Česlovas Iškauskas. Vilnius – pilių ir šventyklų miestas

Česlovas Iškauskas. Vilnius – pilių ir šventyklų miestas

Vilniaus vaizdas nuo Bufalo kalno. XIX a. antra pusė. Bufalas tada buvęs kalno, kurį seniau vadino Pamėnų kalnu, savininkas, bet dabar kalno pavadinimas kažkodėl verčiamas kaip Tauro arba Buliaus kalnas. Akivaizdžiai peršasi kažkokia neatskleista Vilniaus mitinė paslaptis

Česlovas Iškauskas, www.aidas.lt

2021 m. birželio 17 d. Seimo priimtas nutarimas Nr. XIV-1249 „Dėl 2023 m. paskelbimo Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų, Klaipėdos krašto bei Šv. Juozapoto metais“ (nauja nutarimo redakcija paskelbta 2022 m. liepos 1 d.) dar kartą atkreipė visuomenės dėmesį į turtingą ir begalinių permainų raukšlių išvagotą Lietuvos didžiųjų miestų, ypač Vilniaus veidą.

Nutarime pabrėžiama, kad 1323 m. sausio 25 d., tai yra, prieš 700 metų, Vilniaus miestas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Europai skirtuose laiškuose, kuriuose buvo pabrėžta Lietuvos ir Vilniaus kaip valstybės sostinės orientacija į Europą, siekiai atsižvelgiant į etnopolitinės, kultūrinės ir konfesinės įvairovės sąveiką kurti europinį valstybingumą kaip priešingybę azijinei despotijai. Ši strategija išliko aktuali visą 1323–2023 metų laikotarpį. Mes jau rašėme apie Vilniaus paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose aplinkybes, sostinės atsiradimo mitus, neįtikėtinas jos įkūrimo versijas. Šią temą plėsime toliau, nagrinėdami senojo Vilniaus plėtrą, architektūrinį augimą, prekybos užmojus, savivaldos atsiradimą ir kitus pokyčius.

Pilių ir kuorų apspiestas

Turistams skirtame leidinyje  „Vietos dvasia“ vaizdingai rašoma, kad Vilniaus įkūrimo metu „šioje vietoje buvo viena plati giria; ji buvo užėmusi ne tik dabartinio Vilniaus miesto plotą, bet ir toli aplinkui sėjamus laukus apklojus. Giria susiliedavo su didžiausiais, kelių šimtų varstų pločio Lietuvos miškais. Daugumoj vietų miškai buvo neįžengiami. Tarp jų daugybė klampių, vandeningų balų telkšojo. Šimtamečiai ąžuolai, pušys, beržai, liepos, klevai, juodalksniai, perskirti laukinių obelaičių dygiais krūmais, daugybės kitokių medžių tose vietose galingai ošė. Jų pavėsyje gausios vandeniu upės vingiavo. Šaltiniai, kurie dabar arba jau visai išnyko, ar jau baigia užakti, duodavo pradžią versmėms — upelėms. Jos susivienijusios padarydavo ramaus būdo nedideles Lietuvos upeles, kurių ir dabar čia dar daug tebėra…“

Bet čia reikėjo žmonėms gyventi. Štai kodėl ankstyvaisiais amžiais ir viduramžiais išryškėjo augančių miestų pagrindinis bruožas – didikų pilys, kurias paprastai supo jas aptarnaujančios gyvenvietės. Dalis jų būdavo pilių teritorijų viduje, o kiti būstai, laukai bei miškai – už pilių ribų. Tokių statinių paskirtis būdavo ir kita: tai gynybiniai įtvirtinimai, saugantys pilių bei vidinių gyvenviečių žmones bei ten sukauptus turtus.

