Ignalinos miškų urėdijos urėdas Alfredas Aškelėnas

Dalia SAVICKAITĖ, www.voruta.lt

Pats laikas taisyti klaidas – būtina rašyti apie urėdijas ir urėdus, kurių gal nebeliks… Dar a.a. profesorius, signataras Č. Kudaba sakė, kad žmonių atmintyje išlieka tai, kas užrašyta, o garsusis televizinis istorikas prof. A.Bumblauskas neužrašytų sakymų faktu išvis nelaiko… Man regis, kad labiausiai gerbtini žmonės tie, kurie visas savo jėgas atiduoda tėviškei, dar didesnės pagarbos nusipelno pasirinkę gyventi ir dirbti gimtame krašte. Dažnu atveju tai būna girininkai ir eiguliai.

Jau vien todėl, kad darbo specifika tokia – darbo ir gyvenamoji vieta miške: ten, kur žmogus dažniausiai būna tik svečias ir vartotojas, mišką laikantis pramogų ir pasipelnymo zona, todėl nesirūpina jo apsauga ir priežiūra… Pasmerkdamas save ir šeimos narius gyventi atokesnėse nuo civilizacijos gausmo vietose, jis atitinkamai riboja ir savo bei šeimynykščių malonumų ir patogumų gavimo galimybes… Išmoksta gyventi kiek kitaip, matyti, jausti, girdėti aplinką kitaip. To net ir nesistengdamas išmoko vaikus, taip sukuria galimybę augantiems susitikti su miško kaimeliuose gyvenančiais senoliais, girdėti jų pasakojimus apie čia partizanavusius, medžiojusius, rūdos ir kitokių gėrybių ieškojusius.

Taip iš lūpų į lūpas keliauja istorijos, kurdamos lietuviškus miunhauzenus ir gražinas… Taip su studentauti išvykstančiais vaikais iškeliauja į didmiesčius vietovių istorijos, nauju repertuaru pasipildo miestų folkloriniai ansambliai, mokslo darbai, o su parvykstančiais namolio atkeliauja naujovės, pagarbiai, nešokiruodamos keisdamos senas vertybes… Taip vyksta gyvenimas ir miškininkai su savo šeimomis tampa iliustratyviausia ir bene gyvybingiausia tradicijų palaikymo ir nuoseklios kaitos tąsa…

Dabartiniai žmogiškųjų išteklių vadybininkai dažnai kalba apie būtinumą planuoti karjerą, užsibrėžti tikslus, tobulintis, pelnyti įvertinimus ir etapais jų siekti… Padėtis, kurioje šiandien atsidūrė miškininkai – griauna visas personalo vadybos teorijas, juridiniu požiūriu – teisėtus lūkesčius, o vyresnės kartos žmonės, kurie buvo įpratę dirbančiuosius gerbti už sugebėjimą iš pameistrių tapti meistru, gerai išmokti darbą ir tuomet siūlyti jos kaitos ir tvarkymo pataisas, ši situacija veda į pasimetimą… Tiesiog nebeaišku, kas yra gerbtina: jaunatvinis maksimalizmas ar veikloje įgyta patirtis… Filosofai sakytų, kad meistrystė įgyjama veiklos pasekmėje… O jei žmogus lankstus, gebąs keistis, derinti patirtį ir inovacijas, tai sugeba ir keisti… Juk tokių taip reikia Lietuvai!

Manau, kad toks stengiasi būti ir Ignalinos miškų urėdijos urėdas Alfredas Aškelėnas. Tokios nuotaikos lydėjo mūsų pokalbį po Seimo sprendimo… Liepos 17 –osios ministro raštas nėra gąsdinantis, bet visą tą sprendimo priėmimo etapą jau daugiau nei pusmetį lydėjusios diskusijos verčia galvoti kitaip. Kas labiausiai neramina urėdą? Pirmiausia – žmonės. Jam net nesinori įsivaizduoti procesų, kuriuos teks vykdyti, kuomet Generalinė urėdija bus likviduojama ir formuosis naujas darinys. Kaip juridiškai tai atrodys – visus atleisti ir vėl priimti į naują darinį? Kaip žmonės pergyvens šias transformacijas?

