Prof. dr. Remigijus Venckus, medijų menininkas ir kritikas

Prof. dr. Remigijus Venckus, medijų menininkas ir kritikas, VILNIUS TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), www.voruta.lt

Nors garsų dainininką David Bowie visi žino dėl jo sukurtos muzikos, tačiau dažnas nustemba išgirdęs, kad jis taip pat yra sukūręs ne vieną tapybos paveikslą. Jo kūriniai dažnai apibūdinami kaip ekspresionistiniai. Iš išties neretai galima sutikti, kad vaizdavimo strategija  susišaukia su ekspresionistine tradicija, o tuo pačiu ir neretai plėtojamas vizualinis pasakojimas yra siejamas su vokiškuoju ekspresionizmu. Vis dėlto šią sąsają pagrindžia ne tiek tiesioginės stilistinės citatos ar akademinis priklausymas konkrečiai krypčiai, kiek pats jo vizualinės kalbos pojūtis.

Bowie darbuose pastebimas ekspresyvumas, simboliškumas ir kartais net brutaliai tiesus emocinės situacijos / patirties demonstravimas. Atrodo, kad pagrindiniu tikslu tampa ne estetiškas grožis ar akademinis tikslumas, o būsena, vidinė patirtis ir psichologinė įtampa.

Ši menininko drąsiai plėtojama kūrybinė logika artima ekspresionizmui, kuriame vaizdas dažnai kuriamas tam, kad paveiktų jausmiškai, akimirksniu smogtų dar nepasiruošusiam žiūrovui, o ne ramiai ir neutraliai aprašytų tikrovę. Tikriausiai dėl to internete gausu komentarų, kuriuose pastebime, jog vieniems žiūrovams D. Bowie tapyba atrodo išskirtinė, galinti sukrėsti, o kitiems ji atsiveria kaip sąmoningai šiurkšti, neigianti akademizmo dogmas, ne iki galo nugludinta vizualinė ekspresija. Aišku, jei pradėsime lyginti su akademiniais muziejinio meistriškumo standartais, gali būti, jog labai lengvabūdiškai ją įvardinsime vidutiniškos ir net nepakankamai profesionalios saviraiškos epitetais.

Kitą vertus D. Bowie tapyba nėra labai artima klasikiniam, vokiškajam ekspresionizmui. Kai kuriuose kūriniuose ryškus laisvas, ekspresyvus potėpis, pabrėžiantis formas ir rodantis sąsajas su Edvard’o Munch’o (1863–1944) – vieno ankstyvųjų ekspresionizmo pirmtakų – kūryba. Nors pats E. Munch’as formaliai nebuvo griežtai priskiriamas vokiškajam ekspresionizmui, jo poveikis šiai krypčiai yra neabejotina, o psichologinės įtampos ir vidinių būsenų raiška Bowie darbuose su šia tradicija išlaiko tam tikrą santykį.

Yra tam tikrų potėpio ir spalvos derinimo sąsajų ir su Egon’u Schiele (1890–1918), bet čia jau kitoks, austriškasis ekspresionizmas, arba dar vadinimas Vienos modernizmas. Būdingas aiškus dėmesys žmogaus vidiniam pasauliui ir modernios epochos nerimui. Kūnas paveiksle – tai priemonė, leidžianti atskleisti psichologinę įtampą, pažeidžiamumą, vienatvę, erotiką ir net tabu temas, kurios XIX–XX a. sandūros Vienoje kėlė visuomenės pasipriešinimą. Tapybai būdinga nervinga, ekspresyvi linija, laužytos pozos ir sąmoningos deformacijos. Taip yra reiškiami egzistenciniai moralės veidmainystės kritikos ir pasąmonės klausimai. Tad išskyrus D. Bowie plėtojamą vizualinę formą, čia nėra labai tvaraus ideologinio ryšio su bet kuriuo istoriškai veikusiu ekspresionizmu.