Vilnius niekuo neišsiskyrė nuo kitų Europos miestų savo architektūra, žinoma, nukopijuota nuo geriausių pasaulinių sprendimų ir sąlygota reljefo bei gamtos. Nuo neatmenamų laikų vieta Vilniaus pilims buvo pasirinkta neatsitiktinai: dabartinės Nėries (Vilijos) ir Vilnelės sankirta, kalnuota vietovė, gausūs vandens telkiniai, į vakarus plytintys derlingi laukai bei miškai. Kaip rašoma enciklopediniame žinyne „Lietuvos pilys ir piliakalniai“, Vilniaus pilies kalnas, juosiamas upių, buvo patogi vieta piliai statyti. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, čia gyventa dar neolite. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI – XIII a. čia jau stovėjo medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus kūrimosi istorija. Kaip ir miestas, Vilniaus pilis pirmą kartą paminėta 1323 m. Daugiau žinių apie Vilnių atsiranda nuo 1365 m., kai kryžiuočiai vis intensyviau pradeda puldinėti Lietuvą. 1381 m. kryžiuočių kronikose jau minimas Vilniaus mūras. Vilniaus pilys – Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji – sudarė vientisą sostinės gynybinį kompleksą (1955 m. Sereikiškių parke ir Etnografijos muziejaus pastato fasadinėje sienoje buvo atkastos XIV a. pabaigos mūrinės sienos su bokštais liekanos). 1419 m. Vilnių smarkiai nuniokojo gaisras, po kurio Vytautas pastatė naują mūrinę gotikinę pilį. Vėliau pilyje buvo įrengtas arsenalas ir ginklų dirbtuvė. XVI a. Vilniaus plane gyvenamųjų rūmų jau nėra, išlikę tik du apvalūs bokštai su dantytais kūginiais stogais – šaudymo angomis.

1613 m. šaltiniuose užfiksuota, kad tuo metu pilis jau buvo apgriuvusi, bet joje dar veikė šlėktų kalėjimas. Ypač pilis nukentėjo 1655–1661 m. karo su Maskva metu ir nuo to laiko ilgai nebuvo atstatinėjama. Pilies tvarkymo darbai prasidėjo tik 1930 m., lenkų okupacijos laikais. Iki 1939 m. buvo restauruotas geriausiai išsilaikęs vakarinis pilies bokštas, atkasta ir konservuota šiaurinės gynybinės sienos dalis, sustiprintas rytinis kalno šlaitas.

Europinės savivaldos centras

Istorikas profesorius Rimvydas Petrauskas rašo, kad valdant Gediminui Vilniuje iškilo ar buvo iš esmės išplėsta mūrinė pilis – viena pirmųjų mūrinių rezidencijų LDK teritorijoje apskritai. Šią pilį administravo valdovo skiriamas seniūnas, kuriuo tapdavo įtakingas Lietuvos didikas. 1365 m. minimas Dirsūnas gali būti laikomas pirmuoju miesto valdytoju. Miestas formavosi suaugant trims bendruomenėms – netoli pilies gyvenančių lietuvių ir kiek nutolusių „vokiečių“ bei „rusėnų“ miestams. 1387 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovui Jogailai suteikus Vilniui Magdeburgo privilegiją, Vilnius tapo ne tik valdovo, bet ir savivaldus miestas. Todėl šalia pirmojo Vilniaus paminėjimo Gedimino laiške dienos sausio 25-osios privilegijos suteikimo diena kovo 22-oji gali būti visiškai pagrįstai traktuojama kaip antrasis miesto gimtadienis, siūlo R. Petrauskas. Svarbu, kad nuo šiol atsiranda neišvengiama politinė, socialinė, net urbanistinė įtampa tarp valdovo rezidencijos ir savivaldaus miesto bendruomenės. Ne visada ji baigdavosi kompromisais…

Su Magdeburgo privilegija Vilnių pasiekė brandžiaisiais viduramžiais atsiradęs europinės miestų savivaldos reiškinys, kuris iš esmės paveikė miesto raidą, pastebi istorikas. Savivalda užtikrino miestiečiams asmens ir turto teises, o miesto bendruomenei – administracinę ir teisminę autonomiją. Miestai gaudavo specifines pajamas iš svorių ir matų, vaškinių, audeklo karpyklų, prekybos vietų, pirčių ir kitų viešųjų įstaigų įrengimo, kartais valdovas perleisdavo jiems karčemų pajamas. Atskiromis privilegijomis miestai įgydavo teisę rengti savaitinius turgus bei prekymečius.

Tuo pačiu Vilnius buvo LDK katalikų ir stačiatikių bažnyčios centras. 1387 m. įsteigta Vilniaus vyskupija buvo ir pirmoji, ir pagrindinė šalies bažnytinė institucija. Be to, Vilniaus Katedra iškart tapo Lietuvos valdovų ir didikų fundacijų ir palaidojimų vieta – savotišku viduramžiško Lietuvos elito nekropoliu. Čia koplyčias ir altorius steigė valdančios dinastijos nariai, didikų giminės – Manvydai, Kęsgailos, Goštautai, Sudimantai.