Didžioji dalis eigulių gyvena eiguvose, girininkai – girininkijose. Nuo senų senovės mišką prižiūrintis žmogus darbo vietoje buvo nuolat ir yra reikalinga, kad jis būtų nuolat. Juolab Ignalinoje: viename šone – miškuose poilsiaujantis temperamentingas ir išradingas Visaginas su įvairių tautų elgesio papročiais, kitoje – saugomos teritorijos su nenutrūkstančiu poilsiautojų srautu ir net išorinė ES siena… Tokiose specifinėse urėdijose dirbančiam darbuotojui formuojami netradiciniai uždaviniai. IMU – aukščiausios rekreacinės kategorijos urėdija. Tai ir poilsio vietų įruošimas (stovyklavietės, poilsiavietės, laikino poilsio vietos), jų aprūpinimas malkomis ir švaros priežiūra, gaisrų grėsmė. Net kirtimai, kurie daugeliui verslui medį kertančių ypatingi, nepažįstami: ažūriniai, „langai“ – atidengiantys kraštovaizdžio grožį ir jų priežiūra… Apie tai, kad urėdija vykdo ir tradicines veiklas – dirba su jaunimu ir pan. urėdas jau net nekalba.

Į kokį darinį papuls savo plotu viena mažiausių, bet darbų įvairove vieną sunkiausių – Ignalinos urėdija? A. Aškelėnas sakė ne kartą ministerijos žmonėms įrodinėjęs, kad tokia saugomų teritorijų įvairovė (Aukštaitijos nacionalinis, Gražutės-Sartų ir Sirvetos regioniniai, Ažvinčių sengirės rezervatas, kurioje ūkinė veikla nevykdyta apie 60 metų, 11 kraštovaizdžio, 4 botaniniai-zoologiniai, 9 hidrografiniai, 10 telmologinių, 3 geomorfologiniai, 1 archeologinis, 1 urbanistinis draustiniai, 96 – kertinės miško buveinės) t.y. 62 proc. miškų Ignalinos urėdijoje yra saugomos vienokiu ar kitokiu režimu. Administraciniu požiūriu tai keturios savivaldybės (Ignalinos, Utenos, Švenčionių, Visagino) ir dvi apskritys…

Nei vienas iš jose dirbančių administratorių neturi specialistų, galinčių suvokti saugomų objektų apimčių ir įvairovės, priklausomybės vieno nuo kito ir vargu ar tokių specialistų (be Urėdijos ir Aukštaitijos NP) rasi ir visoje Lietuvoje… Kaip ir kas paaiškins atėjusiam versliam kirtėjui, kad norint išsaugoti kokio reto paukščio lizdą neužtenka nenukirsti to medžio, kuriame jis yra. Reikia vertinti visumą… Kuomet 1987 m. jis, baigęs miškininkystės mokslus akademijoje, atėjo dirbti į Ignalinos urėdiją jam teko išklausyti gana skaudžius tuometinio ANP Mokslo skyriaus vedėjo dr. Br. Šablevičiaus pamokymus ekologinės kultūros ir gamtosaugos klausimais… Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti nesusiduriančiam su gamtosauga, nesugebančiam, nenorinčiam arba tiesiog tam, kurio verslui tai nenaudinga… Įstatymas bus jo pusėje – tą vienišą medį jis paliks, bet paukštis į lizdą nebegrįš. Atsiranda grėsmė, kad nutiks kaip latviams, kurie netinkamai tvarkėsi kertinėse buveinėse, kitose saugomose vietovėse ir prarado tarptautinį sertifikatą…

A. Aškelėnas darbuose su a.a. V. Prunckumi

Skaudu ir tai, kad prasidėsianti 2018 m. sausio mėnesį reforma neleis džiugiai pažymėti Ignalinos miškų urėdijos 60-io. Dokumentai jos kūrimui buvo pradėti ruošti 1957 m., o kitais metais balandžio 10-ą – įkurta. Pirmas jos direktorius buvo J. Strazdas, tuomet dirbo 55 biudžetininkai, 68 darbininkai girininkijose ir dar 84 miško punkto bazėje. Įdomu, kad senieji darbuotojai buvo atsparūs politiniams vėjams ir ūkyje nebuvo nei partinės, nei komjaunimo organizacijų. Nuo 1970 m. direktoriauti pradėjo Br. Karlonas. Didėjant urėdijai, daugėjo darbuotojų. Nuo 1973 m. iki 2006 m. direktoriavo, o vėliau buvo pavadintas urėdu E. Kapturauskas. Po jo pora metų stebuklus tvėrė „deleguotasis“ į urėdiją Valiukas, o 2010 m. priimtas A. Aškelėnas. Dabar urėdijoje dirba 68 žmonės, miško kirtimo darbus vykdo rangovai. Net du iš penkių Aukštaitijos NP direktorių– V. Šakalys ir A. Panavas –yra buvę urėdijos darbuotojai.

