1941 m. ji vėl rūpinosi biblioteka, knygomis (apsigyvena tame pačiame pastate su sūnumi ir vyro motina). 1945 m. vėl lieka be pragyvenimo šaltinio.

Geraširdė gimnazijos direktorė Kairevičiūtė pasistengia įdarbinti Kuzmickienę, Ūkininkas leido gyventi nebaigtame statyti name – 1 kambaryje. Neturėdama pragyvenimui lėšų, pusę kambario atitvėrus užuolaida, išnuomoja mokiniams.

1946 m. Vladas išvyksta į Vilnių – gavęs žinių, kad gali būti areštuotas.

1947 m. mirė Adelė Kuzmickienė – O. Kuzmickienės anyta. Netrukus Olga išvyksta pas sūnų į Kauną. Tai labai sudėtingas laikas: gyvena tik iš sūnaus stipendijos.

1952 metais į sūnaus Vlado vestuves grįžta Petras (dar nesibaigus tremčiai). Netrukus į Sibirą išvyksta abu. 1958 m. Kuzmickai grįžta į Vilnių. Vyrui mirus (1962), pasilieka gyventi sūnaus Vlado šeimoje.

1980 metais Olga Kuzmickienė atgula amžino poilsio prie savo vyro (Vilniaus

Dusetiškė Marija VARENBERGIENĖ prisimena: „Bibliotekininkė Kuzmickienė man visada leisdavo pabūti bibliotekoje, pavartyti žurnalų. Ji sakydavo, kad esu pati mažiausia jos bibliotekos skaitytoja. Pamenu, kad visų knygų viršeliai buvo pilki, stori. Tik ant knygos nugarėlės užrašyta raidė, o žemiau – kažkoks skaičius. Iki šiol išlikęs paslaptingas bibliotekos žavesys ir knygų kvapas. Pasiimdavau knygą ir žiūrėdavau, ar nėra paveikslėlių; vėliau jau žinojau, kur vaikų literatūros lentynos. Prisimenu pasakų knygas – su didelėmis, gražiomis iliustracijomis, tačiau tekstas labai smulkus. Man skaudėjo širdį, nes tokias skaityti dar buvę sunku.“

„Buvau aštuntus metus pradėjusi, kai Dusetose Šaulių namuose atidarė biblioteką. Olga Kuzmickienė dirbo bibliotekininke. Kadangi ten buvo vaikiškų knygelių, mielai nueidavome pavartyti – pasikeisti.

O. Kuzmickienė man iki šiol išliko kaip didžiausias, šviesiausias pavyzdys, kaip reikia gerbti, mylėti ir saugoti knygas. Kiekvieną kartą išduodama knygą, pamokydavo, paaiškindavo, kad reikia su jomis elgtis ypatingai pagarbiai, sergėti, netėplioti. Jei koks vaikas grąžindavo knygą kiek pateptą, kantriai aiškindavo, kiek daug reikia įdėti triūso, kad knygelė pasiektų skaitytoją.

Bibliotekininkė buvo vidutinio ūgio, šatenė, tvarkinga, gražiai apsirengusi.

Prisimenu, mama sakydavo, kad bibliotekoje ji organizavo audėjų kursus (juos lankė ir mano mama – puikiai išmokusi austi dymus, mylelius).

Visos Dusetos pažinojo ir gerbė jos vyrą – mokyklos vedėją Petrą Kuzmicką, kuris buvo populiarus, nagingas ir kūrybingas. Ji stengėsi tarsi likti nuošalyje. Ir nors to meto nuotraukose ji labai retai matoma, tačiau senųjų dusetiškių atmintyje ši šeima išliko gražiu pavyzdžiu“, – prisiminimais dalijasi Rimtautė JAKAITIENĖ.

Beveik bendraamžis su Dusetų biblioteka

„Gyvenime knygos man visada buvo labai svarbios“, – kalbamės su Napaliu Partinausku, gyvenančiu Dusetose. Jis – Dusetų bibliotekoje dirbo beveik… prieš 70 metų.

Gimęs ir augęs Remeikių kaime (Užpalių sen.), mokėsi Kaniukų pradinėje, vėliau Užpalių ir Dusetų mokyklose. Besimokant Vilniaus Kultūros technikume Bibliotekininkystės skyriuje, jam dėstė garsūs to meto dėstytojai Mykolas Goldas (1919-2000), Lija Kisina (vienintelė, turėjusi aukštąjį bibliotekininkystės išsilavinimą), tačiau Napalys mokslų nebaigė. Įstojo į Salų technikumą (Rokiškio raj.) ir  sėkmingai baigė zootechnikiją.

