Nuotraukoje – plokštiniai herbiniai kokliai su inicialais S ir K. Fotografijų autorė – Rasa Gliebutė – Valatkevičienė
Rasa GLIEBUTĖ – VALATKEVIČIENĖ, archeologė, www.voruta.lt
Pagelužio karčema (Trakų rajonas)
Pagelužys – kaimas Trakų rajone, įsikūręs prie Gelužos upės ir senojo kelio Vilnius-Merkinė. Pagelužys istoriniuose šaltiniuose įvardijamas kaip Pawlowszczyzna, o vietinių gyventojų iki šiol vadinamas Palaučyzna. Upė Geluža įrašyta kaip Gieluj.
Taip pat skaitykite
Rasa Gliebutė-Valatkevičienė
Kaimo istoriją ilgai slėpė amžių dulkės. Tik praeitais metais kraštotyrininkei Elenai Žilinskienei rengiant knygą apie šį kraštą[1], ieškojau informacijos apie Gelužninkus ir Pagelužį: ilgus vakarus skaitydama senuosius Valkininkų bažnyčios metrikus atradau 1689 m. minimą bajorą (GD) Leoną Petryščią (Leon Petryszcza)[2] ir 1704 m. minimą Zofiją Koscialkovską (Zophia Koscialkowska)[3] iš Pawlowszczyznos.
Karniziniai ir plokštinis kokliai
Senuosiuose inventoriuose 1749 m. Pagelužyje minimos dvi šeimos, malūnas (malūnininkas Jakub Kurmin), karčema. Vandens malūnas neišlikęs, težinoma jo buvusi vieta prie Gelužos. Šaltiniuose įrašyta, kad malūnas bei karčema priklauso dvarui ir naudojami dvaro reikmėms[4]. Aplinkinėse vietovėse 1800 m. pažymėti malūnai Smaliuose, prie Žilinų, du malūnai Pučkornėse, Valkininkuose ir kt.
Nors Pagelužys visada priklausė Valkininkų parapijai, 1765 m. ir 1822 m. Valkininkų parapijos bažnyčios inventoriuose kaimas neminimas[5]. Bet jis įrašytas 1776 m. Gudakiemio dvaro ir 1798 m. Gudakiemio seniūnijos inventoriuose[6]. Tuo metu nurodoma Pagelužyje gyvenus tris šeimas: Jakob Źevayko, Jan Wesodowsky ir smuklininkas (szynkarz Abraham Jankielowicz).
Plokštiniai kokliai, puošti tinklelio ornamentu
Pagelužys kaip užusienis (zascenok) minimas Valkininkų bažnyčios 1831 – 1863 m. metrikuose, įvardijant tris šeimas: Batarlos (Batarło), Babrauskai (Bobrowicz), Plikevičiai (Plikiewicz) [7]. Šiuos duomenis papildo 1909 m. Valkininkų parapijos surašymo duomenys, kuriuose įrašytos 4 kaime gyvenusios šeimos[8].
Pagelužyje vietiniai gyventojai mini buvus ir ladaunią – ledainę, kuri greičiausiai priklausė karčemai ir stovėjo netoliese. Per ilgą laiką karčemos vieta pasimiršo. Vietiniai gyventojai nurodo ją buvus visai kitur arba visai jos nepamena.
Pagelužio karčema ir malūnas pažymėti 1800 m. žemėlapyje[9]. Karčema čia užfiksuota šalia Gelužos upės, maždaug toje pat vietoje, kurioje 2015 m. ir buvo pastebėta radinių. Malūnas taip pat gana tiksliai pažymėtas buvusioje vietoje.
Plokštinis koklis
Pagelužys kadaise priklausė Gudakiemio dvarui, bet apie šį dvarą jokių publikuotų žinių nėra. 1776 ir 1798 inventoriuose yra aprašytas Gudakiemio dvaras, kuriam priskiriami ir Samninkai, Pagelužys, Kaniūkai[10]. Pačiame Gudakiemyje minimas ne tik dvaras, bet ir koplyčia, bravoras, klėtis, ūkiniai pastatai. 1800 m. žemėlapyje[11] dar pažymėta Gudakiemio koplyčia ir dvaras. Senieji gyventojai taip pat išsaugojo pasakojimus apie Pagelužį kaip priklausantį Gudakiemio dvarui.
