Dr. Algimantas Anicetas Bučys. Kam reikalingas rusiškas kniazius Gediminas?

Dr. Algimantas Anicetas Bučys. Kam reikalingas rusiškas kniazius Gediminas?

Paminklas Kunigaikščiui Gediminui Vilniuje. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Dr. Algimantas Anicetas Bučys, www.voruta.lt

Apie  valdiškus atsakymus į Atvirą laišką valstybės vadovams

Neseniai, vis labiau artėjant Lietuvos karaliaus Gedimino įkurto  Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui, Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisija, atsakydama į Lietuvos kūrybinių intelektualų Atvirą laišką (2022, birželio 23 d.), uždegė raudoną šviesą viešam pasiūlymui pakeisti užrašą ant Gedimino paminklo Vilniuje. Šiuo metu ant postamento užrašyta  rusiško titulo „Velikiji Kniaz“ vertinys į lietuvių kalbą – „Didysis kunigaikštis“.

Istoriškai dokumentuotas karališkas Gedimino titulas

Vengdamas neargumentuoto rašinėjimo ir trumpų žinučių mados,  priminsiu, kad pats tas vertinys lietuvių kalboje pirmą kartą užfiksuotas tiktai XVI a. pabaigoje. Taigi, negali būti rimtos kalbos apie Gedimino laikų „didžiuosius kunigaikščius“ Lietuvoje. Nedera užmiršti,  kad pats Gediminas  nevartojo epiteto „didysis“, juo labiau „didysis kniazius“. Geriausias  Gedimino epochos žinovas  anglų istorikas St.CHr.Rovelas (St.Ch. Rowell), mūsų laimei apsigyvenęs Lietuvoje, yra paskelbęs visus prieinamus Gedimino epochos rašytinius dokumentus ir išleidęs fundamentalią studiją „Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295–1345 (Cambridge, 1994,1995, 1997, 2000; lietuviškai –  Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295–1345. Vilnius, 2001). Jo apskelbti istoriniai duomenys davė progos pirmą kartą taip nuodugniai susipažinti su epochos šaltiniais ir įsitikinti,  kad Gediminaičių dinastijos pradininkas puikiai žinojo hierarchinį skirtumą tarp suverenaus titulo „karalius“ (rex) ir  žemesnio pavaldaus titulo „kunigaikštis ( dux). Neatsitiktinai savo majestotiniame ( monarcho didybės)  antspaude  Lietuvos valdovas Gediminas žemesnįjį titulą pritaikė anaiptol ne Lietuvai, o tiktai Žemgalijai,  pabrėždamas esąs „Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis“ ( princeps et dux  Semigallie).

Nėra jokio pamato manyti, nors kai kas iki šiolei mano,  esą Gediminas pats save vadino karaliumi iš garbėtroškos. Karališką Gedimino titulą teikia visi diplomatiniai ano meto lotyniški ir germaniški šaltiniai. Vokiečių ordino magistras savo laiškuose (1331.IX.27–1332. II tekstai) Romos popiežiui Jonui XXI piktinasi, kad Lenkijos karalius Lokietka leido savo sūnui imti į žmonas lietuvių karaliaus dukterį (filiam regis Litwinorum permisit traducere in uxorem. – Rowell 2003: Nr. 64), turėdamas galvoje Gedimino dukters Aldonos ir lenkų valdovo Lokietkos sūnaus Kazimiero vedybas. Savo ruožtu Gedimino laikais sudarytų tarptautinių sutarčių (1324 m. ir kt.)  terminija akivaizdžiai  liudija, kad jose dalyvaujančių pusių –  pagonių lietuvių ir Vakarų  krikščionių –  valdovai yra tolygiai tituluojami karaliais. Gediminas yra tituluojamas vokiškai Lietuvos karaliumi (koninge van Lethowen) lygiai taip pat kaip Danijos karalius (koninge van Danemarken“.