Taigi, D. Bowie tapybai, kaip ir vokiškajam ekspresionizmui, būdingi ryškiai apibrėžti kontūrai, kartais kontrastuojantys su vyraujančia spalvine gama, taip pat pastebimas tamsesnis koloritas ir atviri, neslepiami potėpiai. Kontrastai dažnai kuriami ne subtiliais perėjimais, bet greitais, įtemptais deriniais – tamsių juodų ar žalių tonų su raudona ar ugninga ochra, išryškinančia vaizduojamą objektą ir jo emocinį krūvį. Šis sąmoningas D. Bowie sprendimas ir įtampa patvirtina įspūdį, kad čia veikia ne dekoratyvi estetika, o sąmoningas emocijos prisodrintas / besaikiai įkrautas užtaisas.

Portretuose ir autoportretuose neretai pabrėžiama anatominė struktūra, tačiau kartu paliekami gana atviri, aiškiai matomi potėpiai. Tai leidžia mums svarstyti apie konstruktyvesnį vaizdo formavimą, kuris vis dėlto neatskiria kūrinio nuo emocinio, vidinio konflikto raiškos. Net pats kalbėjimas apie vidinius demonus, nerimą ar apsėdimą kaip kūrybos progresą užtikrinantį elementą, dera su ekspresionizmo polinkiu atverti žmogaus vidaus dramas.

Nors D. Bowie tapyboje galima įžvelgti psichologinio vidinio stovio tyrinėjimą, ji nėra tiesiogiai susieta su vokiškajam ekspresionizmui būdingomis istorinėmis traumomis, karo patirtimis ar politinėmis XX amžiaus katastrofomis. Greičiau tai individualizuota, asmeninė ekspresija, kurioje ekspresionizmo principai pasitelkiami kaip priemonė įtvirtinti gana asmeninį požiūrį, gal būt net savo vidinę įtampą. Taigi, D. Bowie tapybos niekaip negalime laikyti kaip nuoseklaus ideologinio ar istoriškai angažuoto (net šių dienų) ženklo.

Negalima drąsiai teigti, kad Davido Bowie tapyba per visą jo kūrybinę evoliuciją būtų patyrusi griežtą, aiškiai apibrėžtą stilistinę kaitą. Pirmiausia, D. Bowie visi puikiai pažįstame kaip muzikos kūrėją, dainų autorių ir vieną ryškiausių XX amžiaus populiariosios muzikos ikonų. Jis nuolat keitė savo muzikinį skambesį ir įvaizdį, peržengė žanrų ribas, stebino sceniniu įvaizdžiu. Jo poveikis pastebimas ne tik muzikinei kultūrai, bet ir Madai. Jo muzikinė kūryba man pažįstama ir artima; aišku viena – būtent muzikoje D. Bowie tapo atpažįstamu dėl akivaizdžių transformacijų – stilistinių posūkių, personažų kaitos. Visa tai rodo esant sąmoningam ir konceptualiam pokyčiui.

Neretai menininkai bando veikti keliose kūrybinėse srityse vienu metu: muzikoje ir tapyboje, kine ir dailėje (pvz. David’as Lynch’as, 1946–2025), literatūroje ir muzikoje (Nick’as Cave’e, g. 1957), tačiau gana retai pasitaiko atvejų, kai kūrėjas visose šiose srityse veikia vienodai ryškiai, kryptingai ir sąmoningai, deklaruodamas aiškiai apibrėžtą meninę strategiją. Davido Bowie atveju akivaizdu, kad didžioji jo kūrybinės energijos dalis buvo sutelkta muzikai – būtent tai ir lėmė jo išskirtinį statusą kultūros istorijoje. Gal būt apie jo tapybą šiandien ir nesikalbėtume, net nekreiptume dėmesio, jei jis nebūtų didelė muzikos pasaulio žvaigždė. Muzikinė scena leidžia D. Bowie būti ir dailininku…

