Dūkštas: praeities ir dabarties pulsas (I)

Dūkštas: praeities ir dabarties pulsas (I)

Dūkšto geležinkelio stotis apie 1914 m.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Kodėl panorau rašyti apie šį Rytų Aukštaitijos miestelį, kokių Lietuvoje daug? Ar kad jis apsuptas mėlynakių ežerų, visokių gamtos gėrybių kupinų miškų, ar kad šalia eina kažkada tarptautine buvusi, labai patogi senovinė geležinkelio trasa? Ne visai taip. Likimas lėmė, kad mokydamasis Vilniaus universitete sutikau tokią šviesią paprastą aukštaitę, kuri vėliau tapo mano žmona. Jos vardas – Danguolė, ir jis asociavosi su melsvomis ežerų akimis, žydru Aukštaitijos dangumi, kažkokiu lengvumu ir paprastumu. Tad Dūkštas tapo mano uošvija. Pasirodo, mūsų susijungusių giminių likimai, tėvų ir senelių gyvenimo vingiai tokie panašūs, kad net stebina. Juos aprašiau tik tarp artimųjų išplatintoje 2020 m. išleistoje knygoje „Dviejų ąžuolų istorija“. Jos pasakojimus panaudojau ir šiame rašinyje.

Tad pirmiausiai apie Dūkštą.

Sunykę, bet dar gyva

Miestelyje gyventojų nedaug – apie 800 (2020 m. buvo 737 gyv.), netgi mažiau negu mano gimtajame Balbieriškyje. Tiesa, kažkada Dūkštas buvęs rajono centras, ir 1976 m. čia buvo dukart daugiau gyventojų. XIX a. antroje pusėje čia buvo tiesiamas geležinkelis Sankt Peterburgas – Varšuva. 1956 m. Dūkštas buvo gavęs net miesto vardą. Rajono centro teises vėliau perėmė Ignalina, o šis miestelis ėmė nykti. Sunyko svarbios žmonėms įstaigos. Sovietinėse enciklopedijose minima 1960 – 2001 m. veikusios Bandymų stoties eksperimentinio ūkio ir sodininkystės tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė, taip pat Kuro aparatūros remonto gamyklos filialas (nuo 1979), meno dirbinių ir suvenyrų gamybinio susivienijimo „Dovana“ cechas (nuo 1969), Ignalinos sviesto gamybos cechas, kepykla, žemės ūkio bandymų stotis, buitinio aptarnavimo paviljonas, ryšių skyrius, 1954-1992 m. veikusi ligoninė (50 lovų), poliklinika, vaistinė, vidurinė mokykla, kultūros namai, biblioteka su 33000 egzempliorių. Dabar beliko 1936 m. pradėta statyti mokykla su 120 moksleivių, kelios parduotuvės, paštas, kultūros centras, aišku, seniūnija, kuriai vadovauja energingasis Antanas Šakalys… Gera naujiena: buvusiame apgriautame restorane ir parduotuvėje įsikurs kepykla ir Globos namų valgyklėlė, o šalia esančioje apleistoje Bandymų stotyje – patys Globos namai, kurie dabar susispaudę ankštose kitose patalpose, galinčiose priimti 32 gyventojus. Na, dar minėtina Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia, pastatyta 1936 m., Švč. Trejybės (sentikių) cerkvė, kitos įstaigėlės.

Žinoma, reikia prisiminti ir Dūkšto geležinkelio stotį, kuri, kaip minėjome, ir davė pradžią miesteliui, o ilgai buvo ir svarbus gyvenvietės mazgas. Stotis įrengta 1862 m. Ji statyta kaip III klasės stotis, kurioje galėtų prasilenkti traukiniai, garvežiai pasipildyti vandens, o keleiviai – pasivaikščioti. Dūkšte buvo įrengtos dirbtuvės, kuriose pagaminta didelių ir mažų žemės vežimo vagonų, karučių, kitų būtinų įrankių. 1863–1873 m. plane pažymėtas keleivių namas, garvežių pastatas (depas), prekių platforma, vandens bokštas su siurbliu, šalia bokšto du bendrabučiai, du tarnautojų namai, viešasis tualetas ir dvejos kareivinės. Stotis galėjo krauti ir iškrauti prekinius vagonus, priimti ir išduoti bagažą, todėl joje turėjo būti įrengti bent du papildomi keliai. 1863 m. sukilimo malšintojai kareiviams pastatė du barakus ir virtuvę.

Dūkšto geležinkelio stotis šiandien

Beje, 1861 m. liepos 4 d. Dūkšte prasidėjo pirmasis streikas Lietuvoje. Tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, akmenskaldžiai pareikalavo iš rangovų, kad nebūtų sumažintas jau ir taip mažas darbo užmokestis. Streikavę darbininkai kreipėsi net į patį generalgubernatorių Vilniuje, tikėdamiesi jo užtarimo. Caro valdininkai, pabūgę neramumų ir streikų visoje geležinkelio tiesimo trasoje, griebėsi skubių ir griežtų priemonių: liepos mėnesio pabaigoje 4 aktyviausi streiko organizatoriai buvo pasodinti į kalėjimą, 5 – žiauriai nuplakti. Valdininkai užgniaužė pirmąjį streiką ir privertė akmenskaldžius dirbti senomis sąlygomis.

