Pagrindinis puslapis Kultūra Atgaivinta liaudies grafikos tradicija

Atgaivinta liaudies grafikos tradicija

Atgaivinta liaudies grafikos tradicija

Onutė Gaidamavičiūtė, www.voruta.lt

2021 m. vasarą išleistas talentingos jaunos tautodailininkės, daugelio prizų, premijų, „Aukso paukštės“ konkursų laureatės, Adelės Bražėnaitės (g. 1999 m. Utenoje) grafikos darbų albumas. A. Bražėnaitė daugiau kuria medžio raižinius. Taip pat jaunoji tautodailininkė yra įvaldžiusi vos ne visas liaudies meno sritis: margučių skutinėjimą, liaudiškus karpinius, lino ir medžio raižinius.

Nepamirškime, kad Adelės mama Odeta Bražėnienė – garsi Lietuvos tautodailininkė, tad nieko keisto, jog Adelė nuo mažens stebėjo, tyrinėjo ir įsiliejo į mamos kuriamą liaudies meno tradiciją.

Nuo 2018 m. Adelė Bražėnaitė – Lietuvos tautodailės sąjungos narė. 2020 m. ji gavo ir meno kūrėjo statusą, o šiais metais baigė Vilniaus dizaino kolegijos Grafinių komunikacijų dizaino specialybę.

A. Bražėnaitė – sertifikuotų tautinio paveldo produktų – medžio raižinių atspaudų, vašku margintų margučių, skutinėtų margučių, popieriaus karpinių langų užuolaidų, lentynų papuošalų – tradicinė amatininkė.

Pasirodo, kad pirmąjį savo raižinį A. Bražėnaitė sukūrė, kai jai buvo 16 metų ir nors lino raižinius padaryti yra kur kas lengviau, tačiau mergina pradėjo nuo medžio raižinių. Šiame A. Bražėnaitės albume – kelios dalys. Po trumpo autorės prisistatymo ir įžangos seka ankstyviausių grafikos darbų ciklas „2016–2020“, po to – „Šventųjų“ ciklas. Albumo pabaigoje pristatomas „Pasakų“ ciklas. Galiausiai albumas baigiamas kūrybinio menininkės, tautodailininkės proceso pristatymu.

Pasirodo, kad albume daugiausia A. Bražėnaitės grafikos darbai, kurie sukurti 2016–2020 metais.

Juodai baltuose lino ir medžio raižiniuose, išsiskiriančiuose ornamentatyvumu, gamtiniais motyvais, atsiveria darnos ir džiaugsmo paženklintas pasaulis. Dažni augalų, gėlių, angelo, paukščio, katino, taip pat iš lietuvių liaudies dainų ateinantys mergelės–bernelio, liudijantys gamtos ir žmogaus bei tarpusavio, taip pat šeimos darnos pajautą, motyvai. Dalyje raižinių atsiskleidžia ir etninių švenčių realijos.

Kai kurie Adelės medžio ir lino raižiniai primena liaudiškų karpinių kompoziciją (pvz., veidrodinė kompozicija, kurioje vienas priešais kitą „patalpinti“ paukščių dekoratyvios ir vešlios augalijos fone) ir struktūrą bei motyvus.

Akivaizdu, kad Adelė seka liaudies grafikų tradicijomis (motyvų ir technikos perteikimo prasme). Tad A. Bražėnaitės grafikos darbai išsiskiria ornamentiškumu, detalių gausa, būties harmonijos pajauta.

Albumo pabaigoje – įdomus Adelės liudijimas: „Kūrinio (raižinio) sumanymas, siužetas gimsta ir bręsta vaizduotėje (mintyse), o darbo procese jam suteikiama vizualinė išraiška bei forma. […] Baigus raižyti, lakštą kruopščiai nuvalau ir parengiu padengimui dažais. Ši darbo dalis labai svarbi: dažai raižinio paviršiuje turi pasiskirstyti tolygiai, jų sluoksnis turi būti optimalus – nei per storas, nei per plonas. Dažų trūkumas ar perteklius veikia ir atspaudo kokybę“.