Urėdas Alfredas Aškelėnas jaučiasi lyg vėl stovėtų ant slenksčio, nuo kurio žengus – nežinomybė. Pirmą kartą tokį potyrį išgyveno supratęs, kad nori studijuoti miškininkystę. Iki aštuntos klasės, sako, buvęs tikras Galinių kaimo, Salako mokyklos vėjo pamušalas: nieko neplanavo. Vėliau, kai devintoje klasėje tėvas nupirko motociklą (o tai buvo oho!) ir pusantro kilometro iki septyneriais metais vyresnio miškininko Antano Truskausko tėviškės tapo visai ne atstumas, pradėjo su juo dažniau bendrauti. Paviliojo jauno fanatiko kalbos, o dar vėliau ir pasakojimai apie nuotykius medžioklėse, ir nusprendė 1963 m. gimimo jaunuolis gerai mokytis, studijuoti miškininkystę. Tais laikais įstoti į „miškus“ buvo sudėtinga, nes LŽŪA buvo karinė katedra ir nereikėjo eiti į armiją. Šių mokslų siekė visi, kas nenorėjo joje būti. Nors „ėjo“ pagal tuomet galiojusį eksperimentą (4,5 mokslo pažymių vidurkį turint reikėjo laikyti tik 2 egzaminus), nors įveikė net du atrankinius turus, bet pirmais metais neįstojo. Pabėgti nuo sovietinių karininkų dėmesio ir pasigerinti rodiklius sugalvojo įstodamas į profesinę mokyklą. Įgijo tekintojo specialybę. Kitais metais vėl stojamieji. Tuokart sėkmingi. Visi miškininkai studijuoti stoja romantizuodami būsimą darbą, bet, kaip ir daugeliui, nuo pat pirmų dienų teko susidurti su ūkine realybe girininkijoje. Nuo 1987 m. balandžio iki liepos Palūšėje, nuo liepos iki lapkričio Kaltanėnų girininkijoje, o nuo tada iki tapimo urėdu 2010 m. girininkavo Vaišniūnuose. Prie kelio į legendinius Ginučius ir bitininkystės muziejų, kur lankytojų srautai bene didžiausi… O kur dar natūralizmą propaguojančio ir gamtą žalojančio Tarzano tramdymas!

Tiesa, tas periodas nebuvo jau toks „vientisas“ dalį laiko galiojo tvarka, kad Parko teritorijoje veikusios girininkijos buvo pavaldžios Parkui (nuo 1991 iki 2004 m.). Gailėjo tuometinis urėdas E. Kapturauskas savo atsivilioto jauno specialisto, bet prieš vėją nepapūsi. Įdomu, kad Vaišniūnų girininkijai perėjus į ANP pavaldumą, jo lyg ir tiesioginiu viršininku tapo studijų laikų kambariokas V. Kutra, kurį buvo prisikvietęs į gimtąjį rajoną iš Radviliškio. Kai juokaudamas prisimena, kaip iki pasiutimo ginčydavosi su juo pačiais įvairiausiais klausimais studentaudamas, net pats stebisi, kad branda darė savo: tuomet jau diskutuodavo ir ieškodavo problemų sprendimui optimaliausių variantų. Su kursioku jie atkūrė ir po Nepriklausomybės iširusį vietinių medžiotojų būrelį. Pavadino jį „Ūdra“. Nors dabar žodis medžiotojas prilyginamas vos ne kenkėjo sampratai, bet visi užmiršta, kad tai senas miško žmonių verslas. Kuomet didmiesčių valdžios ir mokslo vyrai dalijosi medžioklės plotus, jie suspėjo įsiterpti ir vietiniams taip pat atsirado erdvės. Nuo senų senovės savo medžioklės pasakojimais garsėjo V. Pronckus, S. Žigas, Gaižučiai, V. Šakalys, o dabar prisijungė ir jaunimas – L.Stanaitis, A. Juodelis ir kt. Visi vietiniai, visi ne politikai…Kažkaip greit visi užmiršo ir tai, kad kaimų medžiotojai buvo pirmieji, kurie išsivalė ginklus ir laukė, kada bus pašaukti prie Seimo Nepriklausomybės ginti…