Drįstu manyti, kad tapyba buvo D. Bowie paralelinė, papildoma meninė (tarytum užklasinė) veikla. Paveikslus derėtų mums suvokti ne kaip pagrindinį meninį projektą, o kaip tam tikrą atsitraukimą nuo muzikos industrijos įtampų, kūrybinių dramų ir viešojo gyvenimo spaudimo. Šiuo požiūriu jo tapyba gali būti suvokiama kaip asmeninė erdvė nusiraminimui, savirefleksijai; tai lyg savotiška meditacijos forma, kurios dėka yra sulėtinamas gyvenimo tempas.

Tad tai ir lemia, kad D. Bowie tapyboje nelabai reikia ieškoti nuoseklios, sąmoningai konstruojamos stilistinės ir tik jam būdingos krypties ar radikalios meninės kaitos ženklų. Čia nėra aiškiai apibrėžtų laikotarpių ar programinių lūžių, kaip, pavyzdžiui, Pablo Picasso (1881–1973) kūryboje, kur skirtingi etapai formavo aiškią vidinę kūrybos logiką.

Žinoma, visa ši mano kritika neturėtų būti suprasta, kad Bowie tapyba yra menkavertė ar nereikšminga. Priešingai – ji yra įdomi, ekspresyvi, kartais provokuojanti ir ne viena prasme verčianti susimąstyti. Vis dėlto stebima kaita nėra nei radikali, nei gausi: dauguma kūrinių į mus prabyla panašia vizualine kalba, palaiko giminingą emocinį toną ir estetinį jautrumą, o ne kryptingą, programiškai vystomą meninę evoliuciją. Ir aišku, ryški D. Bowie muzika daro ryškią ir jo tapybą…

Davido Bowie muziką ir tapybą lyginti yra gana sudėtinga, nes tai dvi labai skirtingos kūrybos sritys, kurios sunkiai pasiduoda tiesioginiam sugretinimui. Muzikoje veikia ritmas, garsas ir kaita laike, o tapyba iš prigimties yra statiška – nutapytas vaizdas išlieka formoje ir nepatiria pokyčio laiko tėkmėje. Laiko tėkmė ir begalinė erdvė čia tik iliuzija. Erdvėlaikio kaitos patirtis labiau priklauso juo žiūrovo vaizduotės galimybių įsivaizduoti begalybę, o ne patirti ją fiziškai.

Vis dėlto tam tikrų sąlyčio taškų galima rasti. Tai galėtų būti ritmo ir pauzės pojūtis, kuris egzistuoja tiek muzikoje, tiek tapyboje. Tapyboje ritmas pasireiškia per potėpio tempą, per jo intensyvumą, spalvos santykių dinamiką – per tai, kaip greitai ar lėtai kuriamas vaizdas teptuko brūkštelėjimu.

Nemanau, kad šias dvi D. Bowie kūrybos sritis (muziką ir tapybą) būtų galima lengvai ar tiesiogiai sulyginti. Jo tapyboje vyrauja gana tolygus intensyvumas ir vieningas ekspresijos lygmuo – čia nematyti labai ryškių stilistinių šuolių, staigių atsitraukimų ar radikalių grįžimų. Taip pat pastebimas tam tikras kolorito vientisumas.

Muzikos kūryboje situacija kitokia. Čia D. Bowie itin ryškiai keitėsi, o jo kūrybinė evoliucija ypač akivaizdi skirtingais laikotarpiais. Ankstyvoji kūryba glaudžiai siejama su glam rock estetika, ypač jo ankstyvuoju–viduriniu XX-ojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio laikotarpiu. Šio laikotarpio D. Bowie man labiausiai įdomus ir vertas dėmesio. Tai yra ikoninis laikotarpis, nors menininkas ir nuolat keitė stilių.

