Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Reikia pripažinti, kad apžvalgininkui pasitaiko nepatogių temų, kurias analizuoti tenka pro sukąstus dantis. Žinoma, praėjusios savaitės įvykių gausybėje galima pasirinkti, pavyzdžiui, padėtį Kalnų Karabache ir Azerbaidžano bei Armėnijos santykius, tačiau su Ukraina susijusi įtampa neabejotinai mums svarbesnė.

Taigi, vos prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą sakėme, kad ne viskas bus rožėmis klota, kad Vakarams nusibos nuolatinė parama ukrainiečiams, juos apėmusi psichologinė įtampa, ekonominės negandos. Ne visą laiką galima kliautis ir kovotojų didvyriškumu, ištverme ir patriotiniu nusiteikimu, o artimiausi rėmėjai taip pat pamažu ims nusigręžti nuo karo apimtos Ukrainos. To tik ir laukia Putinas.

Praėjusią savaitę atsitiko nemaloniausias įvykis, brendęs jau seniai. Kijevas ir Varšuva iškasė nesantaikos (nesakau – karo) kirvį, pasikeitę šiurkščiomis frazėmis. Rugsėjo 20-ąją Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis, reaguodamas į Volodymyro Zelenskio pastabas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, paskelbė, kad Lenkija nustoja tiekti ginkluotę Ukrainai ir nuo šiol susitelks į savo šalies apginklavimą. Netrukus M. Morawieckio retorikos karštį bandė malšinti Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, pabrėžęs, kad Lenkijos ir Ukrainos nesutarimai dėl grūdų importo neturės įtakos dvišaliams santykiams, esą premjero žodžiai buvo neteisingai interpretuoti.

Galima tvirtinti, kad ir Ukrainos vadovas nesusivaldė, vaizdingai įgėlęs rėmėjams: „Kai kurie mūsų draugai Europoje vaidina politiniame teatre solidarumą, kurdami trilerį su grūdais. Gali atrodyti, kad jie vaidina savo vaidmenį, bet iš tikrųjų jie padeda paruošti sceną Maskvos aktoriui“. Varšuva pyktelėjo būtent už pastarąjį frazės fragmentą, nes visiems aišku, kad būtent lenkai, padėdami ukrainiečiams, stoja skersai gerklės Rusijai.

Kitaip sakant, vienas nesusivaldė (prisimename V. Zelenskio akibrokštą prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje), kitas prieš savo bičiulius ėmė mosuoti kuoka. Apžvalgininkai tvirtina, kad tokią grasinančią lenkų retoriką lemia spalio viduryje vyksiantys Seimo rinkimai, ir premjeras (įtakingas valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos narys, beje, istorikas ir bankininkas, lygiai prieš trejus metus su tuometiniu Lietuvos premjeru Sauliumi Skverneliu pasirašęs deklaraciją,  patvirtinančią Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę) stengiasi laimėti kuo daugiau valstiečių, nepatenkintų ukrainietiškų grūdų bei kitų žemės ūkio produktų konkurencija vidaus rinkoje, balsų. (Beje, lankydamasis Vilniuje gegužės pradžioje M. Morawieckis valstybiniais apdovanojimais pagerbė du prieštaringai vertinamus Lietuvos lenkus – rusišką Georgijaus juostelę ryšėjusį Waldemarą Tomaszewskį ir Stanislawą Pieszko; pastarasis buvo vienas iš šešių parlamentarų, kurie 1990 m. kovo 11 d. susilaikė balsuodami dėl Lietuvos nepriklausomybės, jis buvo susijęs su prosovietine organizacija „Jedinstvo“, aktyviai veikė kaip lenkų autonomijos šalininkas).

Socialinės psichologijos specialistai tvirtina, kad Kijevui pasireiškia aukos sindromas, būdingas ne tik šeimos santykiams, bet ir valstybių elgesiui. Tačiau jeigu ukrainiečiams jis pateisinamas (nežmoniški praradimai, netektys, sugriovimai, neaiški ateitis), tai lenkai, neva gindami savo nacionalinius interesus, tai yra, rinkėją, netiesiogiai padeda Rusijai. Šiuo atžvilgiu V. Zelenskis visiškai teisus: Maskva džiūgauja, kad Kijevas praranda ryžtingą ne tik Vakarų, bet ir artimiausių kaimynų iš Rytų Europos palaikymą. Nekalbant jau apie Vengriją, ukrainietiškų grūdų atsisako Slovakija, kuri rugsėjo 30 d. taip pat rinks savo parlamentą, o vienas iš galimų nugalėtojų partijos „Smer-SD“ lyderis Robertas Fico kartoja Kremliaus retoriką: „Karas Ukrainoje prasidėjo 2014 m., kai Ukrainos fašistai žudė rusų tautybės civilius“…

Ukraina laukia ryžtingesnių ES, o gal ir NATO sprendimų. Briuselis, nusprendęs nepratęsti draudimo importuoti ukrainietiškus grūdus, nuleido rankas, kai Lenkija, Slovakija ir Vengrija iškart paskelbė nepaisysiančios šio sprendimo. NATO tik švelniai moralizuodama prikišo Varšuvai dėl atsisakymo ginklais remti Kijevą. Dėl karinės paramos Kijevui verda vidinės kovos JAV Kongrese.

Apie Lietuvos laikyseną – atskira kalba. Vilnius yra ryžtingas Kijevo šalininkas ir net bando sutaikyti konfliktuojančias puses. Bet reikia prisiminti, kad šios mažos šalies pastangos ištirpsta bendrame augančio Vakarų abejingumo liūne. Mandagūs žodžiai, draugiškas glebėsčiavimasis, bet ne daugiau.  O tai veda prie tragiškos baigties, tokios mums pažįstamos iš Antrojo pasaulinio prieškario.