Česlovas Iškauskas. 1940 – ųjų liepa: kaip užtekėjo saulė iš Rytų?

Česlovas Iškauskas. 1940 – ųjų liepa: kaip užtekėjo saulė iš Rytų?

Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Trys vasaros mėnesiai – birželis, liepa, rugpjūtis, ko gero, yra lemtingiausi Lietuvos likimui. Tuomet, 1939 – 1941 m., šis sudėtingas laikotarpis atnešė tautai negirdėtas tragedijas ir netektis. Tad grįžkime į 1940 – ųjų liepą, kai vyko vadinamojo Liaudies Seimo rinkimų spektaklis, o paskui, liepos 21 d., Kauno Valstybės teatre buvo suvaidinta tikra tragikomedija – pirmame posėdyje priimtas aktas dėl naujo Lietuvos pavadinimo ir deklaracija dėl stojimo į SSRS.

Taigi, kokioje aplinkoje visas šis vaidinimas vyko? Rinkimus ir Liaudies Seimo darbą tuomet sergėjo jau 130 tūkstančių Raudonosios armijos karių, dislokuotų Lietuvoje (išvakarėse prie jos sienų buvo išdėstyta 221 tūkst. karių, sutelkta apie 1140 lėktuvų, beveik 3000 minosvaidžių ir patrankų). Okupantų įsitvirtinimo periodas prasidėjo Sovietų Sąjungoje jau pasitvirtinusia metodika: suėmimais, represijomis, šaudymais.

Pirmiausiai buvo naikinamas politinis elitas. NKVD rezidentūra iš Kauno Lavrentijui Berijai pranešė, jog liepos 10-17 dienomis Lietuvoje suimti 504 asmenys, tarp kurių – „158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šalininkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardiečių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybos agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai“. Pastaruoju terminu apibūdinti miesto ir kaimo inteligentai, visuomeninių organizacijų veikėjai, žurnalistai, redaktoriai ir kiti aktyvesni bei labiau pastebimi piliečiai.

Pirmajam liepos 21 – osios aktui vadovavo Justas Paleckis, giedojęs ditirambus draugui Stalinui. Visas tas spektaklis tetruko 1 val. ir 5 minutes, tad po pietų, 15.40 val., Lietuvos Respublika jau buvo nusprendusi tapti Lietuvos Socialistine Tarybų Respublika.

Atsižvelgiant ir į neplaninius areštus, 1940 m. liepą suimtų žmonių galėjo būti net keturis kartus daugiau, nei nurodoma Antano Sniečkaus ir jo žinybos ataskaitose. Bet kuriuo atveju iki 1940 m. rugsėjo suimtųjų skaičius viršijo tūkstantį. Reiktų pastebėti, jog šių žmonių kaltės neįžvelgė net komunistų perimtas Lietuvos saugumas. „Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe“, – pažymima dar liepos 13 dieną į Maskvą išsiųstame A. Sniečkaus pranešime.

Jau nekalbame apie tai, kad, kaip rašė istorikas Tomas Vaiseta, vien per 1939–1941 m. į lagerius ir tremtį buvo išsiųsta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp jų – ne tik lietuviai, bet ir pustrečio tūkstančio lenkų ir panašus skaičius žydų, tai yra, tų, kurie galėjo eiti į Liaudies Seimo rinkimus liepą. Taigi, okupantai prasivalė kelią, ir dabar jau buvo galima rengti „savo“ rinkimus. Simboliška, kad visas Liaudies Seimo rinkimų spektaklis vyko Kauno Valstybės teatre, rašo istorikas Arvydas Kšanavičius. Valdžios teisėtumo regimybę tvirtai tarsi plienu – „stalinistiškai“ – sutvirtino atrinktų „savų“ aktorių kolektyvas, paskui pasivadinęs Liaudies Seimu.