Darbo biografija 1950 m. pradėta Dusetų spaustuvėje, buvusioje pačiame miesto centre: pastato apačioje buvo spaustuvė, viršuje – redakcija. Kartą į savaitę buvo leidžiamas Dusetų rajono laikraštis „Socialistinis kelias“ (nuo 1951 m. balandžio 28 d. iki 1959 m. gruodžio 9 d.). Napalys dirbo raidžių rinkėju. Laikraščio, kurio formatas buvo panašus į „Zarasų krašto“, redaktoriais buvo J. Vitkūnas, A. Klimavičienė, D. Digrienė, Zenonas Vainius. Šioje redakcijoje žurnalistinį kelią pradėjo ir Lietuvoje žinomas rašytojas, kilęs iš Dusetų, Donatas Čepukas (1933-2016).

Lietknygprekybai priklausiusiam knygyne, įsikūrusiame Dusetose, dabartinėje Vytauto gatvėje, neilgai teko dirbti kartu su vedėju Aruliu. Visa įstaigos buhalterija įsikūrusi Vilniuje, buvę labai nepatogu. Be to, dažnai pasitaikydavo trūkumų.

1952 m. N. Partinauskas įsidarbino Dusetų, kuri buvo įsikūrusi Būgos gatvėje, bibliotekos vedėju. Tiksliau, įvyko pasikeitimas: Janina Vilkauskaitė, dirbusi bibliotekos vedėja, perėjo dirbti bibliotekininke. Skaityklos vedėja dirbo Kazimiera Vileniškienė, tuometinio Dusetų rajono I-ojo sekretoriaus žmona.

Lankytojų tuomet netrūko – ateidavo knygų ir laikraščių, kurių buvo lietuvių ir rusų kalbomis, paskaityti. Rengdavo  įvairius seminarus Dusetų rajono bibliotekų bibliotekininkams: Avilių, Jūžintų, Užpalių, Baltriškių, Daugailių, Antalieptės, Sadūnų ir kt. (Dusetų rajonas egzistavo 1950–1959 m., jo centras – Dusetos). Vykdavo įvairių knygų aptarimai, eksponuotos parodos. Biblioteka turėjo nuolatines parodas, stendą.

Viską sutrukdė karinio komisariato įsakymas – buvo paimtas į armiją įvairiems darbams. Teko dirbti ir anglies šachtos statyboje. Grįžęs tęsė darbą bibliotekoje skaityklos vedėju, bet neilgai. Pradėjo dirbti miesto Vykdomajame komiteto sekretoriumi, Dusetų miesto pirmininku, vėliau Degučių, Pakniškų apylinkių pirmininku“, – pasakoja pašnekovas, šiais metais jau švęsiantis 90 metų sukaktį.

„Esu tikintis. Gyvenime svarbiausia – būti sąžiningam, neskriausti kitų“, – dėsto dusetiškis ir džiaugiasi ne tik gražaus amželio sulaukęs, bet ir su žmona Jefrosinija jau 67 metus kartu išgyvenęs.

„Labai mėgau skaityti knygas. Romanus, apybraižas. Ir dabar dar nueinu į biblioteką – knygų pasiimu, nors jau skaityti sunkoka: prasčiau matau, bet dar prenumeruoju laikraščius „Zarasų kraštas“ ir „Dusetos“, savaitraštį „Savaitė“, – kalbėjo tądien Napalys Partinauskas, kuris su Dusetų biblioteka beveik bendraamžis.

„ATGAIVA“ – tikra ATGAIVA

Bendrinis lietuvių kalbos žodis ATGAIVA, kurio reikšmę lietuvių kalbos žodynas  aiškina: „atgaja, atsigaivinimas“, tapo viltingu literatų klubo, įkurto Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje, pavadinimu. Įsteigti tokį klubą prieš ketvirtį amžiaus (1997 metų lapkritį), mintis kilo bibliotekos vadovei Elenai Gaižiuvienei. Pavadinimas rinktas iš trijų variantų: Marija Varenbergienė siūlė pavadinimą „Žodis“, Danutė Stankevičienė – „Atgaja“. Už Leokadijos Malcienės pasiūlytą pavadinimą „Atgaiva“ nubalsuota vienbalsiai.

Į klubą, kurio įstatus parengė literatai Marija Varenbergienė ir Osvaldas Vaičys, susibūrė ne tik rašantys poeziją, bet ir jai prijaučiantys. Išrinkta klubo taryba: pirmininku tapo O. Vaičys, pavaduotoja – M. Varenbergienė, sekretore – V. Sinkevičienė. Vėliau klubui vadovavo L. Malcienė, dabar – klubo įkūrėja E. Gaižiuvienė.

Rajoninio „Zarasų krašto“ laikraščio literatūriniame puslapyje „Virš tylos“ spausdinama „atgaiviečių“ kūryba. Klubo nariai – įvairaus amžiaus ir profesijų – (iki karantino) mielai susibėgdavo pasidalinti savo mintimis: ne tik naujus posmus perskaitydavo, bet ir padainuodavo. „Atgaiva“ pati ne kartą į svečius buvo išvykusi, ir pas juos svečiavosi: Ignalinos ,,Lelija“, Zarasų ,,Virš tylos“, Utenos ,,Verdenė“, Rokiškio ,,Vaivorykštė“, Jūžintų, Laibgalių, Obelių, Utenos rajono Kaniūkų, Vilučių literatai.

