Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Keliaudamas po stebinančiu karališkuoju palikimu alsuojančią Vieną, gal ir nebūčiau pastebėjęs vienos įdomios vietos, jei ne netikėtas susitikimas su… lietuvių turistų pora. Nedidelėje parduotuvėlėje išgirdome lietuvišką šneką ir, kaip įprasta, maloniai apsikeitėme viešnagės Austrijos sostinėje įspūdžiais. Pagyvenusi moteris pasiūlė:

– Bet jūs aplankykite monumentą tarybiniams kariams išvaduotojams…

– O ką, jo dar nenugriovė? – iš nuostabos net žiobtelėjo mano sutuoktinė.

– Kaip? Tokį paminklą? – pavymui nustebo ir pašnekovė.

Kol aš mokėjau už saldumynus, lietuvių porelė staiga dingo iš parduotuvės. Kaip sakoma, nuomonės nesutapo…

Po šio keisto pokalbio puoliau raustis istorijoje ir štai ką sužinojau. Per Europą žengianti Raudonoji armija 1945 – ųjų kovą pasiekė Vienos prieigas. Lemiamas mūšis su vokiečiais įvyko balandžio 13 – ąją. Iš čia sovietinė kariuomenė nužygiavo į Berlyną. Po karo Austrijos sostinė kaip ir Vokietija buvo padalinta į keturias sąjungininkų zonas, o Viena SSRS kontrolėje išbuvo iki 1955 metų. Iškart užėmus Berlyną čia, Švarcenbergo (Schwarzenbergplatz) aikštėje, kuri 10 metų vadinosi Stalino vardu,  iškilo monumentas (Heldendenkmal) su 20 m aukščio obelisku žuvusiems 17-ai tūkstančių sovietų karių. Į viršų užkelta 12 metrų aukščio raudonarmiečio skulptūra paauksuotu šalmu ir skydu. Kolonadoje dviem kalbomis iškalti žodžiai: „Amžina šlovė Raudonosios armijos herojams, kritusiems kovoje prieš vokiečių-fašistų okupantus – už Europos tautų laisvę ir nepriklausomybę“. Aukso raidėmis taip pat švyti posmelis iš sovietinio himno ir Stalino žodžiai apie „plazdančią tautų laisvės ir taikos vėliavą“…

Šiaip jau negali stebėtis, kad tokių ir panašių paminklų, sovietinių karių laidojimo vietų gausu posovietinėse respublikose, ir ne visas jas pavyksta naikinti ar iškelti. O gal ir nereikia. Tačiau Austrija, bent jau nuo 1955 metų, buvo priskiriama Vakarų pasaulio sampratai. Čia viskas labiau susiję su šimtamete Austrijos-Vengrijos imperija, karalių valdymu, neišpasakytai turtingu jų palikimu. Sovietinė bene pusės Europos okupacija tėra nacistinės Vokietijos sutriuškinimo kartu su Vakarų sąjungininkais epizodas. Šią nuostabią Alpių šalį jau seniai mes priskiriame Vakarų pasauliui, o Viena tapusi tikra Vakarų diplomatijos sostine. Tačiau neskubėkime.

Teisine prasme Vienos paminklas sovietiniams kariams nėra tik istorinis reliktas, rašė portale Bernardinai.lt jaunimo ugdymo ekspertas Paulius Mieželis. Pagal 1955 m. sutartį (Staatsvertrag) tarp JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir SSRS dėl Austrijos valstybės ir jos nepriklausomybės atkūrimo jos 19-asis straipsnis įpareigoja Austriją gerbti, saugoti ir puoselėti karių, kovojusių prieš hitlerinę Vokietiją, kapus ir paminklus. Šalis atlieka savo pareigą: 2009 metais jis buvo nuodugniai restauruotas, tam skiriant 700 tūkst. eurų iš Austrijos biudžeto.