 

Autentiško titulo atsisakymas vardan  rusiško perdirbinio

Taigi turime paradoksą:  Lietuvos valdovas Gediminas  niekados netitulavo savęs Lietuvos didžiuoju kniaziumi ar didžiuoju dux/u, ar „didžiuoju kunigaikščiu“, o centrinėje Vilniaus aikštėje turime Gedimino paminklą su rusiško titulo „velikiji kniaz“ kalkiniu perdirbiniu  „Didysis kunigaikštis“. Ir dar sulaukėme Vilniaus  savivaldybės sprendimo, esą nėra jokios priežasties pakeisti šį klaidinantį užrašą į autentišką, istoriniais dokumentais paliudytą.

Būtų naivu  šiuo atveju priekaištauti vien tiktai Vilniaus savivaldybės istorinės atminties komisijai dėl jos uždegtos raudonos šviesos. Sprendimas buvo priimtas dviejų istorikų, komisijos narių,  siūlymu, kitiems neturėjus savos nuomonės. Ir tai suprantama. Valstybinės įstaigos tarnautojai nebūtinai privalo išmanyti Lietuvos istorijos faktus, senovės valdovų titulus  ir jų perdirbinėjimų istoriją  per visus tuos 700 metų nuo Vilniaus įkūrimo. Minėtame Atvirame laiške, kiek leido apimtis, atrodo, buvo pateikta pakankamai dokumentuotų faktų, liudijančių karališkąjį Gedimino titulą.

Deja, autentiški šaltiniai, matyt, ne visiems atrodo svarbesni už išankstinius mokyklinius įsitikinimus. O mūsų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, kaip visi žinome, net neužsimenama, kad senovės Lietuvos pagonių  valdovai nei XIII, nei XIV a. nebuvo ir negalėjo būti „didžiaisiais kniaziais“ vien dėl tos paprastos priežasties, kad nuo XIII a. vidurio  šį titulą rusų kniaziams, mongolų vasalams, tarp jų ir garsiajam Mindaugo amžininkui Aleksandrui Neviškiui,  teikė pačių kniazių prašymu mongolų chanai, užkariavę visas Rusios žemes. Kas gi galėjo suteikti Mindaugui, Traideniui, Vyteniui , Gediminui ar Algirdui tuos rusiškus „didžiųjų kniazių“ titulus,  jeigu Lietuva niekados nebuvo mongolų užkariauta ir Lietuvos valdovai niekados nekeliaudavo, kaip rusų kniaziai, į mongolų sostines prašyti vyriausiųjų titulų ir teisės valdyti savo tėvonijas, savo protėvių žemes?

Neminimas mūsų mokyklose ir kitas lemiamas faktas, kad pirmą kartą senovės Lietuvos valstybė  buvo oficialiai pavadinta „Didžiąja Kunigaikštyste“ ( Magnus Ducatus Lithuaniae) tiktai XV a. , kai du Gediminaičiai _ Vytautas Kęstutaitis ir Jogaila Algirdaitis pasidalino tarpusavyje Horodlės suvažiavime ( 1413m.) aukščiausius  valdžios titulus ir valdžią Lietuvoje. Tai ir yra Lietuvos didžiosios kunigaikštystės atsiradimo ir įteisinimo data. Kaip pažymėjo dar XX a. pirmoje pusėje lenkų istorinės teisės žinovas Janas Adamus „akivaizdus anachronizmas yra šnekėjimas apie „Wielkie Księstwo litewskie“ ( Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“) ankstesniais laikais“. Mūsų dienomis Lietuvos istorikė Loreta Skurvydaitė, dalykiškai koreguodama atskirus J. Adamaus teiginius, nuodugniai ištyrė Lietuvos valdovų titulų vartojamą XIV a. pab.–XV a. viduryje ir padarė nedviprasmišką išvadą, jog būtent XV a., žengiant „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“.

Kokiu stebuklingu būdu Gediminaičių dinastijos pradininkas Gediminas galėjo valdyti „Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“, kuri net neegzistavo anuomet?

