Šiemet „Tremtinio“ 11 nr. rašė: „Simboliška, kad didžiausios Lietuvos valstybingumo šventės susijusios su pavasario dvelksmu. Simboliška ir tai, kad vis daugiau jaunimo supranta laisvės vertę ir didžiuojasi savo Tėvyne. Jaunimas – tai valstybės pavasaris, kurio ilgimės.“
Straipsnis „Kovo 11-ąją vyresniųjų pesimizmą keitė jaunatviškas optimizmas“ pradedamas pesimistine gaidele, o baigiamas optimistiškai: „Kone milijonas palikusiųjų Lietuvą – be dešimtadalio laimingųjų atriektos duonos riekės, kiti – su savo dramomis, nepritapę, atstumti. Kone pirmaujanti pasaulyje savižudybėmis šalis. Kraštas su turtingųjų prabanga ir nuskurdusiųjų neviltimi… juk visi mes lygiai tėvynės sūnūs ir dukros.“
„Lietuvos istorijos metraščio“ vienas iš redaktorių, VDU senato narys, 2012 m. nacionalinės mokslo premijos laureatas, istorikas prof. Z. Kiaupa pastebi ryškius skirtumus tarp 1918-II-16 d. ir 1991-III-11 d. nepriklausomybės Lietuvoje: „(…) santykio su nuosavybe ir žmonių, dalyvavusių valstybės valdyme, santykiuose. Kad valstybė buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą, o dabar atgimusi – gyvuoja turėdama tvirtėjančią pilietinę visuomenę. Kiekvienas galime prisidėti prie tėvynės gero savais darbais, mokslais, gerais norais. Pavojų nacionaliniam saugumui yra nemažiau dabar, kaip anuomet buvo. Jau vien emigracija – rimtas signalas susirūpinimui. Tai pasekmė politinių procesų: draudimo, sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo, mokesčių, ūkio politikos būklės.“
„Prieš 20 metų valdžios pareigūnai drįso ir sugebėjo izoliuoti valstybės priešus ir išdavikus, nors Lietuvoje tada buvo okupantų kariuomenė. Dabar dominuojančiam Lietuvos politiniam elitui atrodo – ne motais priešiškų asmenų antivalstybinė veikla.“
Taip pat skaitykite
Pateikiama viena iš Tėvynės meilės pamokų. Tai Laimos Purlienės atsiminimų knyga „Mūsų dėdė Juozas“. Autorė aprašo žymų Juozą Averką iš Marcinkonių. Kalba apie knygnešystę Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, apie žmonių ryžtą priešinantis Lietuvos polonizacijai. Netoli Viršurodukio knygnešiai kirsdavo demarkacinę liniją, nešdami lietuvišką spaudą iš Merkinės į Marcinkonis. Planuojamas ten pastatyti knygnešiams paminklas.
2013 m. balandžio 14 dieną Kauno įgulos karininkų ramovėje vyko renginiai, skirti Viliaus Bražėno 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Vilius Bražėnas – tai Lietuvos kovotojas, vienas iš pirmųjų dabartinių tautinės dvasios gaivintojų, tautinės valstybės atkūrimo propaguotojų, Lietuvos kariuomenės dimisijos leitenantas. „Tėvynę gynęs ginklu, žodžiu ir plunksna“ – tokiu pavadinimu surengta ir paroda su Viliaus Bražėno publicistika, knygomis.
Vilius Bražėnas gimė 1913 m. balandžio 6 d. Rygoje, lietuvių patriotų šeimoje. 1914 m. šeima pasitraukė į Rusiją, kur patyrė dideles negandas, dėl to vėl teko grįžti į Lietuvą. 1922 m. Vilius VDU studijavo elektrotechniką, dirbo energijos ir verslo įstaigose bei publikavo straipsnius Lietuvos spaudoje. 1937 m. baigė Kauno karo mokyklą. 1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą Vilius, būdamas jaunas Lietuvos kariuomenės leitenantas, ugdytas lietuviškoje tautinėje mokykloje, vadovavo savanorių mūšiui su sovietų tankais Sedos kautynėse. Tapo įkvepiančiu pavyzdžiu Lietuvos partizanams, rodė, kaip ginti tėvynę, jei prireiktų – net gyvybės kaina. Jis sakydavo, jog ginti tėvynę – kiekvieno lietuvio šventa pareiga nuo neatmenamų mūsų istorijos laikų.