Dūkštą, kaip ir visą Rytų Lietuvą, 1920 m. okupavo lenkai. Demarkacinė „Vilnijos krašto“ linija ėjo pagal geležinkelį Vilnius – Daugpilis. Pirmąkart 1919 m. liepos 29 d. nustatyta siena ėjo kiek vakariau nuo Dūkšto, bet pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Sovietų Rusija ji buvo pasislinkusi į rytus, tačiau visais atvejais Lenkijai paliktas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis iki pat Latvijos sienos. Pusantrų metų po okupacijos 1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjunga neutralią zoną, skyrusią abi valstybes, padalijo Lietuvai ir Lenkijai, o kovo 15 d. Ambasadorių konferencijoje nutarta naujai susidariusią demarkacijos liniją laikyti valstybine siena. Nors Lietuva šios sienos nepripažino, ji egzistavo iki 1939 m. spalio 27 d., kai naciai jau buvo okupavę visą Lenkiją.

Beje, ši linija ėjo ir per nuostabaus grožio ir švarumo akliną (neturinčių intakų ir ištakų) Švento ežero rytinį kampą Gražutės regioniniame parke, o čia tėvų sodybą atkūrę trys broliai Blaževičiai pasakoja, kad lenkų įkalti žymekliai matomi ir šiandien. Demarkacinė linija ėjo per jų žemę. Dabar paežerė populiari maudynių vieta, į kurią noriai renkasi net įvairiakalbiai iš Visagino, poilsiautojai iš atokesnių vietovių…

Mūsų bėda ir šlovė

Dūkštą nuo seno garsino sentikiai, bet jų dabar nebeliko. Šalia esančiuose Dūkšteliuose (Senajame Dūkšte) užaugęs ir Dūkšto pradžios mokyklą lankęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis (1896 m. gimęs Kuršėnuose, miręs 1985 m. Los Andžele, bet palaidotas Petrašiūnų kapinių panteone), aprašęs Dūkštą savo prisiminimų dvitomyje, na, dar sovietinė partizane Marytė Melnikaitė, vokiečių įkalinta nedideliame iki šiol stovinčiame namelyje prie geležinkelio, o vėliau nugalabyta. Bet ją senieji dūkštiečiai prisimena ne itin palankiai…

Dar Dūkštas atsimenamas iš tų laikų, kai šalia Drūkšių ežero buvo statoma atominė elektrinė. Būtent čia, šalia svarbios transporto trasos, Kaniūkų kaime buvo įkurta vad. Vakarų statybos valdyba, kurioje buvo kaupiamos medžiagos jėgainės statybai ir koncentruojami administraciniai pajėgumai. Nuo to laimėjo visi gyventojai: atsirado daugiau darbo vietų, o parduotuvėse išaugo prekių gausa. Bet kartu šalia nuolatinių rusų tautybės gyventojų (2011 m. jie sudarė apie 17 proc. gyventojų) atsirado įvairių atsikėlėlių, kurie, sumenkus Visagino AE pajėgumams, papildė miestelio girtuoklių ir benamių būrį. Uždarius VAE ir kai kurias valstybės įstaigas, miestelis virto merdėjančia gyvenviete. Tokių Lietuvoje daug.

Kaip ten bebūtų, šis buvęs rajono centras ne toks garsus, kaip aplink jį esančios įsimintinos vietos. Pavyzdžiui, visu gražumu dabar prie Parsveto ežero spindinčio, neseniai restauruoto dvaro pagrindiniai rūmai ir sutvarkyta aplinka. Jie buvo pastatyti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje. Juos pradėjo statyti bajoras Jonas Mikalojus Rudamina-Dusetiškis, o baigė Jonas Beganskis (Jan Biegański, 1793-1880). Nuo rūmų atsiveria puiki panorama į šalia esantį ežerą bei gretimas apylinkes. XIX a. pirmoje pusėje Dūkšto dvare gyveno žymus tų laikų dailininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas (1792 – 1835). Jis čia ir mirė, palaidotas dvaro kapinaitėse, čia buvusios bažnyčios šventoriuje. Dvare dažnai svečiuodavosi garsus lenkų poetas Adomas Mickevičius (dar ir šiandien jo vardu žmonės vadina liepų alėją parke), žymiausias pomologas prof. Adomas Hrebnickis (1857 – 1967).

