Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Mano ir mano brolių kartai karo baisumų patirti neteko. Gimę per Antrąjį pasaulinį jie buvo dar maži, kad suprastų, kas dedasi aplinkui, o šių eilučių autorius – jau pokario vaikas, tad prisimena tik nykius tėvų pasakojimus. Jie sode po obelimis buvo išsirausę du bunkerius, kur su dviem sūnumis slėpėsi nuo artilerijos apšaudymų. Kai ji nutildavo, mama įslinkdavo į trobą ir greitai paruošdavo kokį valgį. Tiesa, per panemunės miestelį frontas ėjo vos porą savaičių: vieną – kai vokiečiai vijo Raudonąją armiją ir kitą – kai ši stūmė juos į Vakarus. Bet baimės ir rizikos pakako…

Šie prisiminimai ypač atgijo, kai šiandien ėmė kartotis prieškario geopolitinė sankloda. Nebe reikalo Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis praėjusią savaitę vykusiame forume apie žurnalistų saugumą ir prievoles prognozavo, jog 2024 – ieji bus panašūs į 1939 – uosius: anuomet naciai nesitenkino vien Lenkijos ar Prancūzijos užgrobimu, o šių laikų agresorius, nuolaidžiaujant Vakarams, žengs per Ukrainą toliau. Rusija įgyja vis daugiau šalininkų, o Vakarai praranda susidomėjimą jos pradėtu karu Europos centre. Vadinasi, Trečiajam pasauliniam sąlygos bręsta…

Minėtas parlamentaras taip pat atkreipė dėmesį, kad vis populiaresnė tampa izoliacionistinė politika, kai save patriotinėmis vadinančios šalių politinės jėgos linkusios užsisklęsti nuo aplinkinių grėsmių ir pavojų. Taip purenama palanki dirva reikštis autoritariniams režimams ir agresoriams. Ž. Pavilionis paminėjo, kad kitąmet įvairūs rinkimai vyks net 76-ose pasaulio šalyse, o vien Lietuvoje – treji. Daug kur viršų ima vadinamieji dešinieji radikalai, kurie, prisidengdami tautos gelbėjimo idėjomis, bando atsiriboti nuo šalia vykstančių karų ir konfliktų. Lietuva irgi gali patekti į šias pinkles, kartodama prieškario klaidas…

O čia dar savo trigrašį įkiša Gabrielio Landsbergio bauginimams pritariantis atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis: 30 metų Lietuvoje užsitęsusi taika yra anomalija… Juk tarp pirmųjų dviejų karų tebuvo 27 metų pertrauka.

Kas bus po metų kitų prognozuoti sunku. Bet grįžkime į šiandieną – į karą Ukrainoje, kuris labiausiai primena 1939 – uosius. Koks sunkus Volodymyro Zelenskio pasirinkimas! Ir šis gale parašytas šauktukas – ne šiaip sau.

Skaitydamas nerimą keliančias žinutes iš Kyjivo ir pasaulio sostinių, savo veidaknygės paskyroje radau įdomų vieno kolegos klausimą. Pacituosiu. „Užduosiu nemalonų klausimą, rašo Romas Sadauskas. – Kokia išeitis būtų geresnė Zelenskiui: 1. Tikėtis, kad pagalbos mažėjimo tendencijos Vakaruose kažkaip stebuklingu būdu išsispręs iki tol, kol baigsis resursai, artilerijos amunicija, ir Rusijos armija pralauš frontą; 2. Pradėti derybas su Kremliumi dėl paliaubų ir taikos mainais už teritorijas pagal XX a. SSSR – Suomijos Žiemos karo užbaigimo pavyzdį, taip sukeliant didžiulį Ukrainos visuomenės nusivylimą ir pasipiktinimą?“.

Pasirinkimas iš tiesų nepavydėtinas. Ką aš atsakiau? Ar Hamletui buvo lengva atsakyti į klausimą „Būti ar nebūti?“. Vietoj atsakymo XVII a. pradžios W. Shakespeare‘o tragedijos herojus, kovodamas prieš blogį išžudęs savo priešininkus, pats pasirenka mirtį. Tad atsakymo, ar Danijos karalystėje kas nors pasikeitė, nėra.

V. Zelenskis – ne princas. Jo populiarumas, savaime suprantama, mažėja, nes ukrainiečiai pavargo nuo nesibaigiančio karo. Jų pajėgos senka, nes, kaip per televiziją aiškino vienas jų karių instruktorius iš Lietuvos, pabandykite bent savaitę pagyventi išsikastoje duobėje ar apkase, kai reikia ir pavalgyti, ir apsiprausti, ir gamtinius reikalus atlikti, nuolat šaudant priešui ir stingant šaudmenų… Vakarai linkę ignoruoti Ukrainos poreikius: iš kokio pusšimčio jai paramą teikiančių šalių beliko apie 20… „Stebuklingo būdo“ išsigelbėti nebus, jei JAV Kongresas ir toliau nuduos, kad siena su Meksika jam svarbiau negu galimas Trečiasis pasaulinis karas. Ir jei slovakai, lenkai ar vengrai nepajus, kad rusiškas priešas jau bruzda prie jų sienų. Antai, gruodžio 5 – ąją okupantai dronais apšaudė Lvivo sritį, prie kurios šliejasi Lenkija, o per Užkarpatę – ir Slovakija bei Vengrija.

Ar derybos – išeitis? Taip, ukrainiečiams ateitų laikinos ramybės metas, aukojant penktadalį valstybės teritorijos. Vakarai irgi ramiau atsikvėptų. Bet ar tai garantuos, kad Rusija netęs okupacijos? Žinoma, ne. Putina pergalei į kitų metų prezidento rinkimus stumia generolai. Tad Ukraina pamažu prarastų savo valstybingumą ir taptu Rusijos protektoratu.

Kodėl taip pavadinau komentarą? Lietuva taip pat negali atsakyti į tą hamletišką klausimą. Vadinasi, karui ruoštis reikia jau dabar. Tik laiko klausimas, ar reikės, kada ir kuriai mūsų vaikų ir anūkų kartai ginti Tėvynę.