Pirmajam liepos 21 – osios aktui vadovavo Justas Paleckis, giedojęs ditirambus draugui Stalinui. Visas tas spektaklis tetruko 1 val. ir 5 minutes, tad po pietų, 15.40 val., Lietuvos Respublika jau buvo nusprendusi tapti Lietuvos Socialistine Tarybų Respublika. Dar demokratiškiau – net 1 val. ir 24 min. buvo priiminėjama deklaracija dėl prašymo priimti LTSR į „brolišką TSRS sudėtį tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“.

Sakoma, kad S. Nėris prieš mirtį dėl šio savo žingsnio labai sielojosi, bet juk jis taip pat padėjo pagrindą pavergti mūsų šalį… Ditirambus okupantui giedojo ne tik ji. Pavyzdžiui, jų neišvengė net Just. Marcinkevičius, parašęs odę, skirtą Lenino gimimo dienai…

Apskritai inscenizacija vyko net tris dienas – iki liepos 23-osios. Galų gale iš 20 prokomunistinių veikėjų buvo atrinkta Įgaliotųjų komisija, kuriai pavesta „parvežti saulę iš Rytų“. Štai delegatų sąrašas: Birutė Abdulskaitė, Liudas Adomauskas, Petras Cvirka, Juozas Demskis, Karolis Didžiulis, Viktoras Ditkevičius, Mečislovas Gedvilas, Liudas Gira, Marija Kutraitė, Icikas Meskupas-Adomas, Matas Mickis, Salomėja Nėris, Justas Paleckis, Kazimieras Petrauskas, Pranas Petrauskas, Motiejus Šumauskas, Stasė Vaineikienė, Antanas Venclova, Vincas Vitkauskas, Pranas Zibertas.

Po savaitės, liepos 30 d., ši kompanija susirinko Vilniaus geležinkelio stotyje. Čia įvyko mitingas, kuriame J. Paleckis šaukė: „Išvykdami į šią kelionę mes, liaudies seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės“. Rugpjūčio 3 – ąją deklaracija dėl stojimo į SSRS priimama. Vėlgi velniška simbolika: Lietuva tapo 13 – ąja SSRS respublika…

Komunistų dienraštis „Darbo Lietuva“ iškart tėškė reportažą: „Posėdis buvo pradėtas paprastai, tačiau jau iš karto visi jautė, kad šioje salėje įvyksta kažkas nepaprasto, kad visi čia esantieji yra liudininkai istorinio įvykio, kad jie yra liudininkai, kurie mato Lietuvai užtekančią laisvės saulę…“ Tačiau bene ryškiausia šio SSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdžio žvaigžde tapo tuomet jau žinoma poetė Salomėja Nėris, perskaičiusi Maskvos ypatingojo įgaliotinio Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo užsakymu per naktį parašytą poemą, kurios žodžiai apie tai, kaip „galingi Stalino pečiai laužia vartus į saulę“, sukėlė audringus aplodismentus. Sakoma, kad S. Nėris prieš mirtį dėl šio savo žingsnio labai sielojosi, bet juk jis taip pat padėjo pagrindą pavergti mūsų šalį… Ditirambus okupantui giedojo ne tik ji. Pavyzdžiui, jų neišvengė net Just. Marcinkevičius, parašęs odę, skirtą Lenino gimimo dienai…

Dabar galima ilgai svarstyti, kodėl taip atsitiko: kodėl Lietuva nuolankiai pasitiko okupantą, kodėl nesurengtas nors menkiausias pasipriešinimas, kokiu, pavyzdžiui, pasižymėjo 1991 – ųjų Sausis; kas paskatino tuometinį intelektualųjį elitą taip įsiteikti agresoriui; ar turime garbinti tuos, kurie niekieno neverčiami važiavo į Maskvą „parvežti sovietinės saulės…

Taip, tai jau istorija. Bet mes iš jos mokomės. Ypač šiandien, kai hibridinis Rusijos karas virto tiesmuku brolžudišku karu, jau griaudžiančiu netoli Lietuvos sienų. Dar sykį pakartokime tą istorijos pamoką.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.