Valdiškų atsakymų karuselė

Šį straipsnį žiniasklaidai rašau ne tik todėl, kad norėčiau viešai padėkoti valdžios žmonėms už man asmeniškai atsiųstus atsakymus į minėtą Atvirą laišką (2022, birželio 23 d.), kurio iniciatoriumi ir siuntėju teko man tapti. Deja, laiške iškeltas reikalas anaiptol ne asmenis. Atvirą laišką pasirašė 13 Lietuvai ir Vilniui nusipelniusių  kūrybinių intelektualų. Laiškas  adresuotas  aukščiausiems Lietuvos valdžios atstovams –  Jo  Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Ingridai  Šimonytei, Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei. Atviras laiškas ne vieną kartą 2022 metų birželį buvo paskelbtas ištisai su parašais  arba išsamiai pristatytas tiek popierinėje žiniasklaidoje (Lietuvos rytas, Respublika, Lietuvos aidas, Čikagos „Draugas“ ir kt.), tiek  elektroninėje erdvėje (Delfi.Lt, Slaptai. Lt, Voruta.Lt, Romuva.lt , madeinvilnius.lt ir kt.). Žodžiu,  Lietuvos ir  mūsų išeivijos  visuomenė gavo progos susipažinti su minimu. Manyčiau, kad dabar, praėjus ketvertui mėnesių,  tiek Atviro laiško signatarams, tiek  Lietuvos žiniasklaidos kūrėjams ir  jų skaitytojoms bei  skaitytojams bus įdomu ir manau, dera sužinoti, ką gi atsakė  garbingieji adresatai  į Atvirą laišką.

Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos buvo nuoširdžiai padėkota už rūpestį, patarimus ir pasiūlymus dėl Lietuvos 700 metų oficialaus minėjimo, o Atviras laiškas buvo persiųstas   Kultūros ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Savivaldybės atsakymą žinome, o iš Kultūros ministerijos iki šiolei  nesulaukėm jokios reakcijos.  Tas ypač keista, nes būtent Kultūros ministerijos tarnautojai, sugebėję sukelti ištisą viešą diskusiją dėl Stalino saulę iš Rusijos atvežusio rašytojo Petro Cvirkos paminklo pašalinimo nuošaliame Vilniaus  parkelyje, matyt, nemato jokio reikalo bent pirštą pajudinti dėl Vilniaus miesto centrinėje aikštėje stovinčio karaliaus Gedimino paminklo su klaidinančiu užrašu,  hierarchiškai Lietuvos karalių pažeminančiu perdirbiniu  „didysis kniazius“ …

Iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos buvo taipogi padėkota už pareikštą nuomonę,ir pranešta, kad  Atviras laiškas  Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės -Nielsen pavedimu perduotas susipažinti Seimo Kultūros bei Švietimo ir mokslo komitetams. Iš Seimo kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio gautas operatyvus atsakymas į Pirmininkės persiųstą Atvirą laišką, “kuriuo siūloma įrašyti Gedimino tikrąjį karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje”. Deja, atsakyme nurodoma, kad Seimo statute nurodytomis Kultūros Komiteto veiklos kryptimis, Komitetas neturi įgaliojimų spręsti Atvirame laiške keliamo klausimo. Iš Lietuvos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto iki šiolei laukiame atsakymo. Nesinorėtų manyti, jog autoritetingame Komitete niekam nerūpi, kad mūsų mokyklų vadovėliai nuo pradinių iki vyriausių klasių mirgėte mirga  surusintais Lietuvos valdovų titulais  „didieji“  ir visokie kitokie kniaziai“ . Atseit, jie ir  sukūrė XIII-XIV a. galingą Lietuvos valstybę, vėlgi vadinamą  rusišku pavadinimo  „Velikoje Litovskoje kniažestvo“ kalkiniu vertiniu į lietuvių kalbą Lietuvos Didžioji kunigaikštystė“, …

Iš Lietuvos Respublikos Prezidentūros gavau  malonų Prezidento vyriausiosios  patarėjos  dr. Jolantos  Karpavičienės atsakymą su „kuo geriausios kloties Jūsų  veikloje“  palinkėjimais. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė maloniai pažadėjo artimiausiu laiku susisiekti ir aptarti Atvirame laiške iškeltas problemas bei pasiūlymus. Taigi, vis dar laukiame komisijos  sprendimų ar nuomonės.

