Pagrindinis puslapis Autoriai Apie Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo nesutarimus su Elžbieta Poniatovska-Branicka, antityzenhauzinę koaliciją ir žlugusius planus
Apie Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo nesutarimus su Elžbieta Poniatovska-Branicka, antityzenhauzinę koaliciją ir žlugusius planus

Elžbieta Poniatovska Branicka. httpsamp.lt.freejournal nuotr.

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Su Gardino seniūno, karališkųjų ekonomijų administratoriaus, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732–1798) bičiulio Antano Tyzenhauzo (1733–1785) vardu yra susiję daug XVIII a. antros pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvykių ir įvairių istorijų.

Tapęs Gardino seniūnu, A. Tyzenhauzas ėmėsi naujų, neretai skeptiškai vertintų veiklų. Jis rėmėsi novatoriška populiaraus škotų ekonomisto ir filosofo Adamo Smitho (1723-1790) 1776 m. išėjusiame veikale An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations (Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas, sutrump. Tautų turtas)[1] rutuliota mintimi, kad konkurencinis pranašumas ir pelnas yra tiesiogiai susiję su įdiegtomis naujovėmis (pasak A. Smitho, “kai visos kitos aplinkybės vienodos, darbo užmokestis paprastai yra didesnis naujuose versluose nei senuose”[2]). Sužinojęs, kad svetur klesti Stanislovo Augusto valdose dar negirdėti amatai ar išrastas naujas, darbą lengvinantis įtaisas, A. Tyzenhauzas skubėdavo ir savo ekonomijose tas naujoves išbandyti. Novatoriški ir kartu rizikingi seniūno sprendimai tenkino karalių, tačiau piktino jo aplinkos žmones – įtakingus pavaldinius, o labiausiai giminaičius. Dažnai priekaištauta, kad A. Tyzenhauzas siekia vien savanaudiškų tikslų, be jokios atsakomybės švaisto karaliaus dosniai skiriamas lėšas, prisidengdamas reformomis ir karališko ūkio kėlimu, prie savo ekonomijų jungia privačias žemes, prievarta į Gardino mokyklas siunčia nuo tėvų atskirtus vaikus, be jokio atlygio verčia juos dirbti manufaktūrose. Atsakydamas į metamus kaltinimus, seniūnas pasitelkdavo XVIII a. ekonomisto A. Smitho įžvalgas, tvirtindamas, kad jo žingsnius lydi racionalaus pasirinkimo idėja, o visus siekius nulemia visuomenės poreikiai ir interesai. Tiesa, vieši interesai, anot A. Tyzenhauzo, ne visuomet deramai traktuojami ir tenkinami. Tam, kad juos teisingai suprastum, reikalingas ne tik sumanumas, ilgametė patirtis, bet ir nuojauta.[3]

Teisingai supratęs viešus interesus, artimas Stanislovo Augusto bičiulis neįstengė suprasti karaliaus šeimos norų ir ketinimų. Mėgindamas apsaugoti karaliaus turtą nuo išlaidaujančių jo giminaičių, A. Tyzenhauzas ištarė lemtingus žodžius “karaliai giminių neturi” ir taip pelnė ilgai trukusią (iki pat tarnystės Gardino seniūnijoje pabaigos) karališkos šeimos nemalonę.[4] Didžiausią nepasitenkinimą rodė Stanislovo Augusto sesuo, Lenkijos karūnos etmono, vieno iš įtakingiausių Abiejų Tautų Respublikos veikėjų Jano Klemenso Branickio (1689-1771) žmona Elžbieta Poniatovska-Branicka (1730-1808). Ji, kaip ir Gardino seniūnas, buvo itin veikli, energinga, karšto būdo. Kaip A. Tyzenhauzas Gardine, taip “Krokuvos matrona” (taip E. Poniatovska-Branicka vadinta amžininkų) Balstogėje rūpinosi pramonės, kultūros ir švietimo kėlimu. Matydama, kad šalyje trūksta medicinos darbuotojų, E. Poniatovska-Branicka Balstogėje įkūrė akušerijos mokyklą. Ji taip pat finansavo kitų mokymo įstaigų, gamybos įmonių statybas. Į savo rūmus Balstogėje kvietėsi žymius Vakarų Europos menininkus, švietėjus, mokslininkus[5]. E. Poniatovska-Branicka aktyviai dalyvavo to meto aukštuomenės moteriai atsivėrusiame politiniame gyvenime. Įpusėjus XVIII a. vis dažniau reikšta mintis, kad moterys visuomeniniame ir politiniame gyvenime turi turėti tas pačias teises kaip ir vyrai. ATR moterų balsas pirmą kartą buvo išgirstas renkant Stanislovą Augustą, o jam tapus karaliumi, moterų vaidmuo politinėje arenoje tik dar labiau išryškėjo.[6]

