Aukštais aulais batus avėdavo tik vyrai. N. Tuškevičienės nuotr.

Neringa Tuškevičienė, Kernavė, www.krastozinios.lt

Jau aštuonioliktą kartą Kernavėje (Širvintų rajonas) vyko tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Jį tradiciškai organizuoja Kernavės archeologinės vietovės muziejaus darbuotojai.

Didžiausias Lietuvos gyvosios archeologijos renginys vyko net keturias dienas, tad visi norintys tikrai galėjo apsilankyti ir nusikelti į praeitį šimtus, o gal net tūkstantį metų. XVIII gyvosios archeologijos festivalyje

Kernavės viduramžių miestelyje lankytojai sutiko net akmens amžiaus žmonių  dalyvavo dešrų gamybos procese, ragavo prieskonius, mokėsi žiesti puodus, gaminti papuošalus ir ginklus. Čia pat žvangėjo ginklai ir vyko viduramžių egzekucijos – virte virė gyvenimas. Tarsi laiko mašina iš šių dienų lankytojai nukeliami į praeitį.

„Eksperimentinė archeologija yra neatsiejama festivalio dalis. Kaip mokslinis tyrimo metodas, eksperimentinė archeologija dažnai lieka nematoma visuomenei, tad Gyvosios archeologijos dienos yra unikali proga prisiliesti ir prie praeities, ir prie mokslo paslapčių. Šiais metais mūsų misija – įkvėpti vaikus tapti naujaisiais Lietuvos archeologais“ – sako archeologė, festivalio organizatorė Austėja Luchtanaitė.

 Viena iš įdomiausių detalių yra tai, kad visas veiksmas vyksta Kernavėje esančiame muziejuje po atviru dangumi. Mediniame, pagal archeologinius Pajautos slėnio radinius rekonstruotame, miestelyje apsigyveno viduramžių amatininkai, kelioms dienoms pavertę senąją Kernavę gyvais namais.

Vyrams – vyriška veikla

Festivalio metu lankantis karių stovykloje, norintys galėjo pasimatuoti karių šarvus, pakilnoti kalavijus ar sudalyvauti karių organizuojamose pramogose. Šių eilučių autorės brolis, gavęs kalaviju per šalmą, net susvyravo iš netikėtumo. Jis pasakojo, kad smūgis neprastas buvęs.

Labiausiai visus žavėjo viduramžių kovos. Jos surinkdavo didžiausius žiūrovų būrius. Kovos atiek mažus, tiek gyvenimo i. Šiais metais kovos vyko ant imituoto tiltelio. Beje, neapsieita ir be traumų. Penktadienio kovoje buvo sužeistas karžygys, kuris iš lydėtas gausiais žiūrovų aplodismentais. Čia dar kartą žiūrovams priminta, kad net ir su apsaugomis ginklai yra pavojingi. Tad artintis prie kovojančių karžygių pavojinga.

Kita vyrus ypatingai viliojusi veikla – viduramžių bausmės. Savo kailiu buvo galima pajusti, kaip jaučiamasi, kai prie tavo sprando priglaustas kirvis, o tau skaitomas “karaliaus įsakymas”. Ne ką mažiau siaubo kėlė ir tramdomasis įrenginys. Kai tavo rankos ir galva fiksuotos – belieka vienintelė bandymo gintis priemonė – rėkti arba atsiprašinėti.

Viduramžių kasdienybė

“Eksperimentine archeologija užsiimantys mokslininkai įvairiausių tyrimų pagalba sugebėjo ne tik išsiaiškinti, kaip viduramžiais gyveno lietuviai, bet ir atkūrė jų drabužius, maistą ir amatus. Nieko keisto, kad festivalio ašis ir yra archajinių it tradicinių amatų pristatymas.” – teigia festivalio organizatoriai.

Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“, kitų organizacijų nariai ir pavieniai amatininkai, kaip ir kasmet,  į festivalį atsivežė geriausius, savo pačių rankomis atkurtus dirbinius, įrankius, reikalingus juos pagaminti. Lankytojai čia pat ne tik galėjo apžiūrėti mūsų protėvių papuošalus, įrankius, indus, bet ir pamatyti jų gimimo (gamybos) procesą. O kai kai kuriuos darbus buvo galima išbandyti: žiesti puodą, susirišti apyrankę, nusivyti juostą, išsikepti duonos senovinėje krosnyje, išsivirti muilo iš pelenų ar pašaudyti iš lankų…

Orientuotasi į šeimą

Visoje festivalio teritorijoje amatininkai lankytojus kvietė į įvairias edukacijas ir veiklas.

Ypatingas organizatorių dėmesys buvo skirtas šeimai. Čia derėtų akcentuoti, kad visi vaikai ir paaugliai iki 16 metų į renginį įleisti nemokamai. Festivalyje buvo apstu veiklų ne tik tėvams, bet ir mažiesiems lankytojams. Mažiesiems organizuoti archaiškų žaidimų aikštelė, jie mokėsi kovoti, lipdyti. Patys kantriausi statė viduramžių miestą – su Kernavės piliakalniais, trobelėmis, gyventojais. Šis procesas truko visas keturias dienas.

Vaikai galėjo “pasimatuoti” archeologo profesiją: archeologų pagalba kasinėjo ir lobių ieškojo tikroje archeologinėje perkasoje. Profesionalūs animacijos kūrėjai su vaikais bandė kurti animacinį filmą apie Kernavės praeitį.

Aukštauliai batai – vyrams

Daug atradimų patirta bendraujant su batsiuve. Asortimentas didelis – nuo mažiausių kurpaičių ir vyžų iki avalynės suaugusiems. Be jokios abejonės, dėmesį patraukė aukštaauliai batai. Pasirodo, aulinius batus avėdavo išskirtinai vyrai, moterų avalynė buvo žema. Tačiau moterys avėdavo ir batus – platformas. Taip taip, mados praeina ir vėl ateina.

Įspūdingai atrodė užrašų knygelės dėklas. Tai odinis, raižiniais papuoštas dėklas. “Oi, kaip mobiliam telefonui” – nusistebėjo kažkas iš lankytojų. Jį atsegus išsiima dailiais raštais papuošta medinės “knygelė”, kurios viduje vaškinis laukas rašymui ir net lazdelė. Tokį daiktą turėdavo tik patys turtingiausi.

Trokštantiems žinių ar peno sielai

Norintieji sužinoti daugiau apie Kernavės praeitį, buvo kviečiami į mokslininkų diskusijas ir pristatymus. Čia sužinojo apie mūsų protėvių buitį, papročius. Galėjo pasigrožėti atkurtais to meto apdarais. Kernavėje vyko Kernavės viduramžių diduomenės kostiumų pristatymas iš projekto „Senovės Kernavė: diduomenės gyvenimas iš arčiau“. Šį projektą įgyvendino VšĮ „Vikingų kaimas“, bendradarbiaudamas su Kernavės archeologinės vietovės muziejumi.

Dviejose scenose kiekvienas galėjo klausytis su mielos, o gal tik pirmą kartą girdimos, muzikos. Dar labiau archaiškumo jausmą stiprino tai, kad muzikos buvo klausomasi tiesiog įsitaisius pievutėje. „Skylė“, koncertas vaikams „Tilidūda“, grupė „Žalvarinis“, viduramžiškos muzikos puoselėtojai: „Bordo Sarkany“ (Vengrija), „Javaryna“ (Gudija), „Lity Taler“ (Gudija).

Lietuvos himnas nuo piliakalnių

Jau Lietuvoje tradicija tapusio Lietuvos himno giedojimas vyko ant Kernavės piliakalnių ir, rodos, giedojo ne tik visi susirinkusieji, bet ir mūsų protėviai.  Po himno scenoje viena kitą keitė didžiausios Lietuvos scenų žvaigždės ir savo dainas dovanojo visiems susirinkusiems.

Atskirą padėkos žodį reikėtų tarti organizatoriams ir savanoriams. Visi dirbo itin nuoširdžiai ir stengėsi padėti bet kuriuo klausimu.