Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Valstybės saugumo departamentu išleido dr. Severino Vaitiekaus knygą „Kas mūsų – jėga įgysim“.

Į knygos pristatymą LGGRTC Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje susirinko šauliai, karininkai, istorikai, įvairių institucijų atstovai, žvalgybos istorija besidomintys vilniečiai. Vakaro vedėjas Gaudentas Aukštikalnis dėkojo visiems atvykusiems į dr. Severino Vaitiekaus knygos „Kas mūsų – jėga įgysim“ sutiktuves. Teigė, kad „istorija mums yra ir sava, ir svetima“, kalbėjo apie knygoje aptariamų įvykių istorinį kontekstą, pabrėžė, kad nuo dr. Severino Vaitiekaus aptariamų įvykių jau praėjo 100 metų – gražus jubiliejus ir puiki proga pakalbėti apie tai, apie ką Lietuvos Respublikoje 1918–1940 m. buvo kalbama nedaug. G. Aukštikalnis atkreipė dėmesį į tai, kad keičiasi ir paties įvykio traktuotės. 1918 m. yra įdomus laikotarpis, kai po Pirmojo pasaulinio karo vienos tautos atkūrė, o kitos sukūrė nepriklausomas valstybes. 1919 m. birželio 28 d., pasirašius Versalio sutartį, Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Vakaro vedėjas kėlė klausimą, kas paskatino Lietuvos politikus prisijungti Klaipėdos kraštą? Pastebėjo, kad Mažojoje Lietuvoje tuo metu skambėjo lietuvių kalba, tačiau Klaipėdos krašte interesų turėjo ne tik Lietuva, bet ir Prancūzija, Lenkija, Vokietija. Pastaroji siekė atsiimti nuo jos atskirtą kraštą, o tam tinkamiausia buvo Laisvosios valstybės (Freištato, vok. Freistaat) idėja. Baigdamas įvadinę kalbą G. Aukštikalnis akcentavo, kad Klaipėdos sukilimas buvo kompleksinė – politinė, diplomatinė ir žvalgybinė–  operacija.

Susirinkusiesiems buvo pristatyti knygos autorius dr. Severinas Vaitiekus, istorikai – dr. Algimantas Kasparavičius ir LGGRTC istorikė dr. Sandra Grigaravičiūtė.

Pagrindinis vakaro leitmotyvas buvo klausimai – kada, kaip ir kam gimė idėja prisijungti Klaipėdos kraštą? Knygos autorius teigė, kad sprendimai visada kildavo iš politikų, tačiau prie to prisidėjo ir žvalgybos institucijos iniciatyvos. Taip pat minėjo, kad Lietuvos žvalgybos ir generalinio štabo operatyvinio skyriaus iniciatyva buvo stebimos užsienio šalių kariuomenės, o ypač Lenkijos kariuomenė. Apibendrindamas teigė, kad žvalgyba, kaip ir Lietuvos valstybė, generalinis štabas ir ministrų kabinetas, siekė bendrų tikslų. 1922 m. pabaigoje buvo rimtai užsiimta Klaipėdos klausimo sprendimu. Čia svarbiausi veiksniai buvo Jonas Polovinskas, Lietuvos žvalgybos vaidmuo ir Ernesto Galvanausko nužymėti orientyrai.

Dr. Algimantas Kasparavičius sveikino autorių su nauja knyga, dėkojo už gerą ir lengvai skaitomą tekstą. Pastebėjo, kad jubiliejų proga atsirandančios knygos yra didelis mūsų turtas. Gyrė leidėjus už aukšto lygio knygos poligrafiją, fantastišką maketą. Išskyrė du knygos privalumus: pirmasis matomas knygos pavadinime, jo paantraštėje,  antrasis – autoriaus atkreiptas dėmesys į kalbos veiksnį. Istorikas akcentavo faktą, kad iki 1918 m. tokio teritorinio darinio, kaip Klaipėdos karštas, nebuvo. Klaipėdos kraštas radosi Antantės sprendimu. Teritoriją sudarė apie pusę dabartinės Kaliningrado srities. Buvo mąstoma, kad jei Lenkija gaus Dancigą, kuriame 86 proc. gyventojų yra vokiečiai, tada Lietuva turėtų gauti Karaliaučiaus uostą, kuriame yra gyventojų lietuvių. Jono Šliūpo užmojai buvo dar platesni: jis norėjo Lietuvai Mažosios Lietuvos iki Priegliaus. Dr. A. Kasparavičius minėjo slaptus dokumentus, kuriuose Prancūzija ir Rusijos imperija planavo pasidalinti šį kraštą: vieną jo dalį prijungti prie Rusijos imperijos, o kitą – prie Lenkijos karalystės. Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį reikėtų kalbėti ne tik apie Klaipėdos kraštą, bet ir apie Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Prisijungiant kraštą mums buvo svarbesni etnokultūriniai požymiai. Tilžėje buvo lietuviška miestietiška kultūra, Kaune – rusiška (miesto tarybos posėdžiai vyko rusų kalba iki 1926 m.), Vilniuje – lenkiška, o Klaipėdoje – vokiška. Kituose Lietuvos miestuose ar miesteliuose lietuviškos miestietiškos kultūros nebuvo. Jonas Polovinskas-Budrys atkreipė dėmesį į šiuos dalykus.