Tiesa, paminklas vien pagarba žuvusiems netapo. Maskva Austrijos nepaleidžia iš savo glėbio. Netrukus po paminklo restauracijos, 2010 metais, Vienoje lankėsi tuometinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir prie jo iškilmingai padėjo vainiką. To paties vizito metu Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ vadovas patikino, kad rusiškos dujos per „South Stream“ dujotiekį tekės jau 2015 metais. Taip Viena tapo dar labiau priklausoma nuo Maskvos, ir tą priklausomybė primena pokarį bei išsaugotą dėkingumą „išvaduotojams“.

Kad Rusija užsmaugusi Austriją ekonominėmis grandinėmis, daug įrodymų nereikia. Kita vertus, galima atsekti ir senus istorinius ryšius. Istorija primena XIX a. pradžios šių šalių karo su Napeolono Prancūzija. 1814 m. Vienos kongrese buvo pertvarkyta poneapoleoninė Europa, ir Austrija ėmė dominuoti sąjungoje su Vokietija. Kitais metais Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchai Paryžiuje pasirašė aktą dėl „Monarchų ir tautų šventosios sąjungos“ sukūrimo. Netrūksta ir šių laikų politinių grimasų. Antai, buvusi Austrijos užsienio reikalų ministrė Karin Kneissl 2018 m. išgarsėjo per savo vestuves sušokusi šokį su Putinu. Šiemet pavasarį ji atskleidė, kad nuomojasi vasarnamį Riazanės regiono Petrušovo kaime, esančiame už 350 km į rytus nuo Maskvos. 2021 m. ji tapo Rusijos naftos milžinės „Rosneft“ direktorių tarybos nepriklausoma nare, bet iš šios pozicijos pasitraukė, kai Maskva įsiveržė į Ukrainą. Dabar ji eina vieno tyrimų centro Sankt Peterburgo universitete direktorės pareigas. Sklinda kalbos, kad čia ją „įtaisė“ pats Putinas… Kitaip sakant, galima kalbėti apie glaudžius Vienos ir Maskvos valdžios atstovų ryšius…

Savų „sąskaitų“ su šia draugyste turi ir Lietuva. Istorikai primena, kad 1795 m. spalio 24 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė sutartį dėl trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, taip sudarydama sąlygas po trečio padalijimo pasiglemžti visą ATR, įtraukiant į dalybas ir Austriją.

Ir vėl grįžtelkim į šiandieną. Prieš keliolika metų iš Austrijos kalėjimo buvo paleistas Sausio 13-osios žudynių organizatorius Michailas Golovatovas, žinoma, kad nebe Austrijos politinio pataikavimo Rusijai. Tad užrašas ant monumento Vienoje šiandien skamba kiek ironiškai, nes M. Golovatovo skandalas privertė suabejoti Austrijos nepriklausomybe.

Karas Ukrainoje – rimtas išbandymas Austrijai, mano „Bloomberg“ analitikai Jonathanas Tirone ir Martonas Ederis. Jie tikina, kad austrų „meilė“ rusiškoms dujoms (per Ukrainą į Austriją teka apie 80 proc. visų vartojamų dujų) Vieną prikausto prie Maskvos ir neleidžia padėti Ukrainai, netgi pagelbėti Kijevui išminuojant šalies teritorijas. Ekspertai abiejose Atlanto pusėse teigia, kad Austrijos karinio neutralumo laikymasis ir, daugelio nuomone, jos požiūris į krizę išduoda giliai įsišaknijusį šalies elito cinizmą santykiuose su Rusija ir kelia didelę grėsmę Europos vienybei dėl Ukrainos.

Argi nėra cinizmo apraiška šiuolaikinėje geopolitinėje situacijoje, kai visai Europai gresia nauja rusiškoji okupacija, eksponuoti Stalino laikų monumentus? Važiuodamas per gražuolę Vieną, kalbėjausi su pusamžiu taksistu. Vyras sakė, kad jam gėda, jog tokie paminklai dar stovi jo mieste. O man – prisipažinsiu – gėda, kad čia sutinku tokius savo kraštiečius, kurie neša ir sėja okupanto kažkada pasėtą sėklą… Nes, kaip sakoma, okupantas visur okupantas – ar prie Baltijos krantų, ar Alpių kloniuose…

Gal ir gerai, kad laiku su lietuvių pora išsiskyrėme…

Nuotr. iš https://tournavigator.pro