Karčemos vietoje atrasti pirmieji archeologiniai radiniai – įdomūs ir vertingi kokliai, keramika, liudijantys ištaikingą to meto buitį Pagelužio karčemoje[12]. Už atradimus nuoširdžiai dėkojame Jonui Tarailai, kuris suteikė vertingos informacijos ir perdavė radinių (jie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje). Jono Tarailos dėka atrasta puikių praeitį liudijančių dirbinių. Taip pat ačiū vietiniams gyventojams, kurių prisiminimai ir pasakojimai papildė istorines ir archeologines žinias.
Plokštiniai kokliai, puošti augaliniu motyvu
Tad Pagelužyje rasti radiniai pasakoja apie XVI a. pab.?/XVII a. puikias koklines krosnis, kurioms buvo panaudoti neglazūruoti bei dengti žalia glazūra kokliai. Ypatingiausi ir įdomiausi herbiniai kokliai (Foto.1). Deja, herbai neišlikę, tik inicialas K, kituose kokliuose – S. Kam priskirtini šie kokliai, kol kas trūksta duomenų, nors yra įvairių galimų variantų. Kiti kokliai su maureskos, tinklelio, jūros arkliukų ar vienaragių motyvais (Foto.2-5), su įrašu ar data, įvairiais geometriniais ir augaliniais, tęstiniais ornamentais, kai sujungus kelis koklius susidarydavo vientisas raštas. Panašių koklių rasta Trakuose, Vilniuje[13] ir kt. vietovėse.
Aptikta ir puodyninių-dubeninių koklių fragmentų. Vienas puodyninis koklis labiau būdingas ankstesniems laikams – XV a. pab.-XVI a. pr.[14].
Bokalas
Taip pat rasta puikių indų – puodų, ąsočių, dubenų, lėkščių, keptuvių, indelių, net bokalo šukių (Foto.6-8). Dalis jų puošti gelsvos, rudos, žalios spalvos glazūromis, ornamentais. Ypač gražios ornamentuotos lėkštės, štampuotu ornamentu puošti baltojo importinio molio indai (Foto.9) iš Kelcų (Lenkija). Net senoji trikojė keptuvė buvusi iš baltojo molio. Kiti indai žiesti iš rudo molio, yra juodosios keramikos gludintų indų.
Taip pat rastas lango stiklo fragmentas, kaltinė vinis, vario lydinio kryželis.
Pirmieji atsitiktiniai vertingi radiniai atskleidė pamirštą Pagelužio kaimo istorijos dalį. Ateities tyrimai leistų daugiau sužinoti apie šią vietovę.
Kapinėlės
Tarp Pagelužio ir Klepočių kaimų yra nedidelė kalvelė, nuo seno vadinta „Kapinėlėmis“. Niekas nežino kas ir kada ten laidota, išlikęs tik iš praeities perduotas pavadinimas.
Glazūruota ir ornamentuota lėkštė
Nors aplink ariami laukai, bet pasakojama, kad „Kapinėlės“ niekad nebuvo artos, o XX a. 7-8 deš. mechanizuotai kasant smėlį, kalvelėje rasta žmonių kaulų. Darbai buvę nutraukti, kalvelė palikta likimo valiai. Vėliau ji užsodinta mišku ir visų pamiršta. Tik vietinių gyventojų dėka dar išliko iš praeities perduoti pasakojimai.
Lėkštės
Ateities tyrimai galėtų padėti atsakyti į klausimą kas tai per objektas. Keliama prielaida, kad tai galėtų būti istorinių laikų senosios kapinės – senkapis. Arčiausiai esantis Pagelužio kaimas minimas nuo 1689 metų, Klepočiai ir Vaikšteniai – nuo 1611 m. „Kapinėlės“ galėtų būti šių kaimų senosios kapinaitės.