Žodžiu, iki šiolei vienintelis pragmatiškas  atsakymas atėjo  iš mūsų gerbiamos Vilniaus savivaldybės su aiškiu atsisakymų keisti užrašą ant Gedimino paminklo Vilniuje.  Matyt, visos kitos  aukščiausios mūsų valdžios institucijos turi daug svarbesnių reikalų nei kažkokio diskutuotino užrašo pakeitimas centrinėje Vilniaus aikštėje. Biurokratinis  valdžios  ratas  apsisuko su visais  sraigteliais aplink savo ašį ir viskas liko kaip buvo buvę…

O buvo taip…

Vos tik Maskva, nedidukė XII-XIII a. gyvenvietė su apsaugos grioviais ir medžio aptvarais,  ėmė plėstis, stiprėti ir XVI a. iškilo kovose su totorių jungu, kaip visos Rusios žemių karinis centras, prasidėjo nuolatinis ginkluotas ir propagandinis karas prieš Lietuvą.  Ne be Lietuvos pagalbos atsikračiusi mongolų valdžios, Maskva pradėjo ne tik dažnus XV -XVII a. karus su Lietuvos karalyste dėl vadinamosios „Lietuviškos Rusios“ teritorijų. Rusiškų metraščių kūrėjai nuo seniausių laikų laikėsi tradicijos taikyti svetimšaliams valdovams slavišką kniaziaus titulą. Seniausiame Rusios metraštyje „Būtųjų laikų pasakojimas“  tarp 996 m. žinių skaitome, kad Kijevo kniazius Vladimiras „ gyveno taikoje su aplinkiniais kniaziais: su Boleslavų Lenkiškuoju, su Steponu Vengriškuoju ir su Androniku Čekiškuoju“. Akivaizdu, kad čia minimi skirtingų tautų valdovai skirtingais titulais: lenkų karalius Boleslovas I Narsusis ( 992 – 1025), vengrų karalius Steponas Ištvanas (997 – 1038) ir čekų kniazius (Český kníže)  Oldrichas (~ 1012 – 1034). Senovės Rusios metraštyje visi jie pavirto „kniaziais“…

Ką tai reiškia? Vieną paprastą dalyką: kitataučių titulų perdirbinėjimą. Toks nediferencijuotas universalus titulo kniazius vartojimas metraščiuose akivaizdžiai rodo metraštininkų, ypač XV-XVI a. perrašinėtojų, vėliau ir carinės Rusijos, o dar vėliau ir Tarybų sąjungos istorikų kryptingą  kitataučių valdovų titulų keitimą į slaviškus titulus.

Tačiau didėjant  Maskvos valdovų galiai ir jų teritorinėms pretenzijoms, rusų metraštininkai ne tik po senovei vadino lietuvių karalius Gediminą ir Algirdą žemesniais „kniazių“ titulais. Ilgainiui  jie pradėjo energingai  dėlioti visos  karališkos Gediminaičių dinastijos menkinimo ir juodinimo genealogiją ( kilmę). Jau XVI a. pradžioje sukurtame „Pasakojime apie Vladimiro kniazius“  pastarieji buvo iškelti į Romos imperatoriaus Augusto tiesioginius palikuonis. Tuo tarpu Lietuvos valdovams Gediminaičiams buvo sukurta kilmės parodija. Atseit, cituoju,  „6830 metais (1322) kažkoks kunigaikštukas vardu Vytenis ( niekiji kniazec), kilęs iš Smolensko kniazių, patekęs į bedievio Batijaus nelaisvę, pabėgo ir apsigyveno Žemaitijos žemėje pas bartininką [ miško bitininką]. Ir pasiėmė jo dukterį sau į žmonas, ir pragyveno jie trisdešimt metų, ir buvo bevaikiai. Ir nutrenkė jį perkūnas. O po kniaziaus  Vytenio pasiėmė jo žmoną jo vergas, arklininkas, vardu Gigimenikas. Ir gimė jiems septyni sūnus: pirmasis – Naromintikas,  antras – Jaunutikas, trečias – Olgerdikas, ketvirtas – Kestutikas, penktas – Skirgailikas, šeštas – Korijadikas, septintas – Mantonikas“ . Gediminaičių vardai „Sakmėje“ specialiai iškraipyti menkinamąja priesaga „–ik“, kurią galima būtų versti „ukštis“ ( pav. Skirgailiukštis,  Mantoniukštis ir pan.). Bet naivu būtų manyti, kad Lietuvos valdovų titulų pakeitimas slaviškais ar keičiant vardu menkinančiomis pravardėmis buvo tik metraštininkų žodiniai žaidimai, skirti palinksminti skaitytojus ar garsiai skaitomų raštų klausytojus Rusioje.

 Valdovų titulai – ne puošmena, o nuosavybės teisių liudijimas

Pavadinant Gedimino brolį Vytenį net ne „kniaziumi“ , bet „kažkokiu kniaziuku“,  o Gediminą – to „kniaziuko“ vergu, arklininku“,  buvo nuosekliai siekiama parodyti, esą Lietuvos valdovai tėra kažkokie menki nekilmingi išsišokėliai, neturintys jokių paveldėjimo teisių net į savo lietuviškas valdas, o ką jau bekalbėti apie tuometinei Lietuvos karalystei pavaldžias Rusios žemes. Tuo pačiu metu imta be saiko aukštinti Maskvos kniazių kilmę. Rusų mediavistai spėja, kad menkinantį Gediminaičių kilmės siužetą  ir Maskvos Riurikaičius išaukštinančią legendą  pirmasis išdėstė neeilinis  vienuolis Spiridonas Savva. Neeilinis, nes už akių jį vadindavo  Šėtonu ( Spiridon, naricajemyj Satana). Kilęs iš lietuvių įtakos neišvengusios Tverės, Spiridonas  į Maskvą  atkeliavo iš Lietuvos, o į Lietuvą buvo atkeliavęs iš paties Konstantinopolio. Ir ne tuščiomis – su savimi jis atsinešė Konstantinopolio patriarcho raštą, kuriuo Spiridonas skiriamas Kijevo pravoslavų metropolitu, tai yra –  visoms pravoslaviškoms žemėms, priklausančioms Lietuvai. Raštas, atrodo, nepadarė didesnio įspūdžio tuometiniam Lietuvos valdovui iš Gediminaičių dinastijos Kazimeirui Jogailaičiui ( 1427 – 1492), nes Spiridonas atsidūrė daboklėje. Pabėgęs  iš ten į Maskvą, talentingas falsifikatorius netrukus gavo užsakymą genealogiškai pagrįsti Maskvos kniazių pretenzijas į svetimų kraštų  valdymą. Ir Spiridonas nenuvylė caru pasiskelbusio dešimtojo Didžiojo Maskvos kniaziaus Vasilijaus III,  visiems žinomo Ivano Rūsčiojo tėvo.