Jis visada buvo laikomas Lietuvos patriotu. Bendražygiai tvirtino, kad ne sykį rizikavo. Jį apsaugojo Aukščiausiasis. V. Bražėnui vėliau teko įsikurti Vokietijoje, paskui 1949 m. emigravo į JAV, kur baigė inžinerijos institutą. 1955 m. V. Bražėnas įsijungė į Amerikos antikomunistinių organizacijų veiklą, tapo aktyviausios Birch Society nariu. Rengė paskaitas apie komunistinį genocidą Sovietų Sąjungos okupuotose Europos šalyse, ypač Lietuvoje. Kelis kartus apvažiavo JAV su savom paskaitom. Jis įtikinamai ir vienareikšmiai įrodė, kad komunizmas ir globalizmas tai ta pati ideologija.
V. Bražėnas iki 1974 m. dirbo elektronikos įstaigose. Bendradarbiavo su JAV lietuviais. 2002 m. grįžo į Lietuvą. Jis, kaip ir rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė, pamatęs suprato, kad beveik visa tauta, išskyrus politinius kalinius, serga. O tautiečiai, tai pamatę, nepadeda Lietuvai, tik stengiasi pasislėpti siekdami asmeninės gerovės klestinčiose šalyse.
„Gelbėti nebuvo kam, tik skandinti visi buvo greiti, ypač lenkų šovinistai. Svarbiausiu Lietuvos politikos uždaviniu laikė atkurti tautinę Lietuvos valstybę. Puoselėti ir ginti nuo svetimybių jos kalbą ir nuo klastojimų – istoriją.“ Bražėnas tuomet savo knygoje rašė: „Moraliai žlugusi tauta neišvengiamai sužlugdo ir savo valstybę“.
Savo darbuose V. Bražėnas kaip svarbiausius tikslus minėjo šiuos: nenaikinti šeimos, išlaikyti religiją, tautiškumą, tautos kultūrą. Jis suprato, kad dabar svarbiausia, kaip ir V. Kudirkai bei J. Basanavičiui – atgaivinti tautos savigarbą, pasitikėjimą savo jėgomis ir suvokimą, kad tauta yra valstybės kūrėja ir tikroji šeimininkė. Siūlė gaivinti tautiškumą. Savuose straipsniuose skelbė, kad lietuvių tauta yra pati ištvermingiausia ir narsiausia pasaulyje. Lietuva atgavo nepriklausomybę, įstojo į NATO ir ES.
V. Bražėnas aktyviai kovojo tik prieš globalizmą ir kėlė tokius uždavinius: aprūpinti tautą informacija, siekti teisingumo žydų nacių okupacijos metais ir lietuvių sovietinės okupacijos metais žudynių klausimu. Ragino vengti besaikio skolinimosi iš Tarptautinio valiutos fondo ir pasaulio banko, nes tai yra globalistų siūlomas „sūris spąstuose“, nepasitikėti naiviai vakariečių pažadais, nes jie dažnai pažadus pamiršta. Skatino visur ir visada didžiuotis Lietuva, sava nepriklausomybe. Reiškė susižavėjimą ir dėkingumą Lietuvos partizanams, jų kovai ir aukai, sustabdžiusiai Lietuvos kolonizavimą.
V. Bražėnas – vienas iš ryškiausių Lietuvos politikų, rodančių teisingą kelią dabartinės politikos sumaištyje. Jis tikėjo gera ateitimi su viltimi matyti Lietuvą dvasiškai atgimusią, dorą ir teisingą, branginančią savo žemę, tautines vertybes, nepavergtą Tėvynę su tvirta šeima, tikėjimu, krikščioniškąja dora, tautos kultūra.
(ep), punskas.lt
Ričardo Šaknio nuotr.
Nuotraukoje: V. Bražėnas
