Dr. Antanas Adomėnas. Tapatybės išsaugojimas už Lietuvos ribų

Dr. Antanas Adomėnas. Tapatybės išsaugojimas už Lietuvos ribų

 Dr. Antanas Adomėnas, istorikas, žurnalistas, filosofijos daktaras, Kaunas, www.voruta.lt

Dėl karų ir kitokių įvairių priežasčių daug lietuvių turėjo palikti savo šalį ir atsidurti kituose kraštuose. Savo mintyse ir širdyse jie jautė ilgesį savo žemei, savo kalbai ir gaudė kiekvieną žinutę apie savo Tėvynę už „geležinės uždangos“.

Žinojo apie tūkstančiais žūstančius partizanus, kovojusius už laisvę, į Sibirą vežamus inteligentus ir ūkininkus, žinojo apie susideginusį devyniolikmetį jaunuolį Romą Kalantą ir „šuolininką“ Simą Kudirką, sekė įvykius, kuriuos nušviesdavo Lietuvoje pogrindyje spausdinama „Katalikų bažnyčios kronika“. Užsienyje gyvenantys lietuviai stengėsi kiek galėdami prisidėti prie Lietuvos šventos kovos už laisvę.

Formų buvo įvairiausių – nuo diplomatinių žingsnių iki materialinės pagalbos. Apie emigrantų iš Lietuvos, apsigyvenusių JAV, gyvenimą bei visuomeninę veiklą yra parašyta ir 1990 ir 1992 metais atspausdinta mano monografija anglų kalba[1], kad ir kitos tautos galėtų susipažinti su Lietuvos ir jos diasporos problemomis. Tačiau manau, ir tą mano mintį palaiko daugelis intelektualų, kad ir Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, ypač jaunimui būtų naudinga prisiminti ir geriau pažinti pasaulio lietuvių bendradarbiavimą ir jų kovą dėl laisvės, ypač globalios Lietuvos kontekste. Atsižvelgiant į tai, knyga/ monografija yra išversta į lietuvių kalbą: A. Adomėnas „Lietuvių diaspora: nuo Karaliaučiaus iki Čikagos“. Ji šiuo metu laukia eilės spaudai – ieškoma finansavimo, rėmėjų knygai išleisti.

Šiame straipsnyje pateikiu kai kuriuos epizodus iš anksčiau anglų kalba atspausdintos knygos bei vėlesnius papildymus, verčiant knygą į lietuvių kalbą.

PIRMA EMIGRACIJOS BANGA Į JAV

 

Pirmą emigrantų bangą sudarė prieš Pirmąjį Pasaulinį karą (1867–1914 m.) išvykę lietuviai. Tai buvo ekonominiai emigrantai, 25 proc. Lietuvos gyventojų, mažamoksliai arba beraščiai. Jų tikslas – užsidirbti pinigų ir grįžti į Lietuvą. Dauguma jų apsigyveno  Pensilvanijoje, angliakasių miesteliuose. Dirbo sunkų angliakasių darbą apie 50 000 lietuvių. Kitus likimas išblaškė po įvairias JAV valstijas: Niujorką, Konektikutą, Masačiusetsą ir kt. Lietuviai dirbo įvairiuose fabrikuose juodžiausius nekvalifikuotus darbus.[2]

Lietuvių angliakasių grupė Amerikoje. Nuotr. iš „Išeivijos vaidmuo Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. Vincentas Liulevičius. Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1984, P. 237.“ Toliau – V. Liulevičius.

1870 m. JAV geležinkelių tinklai plėtėsi į Vakarus. Daugelis lietuvių dirbo geležinkelio tiesimo darbus. Geležinkeliai nusitiesė iki Čikagos, tad lietuvių šeimos įsikūrė Čikagoje[1], vadinamoje didžiausia lietuvių kolonija.

Pirmosios emigrantų bangos iš Ukmergės kilęs verslininkas Stenlis Balzekas (Stanley Balzekas) stovi centre, priešais savo parduotuvę Bridžporto rajone Čikagoje 1916 m. Nuotr. Iš Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje. Ir šiandien Čikagoje ir jos priemiesčiuose gyvena daugiau nei 250 000 lietuvių kilusių prieš ir po Antrojo Pasaulinio karo.

Kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę 1918-aisiais metais, JAV lietuviai aktyviai prisidėjo atkuriant Lietuvą. Pirmos bangos emigrantai į JAV nesukūrė diasporos, bet jų nuopelnai Lietuvai yra reikšmingi. Išvykusių į JAV lietuvių rūpestis tėvyne pasireiškė kasdienybėje – jie aukojo ir siuntė į Lietuvą savo uždirbtus pinigus. Per 22 metus (1918–1940) emigrantai surinko ir persiuntė į Lietuvą 100 milijonų dolerių, norėdami padėti atsikurti nepriklausomai Lietuvai. Jie pasirūpino ir persiuntė jaunai Lietuvos kariuomenei 100 traukinio vagonų uniformų ir kariškos aprangos, padėjo organizuoti ir susigrąžinti skurstančius lietuvius iš Rusijos.[1]

Lietuviai JAV piliečiai lėmė/ kovojo už Lietuvos pripažinimą. Jų pastangomis surinkti ir iškilmingai įteikti JAV valdžiai Vašingtone milijonas JAV piliečių parašų, kurie lėmė/ padėjo, kad Lietuvos valstybę pripažintų JAV.[2]

JAV lietuvių delegacija prie Baltųjų rūmų 1921 05 30 su milijonu parašų, kur prašoma JAV prezidentą ir Vyriausybę pripažinti Lietuvą de jure.  1922 07 28 JAV pripažino Lietuvą Nuotr. Iš Susivienijimas lietuvių Amerikoje albumo, 1936, p. 272–273

Kaune tebeskamba užsienio pirmos emigracijos bangos lietuvių padovanotas laisvės varpas. Pinigus suaukojo ir užsakė varpą pagaminti Čikagos lietuviai St. Louis Missouri ir po iškilmingos ceremonijos Čikagoje persiuntė į Kauną.[1]

Iškilminga Laisvės varpo persiuntimo į Kauną ceremonija. Čikaga, 1919 m. liepos 24 d. V. Liulevičius, p. 50.

Kai Lietuvą okupavo Stalino Sovietų Sąjunga ir suklastojo 1940 m. liepos 14–15 d. vadinamus liaudies deputatų rinkimus, pirmosios bangos Čikagoje sukurta Lithuanian American Council (Amerikos lietuvių taryba) susitiko su JAV prezidentu Franklinu D. Ruzveltu. Susitikimas nulėmė/ prisidėjo prie juridinės nepriklausomybės statuso palikimo Lietuvai. JAV nepripažino 1940 m. liepos 14–15 d. Liaudies deputatų rinkimų. Lietuvai liko de jure statusas.[1]

Nuotr. Iš Amerikos lietuvių tarybos Čikagoje. Dėkojame už nuotrauką kunigui Juozui Prunskiui (Joseph Prunskis).

Čikaga. Kongreso posėdžių salė. 1945 m. lapkričio 20 d. – gruodžio 1 d. 900 pirmos emigracijos bangos lietuvių organizacijų atstovai susirinko spręsti, kaip padėti lietuviams tremtiniams, esantiems Vakarų Vokietijoje. 1945–1946 m. lietuviams tremtiniams grėsė pavojus būti sugrąžintiems į Sovietų Sąjungą pagal Josefo Stalino (Joseph Stalin) reikalavimą, skirtą „Savo piliečiams“. Nuotr. Iš Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje[1].

Plačiau pirmos bangos lietuvių veikla, reikšmė, įvykiai nušviečiami knygoje „Lietuvių diaspora – nuo Karaliaučiaus iki Čikagos“.

ANTRA BANGA

Antrą emigracijos iš Lietuvos bangą sudarė 65 000[2] jaunų, išsilavinusių žmonių. Jie buvo pirma atsikūrusios Lietuvos mokyklų ir universitetų generacija: rašytojai, gydytojai, inžinieriai, chemikai, architektai, humanitarai, pramonės, bankų, valstybės tarnautojai. Pasitraukė su šeimomis 1944 m. rudenį, turėdami viltį sugrįžti į Nepriklausomą Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Bet ne į Tarybų Sąjungą. Tie 65 000 emigrantų buvo nusiteikę prieš TSRS, manė, kad Lietuva yra laikinai okupuota Raudonosios armijos.

Kai 1945 m. pavasarį baigėsi Antrasis pasaulinis karas, antros bangos emigrantai gyveno Vakarų Vokietijoje ir Austrijoje. Vokietija 1945 m. buvo padalinta į keturias sąjungininkų kariuomenių kontroliuojamas zonas: Rytų Vokietija – Raudonosios armijos zona, Vakarų Vokietija – britų, JAV ir prancūzų kariuomenių zonos. Daugiausia lietuvių šeimų buvo JAV kariuomenės zonoje. Lietuvių „centras“ buvo Hanau, netoli Frankfurto prie Maino – čia buvo apie 1500 lietuvių.