Išvaizdusis, stotingas, griausmabalsis jaunasis specialistas merginų akyse išrodydavo didingu devyngalvio slibino nugalėtoju, tad ir vestuvių ilgai laukti neteko.Bedirbant atsinaujino pažintis su „ankstyvoje“ jaunystėje ant Vaišnoriškių tilto vykusiuose šokiuose susipažinta mergina, tuomet jau medike Genovaite. Įdomu, kuris penkiasdešimties sulaukęs didmiesčio vyriškis šiomis dienomis gali prisiminti, kad tuomet, kai kosmosą pradėjo raižyti kosminiai laivai, pasišokti ėjo ant tilto? Tai įmanoma tik atokiuose miškų kaimeliuose, kur tiltai – lyg jungtys tarp kaimų jaunimo, lyg specialiai išlygintos ir lengvai nušluojamos šokių aikštelės…Pati Genovaitė iš jaukaus Daunorių kaimo. Vestuves atšoko 1990 m. Ji vyrui dovanojo sūnų Eglūną ir greit pajuntamą jo silpnybę – dukrą Ievą. Sūnus tapo miškininku – čia lyg ir viskas aišku, o štai dukrą nuo mažumės vežiojosi po miškus, padėjo pasiruošti medžiotojos egzaminui. Ieva – užaugo tikra miškų deivė, dabar puikiai studijuoja VGTU ir taps gaisrinės saugos specialiste.O tėčiui jos pasiekimai – lyg balzamas širdžiai. Nelengva bus žentui…

Antrą kartą ant slenksčio stovįs pasijuto kuomet mirė abu tėvai. Nepersakomas jausmas kuomet grįžti į prisiminimų kupinus namus, o ten… šalta. Galinių kaime keturi namai ir visi jau tušti. Džiaugiasi, kad Utenoje gyvenanti sesuo dažnai aplanko tėvų namus, užvažiuoja pats, pašienauja, kad slenksčio aukšta žolė neužželtų. Suprasdamas viduje kaukiantį praradimo skausmą stengiasi visuomet įsijungti minint išnykusius kaimus visoje urėdijos teritorijoje, stengiasi įamžinti kovotojų kapus. Aukštaitijoje mirus tėvams sakoma – dabar jau aš gulsiu tėvų lovon… Egzistencinis skausmas yra skaudžiausias, jis aplanko visus, bet slenkstis tai tavo…

Šiandien vėl ant slenksčio. Ką planuoti, kas toliau, kaip sulipdyti planų šukes? Ar planuoti? Ar sulaukus 54 –ių gali kas nors kardinaliai keistis? Reiks išmokti gyventi užmirštus sukurtas gražias kolektyvo kelionių tradicijas, pagerbimus per gimtadienius, įsilieti į kažką naujo. Dalis idėjų liks neįgyvendinta, reiks patarti jauniems, mokslus baigusiems žmonėms, kuriuos prisikvietė į urėdiją, kaip gyventi toliau… jaučiasi atsakingas už jų likimus. Apie tai, kad urėdija papildydavo rajono biudžetą tuo prisidėdama prie bendros gerovės regionuose kūrimo, sukurdavo darbo vietas ir laikiniems darbuotojams – galvoti nesinori. Praeitį primins ženklelis žymintis aukščiausią girininko kategoriją, Aplinkos ministerijos padėkos, Ženklas už nepriekaištingą tarnybą. Šiemet 30 metų miškininko veiklos: belieka galvoti, kad esi toks jaunas kaip po studijų 1987 m. ir pradėti viską iš naujo. O aš galvoju – gal valstybės tikslas nuolat versti jėgas eikvoti prisitaikymui, kad neliktų laiko patirties apibendrinimui ir išminties išsakymui…