Knygos autorius dr. Severinas Vaitiekus priminė susirinkusiesiems, kad šiandien, t. y. 2023 m. lapkričio 16 d., sukanka 105 metai, kai buvo įkurta Prūsų lietuvių tautinė taryba. Jis pratęsė diskusiją su dr. A. Kasparavičiumi dėl kalbos svarbos tautiniam identitetui. Istorikas paminėjo, kad 1993 m. į kalbos klausimą atkreipė dėmesį istorikai Vytautas Žalys, Vygantas Vareikis ir kiek vėliau – Vasilijus Safronovas. Grįždamas prie vakaro vedėjo iškelto klausimo, A. Kasparavičius pabrėžė, kad svarbiausia yra nustatyti, kas priėmė sprendimą. Sudarinėdamas šaltinių rinkinį Klaipėdos krašto prijungimo tema jis pastebėjo, kad ne vyriausybės nariai nusprendė žygiuoti į Klaipėdą. Sprendimas buvo priimtas generaliniame štabe ir Lietuvos žvalgybos vadovų. Minėjo, kad 2023 m. Klaipėdos istorikų išleistame dokumentų rinkinyje nenurodyta posėdžio data ir nerastas protokolas, kuriame būtų fiksuotas priimtas sprendimas.

Dr. A. Kasparavičius teigė, kad autorius, rašydamas knygą, rėmėsi J. Polovinkso-Budrio prisiminimais, išlikusiais raportais. Istorikas papasakojo apie išlikusį 1925 m. J. Budrio raportą ministrui pirmininkui dėl finansinės paramos. Iš raporto teksto matyti, kad eiti į Klaipėdą buvo žvalgų ir karininkų sprendimas. Raporte taip pat matyti, kas ir ko nepadarė, vardijami gyvi liudininkai, tuo metu gyvenantys asmenys. Tai leidžia manyti, kad sprendimas inscenizuoti sukilimą Klaipėdos krašte buvo padarytas generalinio štabo ir Jono Polovinsko-Budrio. Lietuvos politikai dvejojo. Taigi esminis klausimas, dr. A. Kasparavičiaus manymu: kas priėmė principinį sprendimą? Taip pat istorikas apgailestavo, kad knygoje nerado paaiškinimo, kodėl kai kurie karininkai Klaipėdos akcijoje atsisakė dalyvauti.

Dr. S. Vaitiekus dėkojo leidėjams, kad išleido jo knygą, nes jei neišleidi knygos, tai lieki tik raštininkas. Dėkojo Vaidotui Mažeikai (VSD direktoriaus pavaduotojui), LGGRTC generaliniam direktoriui dr. Arūnui Bubniui, kad parėmė jo idėją ir padėjo ją realizuoti. Paminėjo, kad jis pats rinko nuotraukas knygai iš žvalgų giminių ir artimųjų. Dėkojo už nuotraukas, kurias LCVA padėjo atrinkti Jūratė Katilienė. Už galimybę panaudoti nuotraukas knygoje dėkojo Klaipėdos ir Šilutės muziejininkams. LGGRTC Leidybos skyriaus vyriausiajai dizainerei Dalei Dubonienei knygos autorius dėkojo už puikų maketą, stebėjosi jos entuziazmu „užsidegti šia idėja ir dirbti“. Apgailestavo, kad liko nepanaudotų šaltinių, tačiau ir J. Polovinskas-Budrys atsiminimuose pasakė ne viską, nes, matyt, turėjo ką slėpti. Esmė ta – kad Lietuva J. Budriui buvo svarbi ir jis jai liko ištikimas visą gyvenimą.