Įdomų dvaro aprašymą pavyko aptikti knygoje „Lietuvos bajorai“:

Rūmus pradėjo statyti dvaro savininkai Rudaminos-Dusetiškiai, pabaigė Jonas Beganskis (Jan Biegański, 1793-1880), Prawdzicz herbo bajoras, kuris į šį dvarą atėjo užkuriomis, kai vedė Justiną iš Rudaminų-Dusetiškių. Bieganskiai buvo dailininko Jono Rustemo globėjais, kai jis išėjo į pensiją, nuo 1830 m.iki jo mirties 1835 m. Jono Bieganskio sūnus Vincentas buvo Novoaleksandrovsko (Zarasų) bajorų maršalas, buvo vedęs Eleną iš Weisenhoffų. Jų dukra Antanina ištekėjo už Siesikų bajoro Kazimiero Daugėlos ir turėjo dukrą Teresę. Ši ištekėjo už Tomo Zano, filaretų Spindulingojo Tomo Zano anūko, Panemunės dvaro paveldėtojo. Dūkšto dvarą jie perleido savo sūnui, taip pat vardu Tomas Zanas. Dūkšto dvare į senatvę apsigyveno Antanina Daugėlienė. Dvaro pakraštyje, netoli miško jai buvo įrengtas nedidelis namas šiaudiniu stogu. Tomo sesuo Elena Zanaitė juokavo, kad senelė kadaise buvo ori salonų dama, daug pasaulio mačiusi ponia, o senatvėje jai tenka gyventi miške. Tomo Zano (sūnaus) vaikystės atsiminimai: „Senojo Dūkšto dvaras stovėjo nuostabioje vietoje ant kalvelės, apsuptas trijų ežerų. Čia medžioti atvažiuodavo mano dėdė Józefas Weyssenhoffas, kuris tuo metu rašė „Sabalą ir panelę”. Vakarais, kai susirinkdavo didesnė kompanija, prie didžiulio plytinio židinio dėdė skaitydavo naujausius savo apysakos fragmentus. Klausydavausi žiūrėdamas, kaip traška degančios pliauskos; kiekviena malka degė skirtingai – vis kitokia spalva… Józefo pusbrolis Henrikas tuo metu piešdavo tai knygai iliustracijas. Knyga vadinasi „Wojciech Wiśniewski, „Pani na Berżenikach”.

Kas tie Rytų aukštaičiai?

Neradau jokio šaltinio, kuris keliais sakiniais apibrėžtų Rytų Aukštaitijos savitumą, ypatybes, skirtumus nuo kitų regionų. Pažintiniame leidinuke „Rytų Aukštaitija“ tesakoma, kad „šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etninės kultūros įvairove, nes yra paveldėjusi didelių etninių darinių palikimą. Savitumus lėmė ir ankstyvi kultūriniai ryšiai su rytų slavais. Etnokultūros bruožus lemia taip pat gyvenamosios aplinkos ypatumai – daugybe ežerų, miškų ir kalvų turtinga gamta.“ Toliau rašoma apie papročius, tarmes, žmonių gyvenseną. Dar priduriama, kad „Rytų Aukštaitija turi bendrų kultūros bruožų su etnografine Dzūkija. Vakarų Aukštaitija savo ruožtu etninėje kultūroje turi daug bendro su Žemaitija. Sakoma, kad vaizdingas kraštas lemia ir linksmą aukštaičių būdą.“

Kas tiesa, tas ne melas. Sutikau daug žmonių, kurie išsisuka nuo tiesaus atsakymo ar ilgų istorijų pasakojimo lepteldami kokią linksmą istoriją, „baiką“, paprasčiausią posakį. Suvalkiečiai juokauja „rimtai“, dažnai įgeliančiai, su potekste, kartais nepagarbiai, o aukštaičių humoras lengvas, „vienadienis“, pagrįstas lakiais posakiais, maišyta kalba, kalambūrais…

Pirmo straipsnio pabaigai – toks lyrinis nukrypimas.

Taigi, susipažindamas su būsima žmona, kirbėjo klausimas, iš kur ji kilus. Tai ne gražuolio Nemuno apylinkės, Suvalkijos erdvės… Na, o čia – paribys, kažkur arti nuo sienos su Baltarusija ir Latvija, kur daug rusakalbių, kur kažkada ėjo Lenkijos okupuotos Rytų Lietuvos demarkacinė linija, kur išaugusi Sniečkaus (vėliau Visagino) atominė elektrinė, į kurią, anot S. Nėries, „lietuvis, latvis, baltarusis į darbą renkasi kartu“, bet – kur tvyro puikūs ežerai, daug miškų, skambančių ir grybingų pušynų, o žmonės – neturtingi, bet dainuojantys, linksmi ir paprasti. Tad čia kitaip negu ten Suvalkijoje arba ant „rubežiaus“ su Dzūkija, kur žmonės gruboki, kandūs ir pragmatiški. Kodėl tokie skirtumai susiklostė amžių bėgyje, dar nepaaiškino nė vienas mokslininkas, bet faktas yra faktas: aš tarsi visą gyvenimą ieškojau šviesios mėlynakės aukštaitės, kuri būtų kažkuo panaši…į mano mamą. Taip taip, neapsirikote: sakoma, kad vyrai ieško sau merginos panašios į savo mamas, o merginos – į savo tėvus.

Komentarų sekcija uždaryta.