Česlovas Iškauskas. Kai vanagas vaizduoja balandį…

Česlovas Iškauskas. Kai vanagas vaizduoja balandį…

Prieš 5 metus, 2018 m. kovo 18 d., kandidatas į prezidentus V. Putinas Lužnikuose taip pat surengė šou… Nuotr. iš globalmsk.ru/person/id/2#link10

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Vasario pabaigoje, kai buvo rašomos šios eilutės, į mus dvelktelėjo ištisa svarbių įvykių puokštė. Sukako 365 dienos, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Prof. V. Landsbergis patikslina: karas tęsiasi nuo 2014-ųjų kovo, kai buvo aneksuotas Krymas ir Rusijos remiami separatistai atplėšė Donbasą. O jeigu būtume visiškai tikslūs, tai rusiškoji agresija prieš suverenias valstybes pasireiškė jau 2008 m. rugpjūtį, kai Sakartvelas (tuomet dar Gruzija) su Maskvos pagalba neteko dviejų pietinių respublikų. Likimo grimasa: šiandien kartvelai pamiršę ir 1989-ųjų balandžio pogromus Tbilisyje, kurių metu nuo sovietinių kareivių žuvo 19 žmonių, ir prieš keliolika metų Rusijos atplėštus kraštus, kurių iki šiol nepripažino nė viena demokratinė pasaulio šalis.

Taigi, ši vasario pabaiga ypatinga. Artėjant karo Ukrainoje metinėms, įvyko savotiška Vakarų ir Rusijos diplomatinė dvikova. V. Putinas iš praėjusio gruodžio atkėlė savo metinę kalbą Federaliniame susirinkime, o JAV prezidentas Joe Bidenas netikėtai apsilankė Kijeve. 81-rių metų amžiaus Amerikos vadovo vizitas į pafrontės miestą buvo ne tik varginantis, rizikingas, bet ir privertė Kremlių nuryti karčią piliulę: visą laiką jo propagandistai, tvirtinantys, kad Vakarai pradeda neremti ukrainiečių, nes karas juos esą išsekino, dabar turėjo prikąsti liežuvį. O V. Putinas savo kalboje nepajėgė išlementi kokio nors naujo pasiūlymo ar ryžtingesnio veiksmo, išskyrus beprasmį sprendimą suspenduoti Rusijos dalyvavimą branduolinės ginkluotės mažinimo sutartyje (START – 2). J. Bidenas bent pažadėjo suteikti papildomą 500 mln. dolerių paramą Ukrainai, o nuvykęs į Varšuvą tą patį vakarą užtikrino, jog JAV stiprins karinį saugumą visame rytiniame pasienyje su Rusija. Trečiadienį jis tai patvirtino susitikęs su „Bukarešto devintuko“ šalių lyderiais. Beje, Vengrijos atstovas taip pat pasirašė susitikime priimtą rezoliuciją, raginančią Rusiją nutraukti karą prieš Ukrainą…

Tada V. Putinas puolė į ataką: jis priėmė Kinijos užsienio reikalų ministrą, kuris atvežė vadinamąjį „taikos planą“, kaip pasiekti paliaubas Ukrainoje. Apie jį Pekinas prakalbo prieš tai pasibaigusioje Miuncheno konferencijoje, į kurią rusų agresorius nebuvo pakviestas. Šio plano esmė mums žinoma: išsaugoti Ukrainos teritorinį vientisumą ir šalių suverenitetą, nutraukti karo veiksmus ir Vakarų ginklų tiekimą Kijevui, o tai būtų pagrindas deryboms. Toks pat rezoliucijos projektas buvo pasiūlytas ir Jungtinėms Tautoms, tik jame Kijevo reikalavimu įvestas naujas, atrodo, esminis punktas – išvesti Rusijos kariuomenę iš Ukrainos teritorijos.

Kinijos pretendavimas į taikdario vaidmenį, išstumiant iš šios teatralizuotos scenos Turkiją, yra noras suduoti smūgį Vašingtonui ir perimti dvipolio pasaulio iniciatyvą iš Maskvos. Paskui, kaip jau yra buvę SSRS ir Kinijos tarpusavio santykių istorijoje, Rusija taps nereikalinga ir nustumta į šalį (prisiminkime kad ir šeštojo dešimtmečio pabaigą, vadinamos „kultūrinės revoliucijos“ laikus, kai 1968-1969 m. vos nekilo karas tarp dviejų valstybių). O kol kas Rusija su Kinija demonstruoja gerų santykių imitaciją. Ji gresia tolesne Rusijos karo Ukrainoje eskalacija.

Kad neliktų vien dvi valandas iš popierėlio nuobodžius grasinimus skleidžiantis ir ekonomikos pasiekimais besigiriantis L. Brežnevo tipo veikėjas, V. Putinas vasario 23-osios proga (Rusijoje tądien švenčiama Liaudies vienybės diena, anksčiau buvusi Tarybinės armijos ir karinio jūrų laivyno šventė) išėjo į mases ir surengė propagandinį šou Lužnikų stadione. Šįsyk net keturias minutes (!) jis šaukė tribūnoms, kaip reikia išvaduoti „istorines rusų žemes“ ir kokie šaunūs tai darantys vaikinai (čia jis grįžtelėjo į visą eilę invalidų vežimėliuose sėdinčių „vaduotojų“).

Mes jau rašėme, kad pavasariniam Rusijos puolimui Ukrainoje sąlygos vis prastėja. Maskva priversta laikyti didžiules karines pajėgas tiek Tolimuosiuose Rytuose, tiek Suomijos pasienyje. Antai, Tokijas paskelbė, kad Hokaido saloje bus dislokuota viršgarsinė ginkluotė, kuri gali tapti galinga korta gražinant Japonijai keturias Kurilų salas – Kunaširą, Iturupą, Šikotaną ir Habomajų. Maskva ne juokais susirūpino, kad, į Ukrainos frontą atitrauktas pajėgas dabar teks grąžinti atgal – į Rusijos ir Japonijos pasienį.

Papildomos divizijos bei karinių pajėgumų reikės ir kitoje Rusijos pusėje – Karelijos regione.

Paradoksalu, bet šiuo atveju išauga …Vilniaus vaidmuo. Juk Lietuvos sostinėje liepos 11-12 d. susirinks NATO šalių lyderiai, o iki šio viršūnių susitikimo norima užbaigti Suomijos ir Švedijos priėmimo į NATO procedūrą. Maskva nuogąstauja, kad kol kas stringantis Švedijos narystės Aljanse klausimas staiga gali virsti „žalia gatve“ dviem Skandinavijos valstybėms, jeigu Stokholmo ir Ankaros derybos baigsis abipusiu sutarimu. Reikalas subtilus, galvojama Kremliuje, ypač jei Karelijoje teks dislokuoti papildomas karines pajėgas…

Tiesa, V. Putinas yra avantiūrų meistras. Apžvalgininkai tikina, kad jis gali paskelbti dar milijono šauktinių mobilizaciją. Tuomet „patrankų mėsos“ pakaks. Bet iškyla kitas pavojus: ar ta lyg nuvargusi žalmargė vis melžiama Rusijos liaudis dar ilgai kęs šiuolaikinio caro Lževladimiro (aliuzija į jų XVII a. pradžioje buvusius net tris Lžedmitrijus; per pirmojo ir antrojo Dmitrijų Apsišaukėlių valdymą Rusią nusiaubė ATR kariuomenė) šėliones?

Naujienos iš interneto