LGGRTC istorikė dr. Sandra Grigaravičiūtė išleistą knygą įvertino trimis aspektais: 1) kokius jausmus sukėlė skaitoma knyga – meilės tėvynei, pasididžiavimo Lietuvos kariuomene, Lietuvos žvalgyba, jų drąsa, protu, leido pajusti pasitikėjimą Lietuvos žmonėmis, pasiaukojimą vardan Lietuvos reikalų, gebėjimą prisiimti atsakomybę už padarytus klaidingus sprendimus ir begalinę ištikimybę Lietuvai; 2) kaip išleistą knygą galima panaudoti edukacijai, pateikė keletą konkrečių įvairaus amžiaus moksleiviams skirtų užduočių; 3) padėkojo knygos autoriui už pramuštas „stiklines lubas“, t. y. kad įvertino ir pacitavo Lietuvos istorikių – Ingridos Jakubavičienės, Audronės Veilentienės, Vilmos Bukaitės, Estelos Gruzdienės, Daivos Dapkutės – parašytus darbus.

Vaidotas Mažeika (VSD direktoriaus pavaduotojas, humanitarinių mokslų daktaras, diplomatijos istorikas, išleidęs monografiją apie Lietuvos ir Danijos santykius 1918–1940 m., universitete dėstęs Mažosios Lietuvos istoriją) pasidžiaugė dr. S. Vaitiekaus produktyvumu, entuziazmu ir jau išleistomis keturiomis knygomis, bendradarbiaujant su LGGRTC leidykla. Dėkojo LGGRTC Leidybos skyriaus darbuotojams už aukšto lygio leidybinį darbą, maketą, poligrafiją. Išreiškė tikėjimą, kad knyga apie dviejų Lietuvų sujungimą suras savo skaitytoją tarp visuomenės ir XX a. tyrinėjančių istorikų. Palinkėjo visiems skaitysiantiems šią knygą įdomių įspūdžių ir atradimų pažįstant mūsų šalies istoriją. Jam paantrino vakaro vedėjas G. Aukštikalnis teigdamas, kad Severino Vaitiekaus knyga turi būti ant kiekvieno iš mūsų stalo.

Pratęsdamas diskusiją, dr. A. Kasparavičius grįžo prie vakaro vedėjo renginio pradžioje iškelto klausimo, kur kilo idėja atskirti Klaipėdos kraštą, ir priminė 1919 m. birželio 28 d. pasirašytą Paryžiaus taikos sutartį, kurioje buvo įtvirtinta krašto atskyrimo idėja ir jo administravimas atiduotas vienai iš Antantės valstybių – Prancūzijai. Tuo metu, kai buvo pasirašoma taikos sutartis Paryžiuje, Lietuva dar turėjo vilties, kad nuo Vokietijos atskirtas Klaipėdos kraštas nedelsiant bus perduotas Lietuvai. Praėjus keletui mėnesių po sutarties pasirašymo paaiškėjo, kad reikia ruoštis žygiui į Klaipėdos kraštą, nes nėra ko laukti. Įvykdyti šiuos ketinimus, istoriko A. Kasparavičiaus manymu, sutrukdė Vokietijos kariuomenės dalinių, padėjusių atremti bolševikų puolimą, išvedimas iš Lietuvos. Traukiantis vokiečių kariuomenei jai įkandin pajudėjo Lenkijos kariuomenė. Mintis eiti į Klaipėdos kraštą vėl kilo 1920 m. vasarą, pasirašius taikos sutartį su Sovietų Rusija. To argumentas – kol Sovietų Rusija eis į Lenkiją, Lietuva – į Klaipėdos kraštą. Tačiau šios idėjos nepalaikė generalinis štabas. Įvykus Varšuvos stebuklui, Lietuva prarado Vilnių, įsivėlė į Vilniaus krašto reikalų svarstymą Tautų Sąjungoje, dėl to buvo vilkinamas jos pripažinimas de jure. Kaip nepripažintiems eiti į Klaipėdą?

Dr. A. Kasparavičius teigė, kad Jonas Žilius buvo prisijungimo idėjos panaudojant kariuomenę generatorius. Jo pranešimuose matyti, kad Mažosios Lietuvos gyventojai nenori jungtis prie Lietuvos, o grįžti į Vokietijos suverenitetą. Tam palankiausia buvo Laisvosios valstybės (Freištato) idėja. Klaipėdos krašto gyventojai, tapę Laisvosios valstybės piliečiais, galėtų priimti sprendimą prisijungti prie Vokietijos. J. Žiliaus (Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte) pranešimai patenka į generalinį štabą. 1922 m. birželio–liepos mėn. vyksta vyriausybės narių pasitarimai, kuriuose įsitikinta, kad vienintelis realus būdas prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos – inscenizuoti jame sukilimą. Antantės valstybės tuo metu aktyviai pasisakė už Laisvosios valstybės idėją, o tai galiausiai reiškė šio krašto grįžimą į Vokietijos sudėtį.