Mikroregiono raida archeologiniais duomenimis
Apžvelgiant Pagelužio ir aplinkinių teritorijų mikroregioną bei istorinę raidą, žinoma, jog seniausių dirbinių rasta prie Žėronių: tai titnaginė nuoskala, skaldytinis ir grąžtelis (?). Šie dirbiniai aptikti tyrinėjant Žėronių degintinį kapinyną (XIII-XIV a.) ir datuotini ankstesniu laikotarpiu.
Žėronių kapinyną 1993 m. atrado E. Ivanauskas. 1996 m. kapinyną tyrinėjo archeologas dr. G. Zabiela[15]. Tyrimų metu rasta 7 spėjamų degintinių kapų liekanos ir radinių: metalinės drabužių dalys (diržų sagtys, apkalai, grandys, kniedės), darbo įrankiai (peiliai, ylos, adatos, skustuvai, skiltuvai), papuošalai (žiedai, žvangutis). Iš viso surinkti 107 metaliniai, kauliniai dirbiniai ir jų fragmentai bei beveik 1000 keramikos šukių.
Importiniai baltojo molio indai ir keptuvės kojelė (dešinėje)
1952 m. Žėronyse rastas XVII a. (1654 m.) monetų lobis[16]. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomos 1894 monetos, dar 1713 monetų, esančių pas vietinius gyventojus aprašyta vėlesniais metais. Monetos buvusios sudėtos į puodą.
Mikroregione gausu pavadinimų, susijusių su rūda, geležimi. Be jau žvalgytų plotų Pučkornėse[17] ieškant patrankų liejyklos lokalizacijos vietos ir surinktų gargažių, šlako, pasakojama, kad balų rūda kasta ir prie Lieponių. Dar XIX a. pab.–XX a. pr. degtos anglys, virta smala, degutas prie Gelužos upės šalia Pagelužio kaimo, kur „smaliarnią“ buvo įsirengęs Jokūbas Batarla.
[4] Lietuvos moksų akademijos Vrublevskių biblioteka, rankraščių skyrius, byla F. 11-24, F. 21-2109.
[5] Bieliauskas P. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555-1957 m., Trakai, 2004, p. 148, 182.
[6] Lietuvos moksų akademijos Vrublevskių biblioteka, rankraščių skyrius, byla F. 11-24.
[9] Zielinski Mikolay. MAPPA Powiatu Trockiego z Szesciu Parafii zlozona, zrysowana w R[ok]u 1800 Mę[sia]cu Junii, VUB f. 23-48.
[10] Lietuvos moksų akademijos Vrublevskių biblioteka, rankraščių skyrius, byla F. 11-24.
[11] Zielinski Mikolay. MAPPA Powiatu Trockiego z Szesciu Parafii zlozona, zrysowana w R[ok]u 1800 Mę[sia]cu Junii, VUB f. 23-48.
[12] Ataskaitą Pagelužio (Pawlowszczyzna) karčemos (Trakų rajonas) radiniai (2015 m.) parengė Rasa Valatkevičienė. Ataskaita saugoma Lietuvos istorijos instituto rankraštyne. Radiniai perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.
[13] Vilniaus kokliai XV-XVII amžiuje, sudarytojas Kęstutis Katalynas, Vilnius, 2015.
[14] Archeologo dr. K. Katalyno informacija.
[15] Zabiela G. Žėronių kapinyno (Trakų raj.) archeologinių kasinėjimų 1996 metais ataskaita. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas Nr. B 2651.
[16] Ivanauskas E. Lietuvos pinigų lobiai, paslėpti 1390-1865 metais, V., 1995, p. 135-138.
[17] Kvizikevičius L., Sarcevičius L. Tyrimai ir žvalgymai Valkininkuose, In: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais, Vilnius, p. 325-326.
Lieponių karčema / dvarvietė (Trakų rajonas)
Lieponys – kaimas Trakų rajone, prie senojo kelio Vilnius-Merkinė. Istoriniuose šaltiniuose jis pirmą kartą paminėtas 1384-1402 m. kryžiuočių žvalgų kelių aprašymuose (Lieponys minimi 4 keliuose). Per Lieponis buvo keliaujama į Trakus iš Punios apylinkių ir Merkinės. Įdomu, kad kelių aprašymuose nurodyta, jog šis kraštas yra gausus, pastoviui visko užtenka, o nuo Lieponių į Trakus vykstama atviru lauku (sic!)[1].