Greit pralėkė 25 –eri metai gražios prasmingos Būties: klubo nariai išleido daug savo kūrybos knygelių, pelnė ne vieną apdovanojimą, dalyvavo knygų sutiktuvėse, renginiuose ir konkursuose.

„Atgaiva“

Klube būdavo apie 20 narių: Elena Antonova, Elena Arminienė, a. a. Angelė Braknienė (1924–1921), a. a. Danutė Drebulienė (1938–2017), a. a. Stasė Gečiauskienė (1921–2017), Janė Grigėnienė, Rimtautė Jakaitienė, Leokadija Malcienė, Monika Matulienė, Lina Morkūnienė, a. a. Veronika Narbutienė (1921–2016), Ona Simanavičienė (1924-2017), a. a. Danutė Stankevičienė (1930–2010), Joana Stašienė, Julija Umarienė, Nijolė Trumpienė, Osvaldas Vaičys, Marija Varenbergienė, Vilija Visockienė, Genovaitė Žilinskienė.

Negali atsidžiaugti, kad net 6 nedidelio klubo nariai pelnė svarbiausius rajono įvertinimus – Zarasų rajono Metų literatų vardą: 1998 m. Osvaldas Vaičys, 2001 m. Danutė Stankevičienė, 2002 m. Vilija Visockienė, 2005 m. Janė Grigėnienė,  2006 m. Danutė Drebulienė; šį vardą pervadinus Zarasų rajono savivaldybės kasmetine Felikso Jakubausko literatūrine premija – 2010 m. ji įteikta Leokadijai Malcienei, o  2017 m. ji tapo respublikinio prozos konkurso ,,Balta paukštė“ nugalėtoja.

Literatų klubo narės L. Malcienė (išleido 16 knygų) ir J. Grigėnienė (išleido 7 knygas) priklauso ir Nepriklausomų rašytojų sąjungai.

Šio klubo literatų kraitis: A. Braknienė – 4, M. Matulienė – 2, J. Stašienė – 2, D. Drebulienė – 1, R. Jakaitienė – 1, M. Varenbergienė – 1, V. Visockienė – 1 (jos „Sartų haiku“ išversti į japonų knygą).

Reikėtų pažymėti, kad „atgaiviečių“ meninė kūryba puošia dvi Stašienės knygas: „Tikėjimo laimė“ (2014) – Genovaitės Žilinskienės iliustracijos, „Einant per žemę“ (2020) – Vilijos Visockienės karpiniai.

Dusetiškiai džiaugiasi ne tik 2005 metais išleistu almanachu „Laiko tėkmė“, jų posmai – Zarasų krašto literatų kūrybos rinktinėse: „Medunešis“ (1999), „Gimtinė gyva“ (2012), „Ežerų šneka“ (2019) puslapiuose, Aukštaitijos literatų rinktinėse: „Rudens taku“ (2010), „Malda Tėviškei“ (2011), „Viešpaties veidas“ (sakralinė poezija, 2013), Poezijos almanache „Ten sidabro vingy“ (2000).

Klubas gali didžiuotis: Dusetų himno ir Lietuvos bitininkų himno žodžius parašė klubo narė Danutė Drebulienė.

„Atgaiva“ – tai sala, į kurią patekęs supranti, kad visi siaučiantys vėjai ir kylančios bangos – yra tik mažytė akimirka, kad suprastum, kokią vertingą dovana mums suteikęs Aukščiausiasis – Gyvenimą, kuriame kasdien skamba poezija.

„Atgaiviečių“ mintys:

Marija Varenbergienė: „„Atgaiva“ – tikra atgaiva sielai, gurkšnis gaivos. Rašyti pradėjau anksti, dar besimokydama mokykloje, leidom sienlaikraštį. Visą laiką norėjau rašyti, publikuoti. Dėdei į Sibirą rašyti eiliuoti laiškai pakliuvo į NKVD. Susikūręs klubas suteikė naujo kvėpavimo: dalindavomės mintimis, skaitydavome posmus, aptardavome naujas knygas. Nors Nenėnaitė, kuri irgi kūrė, neišdrįso, manydama, jog jos eilės per silpnos.

Sukūrus „Atgaivą“, gimė mintis – leisti Dusetų krašto laikraštį. Nuomonės išsiskyrė: vieni tikėjome, kiti – netikėjome tuo. Tam labai pritarė V.Čypas, kuris sakė, jog dės visas pastangas. Labai skatino ir redaktorius Donatas Čepukas.