Istorikas dr. A. Kasparavičius išsakė mintį, kad J. Žilių galima būtų drąsiai statyti į vieną gretą su J. Polovinsku-Budriu, tačiau svarbiausia buvo pastarojo profesionali veikla valdant ir administruojant procesą. Pabrėžė besikeičiančią J. Polovinsko-Budrio tapatybę – buvęs imperinės Rusijos valdininkas ėmė dirbti Lietuvai.

Dr. A. Kasparavičius atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į istoriografijoje esančią kritiką, esą Lietuva Klaipėdos krašte 1924–1925 m. nieko neveikė. Teigė, kad tai propaganda. Lietuva ir negalėjo veikti, nes Klaipėdos krašto konvencija buvo pasirašyta tik 1924 m. gegužės 8 d., o įsigaliojo tik tada, kai buvo ratifikuota – 1925 m. rugpjūčio 25 d. Būtent tada Lietuva de jure tampa Klaipėdos krašto suverenu ir paskelbia rinkimus į Seimelį. Pabrėžė aktyvų Lietuvos konsulų darbą Mažojoje Lietuvoje – Tilžėje ir Karaliaučiuje – ginant lietuvių teises net ir po Klaipėdos krašto anšliuso 1939 m. kovo 22 d. Tą rodo Lietuvos vyriausybės teikiamos notos Vokietijos vyriausybei. Antrasis pasaulinis karas, ypač 1944–1945 m., ir pokaris pakeitė Mažosios Lietuvos identitetą.

S. Vaitiekus paaiškino susirinkusiesiems, kad savo knygoje specialiai parašė trečiąją dalį, skirtą Klaipėdos krašto saugumo struktūrų susiformavimui ir veiklai. Siekė atskleisti ir parodyti, kaip Klaipėdos krašto saugumo pareigūnai prisidėjo kovojant su naciais, nes mes labai mažai apie tai žinome. Jų visų likimas baigėsi tragiškai. Dauguma jų 1940 m. buvo suimti ir sušaudyti. S. Vaitiekus pabrėžė, kad siekė atskleisti, kaip Klaipėdos įvykiuose 1923 m. dalyvavo žvalgyba, t. y. kaip iš tikrųjų buvo.

Istorikas A. Kasparavičius, pratęsdamas knygos autoriaus mintį, teigė, kad lietuviai, eidami į Klaipėdos kraštą galvojo, jog problema yra Lenkija ir Antantės valstybės, tačiau realybėje paaiškėjo, kad didžiausia problema buvo krašto žmonės. Lietuvos diplomatas Povilas Žadeikis apie tai yra pasakęs: „pabandėm atgaivinti nudžiūvusią šaką“. 1939 m. kovo 23 d. į Klaipėdą atvykus A. Hitleriui, iš Klaipėdos krašto pasitraukė 11 tūkst. žmonių, iš jų apie 100 klaipėdiškių, o kiti – vietiniai komunistai. Nėra aiškus pasitraukusių mažlietuvių skaičius. Taigi akivaizdu, kad su krašto žmonėmis kontakto taip ir nepavyko užmegzti, o Klaipėdos krašto žvalgybos skyrius dirbo Lietuvos valstybei.

Knygos pristatyme dalyvavęs Evaldas Židonis norėjo sužinoti, ar Neumano-Zaso procese dalyvavę liudininkai – žvalgybininkai – nebuvo vėliau išaiškinti, koks jų tolesnis likimas. S. Vaitiekus atsakė, kad nacionalsocialistų judėjime dalyvavusiems agentams pakenkta nebuvo, jie ir toliau teikė informaciją. Kad nebūtų įtarti, jie buvo suimti kartu su kaltinamaisiais (pvz., Šneideraitis) ir teikė informaciją apie suimtuosius kalėjime. Vėliau dėl ligos jis buvo reabilituotas. Jonas Dainauskas Neumano-Zaso proceso metu dalyvavo teisme kaip vertėjas, konsultantas. Per jį buvo palaikomas ryšys su nacionalsocialistų jaunimo organizacijų vadais. Tokius asmenis Antrojo pasaulinio karo metu naciai gaudė. 1940 m. birželio 15 d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, žvalgybininkai buvo priversti pasitraukti į Vokietiją, kur pateko į nacių rankas. Kai kurie jų buvo perverbuoti, pvz., Frėjus, kuris karo metu dirbo gestape Tilžėje. Kiti agentai suimti ir sušaudyti.