1944 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos ūkininko Antano Maskeliūno šeima pasitraukia iš gimtinės Raudonajai armijai okupuojant Lietuvą. Nuotr. Iš Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje.

Žemėlapis – Lietuvos karo tremtinių į Vakarus stovyklos Vokietijoje

Antanas Adomėnas turėjo progą aplankyti buvusias lietuvių DP stovyklas Vokietijoje, kuomet tarnavo JAV kariuomenėje 1962–1965 m. Lankantis Hanau A. Adomėnas sutiko keletą šeimų, kurios liko gyventi Vokietijoje.

Nuotraukoje vieta, kur antra banga sukūrė Pasaulio lietuvių chartą (1946 m. Hanau). Draugas, The Lithuanian World – Wide Daily, Chicago, 4 April 1996, p. 4.

Hanau DP stovyklos koplyčios altorius, 1946 m. Čia atsikūrė Hanau Ateitininkų federacija tremtyje. Nuotr. iš  Snieguolės Jurskytė- Akstinienės asmeninio albumo.

Nuotrauka daryta pulkininko leitenanto Alfonso Jurskio 1946 m., vieno iš Kauno Radijo stoties kūrėjų ir pirmojo jos vadovo  (1926 m.). Vakarų Vokietijoje apsigyvenusiųjų DP stovyklose lietuvių maldų ir giesmių knygelė.

Antros bangos lietuviai turėjo organizaciją – Vyriausiąjį Lietuvos išsilavinimo komitetą (VLIK). Jo tikslas buvo  atkurti nepriklausomą Lietuvą. 1945 m. tarp VLIK ir Vakarų sąjungos karinės valdžias JAV, britų ir prancūzų zonose kilo įtampa, paviešinus dalį protokolo, pasirašyto Stalino ir jo Vakarų sąjungininkų Jaltos susitikimo metu.[1]

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas  užsieniui mjr. Juozas Lukša (pirmas dešinėje) su VLIK-o vadovybe. Vakarų Vokietijoje, 1948 m.  Iš kairės Jonas Pajaujis, Leonas Prapuolenis, Mykolas Krupavičius, Juozas Lukša Nuotr. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras. ­ Krašto apsaugos ministerija.

Amerikos lietuviai, tarnaujantys JAV kariuomenėje Vokietijoje, pranešė, kad gresia mirtinas pavojus 65 000 lietuvių, numatytiems sugrąžinti į TSRS. Jie skubai iškvietė lietuvių kilmės advokatus iš JAV, turėjusius asmeninius ryšius su JAV kariuomenės civiline administracija Vokietijoje.

1946–1947 m. JAV prezidento Franklino D. Ruzvelto našlė Eleonora Ana  Ruzvelt (Eleanor Anna Roosevelt (1884–1962) lankėsi Vokietijoje DP stovykloje. Jungtinių Tautų ambasadorė išreiškė solidarumą su lietuvių pabėgėliais, gelbėdama juos nuo sugrąžinimo į pavergtą Lietuvą: p. Eleonora A. Ruzvelt centre (su kailine apykakle). DP stovykloje Vysbadene, Vokietijoje. Jai iš kairės – Antanas Kalvaitis, advokatas iš Čikagos. Nuotr. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus Kaune.

Šiuo protokolu susitarta, kad po karo  ukrainiečiai, rusai, baltarusiai, lietuviai ir kiti iš Rytų Europos pasitraukę Vakarų karinėse zonose apsistoję žmonės, privalės grįžti į savo tėvynę, t. y. į TSRS, kadangi jie yra Tarybų Sąjungos piliečiai. Tuo tikslu atvyko NKVD ir Raudonosios armijos pareigūnai, pasiruošę sunkvežimiais ir traukiniais grąžinti „savo piliečius“ namo. Prasidėjo masinis neginkluotas priešinimasis. NKVD su Vakarų sąjungininkais pradėjo per prievartą rinkti pirmiausia rusus, ukrainiečius, baltarusius.[1]

Augsburgo Haunsteteno DP pabaltiečių stovyklos jaunimo iškyla Amerikos karių transportu į Jaunimo krikščioniškos draugijos vasaros stovyklą, 1948 m. Nuotr. Iš S. Jurskytės-Akstinienės asmeninio archyvo.

