Pagrindinis puslapis Autoriai Česlovas Iškauskas. Kai priešas už vartų

Česlovas Iškauskas. Kai priešas už vartų

Česlovas Iškauskas. Kai priešas už vartų

natoassociation.ca iliustracija

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas, www.iskauskas.lt

Ir vėl tenka rašyti ne apie koronavirusą, prie kurio, kaip prie kokio gripo, pamažu priprantame, ne apie migrantus, nors ir kelia nerimą keista ramybė prie Lietuvos sienų, net ne apie Seimo skubėjimą dar prieš atostogas priimti prieštaringus teisės aktus. Mus labiau jaudina valstybės išlikimo reikalai.

Apie geopolitinę padėtį reikia kalbėti be emocijų, gasdinimo ir blaivia galva. Įvairios žvalgybos praneša, kad galima nauja Rusijos intervencija į Ukrainą. Greičiausiai bus panaudota klasikinė dingstis: iškilo pavojus rusakalbiams ir jų pozicijoms separatinėse Donecko ir Luhansko respublikose. Jiems neva grasina Kijevas, kurį palaiko ir remia JAV, NATO, taip pat ir Baltijos šalys.

Šį kartą Ukraina paimama į reples: prie jos rytinių sienų sutelkta apie 100 tūkstančių rusų kareivių, Juodojoje jūroje suaktyvėjo karinė flotilė, o Krymas tapo galingu Rusijos forpostu, panašiu į Kaliningrado sritį. Trečias naujas placdarmas – Baltarusijos ir Ukrainos pasienis, kur, prisidengiant pratybomis, sugabenta daugybė karinės technikos ir atvyko net rusų jūrų pėstininkai, kurie, kaip svarsto ekspertai, gali būti permesti per Suvalkų koridorių iki Baltijos jūros, taip atkertant Lietuvą ir kitas Baltijos šalis.

Kijevas muša pavojaus būgnus. Nors pagal 2021 m. gruodžio mėnesį atliktus tyrimus kas trečias ukrainietis pasirengęs ginti savo šalį, visiems suprantama, kad Ukrainos karinės pajėgos kur kas silpnesnės negu Rusijos. Jos negali atsidžiaugti amerikietiškais „Javelin“ ar turkų dronais „Bayraktar“ (Lietuva ir Estija taip pat sulaukė JAV pritarimo tiekti Kijevui ginkluotę, bet uždraudė Vokietija), kairiakrantė Ukraina per keletą dienų gali būti Rusijos kontroliuojama.

Kai kas svarsto, kad tai gali būti tik grasinimas, tam tikras spaudimas Vakarams, kad šie atsisakytų remti Kijevą, o tolimesnėje perspektyvoje – neįtrauktų Ukrainos į NATO plėtros planus. Kitaip sakant, paliktų šią šalį Rusijos interesų zonoje, ką seniai skelbė Vladimiras Putinas.

Įžūlumo jam netrūksta. Sąjunginės valstybės idėją jis įgyvendina tam, kad galėtų kontroliuoti visą Baltarusijos placdarmą. Jis reikalauja išvesti NATO karines pajėgas iš Rumunijos ir Bulgarijos, o Baltijos šalyse nutraukti karinius pasiruošimus. Maskva pateikė ultimatumą Vakarams „dėl saugumo garantijų“, o derybose su JAV dar kartą pareikalavo, kad raštiškas atsakymas būtų duotas ne vėliau kaip iki vasario 1 d. Tik tuomet – galbūt – Maskva padarys nuolaidą: atitrauks kartines pajėgas nuo Ukrainos sienos.

Kliuvo ir Baltijos šalims bei Lenkijai, kurių, Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo žodžiais, priėmimas į NATO buvo klaida, o čia iki šiol klesti rusofobiškos nuotaikos. Kitaip sakant, rusakalbius čia teks ginti…

Ką gi atsako Vakarai? Žodžiais jie remia Ukrainos vientisumą ir suverenumą, Vašingtonas ir Briuselis tvirtina, kad peržengusi Ukrainos sieną Rusija sulauks griežto atsako. Koks jis būtų, niekas konkrečiai nežino. Abejotina, ar išskyrus ekonomines sankcijas Vakarai drįs atsakyti Maskvai jėga. Tuo metu jų tonas vis labiau švelnėja, jie be jokių išankstinių sąlygų sutinka deryboms ir nuolankiai atsakys į Maskvos ultimatumą jos reikalaujamais terminais.

Kitaip sakant, Maskvos spaudimas pasiteisino. JAV prezidento Joe Bideno neryžtingumas, rašo Kanados „The Globe and Mail“, tik padrąsina V. Putiną eiti toliau įtampos didinimo keliu, kai ji pasieks tokį laipsnį, jog pakaks menkiausios provokacijos įžiebti karo ugnį.

Užsienio ekspertai rašo, kad dabar atėjo autokratų aukso amžius. Rytų bloke apie V. Putiną sukasi jam pataikaujantys autokratai – Baltarusijos, Kazachstano, Armėnijos, Vidurio Azijos valstybių politikai. O Vakarai, kaip sakė Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius, pavargo nuo sekinančios „mažo karo“ psichologijos, nuo Maskvos retorikos ir Vakarų vienybės stokos. JAV prezidentas J. Bidenas – ar dėl solidaus amžiaus, ar jausdamas nuotaikas Amerikos visuomenėje – nėra nuoseklus ir ryžtingas. Jis vis labiau painiojasi. Tuo puikiai naudojasi „kagėbistinės“ patirties turintis V. Putinas su savo satelitais.

Kaip turi elgtis Lietuva? Ji neturėtų kartoti Antrojo pasaulinio karo išvakarių klaidų – susigūžti ir demonstruoti neutralumą. Nepaisydami vidinių užsienio politikos kritikų, Lietuvos vadovai privalo nuosekliai ir, žinoma, pragmatiškai tęsti savo vertybinį valstybės kursą – remti demokratines sistemas, priešintis agresijai, nors ji būtų vykdoma ir prieš kitas suverenias šalis. Galbūt jau dabar būtina viešinti mobilizacijos planus?

Atminkime: sunkumai tautą vienija, o susitelkimo visų negandų akivaizdoje mums ypač reikia. Todėl Lietuvai ne pro šalį sumanus lyderis.