Xi Jinpingas ir Putinas kelia tostą už Eurazijos vienybę. Vida Press nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Putino vizitas Kinijoje gal ir nevertas įdėmesnio apžvalgininko žvilgsnio, tačiau geopolitinėje perspektyvoje tai simptomatiškas Maskvos elgesys: praradusi pasitikėjimą Europoje ir Amerikoje, Rusija ieško bičiulių Azijoje. Šio margaspalvio žemyno „drakono“ vaidmenį vaidinąs Pekinas sutinka žaisti politinį žaidimą su Maskva, kol jam tai naudinga. Juk istorija rodo, kad užtenka menkiausio nedraugiško vėjelio, ir kinai atsuka šiauriniam kaimynui nugarą, jeigu nepakelia prieš jį kumščio…

O štai spalio 17-osios ankstyvą rytą Putinas atvyko į Pekino oro uostą ir iškart buvo nugabentas į jam gerai žinomą rezidenciją – buvusius kinų imperatorių pramogų rūmus sostinės vakaruose. Šis 420 tūkst. kv. metrų rūmų kompleksas iš 19-kos vilų pastatytas prieš 800 metų ir pavadintas „ Diaojuitai“, mandarinų kalba reiškia „imperatoriškoji žvejyba“. Vilų numeracijoje praleisti 1 ir 13 numeriai…

Per TV matėme, kaip jam mielai šypsosi draugas Si, su kuriuo Putinas siurbčioja kinišką ryžių degtinėlę, pats pasipildo lėkštę kažkokių blynų ir ant jų uždeda rusiškų juodųjų bei raudonųjų ikrų. Suprask: kiniška degtinė, rusiški ikrai jau ir reiškia tvirtą draugystę…

Ką gi Putinas nori sužvejoti Pekine? Formaliai jis atvyko į tarptautinį Azijos forumą „Viena juosta – vienas kelias“ (kitaip vadinamą „Juosta ir Kelias“). Nėra abejonių, kad – perfrazuojant renginio pavadinimą – agresyvusis rusų imperatorius nori viena juosta surišti keliolika Azijos valstybių ir jas nuvesti priešpriešos Vakarams keliu. Tačiau šiame gruoduotame kelyje pasitaiko keletas nelengvai peržengiamų akmenų.

Per TV matėme, kaip jam mielai šypsosi draugas Si, su kuriuo Putinas siurbčioja kinišką ryžių degtinėlę, pats pasipildo lėkštę kažkokių blynų ir ant jų uždeda rusiškų juodųjų bei raudonųjų ikrų. Suprask: kiniška degtinė, rusiški ikrai jau ir reiškia tvirtą draugystę…

Susitikimas dvelkia sena sovietine dvasia, kai vyravo azijietiška atmosfera: tau visi šypsosi, o už nugaros rezga intrigas ir rodo kumščius. Net rusų patriotinis portalas Ura.news negali nuslėpti, kad tarp Kinijos ir SSRS būta sunkių laikų. Vyresnieji prisimena Mao Dzeduno laikus, kai Pekinui nepatiko N. Chruščiovo politika, ir nuo 1956 m. šalių santykiai atšalo. Konfliktas piką pasiekė 1968 m., kai sovietai ir kinai susirėmė dėl Usurio upėje esančios Damansko salos. (Beje, šių eilučių autoriaus, tuomet tarnavusio raketiniame dalinyje prie Gomelio, tėvus buvo pasiekusi melaginga žinia, jog esu žuvęs Damansko konflikte…). JAV žurnalistas Harrisonas E. Salisbury‘s 1969 m. parašė knygą „Karas tarp Rusijos ir Kinijos“(„ War Between Russia and China“). Tik M. Gorbačiovui pavyko atitraukti ginkluotąsias pajėgas nuo Kinijos sienos ir 30-mečiai nesutarimai tarsi išseko. Po SSRS žlugimo visas Pekino ir Maskvos dėmesys buvo nukreiptas į augančią JAV hegemoniją…

Sovietų ir kinų santykių istorija nepalieka abejonių, kad maloniais vizitais su mandagia šypsena veiduose negali pasitikėti. Pekinas ir Maskva mėgsta terminą „Eurazija“ ir jam suteikia politinį, priešpriešos su Vakarais atspalvį, pavadindami jį kovos už daugiapolį pasaulį vardu.

Pekinas skelbė, kad jame buvo pareiškusios norą dalyvauti delegacijos iš 140 šalių bei 30 tarptautinių organizacijų, tai dabar už plataus apvalaus stalo Pekine susėdo septyniskart jų atstovų mažiau… Kas tai: abejingumas Putino ir Si planams ar azijietiškas atsargumas, sumišęs su klasta?

Priminsiu, kad šį dirbtinį kažkada buvusį vien tik geografinį dviejų žemynų bendrą pavadinimą „Doppelerdtheil Asien – Europa“ („Dvigubas žemynas Azija – Europa“) pirmas sukūrė vokiečių geografas ir matematikas Karlas Gustavas Roišlas (Carl Gustav Reuschle) 1859 m. Štutgarte išleistoje knygoje „Handbuch der Geographie“, o patį terminą „Eurazija“ pirmą kartą 1880 m. pavartojo austrų geologas Eduardas Ziusas (Eduard Suess; beje, 1885 m. jis pasiūlė geologinį terminą „Baltijos skydas“ – mokslinį tyrimą apie Baltijos regioną saugančias skandinaviškas tektonines platformas). Geografiškai ribos tarp Europos ir Azijos nėra – ji sutartinė, ir Eurazija tęsiasi nuo Atlanto ir Arkties vandenynų iki Ramiojo.

Štai šį pasaulį ir nori suvienyti Putinas su Si, o prie kompanijos kviečia paklusnias ir neturtingas nedideles Azijos valstybes – Vietnamą, Tailandą, Laosą, Mongoliją. Šis daugiau kaip 20 valstybių konglomeratas pamažu bus nukreiptas prieš JAV dominavimą Ramiajam vandenyne, o šalims žadama visokie ekonominės gerovės meduoliai.

Sakysime, su Mongolijos vadovu pasirašytas kontraktas per šalį į Kiniją tiesti 6700 km ilgio dujotiekį, iš kurio 2,7 tūkst. eis per Rusijos teritoriją. Jo projektavimas vyksta nuo 2020 m. rugsėjo, tačiau niekaip neįsibėgėja. Žinoma, neturtingai Mongolijai šis dujų tranzitas bus naudingas. Dujotiekis pavadintas „Sibiro jėga“, siekiant pademonstruoti Kremliaus galybę. Per jį jau 2025 m. į Kiniją bus pumpuojama 38 mlrd. kub. metrų dujų per metus.

Bet šis susitikimas Pekine neapsiėjo be vienos „razinos“. Kur buvęs kur nebuvęs, į forumą atvyko Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. Vienos iš ES šalies lyderis aiškiai pradžiugino Putiną, o juo labiau maloniai nuteikė jo žodžiai, kad „Vengrija niekada nenorėjo oponuoti Rusiją, nes yra būtent priešingai“. Aišku, kad Briuseliui ir apskritai Europos bendrijai šis vizitas kerta į paširdžius…

Vis dėl to šis forumas dar nėra Maskvos laimėjimas. Mat, Pekinas skelbė, kad jame buvo pareiškusios norą dalyvauti delegacijos iš 140 šalių bei 30 tarptautinių organizacijų, tai dabar už plataus apvalaus stalo Pekine susėdo septyniskart jų atstovų mažiau… Kas tai: abejingumas Putino ir Si planams ar azijietiškas atsargumas, sumišęs su klasta? Kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim.