Pagrindinis puslapis Autoriai Česlovas Iškauskas. Temidės svarstyklės užstrigo
Česlovas Iškauskas. Temidės svarstyklės užstrigo

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Praėjo katalikų šv. Velykos, Atvelykis, o šį savaitgalį – dar ir stačiatikių Prisikėlimo šventė. Tiktai buvusiam sovietinio saugumo agentui, aktyviam ateistui Vladimirui Putinui, pastaruoju metu ypač demonstruojančiam pamaldumą, į amžinąsias krikščioniškąsias vertybės nusispjauti. Jis gina savo „vertybę“ – plėšti, naikinti Ukrainos žemę, žudyti beginklius „nacikus“, įžūlia kvaila propaganda „zombinti“ Rusijos žmones.

Nusikalstamas karas Ukrainoje tęsiasi, paniekinant šventą Dievo vardą ir 10 Jo įsakymų – Dekalogą, kurio šeštasis tiesmukai sako: Nežudyk.

Bet tikiu, kad mūsų skaitytojui iki gyvo kaulo įgriso naujienos apie karą: jos kelia nerimą ir įniršį, keršto jausmą, neleidžia užmigti ir ramiai galvoti apie savo vaikų ateitį. Todėl praėjusią savaitę gavome skandalingų savų „nacionalinių“ naujienų porciją, iš kurių išskirčiau didžiulį rezonansą įgijusį Vilniaus apygardos teismo sprendimą išteisinti visus aštuonis koncerno „MG Baltic“ bylos dalyvius – Eligijų Masiulį, Šarūną Gustainį, Gintarą Steponavičių bei Vytautą Gapšį, kurie į kaltinimus įvėlė ir Darbo partiją, Liberalų sąjūdį bei patį koncerną.

Ne tik valstybinį kaltinimą palaikęs Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius liko kvailio vietoje, bet ir visa Lietuvos teisingumo sistema gavo antausį.

Kodeksais mosuojantis teisingumas nusiplovė rankas. Pristatydama nuosprendį teisėjų kolegijos pirmininkė Nijolė Žimkienė teigė, kad nenustatyta, jog E. Masiulio ir Raimondo Kurlianskio gauti pinigai iš tikro nebuvo paskola, jog nėra įrodymų, kad anas pinigus ėmė ne sau, o juridiniams asmenims. Teismui esą daug kas buvo neaišku, o, anot N. Žimkienės, „esant prieštaringoms aplinkybėms, neaiškumai ir abejonės pagal baudžiamąją teisę turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai“. Daugiau kaip ketverius metus užsitęsusį teismo procesą žūtbūt reikėjo užbaigti, net negrąžinus kaltintojams papildomai tirti įkalčių ir iš naujo suformuluoti kaltinimų.

Ne tik valstybinį kaltinimą palaikęs Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius liko kvailio vietoje, bet ir visa Lietuvos teisingumo sistema gavo antausį. Kaip rašė politologai, kažkas panašaus vyksta Rusijos teismuose – tik atvirkščiai: putiniškoji Temidė užsimerkia prieš opozicinių kaltinamųjų teisę į savigyną, ir tokiam Aleksejui Navalnui kerta iš peties.

O taip! Formaliai teismas liko teisus: prokuratūra surinko nepakankamai įrodymų šioje korupcijos byloje. Bet atsakomybės dulkes nusivalę teisėjai negalėjo nepastebėti, kokia rezonansinė ši byla ir ką ji reiškia visuomenei. Šalyje iš dugno pakyla sena politinės korupcijos atmata, kurios neva buvome atsikratę. Kaip rašė profesorius Ignas Vėgėlė, įvyko tariamo teisingumo aktas pagal seną lotynišką posakį: quod licet Lovi, non licet Bovi („kas galima Jupiteriui, negalima Jaučiui“).

Vytautas Sinica rašo: „Vilniaus apygardos teismo nutartis tapo dar vienu – galbūt didžiausiu – smūgiu piliečių pasitikėjimui valstybės institucijomis… Žala valstybei jau padaryta. Ypač reikšminga ir baisi ji kaimynystėje vykstančio karo fone.“

Akivaizdžiai degtinės butelio dėžutėje vos ne 100 tūkst. eurų kyšį paėmęs Lietuvos sąjūdžio lyderis dabar vaizduojamas kaip gavęs paskolą nekilnojamam turtui įsigyti. Žmonės juokauja: įdomi paskolų teikimo forma, ja turi susidomėti tokias bankines operacijas kontroliuojantis Lietuvos bankas. Kažkas dar atlaidžiai mestelėjo: juk ne rusiškos degtinės dėžėje pinigai buvo…

Patenkintieji nuosprendžiu elgėsi skirtingai. E. Masiulis išspaudė gaižią šypseną, R. Kurlianskis drėbė prokurorui įžeidžiančius žodžius apie „garsiai skambantį tuščią puodą“, gi Liberalų sąjūdžio vadovė ir antras pagal reikšmę žmogus valstybėje Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen sutvisko šypsena, kai išgirdo teismo sprendimą: ji žinojusi, kad jis toks bus… Garsus sugebėjimu laviruoti Seimo narys Eugenijus Gentvilas atskyrė įtariamųjų ir jo partijos reikalus, esą liberalai čia švarūs…

Nors galutinį verdiktą šioje byloje per 20 dienų priims Apeliacinis teismas, jau dabar politologas Vytautas Sinica rašo: „Vilniaus apygardos teismo nutartis tapo dar vienu – galbūt didžiausiu – smūgiu piliečių pasitikėjimui valstybės institucijomis… Žala valstybei jau padaryta. Ypač reikšminga ir baisi ji kaimynystėje vykstančio karo fone. Karas Ukrainoje labai aiškiai parodė, kad ne mažiau už ginkluotės pajėgumus valstybės išlikimui yra ir žmonių pasiryžimas gintis“.

Priekaištų dėl pasyvumo neatremiantis Prezidentas Gitanas Nausėda ir šiuo atveju kištis nepanoro. Jo patarėjas agentūrai BNS perdavė tokius šalies vadovo žodžius: „Prezidentas nekomentuos sprendimo dėl konkrečios bylos, kuri dar gali būti svarstoma aukštesnės instancijos teismuose“. Komentare patariama to nedaryti ir kitiems šalies vadovams.

Saliamoniška laikysena pagal seną rusišką patarlę „Mano troba iš krašto – nieko nežinau“ niekaip nesiderina su visuomenės poreikiu suvokti teisingumo darbo metodus. Formalūs, sausi, tik įstatymo raidę atitinkantys sprendimai kertasi su paprasčiausia logika ir puoselėja korupcijos daigus.

O gal dar ne viskas prarasta?

 

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Susiję straipsniai