Pagrindinis puslapis Lietuva Dovilas Petkus. Kodėl Vokietija myli Rusiją labiau, nei Ukrainą?

Dovilas Petkus. Kodėl Vokietija myli Rusiją labiau, nei Ukrainą?

Dovilas Petkus. Kodėl Vokietija myli Rusiją labiau, nei Ukrainą?

Dovilas Petkus. Asmeninė nuotr.

Dovilas Petkus, politologas, www.propatria.lt

Vienu įtakingiausių Lietuvos visuomenininkų laikomas Edmundas Jakilaitis bei politologas Virgis Valentinavičius pasipiktino Lietuvos kritika Vokietijai. Esą karo Ukrainoje kontekste Vokietija daro pakankamai daug, žada gausinti savo pajėgas Lietuvoje, todėl kritikos strėlių į Berlyno pusę leisti negalima.

Viena vertus, keistai atrodo žiniasklaidos korifėjų mėginimai uždrausti kalbėti kokia nors tema. Kita vertus, ar tikrai Vokietija daro pakankamai, o kritika vokiečiams – nepagrįsta?

Vokiečiai nevykdo savo įsipareigojimų?

Tiems, kurie džiaugsmingai trimituoja apie vokiečių sprendimą didinti Lietuvoje dislokuotų pajėgų skaičių, visų pirma derėtų dėkoti ne Vokietijos politikams, o britų premjerui B. Johnsonui. Būtent britų užmojis ne tik visomis priemonėmis padėti Ukrainai kovoti, bet ir principingas britų pajėgų didinimas Estijoje pastatė vokiečius į itin nepatogią padėtį. Vokietija yra priversta didinti pajėgų skaičių ir tęsti savo įsipareigojimus Lietuvai, nes kitaip NATO ir kitų didžiųjų valstybių kontekste atrodytų tiesiog juokingai.

Kitas svarbus klausimas, kurį reikia nuolat užduoti Vokietijai yra „kada“? Abstraktūs Vokietijos užsienio reikalų ministrės pasvarstymai apie tai, kaip jie didins pajėgas, bet, suprantate, dar neva turi pasitarti su visais NATO partneriais, nuteikia nekaip. Britams kažkodėl papildomų konsultacijų, nei remiant Ukrainą, nei didinant savo buvimą NATO Rytų flange, neprireikė. Vokietija tuo tarpu vaizduoja save kaip NATO biurokratijos kankinę.

Klausimas „kada“ svarbus ne tik kalbant apie pajėgų didinimą NATO pasienyje, bet ir elementariame įsipareigojimų vykdyme. Vokietijoje užsakytos Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos „Boxer“, pas mus vadinamos „vilkais“, vis dar nėra pristatomos laiku (vokiečiai nesilaiko pristatymo terminų). Negana to, kovos mašinose randama defektų, kuriuos būtina taisyti.

Karo kontekste skamba tiesiog neįtikėtinai, kad Vokietija yra ta šalis, kuri nesugeba laikytis užsakymų terminų ir gamina Lietuvai techniką su defektais. Jei tokie veiksmai nėra elementarus žioplumas ir negebėjimas planuoti savo darbo, tai galima būtų pavadinti net sabotažu. Sabotažu, siekiant specialiai vilkinti karinį Lietuvos stiprinimą.

Įtarimai sąmoningu delsimu įgauna dar daugiau pagrindo, kai Vokietijos kancleris sulaukia vokiečių intelektualų parengto bendro laiško, kuriame reikalaujama nedelsiant nutraukti bet kokios ginkluotės tiekimą Ukrainai, nes tik taip galima užkirsti kelią tolesniam karui, miestų griovimui, žmonių žūtims ir branduolinei katastrofai. Vokiečių politikai atliepia savo tautos balsą arba turi rimtą pateisinimą tokiems delsimams.

Akivaizdu, kad Lietuvai, skirtingai nei kitoms Baltijos šalims, su NATO partneriu nelabai pasisekė. Prezidentės D. Grybauskaitės provokiškos politikos nuopelnu vadintas vokiečių karinių pajėgų įvedimas į Lietuvą dabar padeda panašėti į dar vieną saugumo dilemą. Ir  Lietuva šias problemas turi spręsti tokiu metu, kai yra būtina tiesiog greita ir efektyvi parama, kokią Estijai garantuoja D. Britanija.

Imperija myli imperiją?

Minėtoms Vokietijos dvejonėms Lietuvos atžvilgiu ar pasakymams, kad Ukrainai vokiečiai nebeturi ko duoti, bandoma rasti daug pateisinimų. Vieni teigia, kad po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai tapo alergiški karui, ir dėl to vien mintis apie bet kurios, kariaujančios pusės finansavimą ar rėmimą jiems kelią siaubą.