Kai išleido knygas D. Stankevičienė, D. Drebulienė, J. Grigėnienė, baltu pavydu pavydėjau: širdy kirbėjo mintis ir man. Nežinau, kodėl delsiau. Susikaupiau ir išleidau…Didžiausias malonumas – kviesti į renginius, džiaugtis kito sėkme. Kai mūsų narė Veronika Narbutienė sirgo, rašydavau laiškus nuo „Atgaivos“, pasakodavau. Susėdus Gedulingų pietų, Jos sūnus pasakė: „Tai „Atgaiva“ – brangiausi mano Motinos žmonės“. Buvo jautru, tačiau džiugu, mūsų klubą vertino ir artimieji.“

Monika Matulienė: „„Atgaiva – tikra atgaiva man. Pradėjus ūkininkauti, trūko bendravimo, todėl „Atgaiva“ – buvo tikras prašviesėjimas. Labai džiaugiausi, kad radau savo vienminčių, su kuriais susibičiuliavome: „žmogui reikia kažko, kas nakty nusileidžia, kartais reikia žmogaus, kad pažvelgtum į veidą, o gal vieno vienintelio žodžio svaraus, kad pabustum iš miego gilaus“, – tuokart gimė posmas. Susitikę dalindavomės mintimis, įspūdžiais, savo gyvenimo naujienomis.

Trūksta Anapus išskubėjusios Danutės Stankevičienės, visada patardavusios. Žavėjausi Angelės Braknienės ryžtu. Gaila, kad Covid ribojo mūsų susitikimus.

„Atgaiva“ – gražios, prasmingos veiklos atgaiva“

Janė Grigėnienė. „„Atgaiva“ – man buvo tikra atgaiva: atsigavau išvargusi nuo sunkaus gyvenimo. Visada žinojau: turiu gebėjimą rašyti. Kurdavau sveikinimus. Kartą sutiktas mokytojas Vytautas Strioga net papriekaištavo, kad pražudžiau tokį talentą. Eiliuoti laiškus skatino ir giminaitis Jonas Kaškevičius–Kaškaitis, gydytojas, poetas, rašytojas, Amerikos lietuvių visuomenės veikėjas.

Nežinau, iš kur Elytė (aut.: E. Gaižiuvienė) sužinojo, kad kuriu. Pakvietė į klubą. Mielu noru atėjau. Atsigavau aš. Atsigavo mano širdis. Aš lengvai lieju posmus: nesustoju. Jei sustoju – neberašau. Ir pirmosios (1993 m.), ir kitų šešių knygelių – įkvėpėja buvo „Atgaiva“. 2005 m. Metų literato premija, 2006 m. įstojimas į Nepriklausomųjų Rašytojų sąjungą – pradžia irgi „Atgaiva“; bet svarbiausia – įrodymas sau, kad nesu nusmurgusi kaimo boba. Daug posmų greit virto dainomis: dainuodavome trise – E. Antonova, R. Jakaitienė ir aš, daug apkeliavome.

„Atgaiva“ mane įtraukė veiklos sūkurėlin.“

„Spalio“ fondas

„Ak, vargas: protas, logika tave vienaip moko, kažkas viduje kitaip kursto.“ – sakė Spalis, iki mirties likus tik metams. 1999 m. įregistruotas kraštiečio išeivio Romualdo Giedraičio – Spalio labdaros fondas.

Romualdas Giedraitis (slapyvardis R. Spalis) gimė 1913 m. lapkričio 13 d. Petrapilyje, vėliau gyveno Kaune – mokėsi „Aušros“ gimnazijoje. 1936 m. įstojo į VDU, studijavo slavų ir lietuvių kalbas ir literatūras. Perkėlus humanitarinių mokslų fakultetą į Vilnių, tęsė studijas, dėstė lietuvių kalbą. Diplomą gavo jau vokiečių okupacijos metais.

1940-1944 mokytojaudamas Zarasuose (gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą) susipažino mokytoja Angele Butkyte (g. 1915-03-30 Dikmonių k., Dusetų valsč., ūkininko šeimoje, baigusi Zarasų gimnaziją, studijavusi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje). 1941 m. lapkritį susituokė.

1944 m. R. Giedraitis-Spalis pasitraukė į Vokietiją: gyvendamas Breslau, dirbo ginklų fabrike, Deliče (Delitzsch), Stolberge, Detmoldo ir Greveno pabėgėlių stovyklose (dirbo lietuviškose gimnazijose, aktyviai įsijungė į tremtinių gyvenimą, redagavo ir išleido kelis kultūros žurnalo „Tėvynės šešėlyje“ numerius).

1947 m. R. Giedraitis-Spalis apsigyvena Anglijoje: žemės ūkio stovykloje,  Halifakse 8 metus dirbo tekstilės fabrike; Clare-Hall gimnazijoje dėstė matematiką, o žmona Angelė – rankdarbius ir siuvimą.

Literatūrinę veiklą pradėjo 1939 m. Pirmosios novelės pasirodė „Lietuvos aide“ ir „Akademikas“; bendradarbiavo „Dirvoje“, „Drauge“, „Europos lietuvyje“, „Laisvoje Lietuvoje“, „Naujojoje viltyje“, „Tremtyje“ „Varpe“, kt. Pasirašinėjo R. Spalio slapyvardžiu. Feljetonai, novelės spausdinti „Apuokas“, „Britanijos lietuvis“.