Aprašęs senovės Romos imperatoriaus Augusto iškilimą, Spiridonas toliau pasakojo, kaip po savo karūnavimo Augustas paskirstė savo broliams valdyti visas šalis. Į Egiptą pasiuntė Patriną, į Siriją – Kirinėją, „visą Asiją pavedė Jevlagerdui“, o brolį Prusas gavo valdyti  „Vyslos upės pakrantes ir Morbroku vadinamą miestą, ir Torunę, ir Chvoinicą, ir garsųjį Gdanską, ir daugelį miestų pagal Nemunu vadinamą upę, įtekančią į jūrą…ir iki šiolei jo vardu vadinamą Prūsijos kraštą“. Toliau Romos imperatoriaus brolio Pruso istorija pereina į rusų kniazių, Vasilijaus III pirmtakų kilmės istoriją, mat, tiesioginis Pruso palikuonis Riurikas tapo visų rusų kniazių  „Riurikaičių“ dinastijos pradininku. Vadinasi, Maskvos kniazių  giminė atsekama gilioje senovėje  per Riuriką ir Prusą ir taip toliau.Kitaip tariant, gabusis pasakorius ramiai  apgyvendino kilminguosius Maskvos kniazių pirmtakus  Riurikaičius ne kur kitur, o Prūsijos ir Lietuvos žemėse palei Nemuną.

Kam jam to reikėjo? Gal jam ir nereikėjo visos tos genealoginės pasakos,  bet ji labai pravertė   kylančios ir stiprėjančios Moskovijos kniaziams.

Piliečiams reikia skelbti tik tiek teisybės, kiek valdovams naudinga

Įdomu ir svarbu priminti, kad garsusis Rusijos caras Ivanas Rūstusis, žinodamas savo kraujo ryšį per moteriškąją liniją su Vytauto Gediminaičio dukterimi Sofija, ištekinta į Maskvą ir ten tapusia didžiąja Maskvos kunigaikštiene,  bodėjosi kvailoko pramano. Jis yra tiesiai šviesiai pareiškęs, jog   „kvailysčių pramanytojai ( bezlepečniki) meluoja, kad Vytenis buvo didžiųjų Tverės kunigaikščių tarnas, o Gediminas buvo jo  arklininkas“.  Tai nereiškia, kad didysis despotas buvo didis teisybės mylėtojas. Jis  tiktai skirstė teisybę į dvi dalis: visą teisybę žinoti būtina valdovui, tačiau kvailiams reikia skelbti tik tiek teisybės, kiek valdovui naudinga. Ivanas Rūstusis puikiai išmanė valstybės valdymo teatrą ir pats jį mėgo.Taigi ir savo pirmtako  Vasilijaus III laikais sukurtą pasaką mielai naudojo valstybinėje diplomatijoje, nuolat pabrėždamas: “Mes nuo ciesoriaus Augusto savo kilmę vedam“.

Imperinių pretenzijų politika nesikeičia šimtmečiais. Dar po  kelių šimtų metų Rusijos imperatorė Jekaterina II, mėgindama pateisinti šokiruotos Europos akyse Lietuvos prijungimą prie Rusijos imperijos, aiškino, jog ne tik Lietuvos užkariautos rusinų žemės, bet ir pati Lietuva yra „nuo seno rusiška žemė“ (Iskonno ruskaja zemlia). Logikos čia neverta ieškoti, nes tuo pačiu imperišku užmoju XIX a. rusų valdovai, o paskui juos ir propagandiniai istorikai bei publicistai ne tik Lietuvą, bet ir Kaukazą, ir Aliaską vadino „iskonno ruskije zemli“. Ir šiandien,  XXI šimtmetyje, nacionalistinė rusų spauda ir internetas aistringai gina, kaip šventą tiesą, dabartinio Rusijos prezidento pareiškimus, esą  Krymas, visa Ukraina, net Pabaltijo miestai Estijos teritorijoje ir kai kur kitur yra „iskonno ruskije zemli“, kurias pats laikas atsiimti ir prijungti prie Rusijos…Ignoruojama istorinė realybė, kad nei Krymas , nei Lietuva niekados nepriklausė Rusijai. Bet jėga prijungus XVIII a. prie Rusijos Krymą ir Lietuvą, jau atsirado galimybė skelbti visiems lebgvatikiams ir istorinę atmintį praradusiems žmogeliams, esą ir Krymas, ir Lietuva nuo senų senovės buvo Riurikaičių ir Romanovų protėvių valdomos žemės.