Į Balstogę atvykęs keliautojas Williamas Coxe’as apie LDK ir Lenkijos Karalystės pasienyje įsikūrusį miestą ir jį jau nuo XVII a. globojančią Branickių šeimą bei jų puošnius Lenkijos Versaliu vadinamus rūmus rašė:

Vėlai vakare atvykome į Balstogę, labai švarų ir gerai pastatytą miestą. Gatvės ten plačios, o tinkuoti namai stovi lygiais atstumais atskirti vienas nuo kito. Geresnę tvarką Balstogėje palaiko garsioji Branickių šeima, kurios rūmai stovi šalia miesto ir kuri daug prisidėjo puošdama savo gyvenamąją vietą. Jie [rūmai – J. Ž-G.] priklauso grafienei Branickai, dabartinio karaliaus seseriai ir jau mirusio didžio generolo Branickio našlei, beje, Branickis, nepaisant šios santuokos, karštai protestavo prieš Jo Didenybės elekciją.[7]

[…]

Pagerbdama mus grafienė, pati aprodė rūmus – didžiulį itališko stiliaus pastatą, kuris dėl savo didingumo ir puošnumo yra vadinamas Lenkijos Versaliu.[8]

Antanas Tyzenhauzas. Jono Rustemo paveikslas. httpsprabook.comwebantoni.tyzenhauz1121519#gallery

Stanislovo Augusto sesuo ne tik palaikė artimus ryšius su karaliumi, bet ir noriai jam patardavo įvairiais klausimais: prisidėjo priimant sprendimus dėl Ketverių metų Seimo, Targovicos konfederacijos, Kosciuškos sukilimo. Matydama, kad brolis niekaip nesiryžta iš Gardino seniūno ir LDK rūmų iždininko pareigų atleisti savo ištikimo bičiulio A. Tyzenhauzo, E. Poniatovska-Branicka kartu su Kosakovskių giminės atstovais (broliai Kosakovskiai – Mykolas (1733-1798, Vitebsko kaštelionas, vaivada), Antanas (1735-1798, Livonijos kaštelionas), Juozapas (1738-1794, Livonijos vyskupas), Simonas (1741-1794, Lietuvos didysis etmonas) – XVIII a. antroje pusėje buvo įtakingi, dalyvavę visuose svarbiausiuose LDK ir Lenkijos Karalystės įvykiuose veikėjai; šimtmečio pabaigoje Kosakovskiai įėjo į iškiliausių ir turtingiausių LDK didikų šešetuką, greta Radvilų, Sapiegų, Oginskių, Tiškevičių bei Pliaterių)[9] ir kitais Gardino seniūną smerkusiais LDK ir Lenkijos veikėjais sudarė vadinamą antityzenhauzinę koaliciją.

Koalicijos tikslas buvo paviešinti A. Tyzenhauzo padarytas klaidas ir apsaugoti Gardiną nuo Šiaulių ekonomiją sukrėtusių įvykių. Kaip žinia, Šiaulių ekonomijoje 1769 m. prasidėjo maištas prieš A. Tyzenhauzo įvestas prievoles (beje, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė straipsnyje „1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje: maištas ar sukilimas? Istoriografinių tradicijų sankirtos“[10] prieina prie išvados, kad šis judėjimas, nors ir buvo masinis, neturėjo aiškių politinių tikslų ir ideologijos, tad vadintinas ne sukilimu, bet maištu). Nuo 1765 m. kartu su kitomis karališkomis ekonomijomis ėmęsis administruoti Šiaulių ekonomiją, A. Tyzenhauzas pradėjo radikalias valdymo ir ūkio reformas: įvedė mokesčius už teisę gaminti alų, parduoti javus, prekiauti ūkio gaminiais. Be kita ko, ekonomijos valstiečiai ir miestelėnai turėjo tiesti kelius, statyti įvairios paskirties pastatus, manufaktūras (į jas dirbti buvo varomi prievarta). Nepasitenkinimas įvestais mokesčiais, prievolėmis, taikomomis bausmėmis tapo pagrindine priežastimi, sukėlusia valstiečių maištą.