Romualdas Giedraitis-Spalis

1950 m. K. Barėno leidyklėlė „Pradalgė“ išleido jo pirmą knygą, feljetonų rinkinį „Trylika nelaimių“. Antrą feljetonų knygą „Tarp dangaus ir žemės“ 1965 m. išleido „Nidos“ leidykla. 1972 m. laimėjo „Dirvos“ novelės konkursą, buvo nuvykęs į Čikagą atsiimti premijos. 1975 m. išėjo į pensiją, tikėjosi turėti daugiau laisvo laiko atsidėti kūrybai.

Reikšmingiausias kūrinys R. Giedraičio-Spalio trijų dalių apysaka „Gatvės berniuko nuotykiai“ (Vokietijoje sulaukė keturių laidų 1952, 1969, 1993, 1997 išversta į anglų, latvių k.) paskatino tęsti vienos kartos istoriją. Taip gimė visas ciklas: „Ant ribos“ (1954.); Apysaka „Alma Mater“ (1960); vėliau ir 4 romanai: „Rezistencija“ (1969), „Mergaitė iš geto“ (1975), „Širdis iš granito“ (1980), „Auksinio saulėlydžio gundymai“ (1980).

„Gatvės berniuko nuotykiai“ – tai  berniuko Jono, gyvenančio prieškariniame Kaune, pažintis su skautų stovykla. Knygoje puikiai pavaizduota skautijos Lietuvoje pradžia: XX a. pr. skautiškos stovyklos bei užsiėmimai. Veiksmas tęsiamas:  pirmoji sovietinė okupacija, karas, pokaris, pogrindis veiklą, kalėjimai… Būdamas puikus psichologas: „Susitikęs su nauju žmogumi, greitai iš keletos sakinių susidarydavo gana tikslią nuomonę apie jo charakterį. Labai dažnai tas pirmasis susitikimas baigdavosi ilgėlesne ir gilesne bičiulyste. Todėl netenka stebėtis, kad jis visame pasaulyje turėjo labai daug draugų ir gerbėjų, tiek asmeniškai sutiktų, tiek jo kūrybos pritrauktų. Vedė labai platų susirašinėjimą, sielodamasis dėl mūsų išeivijos gyvenime pasireiškiančių nesklandumų bei negerovių“, – savo kūriniuose mokėjo plėtoti veiksmo eigą, atskleisti veikėjo charakterius.

Atsiminimuose apie R.Giedraitį-Spalį, kurie 1980 metais spausdinti Amerikoje, lietuvių tautinės minties savaitraštyje, pabrėžiama: „mėgdavo keliauti ir labai jautriai išgyvendavo gamtos grožį. Kartu su savo žmona Angele keliaudamas, yra aplankęs Vokietiją, Šveicariją, Austriją, Italiją, Ispaniją Graikiją, Turkiją, Egiptą, Siaurės ašigalį ir kt. Iš kiekvienos kelionės grįždavo kupinas naujų įspūdžių, kuriuos arba reportažais paskelbdavo periodikoje, arba panaudodavo savo kūryboje. Kiekvienoje kelionėje vis šio to išmokdavo. Taip pav. prieš keletą metų jis buvo laimėjęs Dirvos novelės konkurso premiją.“

Mirė 1980 m. gegužės 14 d. Hamburge, palaidotas Čikagoje, Jo laidotuves plačiai aprašo užsienio spauda. Iš Lietuvių Tautinių Namų, ilgos automobilių vilkstinės palydėta, a. a. Romualdo Giedraičio-Spalio urna su jo palaikais padėta Lietuvių Tautinių kapinių mauzoliejuje, visiems sugiedojus Lietuvos himną. 1980 m. Amerikoje leidžiamo laikraščio straipsnyje akcentuota: „Tikėkime, kad ir ši kelionė bei poilsio vieta nebus paskutinė, bet atsikūrus laisvai ir nepriklausomai Lietuvai, bus perkeltas į sostinę Vilnių“. Laidotuvėse prof. J. Jurkūnas sakė: „Aukščiausiojo padangėje visų kartų ir visos istorijos jungiasi į vieną meilės ir džiaugsmo Pynę“.

Po 12 metų žodžiai išsipildė: 1992 m. rugpjūčio 23 d. R. Giedraičio-Spalio palaikai grįžo į Lietuvą. Urna su rašytojo pelenais iš Čikagos kolumbariumo perlaidoti našlės Angelės tėviškėje, Dusetų kapinėse, kur ilsisi jos artimieji. (Iš Kauno Įgulos bažnyčios, kur  vyko gedulingos šv. Mišios ir iškilmingas atsisveikinimas vyko į Dusetas: Švč. Trejybės  bažnyčioje po gedulingų pamaldų urna su pelenais palydėta į kapines.

1999 m. A. Giedraitienės iniciatyva Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje įsteigtas Romualdo Giedraičio-Spalio labdaros fondas.