Glam rock estetika gali būti suvokiama kaip vientisas derinys, kuriame muzika, įvaizdis ir sceninis performansas veikia kartu, todėl ji (muzika) išsiskiria ne vien tik skambesiu, bet ir iš to, kaip atlikėjas sukuria visą pasaulį aplink save. Glam rock muzikoje ryškus ritmas, rokenrolo energija, teatrališkas vokalas. Daina mus pasiekia ne vien balsu o ir pačiu personažu. Muzika skamba efektyviai, gausu pop muzikos atgarsių. Įvaizdis androgeniškas, blizgantis, prisodrintas futuristinių detalių, veidas – ryškaus makiažo, šukuosena ir kostiumas labiau sceną kuria kaip performasą ar žėrintį teatrą. Čia daug perdėtos pozos ir ironijos.

Jei glam rock perkeltumėte į tapybą, tuomet pastebėtume, kad D. Bowie paveikslai su muzikos žėrėjimu neturi nieko bendro. Glam rock tapyboje turėtume pastebėti sodrias ir neonines spalvas, spindinčią šviesą, perdėtai manieringą vaizduojamųjų pozą… ir, be abejo, labai daug ironijos… Faktūros, lakas, purškiami ryškūs dažai, šviesos srautas, konstruojamas pasitelkus prožektorių, akinantis kontrastas, akivaizdus koliažas – tokią įsivaizduočiau D. Bowie tapybą jei ji išlaikytų tamprų santykį su jo muzika…

Kad geriau suvoktumėte D. Bowie kūrybos pasaulį ir ryšį su glam rock, o ne su vokiečių ekspresionizmu rekomenduoju atidžiai pažiūrėti ir paanalizuoti kino filmą „Velvet Goldmine“ (rež. Todd Haynes, 1998), kuris turi labai tiesioginį ryšį su glam rock ir netiesioginį (bet akivaizdų) ryšį su D. Bowie asmenybe. Siužetas, estetika ir muzikinė kultūra remiasi XX-ojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio britų glam scena, jos teatrališkumu, androginiškumu ir „personažo“ idėja. Pagrindinis personažas sukurtas dekonstruojant  David Bowie įvaizdį, taip pat siejamas su Bryan Ferry, Marc Bolan, Jobriath. Iš pradžių filmas buvo sumanytas kaip savitas Bowie muzikos įvaizdinimas, bet menininkas nesuteikė leidimo taikyti jo dainas kino ekrane, todėl režisierius pasirinko kitų atlikėjų dainas bei originalias kompozicijas, kurios perteikia laikmečio dvasią. Įdomu ir tai, kad filmo pavadinimas „Velvet Goldmine“ yra ir D. Bowie dainos pavadinimas.

Nors tam tikras glam rock kodas pastebimas ir vėlesnėje D. Bowie muzikos kūryboje, tačiau grįžkime prie tapybos, kurioje glam rock vizualumo ar estetikos neaptinkame. Tai visiškai kita kryptis, neturinti tiesioginių sąsajų su sceniniais įvaizdžiais ar teatrališkumu, būdingu jo muzikinei veiklai.

Reziumuojant galiu pasakyti, kad natūralu, jog tapyboje Bowie renkasi visai kitokią vizualinę kalbą – labiau artimą ekspresionizmui, kitokios įtampos nei muzikoje. Tikėtina, kad tapyba yra skirta kitų vidinių būsenų raiškai nei muzika. Tapyba – tai veikla, leidžianti jam atsitraukti nuo intensyvaus muzikinio tempo, nuo viešojo gyvenimo ritmo ir spaudimo. Tapyboje jis tarsi randa erdvę sustojimui, susitelkimui, ir lėtam gyvenimui, nors paties potėpio ekspresyvumas nebūtinai kalba apie ramybę. Greičiau tai kita menininko tapatybės pusė – ne sceninė, ne performatyvi, bet labiau vidinė ir intymiai asmeniška.