Kairėje pusėje – koklis-karūnėlė, dešinėje – plokštinis kvadratinis koklis
Pirmoji tiksli data, siejama su Lieponių vardu yra 1387 m. balandžio 28 d. Jogailos sutartis su broliu Skirgaila. Šia sutartimi[2] Skirgailai taip pat patvirtinamos teisės į Trakų[3] ir Polocko kunigaikštystes: be Lieponių, minima Merkinė, Perloja, Semeliškės, Strėvininkai ir kitos vietovės.
XVI a. ne kartą minimas Lieponių dvaras. Šiais metais atradau dar vieną, iki šiol nežinotą Lieponių paminėjimą – Lieponys (Leipūnai) su Valkininkais ir Vasilkovu (Vasilkava) apie 1565 m. buvo išnuomoti Simonui Buchvicui – garsiam vario liejikui, liejusiam patrankas ir varpus Vilniuje, Krokuvoje bei dirbusiam Žygimanto Augusto dvarui ir kitose vietovėse[4].
Dubenų pakraštėliai
XVIII a. inventoriuose aprašytas Lieponių dvaras, vadinamas karališkuoju. Aprašyme minimi pastatai, mokesčiai, gyventojai. Taip pat įrašyta Lieponių karčema, nurodant ją prie kelio Vilnius-Merkinė[5]. 1800 metų žemėlapyje[6] karčema taip pat pažymėta prie kelio šalia dab. Mažųjų Lieponių kaimo. Ji įvardinta kaip pašto karčema. Prie pat karčemos pažymėtas ir dvaras.
Indai ir lėkštės
Šiame krašte karčemų būta ir daugiau: artimiausia – Pagelužyje, kitos – Gudakiemyje, Smaliuose, Gruožnikuose, Vaitakarčmyje ir kt. Apie daugelį iš jų liko labai mažai ar visai neliko jokių prisiminimų.
Rekonstruota Vilniaus puodžių cecho XVI-XVII a. keptuvė. Ji eksponuota per viduramžių šventę Trakų pusiasalio pilyje
2015 m. buvo atrasti pirmieji archeologiniai radiniai prie Mažųjų Lieponių kaimo[7]. Jie siejami su XVII-XIX a. Lieponių karčema / dvarviete, nes Mažųjų Lieponių kaimas įsikūrė gerokai vėliau.
Atradimų nebūtų be puikių šio krašto žmonių – nuoširdžiai dėkojame Vidmantui Volkavičiui, Julijai Volkavičienei, Lieponių kaimo bendruomenės pirmininkei Zitai Juškienei, kraštotyrininkei Elenai Žilinskienei, Jonui Adliui – jų dėka praturtėjo Trakų krašto ir Lieponių istorija.
Keptuvės kojelė in situ, rasta prie Mažųjų Lieponių (Trakų rajonas)
Prie Mažųjų Lieponių atrasti XVI a. pab.?/XVII-XIX a. radiniai – kokliai ir keramika. Radiniai rodo, kad čia stovėta koklinių krosnių iš neglazūruotų ir dengtų žalia glazūra koklių (Foto.1). Kokliai – plokštiniai, vienas fragmentas puoštas taškelių ornamentu. Taip pat rastas ir žalios glazūros karūninio koklio fragmentas. Čia taip pat galėjo stovėti ir paprastesnių koklių krosnis, nes aptiktas ir puodyninio-dubeninio koklio fragmentas. Kaip atrodė tokios koklinės krosnys galima pamatyti Valdovų rūmų, Biržų krašto ir kituose muziejuose.
Prie Mažųjų Lieponių rasta ir XVII-XIX a. žiestų molinių indų – puodų, dubenų (Foto.2), lėkščių, ąsočių, mažų indelių, net keptuvių šukių (Foto.3). XVI-XVII a. keptuvės būdavo molinės, trikojės (Foto.4) – čia rasta ir viena tokia keptuvės kojelė (Foto.5). Taip pat aptikta ąselių – ąsočių ir puodynių rankenėlių.