Angelė Giedraitienė mirė 2000 m. spalio 24 d. Palaidota prie vyro.

R. Giedraitis-Spalis rinko asmeninę biblioteką. Našlės Angelės valia jo rinktos knygos buvo perduotos Dusetų miesto K. Būgos bibliotekai. Visa knygų kelione nuo Halifakso iki Londono rūpinosi Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjungos pirmininkė Vida Gasperienė ir Irena Gerdžiūnienė. Knygų kelionę iš Londono į Vilnių sutvarkė Lietuvos ambasados darbuotoja Eglė Degutienė. Ji surado labdaros autobusiuką, kuriuo knygos buvo nugabentos į Vilnių. Iš ten bibliotekos darbuotojai atsigabeno jas į Dusetas. Dabar rašytojas R. Giedraitis-Spalis turi savo kampelį Dusetų miesto K. Būgos bibliotekoje.

Kasmet iš fondo palūkanų buvo perkamos naujos knygos. Iš fondo lėšų bibliotekininkės prižiūri A. ir R. Giedraičių kapus Dusetų kapinėse.

Lietuvoje išleista vienintelė R. Giedraičio-Spalio knyga „Gatvės berniuko nuotykiai“.

Dusetų K. Būgos biblioteka ŠIANDIEN

Dusetų K. Būgos biblioteka… Nedideliame miestelyje. Neįtikėtina, tačiau ir daug didesnės kultūros įstaigos gali pavydėti brandžių reginių, susitikimų su neeiliniais žmonėmis, organizuotų įvairių originalių parodų…

Paminėsiu tik keletą: susitikimas su rašytoja Gintare Adomaityte;  dailininke, knygų iliustruotoja Aušra Kiudulaite; dailininke ir rašytoja Ūla Šimulynaite;  Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų tyrimo katedros tyrėja, įdomių knygų autore, Rasa Bačiuliene; su aktoriumi, režisieriumi Algirdu Latėnu, mūsų žemiečiu; Indre Klimkaite, vertėja; teatro ir kino aktore Elvyra Piškinaite, dirbusia Vilniaus teatre „Lėlė“, įgarsinusia animacinius ir vaidybinius filmus; gamtos mokslų daktaru, etnologu, mokslo istoriku prof. Libertu Klimka; kalbininkais – akad. prof. Habilituotu daktaru Bonifacu Stundžia bei Audriumi Antanavičiumi; prozininku, dramaturgu Tomu Dirgėla; Lietuvos gamtininku, fotografu, radijo laidų vedėju ir prozininku Selemonu Paltanavičiumi; žurnalistu ir režisieriumi Rimu Bružu; vaikų rašytoju, teatro ir kino režisieriumi Vytautu V. Lansbergiu; nuostabiu skaitovu aktoriumi Petru Venclova; buvusiu internetinio naujienų portalo Bernardinai.lt vyr. redaktoriumi, religijotyrininku, LR Seimo nariu Andriumi Navicku; kraštiete poete  Meile Kudarauskaite; rašytoju, TV Laidų vedėju Andriumi Tapinu; žurnaliste ir knygų vaikams autore Juventa Mudėniene.

Stebina ir parodų įvairovė: čia eksponuojamos ir žinomų dailininkų parodos, ir asmeninės – privačios kolekcijos: iš Vilniaus atkeliavusi spaudinių paroda ,,Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Dusetos“, Romualdo  Pučeko tapybos darbų  paroda ,,Poetinė geometrija“; Alvydo Stausko  fotografijų paroda – Dusetiškių portretai; tautodailininkės Vilijos Visockienės karpinių paroda ,,Pirmykščio meno magija“ , Sėlių krašto ežerai“, Jurgitos ir Jono Kutkų – šiaudinių sodų paroda; Renato Žiliuko meninės kalvystės paroda ,,Metalinė šiluma“; ,,Pasaulio geografija – antpirščiuose“ Sandros Stumbrienės kolekcija; menininkų Daivos ir Eriko Čypų darbų paroda, zarasiškės Auksės Kazlauskienės rankdarbiai; Danutės Kiltinavičienės papuošalų paroda; Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebono kan. Stanislovo Krumpliausko Velykų ir Kalėdų atvirukų kolekcijos ir dar daug daug kitų.

Džiugu, kad biblioteka mielai eksponuoja įvairias asmenines kolekcijas,  padrąsina – palaimina nedrąsius Kūrėjų žingsnius.

Dusetų K. Būgos biblioteka turi socialinį tinklą „Facebook“. Prasidėjus karantinui, parodos sėkmingai perkeltos į virtualią erdvę: skaitytojai išvydo kraštiečio rašytojo, vertėjo Lino Brogos Sakralinio meno fotografijos parodą, zarasiškės Dalios Šileikytės veltų šlepečių kolekciją, unikalų „Medicinos perlai“ – vaistų receptų rinkinį, paskelbtą senosiose knygose; knygų kolekciją 22 pasaulio kalbomis: „Mažasis Princas“; unikalią bibliotekininkių radinių kolekciją „Radiniai knygose“; Tremties dienai buvo skirta vienos šeimos istorija: nuotraukų, asmeninių daiktų ir dokumentų paroda „TOLI“; rašytojo Vytauto  Ivonio 100-osioms gimimo metinėms skirta parodėlė, žirgų mylėtojos, ristūnų  trenerės Vitos Lingytės kolekcija.