Grėsmingas , beje, ne pats Putinas. Demokratiškesniais  Jelcino laikais išleistoje oficialioje  penkiatomėje „Rusijos užsienio politikos istorijoje“, atvirai pabrėžiama, kad vienas iš trijų pagrindinių imperijos vektorių – įsitvirtinimas Pabaltijy ir Baltijos  jūroje. Tai ilgaamžis vektorius, nepriklausomai nuo to, kas valdo Rusiją – Petras I, Jekaterina II, Stalinas, Jelcinas, Putinas ar… Iksas.

Kas gi nuo mūsų priklauso?

 

Visi mes galime, o mūsų valdžia, tikiu, privalėtų įstatymiškai ginti ir stiprinti mūsų pačių istorinę atmintį, tą, sakyčiau, giluminę nepriklausomos valstybės jėgą ir garantą. Norėčiau  priminti, kad Atvirame laiške siūloma ne tik sugrįžti prie autentiško, Vakarų Europos šaltinių naudoto karališkojo Gedimino titulo, atsisakant iš slavų gautos žemesnio rango kniazių/kunigaikščių   titulatūros.  Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų  ir kitokių simbolinių rusifikacijos įprasminimų viešoje erdvėje ir švietimo sistemoje. Netgi rusiškos įtakos zonoje nuolat buvę Kazachstano ir Kirgizijos žmonės įstatymiškai jau atsisakė rusiškos rašybos savo valstybėse. Neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą poną  Volodymyrą  Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos  ir sugrįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos. Minėtame Atvirame laiške išreikiama viltis,  kad ilgainiui bus įstatymiškai išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų  klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės  karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valstybės diplomatinėje rašyboje.

O pradžiai tikrai galėtume ir privalėtume įrašyti istoriškai tikrą Gedimino  karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje. Tam šiandien nebėra nei istorinių, nei faktinių, nei loginių, nei svetimšalės cenzūros kliūčių, išskyrus vietines biurokratines..

Nelinksmas post scriptum

Kažkada, gal prieš kokį penketą –šešetą  metų,   rašiau, kad eiliniam vilniečiui ar senosios Lietuvos karalystės sostinės svečiui užtektų atidžiau įsižiūrėti į Gedimino paminklą Katedros aikštėje, ir kiekvienas blaivios galvos žmogus išvystų, kaip atkakliai Gediminas stengiasi nulipti nuo granitinio postamento. Jis jau net atkišo dešinę koją ant paties kraštelio ir dabar susirūpinęs žiūri tiesiai žemyn sau po kojomis, aiškiai taikydamasis, kur čia geriau būtų nušokti nuo to granitinio luito, ant kurio didžiulėmis raidėmis iškaltas taip įžūliai karalių Gediminą žeminantis ir visus lengvatikius klaidinantis užrašas „Lietuvos didysis kniazius “… Karalius net ištiesė į priekį dešinę ranką, tikėdamasis, kad vis dėlto atsiras Lietuvoje kada nors ryžtingas prezidentas, Vilniaus meras ar premjeras , kuris pagarbiai paims karaliaus ištiestą ranką ir padės jam nulipti nuo to nelemto postamento su melagingu užrašu ar bent pakeis tą užrašą istoriškai tikru.

Deja, visi eina ir praeina pro šalį, tarsi nepastebėdami karaliaus siunčiamo  ženklo. Matyt, kol kas vis dar nemaža Lietuvoje žmonių, kuriems reikalingas ne karališkosios Gediminaičių dinastijos pradininkas „lietuvių ir daugelio rusų karalius“ Gediminas, , o herarchiškai pažemintas „didysis kniazius“  Gediminas.

Kodėl reikalingas?  Čia jau kita istorija, daug ilgesnė ir, manyčiau, skaudesnė daugeliui Lietuvos piliečių.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.