 

PIRMA BANGA ŠELPIA ANTRĄ BANGĄ

Pirmos bangos kunigas dr. Juozas Končius (centre) Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo (BALF) pirmininkas su antros bangos žmonėmis DP stovykloje Oldenburge 1948 m. BALF  perduodavo daug tūkstančių JAV dolerių sukurti ir išlaikyti antrosios bangos Lietuvių tremtinių bendruomenę (1946 m. Hanau). Per BALF ir LTB švietimas liko lietuvių rankose visose DP stovyklose. Nuotr. Iš Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje.

Pirmos bangos teisininkas iš Čikagos Antanas Kalvaitis, kuris asmeniškai pažinojo gen. Dwight D. Eisenhower, gen. George Patton ir kitus, įsikūrė Miunchene, VLIK būstinėje. Puikiai kalbėdamas angliškai Kalvaitis jiems priminė, kad prezidentas Franklin D. Roosevelt per susitikimą su JAV lietuvių delegacija Baltuosiuose rūmuose 1940 m. spalio 15 d. pripažino, kad Lietuva 1940 m. okupuota laikinai.[1]

Ši įtampa tęsėsi nuo 1945 m. iki 1948 m. Lietuviai sėkmingai išvydavo NKVD pareigūnus iš savo stovyklų Vokietijoje.

JAV kariuomenė, remdamasis Jaltos sutartimi, padėjo NKVD per prievartą grąžinti  milijonus žmonių Stalinui. Gen. Eisenhower, JAV prezidento Roosevelt našle Eleanor Roosevelt ir kiti lankėsi vietose, kur gyveno lietuvių šeimos.

1948 m. Amerikos lietuviai išreikalavo JAV Kongrese ,,D. P. Act 1948“, kuriame pripažįstama, kad lietuviai nėra Tarybų Sąjungos piliečiai, o ,,displaced persons“ (lietuviai save vadino Dievo paukščiais ir tremtiniais į Vakarus). ,,D. P. Act of 1948“ suteikė jiems išimtinę teisę apsigyventi JAV, parūpino 34 260 dokumentų. Iš jų 30 300 asmenų atvyko į JAV, sudarydami antrą bangą. 10 000 pasirinko Čikagą. Ten antra banga sukūrė savaitgalio lietuvių vaikų ir studentų mokyklas – ir tą patį atliko tie kiti 20 000 ,,D. P.“ kituose JAV miestuose.[2]

Antra banga sukūrė Pasaulio lietuvių chartą (1946 m. Hanau). ,,Lietuvių diaspora nuo Karaliaučiaus iki Čikagos“ kiekvienoje knygoje įdedamas valandos filmas (DVD), kuriame dokumentuojama, kur, kada ir kaip sukurta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). PLB veikia ir šiandien (po 1990 m.), skatindama ,,Globalios Lietuvos“ idėją.

LIETUVIAI UŽ LIETUVOS RIBŲ

Nuotraukoje – DP tremtiniai Vokietijoje. DP lietuvių skautų stovyklos iškilmės Bavarijos Alpėse 1948 m. (prisimenant skautų stovyklą Panemunėje 1938 m.) Nuotr. Iš S. Jurskytės-Akstinienės asmeninio archyvo.

Diaspora persikėlė į JAV. Tremtinių į Vakarus vaikai 1973 m. Beaumont Ohio valst. JAV pagerbia Lietuvos skautų sąjungos 55 metų jubiliejų (1918–1973) Nuotr. Iš  V. Bacevičiaus archyvo.

Antra banga sukūrė Pasaulio lietuvių bendruomenę ir diasporą, kuri labai daug prisidėjo prie to, kad 2002 m. lapkričio 22–23 d. atgimusi Lietuva taptų NATO nare.

Būsima Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Firantaitė (vėliau Narušienė) su motina Eugenija Firant DP stovykloje Augsburge ir Hochfelde 1945 m. Nuotr. Iš R. Narušienės asmeninio archyvo.

NATO premjerai Vašingtone Lietuvos priėmimo į NATO metu Kongreso rūmuose 2004 m. Kalba Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė. Nuotr. Iš R. Narušienės asmeninio archyvo.

R. Narušis/ Narušienės pasirašytas raštas Lietuvai tampant NATO nare. Dokumentas iš asmeninio  JAV teisininkės R. Narušienės asmeninio archyvo.

Diasporos lietuvių tautinių šokių šventė JAV, Čikagoje, 1980 m. rugsėjo mėn. Nuotr. iš P. Juodvalkio archyvo.

