Pagrindinis puslapis Autoriai Zinkevičius Zigmas Dar apie lenkiškas raides Lietuvos pavardėse

Dar apie lenkiškas raides Lietuvos pavardėse

Pasirodžius mano straipsniui „Apie lietuvių pavardžių lenkinimą ir lenkiškas raides“ (Voruta, 2009, Nr. 11) atsirado nemažai klausiančiųjų, kokiais atvejais Lietuvoje vis dėlto reikėtų vartoti lenkiškas raides rašant pavardes. Tai nelengvas klausimas, juo labiau, kad jis dabar gerokai politizuotas. Jį turėtų spręsti atitinkamos įstaigos, ypač dėl pavardžių rašybos dokumentuose. Galiu pareikšti tik kai kuriuos savo samprotavimus šiuo reikalu.

Lenkijos piliečių, kaip užsieniečių, pavardės turi būti rašomos lenkų rašyba, kaip Vokietijos piliečių pavardės – vokiškomis raidėmis ir pan. Tokios pavardės nėra lietuvių kalbos objektas. Tai mums svetimas elementas, taigi ir jų rašyba gali būti svetima.

Kitais atvejais, ypač kai nebegalima griežtai atriboti bent dalies sulenkintų ir lietuviškų pavardžių, nelietuvių kalbos rašybos elementų pavardėse dabar įvedimą reikėtų laikyti pavardės keitimu. Suprantama, jokiu būdu negalima jų keisti urmu, kaip to reikalauja Lenkijos vadovai. Galima būtų keisti tik tuo atveju, jeigu pavardės turėtojas pats paprašys raštu ir dokumentais pagrįs tokio keitimo būtinumą. Lenkijos okupacinės valdžios įstaigų išduoti dokumentai gali turėti tik pagalbinę, bet ne įrodomąją galią, nes tada visų Vilnijos gyventojų, nežiūrint jų tautybės, pavardės buvo rašomos lenkiškai. Tais dokumentais remiantis ir pačias lietuviškiausias pavardes tektų rašyti lenkiškomis raidėmis, nes taip tada okupantų buvo daroma.

Suprantama, ypač atsižvelgtina į tokius dokumentus, kurie rodo asmenį, jo tėvą ar protėvį atvykus į Lietuvą iš Lenkijos.

Daryti lenkiškai kalbantiems asmenims dar kokį nors kitokį išskirtinumą, lyginant juos su kitomis kalbomis šnekančiais Lietuvos piliečiais, nėra jokio pagrindo. Tai būtų tik kitų Lietuvos Respublikos tautybių diskriminacija.

Apskritai, lenkiškų raidžių vartojimas Lietuvoje rašant pavardes dar turėtų būti labai gerai išdiskutuotas, išvados daromos atsargiai ir jokiu būdu ne skubotai.

Voruta. – 2009, bir. 20, nr. 12 (678), p. 6.