Pagrindinis puslapis Lietuva Česlovas Iškauskas. Hitleris ir Putinas: abu labu tokiu…

Česlovas Iškauskas. Hitleris ir Putinas: abu labu tokiu…

Česlovas Iškauskas. Hitleris ir Putinas: abu labu tokiu…

AP nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas, www.iskauskas.lt

XXI amžiaus tikrovė: Rusija, kuri visuose istorijos vadovėliuose gyrėsi visada buvusi tik besiginančioji šalis, dabar pati puola savo tautinius brolius slavus, niokoja Ukrainą, žudo vaikus ir moteris. O tuo rusiškojo maro metu botokso pripumpuotas ir madinga italų dizainerių striuke dėvįs V. Putinas švenčia Lužnikų stadione ir giriasi savo karo nusikaltimais. Minia suvežtų gerbėjų šlovina savo fiurerį ir Z svastiką.

Lyg tyčia Netflix platformoje pažiūrėjau dviejų valandų britų režisierių filmą „Miunchenas: ant karo slenksčio“ pagal Roberto Harrio istorinį romaną „Miunchenas“ (2019 m. jis išverstas į lietuvių kalbą). Istorija kartojasi: tuomet Vakarai patikėjo apgaulingais Hitlerio manevrais, ir Jungtinės karalystės ministras pirmininkas Nevilis Čemberlenas, Prancūzijos ir Italijos premjerai Eduardas Daladjė bei Benitas Musolinis pasirašė klastingą susitarimą, kad III reichas niekada nepuls savo kaimynių, užtat per 11 dienų jam atiteks Čekoslovakijai priklausantį Sudetų sritis, nes ten esą skriaudžia etninius vokiečius. Nepraėjo nė metai, ir Antrasis pasaulinis prasidėjo. Tas pats atsitiko ir buvusia bičiule Sovietų Sąjunga…

Paprastai taikos derybų metų skelbiamos paliaubos, bet Maskva naujas atakas Ukrainoje naudoja kaip spaudimo priemonę Kijevui, kad šis Ukrainą „nenacifikuotų ir demilitarizuotų“. Kaip pavadinti šią V. Putino taktiką – įžūlumu ar paranoja?

Britų autorius rašė: „Mane labai jaudino Miunchenas, iki šiol suvokiamas kaip Hitlerio pergalė ir demokratinio pasaulio tragedija“. Pasirodo, visi tie susitarimai tebuvo fiurerio apgaulė, o naivūs Vakarai ja ir patikėjo…

Tad kuo Putinas nepanašus į Hitlerį? Nuo Miuncheno mus skiria beveik 75 metai, bet istorija kartojasi. Ekspertai perspėja, kad V. Putinui taikos derybos reikalingos tik kaip priedanga. Jam Ukraina tapo ne tik nusikalstamų tikslų įgyvendinimo aikštele, bet ir patogiu poligonu išbandyti naujausius ginklus. Antai, penktadienį Rusija Ivano Frankivsko sityje panaudojo supergarsias raketas „Kinžal“, kurios sugriauna požemines saugyklas ir gali nuskrieti daugiau kaip 2000 kilometrų. Ukrainos krantus iš laivų apšaudo raketiniai kompleksai „Bastion“, kurie jau parengti šaudyti raketomis „Cirkon“, sunaikinančiomis taikinius už 1500 km.

Taigi, V. Putinas dar tik įsivažiuoja. Tuo metu pasaulis tikisi derybų. Bet Rusijos ir Ukrainos delegacijų susitikimų Baltarusijoje negalima vadinti derybomis, nes už jų nugarų Maskva tebenaikina taikius gyventojus. Paprastai taikos derybų metų skelbiamos paliaubos, bet Maskva naujas atakas Ukrainoje naudoja kaip spaudimo priemonę Kijevui, kad šis Ukrainą „nenacifikuotų ir demilitarizuotų“. Kaip pavadinti šią V. Putino taktiką – įžūlumu ar paranoja?

Rusijos žurnalistė Masha Gessen, gimusi Sovietų Sąjungoje, tačiau vėliau emigravusi į JAV, yra viena drąsiausių žurnalisčių, nebijančių atskleisti Putino įvykdytus nusikaltimus. Savo knygoje „Putinas – žmogus be veido“ autorė detaliai aprašė, kaip vyras, kuris buvo niekam nežinomas Rusijoje, staiga tapo galingiausiu asmeniu šalyje. Spalio 7 d. jam sukaks 70.

Austrų kilmės vokiečiui nacionalsocialistų lyderiui Adolfui Hitleriui, kai jis įžiebė Antrąjį pasaulinį karą, tebuvo 50 metų. Iki 1921 – ųjų, kai tapo NSDAP lyderiu, Hitleris beveik nebuvo žinomas, gal išskyrus jo nemažus oratorinius sugebėjimus, kuriais jis bandė paveikti kareivius per Pirmąjį pasaulini karą.

Nemanau, kad Vakarai trypčioja vietoje, bandydami padėti ukrainiečiams, tačiau tas delsimas, mindžikavimas, ilgas sprendimų priėmimas, pasiteisinimų paieška sudaro pavojingą tuštumą, kurioje siautėja šio amžiaus paranojikas V. Putinas.

V. Putinas iki pat 1999 m. rugpjūčio, kai buvo paskirtas Rusijos vyriausybės vadovu, taip pat buvo ne tik „žmogus be veido“, bet ir be politinės patirties, jeigu tokia patirtimi nelaikytume jo žvalgybinės ir „kagėbistinės“ praktikos. Jo žvaigždžių valanda išmušė, kai 2000-ųjų išvakarėse Borisas Jelcinas lengvabūdiškai jam perdavė visas valstybės vairalazdes. Jau po kelerių metų jis pareiškė atkursiąs SSRS turėtą galią ir apgailestavo dėl jos iširimo.

Tada ir prasidėjo. Hitleris nuo 44 metų amžiaus tapęs III reicho kancleriu griebėsi genocido prieš žydus, gi kiek vyresnis Putinas – prieš protestuotojus. Abu jie vidaus ir pasaulio galingųjų nuolaidžiavimu tapo juodojo fašizmo įsikūnijimu, nors šiaip iš italų žodžio fascio kilęs šis reiškinys (reiškia „kuokštą, ryšulį, susivienijimą“) atrodytų nekaltas. Bet antai ir į terminą nacizmas Rusijos vadovas įdeda jo avantiūrą pateisinančią prasmę, bet šiaip jau tai reiškia „tautiškumą“, be kurio neapsieina nė viena visuomenė.

Deja, visos šios teorijos eina perniek, kai skaitome kasdienius pranešimus apie žudynes Ukrainoje. Nemanau, kad Vakarai trypčioja vietoje, bandydami padėti ukrainiečiams, tačiau tas delsimas, mindžikavimas, ilgas sprendimų priėmimas, pasiteisinimų paieška sudaro pavojingą tuštumą, kurioje siautėja šio amžiaus paranojikas V. Putinas.

Jis seniai, kaip ir Hitleris, susirgo viena gal dar Leninui būdinga priklausomybe: jie visi mėgino į pasaulį eksportuoti bolševizmą, arijų teoriją ar jėgos kultą ir agresiją.

1938 m. Miuncheno pamoka mus verčia suklusti: ar tik nenorime nusišalinti nuo atsakomybės už jų ir mūsų ateitį? Juk puikiai žinome seną kaip žmonija posakį: „Bijokime abejingų, nes tik jiems ramiai stebint pasaulyje vyksta tiek baisumų“.