Vilnius – milžiniška šventykla

Negalima nepaminėti „Byhovco kronikos“ – Lietuvos metraščio, kuris tapo visų metraščių sąvadu. Sąvadas greičiausiai rašytas 1519 – 1525 m. Vienintelį išlikusį kronikos nuorašą XIX a. pirmoje pusėje turėjo Volkovysko apskrities teisėjas Aleksandras Bychovcas (Bychovecas), todėl kronika ir pavadinta jo vardu. Joje išsamiai išdėstyta kunigaikščių genealogija bei valdymo istorija – nuo tik iš legendų žinomo romėnų kunigaikščio Palemono (V a.) iki Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo pabaigos 1506 m. Kronika daugelyje vietų remiasi senomis legendomis, bet ją išstudijavęs istorikas Mečislovas Jučas 1968 m. išleistame veikale „Lietuvos metraščiai“ įrodo, kad jos tikrai pernelyg nenutolusios nuo realybės.

Ragučio šventyklos akmuo Pilies gatvėje, Vilniuje. Valdemaro Šimėno nuotrauka

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbis Kęstutis Gudmantas 2011 m. leidinyje „Senoji Lietuvos literatūra“ paskelbtame tyrime apie Bychovco kronikos pasakojimus mini Vilniuje stiprėjančią kultūrinę sanklodą. Žalgirio mūšio kontekste jis rašo, kad XVI a. pradžioje LDK sostinėje tuo metu randasi pajėgus kultūrinis elitas, susitelkęs daugiausia didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje ir Vilniaus kapituloje. Šios aplinkos, be abejo, nebuvo nesusisiekiantys indai; abiejose buvo nemažai Krokuvos universiteto absolventų. Įvardytoje terpėje sukuriamas Lietuvos Statutas ir vėlyvieji metraščiai. „Atkreipsiu dėmesį į tai, – rašo K. Gurmantas, – kad Vilniuje ne tik perrašinėjami, kuriami ir kaupiami kiriliniai manuskriptai, čia atkeliauja ir spausdintos lotyniškos knygos“.

Grįžtant prie Vilniaus architektūrinio augimo, rašytojas ir vertėjas, „Romuvos“ vaidila  Vaclovas Mikailionis „Šiaurės Atėnuose“ (2015 m. rugpjūčio 14 d.) į sostinės praeitį pažvelgė kitaip – pro mitinius akinius. Jis įkvepiančiai rašo: „Pažvelgus iš paukščio skrydžio senasis Vilnius atrodytų tarsi milžiniška šventykla, kurioje pulsuoja galingi „liepiniai“ ir „ąžuoliniai“ srautai, teikiantys palaimą, sveikatą ir išmintį visiems ten gyvenantiems ar besilankantiems žmonėms. Į šią šventyklą įeini iš pietų per Aušros vartus ir nuėjęs iki Perkūno šventyklos arba Katedros aikštės gali patirti dieviškąją palaimą.“ Jis įdomiai pasakoja, pavyzdžiui, apie Lukiškių (ar Laukiškių) bei Bufalo (Tauro) kalno rajoną, kurie anuomet buvo nutolę per mylią nuo Šventaragio slėnio: „Dideliu ir plačiu lauku vakarų link iki pat Žvėryno Lukiškės išliko iki pat XIX a. vidurio ir net vėliau. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į nuotrauką, darytą nuo dabartinio Pamėnkalnio. Joje Neries pakrantėje galima išvysti Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, o plytinčioje lygumoje tik vieną kitą lūšnelę… Atkreiptinas dėmesys į kryžius pirmajame plane, liudijančius, kad dar ir anais laikais bent jau Pamėnkalnyje ir jo šlaituose buvo laidojami žmonės. Taigi galima daryti prielaidą, kad plotai, besitęsiantys į vakarus Žvėryno link, turėtų būti susiję su žmonių laidojimu. Senovės baltų tradicija reikalauja, kad laidoti reikia į vakarus nuo gyvenvietės ir už vandenų. Todėl miestiečiai ir buvo laidojami už Vilnios į vakarus nuo gyvenvietės, pavyzdžiui, Pamėnkalnio šlaituose.“

***

Mes tik probėgšmiais pažvelgėme į Vilniaus senųjų vietų istoriją ir plėtrą. Sostinė per 700 metų plėtėsi ir plečiasi iki šiol, įveikdama senas ir naujas žaizdas, kentėdama architektūrinius ir politinius pokyčius, bet neišvengiamai modernėdama ir suteikdama vilniečiams bei jų svečiams dar daugiau patogumų bei malonumų.

Naujienos iš interneto