Puikiai skaitytojų įvertinta virtuali skaitymo popietė „Skaitykime tarmiškai kartu“ – Janės Grigėnienės sukurtas Aneliutės pasakojimo Izidoriukui apie gaspadorių Kukutį, nepakartojamas Emilio Strunkevičiaus aukštaitiškas porinimas; Sausio 13-osios atminimui – „Atgaivos“ klubo narių poezijos posmais pagerbti Laisvės Gynėjai.

Facebook puslapyje, kuris turi netoli 3000 stebėtojų, informacija nuolat atnaujinama – čia galima rasti ne tik renginių aprašymų, naujų knygų parodas, rašytojų sukakčių minėjimų, viktorinų, aktualių straipsnių ir nuorodų, kurios atvers dokumentinių filmų puslapius, supažindins su rašytojais.

Ši biblioteka, kaip pažymi skaitytojai, atvira ne tik Kiekvienam LANKYTOJUI, kiekvienai IDĖJAI. Beje, čia lankytojai mielai laukiami ir… su savo augintiniais.

Biblioteka skaitytojo akimis

„Į biblioteką ateinu dažnai. Tikriausiai esu uoliausių lankytojų 10-uke. Per mėnesį perskaitau po 10-15 knygų. Žinoma, nevienodai: vasarą mažiau, žiemą – daugiau. Skaitau nuo pat vaikystės. Patinka Noros Roberts – amerikiečių rašytojos romanistės, Agatos Kristi – anglų rašytojos, žinomų detektyvų autorės knygos. Su malonumu skaitau Reginos Guntulytės–Rutkauskienės knygas.

Labai džiaugiuosi į biblioteką galinti užsukti su šuneliu. Bibliotekininkės šaunios – padeda pasirinkti, pataria. Biblioteką prilyginčiau pasakai: čia taip gera – jauki aplinka. Labai sudomino tušinukų paroda: ilgai stovėjau ir žiūrėjau.

Knygos sumažina tuštumą, nuramina“, – kalba Vanda Klibienė, 35 metus dirbusi Pašto viršininke, Dusetose gyvenanti nuo 1986 m.

„Iš Užtiltės ateinu į biblioteką. Esu smalsi – mėgstu paskaityti vis ką nors įdomaus – apie senovę, kitus kraštus, mėgstu poeziją. Gyvenimas ne toks ilgas, norisi daugiau sužinoti.

Skaityti išmokau 4 metų. Skaitydavau net ant palangės atsisėdus mėnesienos šviesoje. Tėveliukas skaitydavo atėjusiems kaimynams laikraščius, paskui juos pradėjau skaityti aš. Netikėjo, kad moku… Kažkodėl raidę F buvo sunku įsiminti.

Mielai dalyvauju bibliotekos renginiuose, knygų pristatymuose Pastaruoju metu mažiau skaitau, bet dar po keletą knygų per mėnesį perskaitau…“, – švelniai šypsosi Zofija Lašienė, truputį vyresnė už Dusetų biblioteką.

„Mano nuomonė apie Dusetų biblioteką pati geriausia: jau daug metų lankausi ir skaitau šitoje bibliotekoje, kuri tikrai nė kiek nenusileidžia sostinės. Nors gyvenu Vilniuje, dabar Dusetose slaugau Mamą. Nepataikaudama sakau, kad žaviuosi bibliotekininkėmis, ypatingai Elena, visada patariančia, parenkančia literatūrą, prisimenančia, apie kokią knygą buvo šnekėta, jei reikia, užsako iš kitur.

Kadangi klasika perskaityta, mielai skaitau šiuolaikinių rašytojų knygas. Patiko amerikiečių autorės romanas Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, populiarios britų rašytojos, žurnalistės Liusinda Raili knygų serija „Septynios seserys“, garsaus Lietuvos muzikologo Donato Katkaus atsiminimai „Užrašai iš Rokantiškių“, Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“; mielai skaitau ir Reginos Guntulytės–Rutkauskienės, kilusios iš šių kraštų, knygas.

Biblioteka visada buvo kultūros židinys. Puiku, kad čia galima ir kompiuteriu pasinaudoti, ir parodomis pasigrožėti. Ypatingai patiko išskirtinė Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios Maldaknygių paroda. Nustebino eksponuota klebono kan. Stanislovo Krumpliausko kolekcija: „Kalėdiniai atvirukai“ – buvo labai įdomu pasivartyti, prisiminti, rasti matytų vaikystėje. Originali buvo ir iš Dusetų kilusios Gintės  Abukauskaitės-Mažiulienės dailės darbų paroda.