Kiti teigia, kad vokiečiai yra pragmatikai, kurie iki šiol delsia įvesti embargą rusiškoms dujoms ir sėkmingai daug metų finansuoja Kremlių. Bet priežastys, panašu, yra ne tik istorinės ir finansinės, bet dar ir ideologinės.

Karinio konflikto Ukrainoje metu vis labiau atsiskleidžia faktas, kad Vokietija yra imperiškai mąstanti valstybė, kuri į Rusiją žiūri ne tik kaip į žaliavų šaltinį, bet kaip į sau lygų politinį darinį, ko, priešingai, negali pasakyti apie Ukrainą.

Vokietija vis dar mąsto Rusijos įtakos zonų kategorijomis, ignoruodama mintį, kad jose taip pat gyvena žmonės, kurie turi savo siekių, interesų ir sprendimo teisę. Pagal Vokietijos logiką, tokių šalių kaip Lenkijos, Lietuvos ar Ukrainos likimas yra nusprendžiamas Vašingtono, Maskvos arba Berlyno kabinetuose. Tarp Vokietijos ir Rusijos gyvenančios tautos neturi teisės turėti savų interesų ir dažniausiai suvokiamos tik kaip trukdžiai susijungti Rusijos ištekliams ir Vokietijos pramonei.

Lenkų europarlamentaras Ryszardas Legutko (Ryšardas Legutko) ne kartą pabrėžė, kad įvairiose diskusijose ir tarptautiniuose formatuose jaučiama aiški Vakarų Europos, o ypač – Vokietijos nuostata po 2004 m. į ES įstojusias šalis ar jų politikus laikyti menkaverčiais išsišokėliais. Jarosławas Kaczyńskis (Jaroslavas Kačynskis) nuėjo dar toliau, Vokietijos dominavimą ES pavadindamas „Ketvirtuoju Reichu“.

Istoriškai mūsų regionas buvo padalintas tarp Vokietijos, Austrijos, Turkijos ir Rusijos, o šiandien šalia nacionalinių Vidurio – Rytų Europos valstybių beliko tik dvi didžiosios jėgos: moderniąją ES imperiją (tokį išsireiškimą vartojo net ir pats buvęs EK vadovas J. M. Barroso) statantys vokiečiai ir posovietiniu revanšizmu pulsuojantys rusai.

Imperijos ir jų veiksmai, kad ir kokie siaubingi, būdavo visada priimami kaip norma, tuo tarpu iš mažųjų nacionalinių valstybių imperijos tikisi nuolatinio paklusnumo, susivaldymo ir savų interesų tramdymo – tai vienintelis vaidmuo, kuris deramas vasalui.

Štai kodėl Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris norėjo palaukti penketą dienų prasidėjus karui Ukrainoje. Vokiškoje politinėje sąmonėje net netelpa mintis, kad gerokai silpnesnis vasalas gali drįsti priešintis imperijai. Čia jau ne karinių galimybių vertinimo klaida – tai nesugebėjimas pripažinti realaus Ukrainos suvereniteto egzistavimo, kurio nelaiduotų jokia kita jėga.

Ne karo siaubas, o mintis, kad jų pažįstama Rusijos imperija gali pralaimėti ir subyrėti vokiečių politikams kelia didžiausią nerimą. Kodėl imperijos bijo panašių į save darinių byrėjimo? Nes vasalai pradeda nebegerbti savo šeimininkų, nesiskaityti su jų nuostatomis, griauna nustatytą tvarką ir, imperijų požiūriu, sėja anarchiją.

V. Zelenskio akibrokštas, kuomet jis pasikvietė Lenkijos ir Baltijos šalių prezidentus į Kijevą, o Vokietijos prezidentą priimti atsisakė, ne šiaip pažeidė diplomatijos protokolą, bet sulaužė hierarchinę tvarką tarp vasalų ir šeimininkų.

Kai kalba pasisuka apie santykius su mažosiomis valstybėmis ir dominavimo išlaikymą, imperija visada myli kitą imperiją, todėl galima manyti, kad Vokietijos delsimas ir požiūris į ukrainiečius nėra vien pragmatizmo ar Antrojo pasaulinio karo traumų mišinys. Tokių veiksmų priežastys yra kur kas gilesnės ir slypi pačioje Vokietijos egzistencijoje ir požiūryje į kitus.

Svarbu nepamiršti ir to, kad mes Vokietijos akyse esame panašiame lygmenyje, kaip ir Rusijos agresijai palikta Ukraina.

 

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.