Kai kurie indai puošti įvairiomis glazūromis (gelsva, ruda, žalia), ornamentais. Pvz. lėkštė glazūruota žalsva glazūra ir puošta vertikalių bangelių motyvu.
Vieni indai gaminti iš rudo molio, kiti – iš baltojo molio: tai importas iš Kelcų (Lenkija). Treti – redukcinėje (beorėje aplinkoje) išdegti indai, vadinamieji – juodosios keramikos dirbiniai. Šie indai dar ir nugludinti, kad geriau sulaikytų skysčius. Trakuose tokie indai pasirodė XV a., masiškai išplito nuo XVI a[8].
Vėlesnius laikus mena fajansinės ir porcelianinės lėkštutės. Rasti ir keli vėlyvieji lipdytieji puodų dugneliai.
Šie pirmieji atsitiktiniai radiniai yra svarbūs Lieponių bei viso krašto praeičiai pažinti.
Bradelio kalnas
Šalia, tarp Lieponių ir Mažųjų Lieponių esantis Bradelio kalnas (Foto.6-7) apaugęs mįslėmis ir pasakojimais. Trakų rajono kraštotyrininkė Elena Žilinskienė yra surinkusi vietinių gyventojų pasakojimus apie Bradelio kalną. Pasakojimuose minimi čia palaidoti milžinai, švedai, kareiviai, teigiama, kad čia vaidenasi, rodosi striokai. Kadaise čia sodindami grikius net matydavę žmonių kaulų, todėl tų vietų vengdavę įdirbti, palikdavę neužsodintas. Anksčiau kalnas buvęs plynas, aiškiai išsiskyręs vietovėje, vėliau apsodintas pušaitėmis.
Ant Bradelio kalno (Trakų rajonas)
Yra iškelta prielaida, kad Bradelio kalne palaidoti 1700 m. Valkininkų mūšyje žuvę kariai. Nors po 100 metų – 1800 m. žemėlapyje[9], šioje vietoje kapinės nepažymėtos, o užfiksuotas miškas. Ar tai galėtų būti mūšyje žuvusiųjų palaidojimo vieta? Kol kas surinkti duomenys leidžia kelti prielaidą apie galimą Bradelio kalno kaip istorinių laikų senkapio – senųjų kapinių vietą. Tai patvirtinti arba paneigti galėtų archeologiniai tyrimai arba archyvuose surastos istorinės žinios apie šį objektą.
Bradelio kalnas (Trakų rajonas)
[1] Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.), parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius, 1988, p. 33, 39.
[2] Sutarties tekstas yra Jakubowski J. Opis Księstwa Trockiego z roku 1387, PH, VI, 1, 1907, p. 22-48.
[3]Trakų kunigaikštystė susikūrė valdant Kęstučiui. Po Kęstučio žūties, ją 1382-1392 m. valdė Skirgaila. 1392 m. Astravos sutartimi Trakų kunigaikštystė kaip tėvonija grąžinta Vytautui.
[4] Drėma V. Vilniaus amatininkai, Vilnius, 2015 m., p. 461.
[5] Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, rankraščių skyrius, byla F. 25-228.
[6] Zielinski Mikolay. MAPPA Powiatu Trockiego z Szesciu Parafii zlozona, zrysowana w R[ok]u 1800 Mę[sia]cu Junii, VUB f. 23-48.
[7]Ataskaitą apie archeologinius radinius parengė Rasa Valatkevičienė. Ataskaita saugoma Lietuvos istorijos instituto rankraštyne.
[8] Poškienė J. Trakų pilių ir miesto viduramžių keramika, In: „Miestų praeitis“, V., t. 1, p. 127-173.
[9] Zielinski Mikolay. MAPPA Powiatu Trockiego z Szesciu Parafii zlozona, zrysowana w R[ok]u 1800 Mę[sia]cu Junii, VUB f. 23-48.