Mėginant susidoroti su A. Tyzenhauzu, skaičiuotos ne tik jo padarytos klaidos – pasitelktas šmeižtas, melagingi įrodymai, intrigos. Krašto diduomenę pasiekė gandai, kad karaliaus favoritas, plėtodamas savo valdose pramonę bei ūkį, ir kitose ekonomijose siekia įtakos ir valdžios. Netilo kalbos, kad Gardino manufaktūrose vergiškomis sąlygomis dirba žmonės, kad mokyklose kenčia nuo tėvų atskirti vaikai, kad susidorojama su tais, kurie nepaklūsta šėtoniškai (amžininkų liudijimais, vietiniai A. Tyzenhauzą vadino šėtonu ir jo vardu gąsdino nepaklusnius vaikus) seniūno valiai. Kalbėta, kad Gardino seniūnas karaliaus pavedimu vykdo nusikalstamą politinę ir finansinę veiklą. Beje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne viename šaltinyje minint įgyvendintų reformų naudą, A. Tyzenhauzo vardas „pamirštamas“, o visi nuopelnai priskiriami svarbiausiam šių reformų iniciatoriui – karaliui Stanislovui Augustui:

Kitą rytą aplankėme 1776 m. karaliaus įkurtas manufaktūras. Jos įrengtos dar Augusto III statytose, arklidėms skirtose medinėse pašiūrėse, kurios dabar yra paverstos laikinomis dirbtuvėmis ir gyvenamaisiais namais darbininkams; planuojama, kad netrukus visas šis kompleksas bus perkeltas į Lososną – kaimą, esantį netoli Gardino, kur jo didenybės sąskaitą jau beveik yra baigti konstruoti tai paskirčiai tinkami pastatai.[11]

W. Coxe‘o kelionių aprašyme A. Tyzenhauzas minimas tik kaip Gardino grafas ir Lietuvos vicekancleris. Informacijos apie jį, kaip manufaktūrų steigėją ar reformų vykdytoją, nėra. Pagrindiniu herojumi anglų keliautojo pasakojime tampa tuometinis ATR valdovas Stanislovas Augustas. Galima tik spėti, ar užrašydamas ir vertindamas LDK gyvensenos faktus W. Coxe‘as pasikliovė savo įžvalgomis, ar rėmėsi karalių garbinusiais lenkiškais šaltiniais. Neatmestina ir asmeninės simpatijos karaliaus personai įtaka (W. Coxe‘as žavėjosi paskutiniuoju Respublikos valdovu, gyrė jo manieras, išsilavinimą, rašė, kad buvo itin maloniai priimtas karaliaus rezidencijoje Varšuvoje).[12]

Savo tikslą antityzenhauzinė koalicija pasiekė 1780 m., kai galiausiai iš Gardino seniūno pareigų buvo atstatydintas A. Tyzenhauzas. Tais pačiais metais Gardino ekonomijos administratoriumi paskyrus karūnos dvaro maršalką Franciszeką Rzewuskį (1730-1800), penkiolika metų A. Tyzenhauzo kurtos, prižiūrėtos ir karališkąjį iždą pildžiusios manufaktūros buvo uždarytos vos per keletą dienų, be darbo liko keli tūkstančiai darbininkų. Išbuvęs Gardino seniūnu nepilnus dvejus metus, F. Rzewuskis išgrobstė didžiąją dalį A. Tyzenhauzo sukaupto turto ir pabėgo į užsienį.

[1] Adam Smith, Tautų turtas, iš anglų k. vertė Jonas Čičinskas, Vilnius: Margi raštai, 2004.

[2] Ten pat, p. 140.

[3] Antoni Tyzenhauz, List Antoniego Tyzenhausa do księdza Ksawerego Michała Bohusza, Grodno, 1780, AGAD, f. 351.

[4] Stanisław Kościałkowski, Antoni Tyzenhauz, podskarbi nadworny litewski, Londyn: Wydawnictwo Społeczności Akademickiej Uniwersytetu Stefana Batorego, 1970‒1971, t. 2, p. 356.

[5] Adam Dobroński, Andrzej Lechowski, Izabela Branicka w 200-lecie śmierci, Białystok: Muzeum Okręgowe w Białymstoku, 2008, p. 25-36.

[6] Maria Bogucka, Women in Early Modern Polish Society, Against the European Background, Aldershot: Ashgate Publishing Group, 2004, p. 45.

[7] William Coxe, Coxe, Travels into Poland, Russia, Sweden, and Denmark, Interspersed with Historical Relations and Political Inquiries, Dublin, 1784, p. 250.

[8] Ten pat, p. 252.

[9] Vydas Dolinskas, Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje 1763-1794, Vilnius: Vaga, 2003.

[10] Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, „1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje: maištas ar sukilimas? Istoriografinių tradicijų sankirtos“, in: Istorija, t. 85, Vilnius, 2012, p. 49-62.

[11] William Coxe, op. cit., p. 264.

[12] Ten pat, p. 205-209.

Susiję straipsniai