Diasporos lietuvių vaikai. JAV Kristijono Donelaičio lietuvių šestadieninė mokykla Čikagoje. 1988 m. mokytoja Vida Brazaitytė atsisveikina su darželinukais, išeinančiais į mokyklą. Pirma iš kairės Audra Adomėnas (autoriaus dukra), Inga Janušaitė, Jamie Kunce, nežinoma, Lina Šlikaitė, Vija Sidrytė, Natalija Padalino, Vitas Ripskis. Audra Adomėnas užaugusi įkūrė LAP (angl. Lithuanian Archives Project) – ne pelno siekiančią organizaciją, kuriuos tikslas išsaugoti archyvinę medžiagą, susietą su lietuvių diasporas patirtimi ne tik Čikagoje, bet ir visoje Amerikoje. Mokytoja V. Brazaitytė šiuo metu aktyviai dalyvauja Vydūno fondo veikloje, Čikagoje. Vydūno fondas finansuoja lietuvišką veiklą JAV ir pasaulyje. Nuotr. iš Jono Tamulaičio archyvo.

Svarbu šitą knygą įtraukti į Lietuvos istoriografiją, kad užpildytų žymią spragą Lietuvos istorijoje.

ŠALTINIAI

Adomėnas Antanas. „Lietuvių Diaspora“. Draugas, The Lithuanian World – Wide Daily, Chicago, 4 April 1996, p. 4.

Ališauskas Arūnas. ,,Lithuanians“ in Harvard Encyclopedia of American Ethnic Groups edited by Stephen Thernstrom. Cambridge: Harvard University Press, 1980.

Ambrose Aleksas. Chicagos Lietuviu Istorija. Chicago: Naujienus Press, 1967.

Bagdonavičienė Vida. „Ar esame Diaspora?“  Pasaulio Lietuvis, 08/500, 2011, p. 17–19.

Davidson R. R. „I Thought Americans Were Good“. Wall Street Journal (newspaper). New York, New York, 1983.

Domanskienė Laučkaitė Pranutė. „Juozas B. Laučka: Unrelenting Advocate for Lithuania“. In Lithuanian Heritage Magazine: Chicago, May/June 2020, Vol. 8 (S3).

  1. P. Act of 1948. Public Law 774-80th Congress Chapter 647-2D Session S. 2242. Congress Of The United States.

Elliott, Mark, R. Pawns of Yalta: Soviet Refuges and America’s Role in Their Repatriation. Chicago: University of Illinois Press, 1982.

Jurskis Alfonsas. https://lt.wikipedia.org/wiki/Alfonsas_Jurskis

Lietuvos TSR reikalų liaudies komisaro 1940 metų įsakymas. Visiškai slaptai. Nr. 0054-84. Kaunas, lapkritis 28, 1940.

Liulevičius Vincentas. Išeivijos vaidmuo: Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. Chicago: M. Morkūnas Press, 1981.

Narušienė Regina Gytė. Lietuviais esame mes gimę, Lietuviais norime ir būt: Pilietybės išsaugojimo pagrindai ir argumentai. Vilnius: Mažoji leidykla, 2020.

Pašilaitis Juozas. Hearken Then Judge: Sidelights On Lithuanian DP’s. Stuttgant: J. F. Steinkopf, 1946.

Plateris Alexandras. „Occupational Adjustment of Professional Refugees: A Case Study of Lithuanian Professionals in the United States“. Chicago: Lituanus Journal No. 3-4 Fall-Winter, 1964.

Proudfoot. Malcolm J. European Refugees 1939-1952:  Study in Forced Population Movement. Evanston, Illunois: Northwestern University Press, 1956.

Raugas Balys, ed. JAVLB Trys dešimtmečiai. Brooklyn, New York. Francisan Fathers press, 1982.

Van Reenan, Antanas J. Lithuanian Diaspora: Königsberg to Chicago: Lanham, Maryland, University Press of America, 1992. (Antanas J. Van Reenan pseudonimas Antano Adomėno, kuris rinko medžiagą nuo 1959 iki 1990 m., knyga išspausdinta angliškai JAV 1990 m. griūnant Tarybų Sąjungai).

Vilainis A. and Šidlauskas K. EDS, Čikagos lietuvių metraštis. Chicago: M. Morkunas Press, 1955.

White. James D. Lithuanian Diaspora. Konigsberg to Chicago. The Slavonic and East Europeran Review in Modern History Research Association Journal and University College London School of Slavonic and East European Studies Volume 70.No. 1 January, 1992.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.