Susirinkusieji norėjo išgirsti, kodėl taip ir nepavyko surasti protokolo to posėdžio, kuriame buvo priimtas lemiamas sprendimas dėl sukilimo inscenizavimo Klaipėdos krašte.

Dr. Algimantas Kasparavičius, atsakydamas į klausimą minėjo, kad tuo metu tarp vyriausybės narių vyravo įtampa. Dėl įvykių Klaipėdos krašte ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas tarėsi su ministrais, tačiau ne su visais. Tai buvo daroma todėl, kad informacija labai greitai nutekėdavo į sovietų pasiuntinybę, kuri žinojo apie visus slaptus vyriausybės posėdžius. Apie posėdį, kuriame būtų priimtas sprendimas dėl Klaipėdos krašto, Sovietų Rusijos pasiuntinybėje nežinota. 1922 m. spalio–lapkričio mėnesį E. Galvanauskas susitikdavo su Sovietų Rusijos pasiuntiniu, iš kurio girdėjo pasiūlymų organizuoti sukilimą Klaipėdoje. Su analogiška idėja po Kauną vaikščiojo ir ieškojo pritariančiųjų Vincas Krėvė-Mickevičius. Lietuvos politikai buvo dažni svečiai Sovietų Rusijos atstovybėje Kaune. Sovietų Rusija aiškiai davė suprasti, kad jei Lietuva parodys iniciatyvą, jie ją palaikys. 1923 m. sausio–vasario mėnesiais, kai Antantės valstybės planavo išlaipinti desantą Klaipėdoje, dokininkų neramumus uoste organizavo Kominternas. Buvo aiškinama, kad karas jau buvo ir kito karo nereikia. Viešojoje erdvėje buvo skelbiama, kad Antantė rengia karą prieš Lietuvą. Istoriko A. Kasparavičiaus manymu, Antantės veiksmus pristabdė Sovietų Sąjungos inspiruoti komunistai.

Istorikė S. Grigaravičiūtė papildė A. Kasparavičiaus atsakymą teigdama, kad istorikė Aldona Gaigalaitė 1997 m. žurnale „Istorija“ yra publikavusi straipsnį apie Klaipėdos sukilimo istoriografiją. Jame minėjo 1922 m. gruodžio 20 d. posėdį, kuriame buvo svarstomi keturi scenarijai, ir kad jame apsispręsta pasirinkti sukilimo inscenizaciją. S. Grigaravičiūtė įvertino S. Vaitiekaus knygos indėlį į Lietuvos istoriografiją plėtojant sukilimo, parengto jungtinėmis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių (sukilėlių, savanorių, šaulių, kariuomenės) pastangomis, koncepciją. Pateikė faktą, minimą Klaipėdos uosto istorijoje, kad į Klaipėdos uostą atplaukęs Lenkijos karo laivas negalėjo įplaukti į uostą, nes jis nebuvo įgilintas.

S. Vaitiekus, pratęsdamas į Klaipėdos uostą atplaukusių Antantės valstybių laivų temą, pabrėžė, kad kitų į uostą įplaukusių laivų grimzda buvo tinkama, ir jei būtų duotas įsakymas, atsiųstas desantas būtų išlaipintas. Be to, patrankos galėjo nesunkiai apšaudyti miestą ir iš didesnio atstumo. Nuspręsta desanto neišlaipinti, nes nebuvo tam tinkamų aplinkybių. Į diskusiją įsijungęs A. Kasparavičius teigė, kad esmė priklauso nuo to, kas priima sprendimus. Sprendimus tuo metu priiminėjo Antantės valstybės, t. y. sprendimai buvo priimami Paryžiuje ir Londone. Prancūzams buvo patikėta saugoti Klaipėdos krašto suverenumą, bet jiems nepavyko to padaryti. A. Kasparavičiaus teigimu, būtent Klaipėdos krašte prasideda Prancūzijos žlugimas, pasibaigęs 1940 m.

Vakaro vedėjas G. Aukštikalnis dėkojo knygos autoriui ir istorikams už pasisakymus, jos leidėjams – LGGRTC Leidybos skyriui, VSD direktoriaus pavaduotojui V. Mažeikai – už paramą ir palaikymą. Linkėjo, kad šis leidinys nedulkėtų knygų lentynose, o būtų parankinė knyga ant mūsų stalo ir sklistų po Lietuvą. Sveikino visus su pergale!

Genocid.lt inform.

Nuotraukos LGGRTC darbuotojų