Atėjęs kaskart nustembi, nes randi kažką nauja ir netikėta. Linkiu kolektyvui sveikatos ir ilgo gyvavimo“, – nuoširdžiai dėstė Aldona Stanelienė, kurios tėvai Dusetose gyvena nuo 1963 metų.

„Smagu, kad Dusetų biblioteka turi didžiulį knygų pasirinkimą, bet dar smagiau, kad maloniai aptarnauja kiekvieną, kad visada esi laukiamas.

Bibliotekoje organizuojamos parodos – puiki mūsų krašto kolekcininkų ir Kūrėjų reklama, paskatinimas, o miestelio gyventojams – galimybė kaskart išvysti originalių, įdomių dalykų. Jau kelintą rudenį bibliotekoje vyksta jurginų žiedų paroda; įdomi buvo Sandros Stumbrienės antpirščių kolekcija, prisimenu Gintės Mažiulienės paveikslus, iš vilnos veltus meniškus Daivos Stasiškienės darbelius, įsiminė Meilutės Močiuškytės suvenyrinės bitės.

Stebina ir renginių įvairovė: nuo specialisto, aiškinančio higienos svarbą iki… Lietuvos varpus tyrinėjusio prof. Liberto Klimkos, Lietuvoje žinomo gamtininko, fotografo, aplinkosaugininko Selemono Paltanavičiaus; Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių…

Patinka skaityti tikrais faktais paremtas knygas: apie pokarį, tremtį, istorines asmenybes. Saldūs romanai – ne man…  Elektroninės knygos nepatinka. Visada patinka knygų lapų šiugždesys, jų kvapas.

Žmogus – kaip šulinys: neišsisemiamas, netuštėja. Dažnai pagalvoju, iš kur tiek idėjų – juk bibliotekininkė Elena čia jau 50 metų. Todėl ši biblioteka – vieta, kur gera. Kaip Bažnyčioj“, – patikina skaitytoja Ilona Laučiuvienė.

——————–

Ir visgi… pagrindinį bibliotekos įvaizdį kuria darbuotojai. Žmonės, dirbantys čia, turi pasižymėti išskirtinėmis savybėmis – aukšta vidine kultūra, dvasine elegancija, noru pažinti, ieškoti, rasti. Tai žmonės – nuo kurių sklinda ypatinga šviesa – švelnūs, darbštūs, sąžiningi ir skrupulingi. Jie – gerai įvaldę psichologines žinias – kiekviename skaitytojuje mato daugiau nei klientą, todėl sugeba lengvai užmegzti dialogą su skaitytoju – skatina jį skaityti, bendrauti, pažinti. Bibliotekoje dirbantys turėtų kiekvienam patarti, padėti.

                 Biblioteka – vieta, kur organizuojamos parodos, leidžiamos… knygos (nebūtinai popierinės)… Viskam reikia „pradžios“. Gražu, kai ta pradžia – tas pirmasis žingsnis į visuomenę – yra BIBLIOTEKA. Kaip KNYGA išvedė į žmones, tūkstančius – į Pasaulį, taip Biblioteka – iš esamų tūkstančių turi RASTI dar neatrastus „einšteinus“, „leonardus da vinči“, dar nežinomus „kernagius“, „brazdžionius“ ir „ezopus“…

                 Žinau, žmogaus norai riboti, jei neužtenka galimybių – lėšų juos finansuoti. Svajonės ir gali likti svajonėmis, jei jos neįgyvendintos. Todėl mano didžiausia svajonė, kad valstybė surastų lėšų labiau finansuoti TŲ bibliotekų veiklą, kurios IEŠKO – ji taps atvira naujovėms ir kaitai.

                 Kokią aš įsivaizduoju biblioteką? – klausiu savęs ir atsakau: SVETINGĄ. Biblioteka, kuri Tave pasitinka, laukia, kviečia, netgi… IEŠKO.

                 Dusetų biblioteka – lankytojai paliudys: TOKIA.

————-

Už pagalbą renkant medžiagą nuoširdžiausiai dėkoju vyresniajai bibliotekininkei Elenai Gaižiuvienei, Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojai Jolantai Lementauskienei, už atmintį bibliotekoje dirbusiems: Napaliui Partinauskui, Janinai Kairienei, Zitai Vidrickienei, Vandai Sinkevičienei.

                 Dėkoju VISIEMS, pasidalijusiems savo įspūdžiais ir prisiminimais:  Marijai Varenbergienei, Monikai Matulienei, Janei Grigėnienei,  Onai Lapinskienei, Adelei Karčinskienei, Rimtautei Jakaitienei, Vandai Klibienei, Zofijai Lašienei, Aldonai Stanelienei, Ilonai Laučiuvienei.

Straipsnis parengtas remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais

[1] https://www.paneveziovyskupija.lt/parapijos/dusetu-svc-trejybes-parapija/

[2] Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai, (sudarytoja Giedrė Mičiūnienė, 2021)

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Susiję straipsniai