Nuo 2026 m. vasario 27 d Anykščių menų inkubatoriuje – studijoje veikia Vilnius Tech (Vilnaius Gedimino technikos universiteto) profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus paroda „Tapybos sluoksnis“. Parodą galima aplankyti iki kovo 31 d. adresu J. Biliūno g. 53, 29110 Anykščiai. Renginį kuruoja prof. dr. Rimantas Plungė. Apie šią parodą ir jos atidarymo metu surengtą paskatą kalbamės su autoriumi.

Voruta: Savo naujausią tapybos parodą atidarėte Anykščiuose. Kodėl pasirinkote šį miestą? Kuo Anykščiai ypatingi jums ir jūsų kūrybai?

Remigijus Venckus: Anykščių meno inkubatorius – menų studija man yra labai gerai pažįstama institucija. Su ja bendradarbiauju daugybę metų: pažįstu ir vadovus, ir žmones, dirbančius prie projektų. Todėl man visada malonu atvykti į Anykščius ir ten pristatyti savo kūrinius.  Anykščiuose visuomet esu priimamas šiltai, o mano kūryba gerai sutinkama. Tai iš tiesų didelis malonumas, kai sulauki pakankamai dėmesio ir nuoširdaus susidomėjimo. Kiekvieną kartą, kai atvykstu į Anykščius ir rodau savo parodas, kartu stengiuosi surengti ir paskaitą, kurioje kalbu apie savo kūrybą. Šį kartą paskaita buvo apie abstraktųjį meną. Bandžiau atsakyti į klausimus: kas yra abstraktusis menas, kiek jis susijęs su mano paties kūrybos strategija, kaip matau savo kūrybos santykį su vyraujančiomis abstraktaus meno kryptimis ir su abstraktaus meno istorija.

V.: Kodėl nusprendėte savo parodų atidarymuose skaityti viešas paskaitas? Tai tikrai nėra labai įprastas formatas Lietuvos meno galerijose, o neretai — ir užsienyje.

R. V.: Sprendimas skaityti viešas paskaitas parodų atidarymuose gimė iš labai paprasto, bet man svarbaus pastebėjimo. 2013 metais, kai pradėjau intensyvų kūrybos etapą — tuomet daugiausia fotografijoje, — vis dažniau matydavau tą patį scenarijų: žmonės ateina į atidarymą, trumpam stabteli, išklauso bendrą pristatymą, išgeria taurę vyno, persimeta keliais mandagiais sakiniais ir išsiskirsto. Pokalbio, klausimų, diskusijos — beveik nėra. O man parodos atidarymas nėra vien formalumas ar socialinis ritualas. Man tai yra proga susitikti su žiūrovu ir realiai pasikalbėti apie tai, kas vyksta kūrinyje — ir kas vyksta pačiame žiūrove, kai jis tą kūrinį pamato.

Paskaita, rengiama atidarymo metu, tapo būdu prailginti buvimą ekspozicijos erdvėje ir kartu suteikti daugiau prasmės pačiam susitikimui. Laikui bėgant įsitikinau, kad toks formatas yra ne tik vertingas, bet dažnai ir lauktas: žmonės nori pokalbio, konteksto, nori aiškesnių atramos taškų, nori suprasti, „iš kur tai ateina“ ir „kur tai veda“. Paskaitoje aš kalbu ne tik apie savo darbus, bet ir apie platesnį lauką — vyraujančias meno tendencijas, idėjas, kryptis, kartais ir apie tai, kaip keičiasi mūsų žiūrėjimo įpročiai. Kitaip tariant, tai tampa mažyte orientacine sistema, padedančia žiūrovui nepasimesti.

Žinoma, čia slypi ir dar vienas svarbus aspektas — auditorijos auginimas. Man rūpi, kad parodos lankytojas išsineštų ne tik įspūdį, bet ir mintį, kad jam norėtųsi grįžti, dar kartą pamatyti, dar kartą pasikalbėti. Ypač todėl, kad nemažai parodų rengiu ne vien didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kur kultūrinių renginių pasirinkimas platesnis. Kai kuriuose miestuose meno temomis paskaitų ar diskusijų vyksta nedaug, todėl natūraliai atsiranda ir švietėjiškas matmuo: atidarymas tampa ne tik parodos pristatymu, bet ir kultūriniu įvykiu, kuriame žmonės gali gauti naujų žinių, idėjų ir drąsos klausti.

Man tai yra visiškai organiška ir dėl kitos priežasties: dirbu akademinį darbą su jaunimu, todėl švietimas, aiškinimas, dialogas man yra kasdienė praktika. Vieša paskaita parodos atidaryme tarsi sujungia du mano pasaulius — kūrybą ir pedagogiką — ir leidžia menui likti ne tik ant sienos, bet ir pokalbyje. Galų gale, man atrodo, kad menas yra gyvas tada, kai jis sukelia klausimus ir provokuoja mąstymą.                     

V.: Kodėl reikia kalbėti apie abstraktųjį meną? Kuo jis apskritai yra ypatingas? Ir ar tikrai jį reikia suprasti bei giliai studijuoti?

R. V.: Abstraktusis menas yra ypatingas tuo, kad jis dažnai atsisako mums įprastų „orientyrų“ — aiškaus siužeto, atpažįstamų kasdienybės vaizdų ar tiesmuko pasakojimo. Dėl to apie jį kalbėti nėra paprasta, o dar sunkiau — jį „iškart suprasti“. Žiūrovas tarsi paliekamas be įprastų atramos taškų, ir būtent tada prasideda tikrasis darbas: reikia žiūrėti lėčiau, giliau, jautriau. Kitaip tariant, abstraktusis menas ne tiek pateikia atsakymus, kiek išmoko užduoti klausimus.

Iš savo patirties matau, kad pokalbis apie abstraktųjį meną žmonėms yra itin aktualus. Tai atsiskleidžia parodų atidarymuose, viešose paskaitose, diskusijose — auditorija nori konteksto ir nori suprasti, kodėl menas kartais renkasi ne vaizduoti, o kalbėti forma, spalva, ritmu, įtampa. Abstrakcija plečia žiūrovo suvokimą apie nevienareikšmį meną: tokį, kuris ne „paaiškina“, o kviečia mąstyti ir pačiam susikurti santykį su kūriniu.

Dažnai pabrėžiu paprastą mintį: abstraktųjį meną galima išmokti suprasti panašiai kaip užsienio kalbą. Tam reikia kantrybės ir metodo — atidžiai stebėti, lyginti, grįžti prie to paties kūrinio, ieškoti, kas jame veikia. Ne vieno „teisingo atsakymo“, bet mąstymo praktikos reikia; reikia aiškintis kaip paveikslas konstruoja erdvę, kaip veikia spalvų santykiai, kokį ritmą kuria linija, kokią įtampą sukelia kompozicija. Kai žiūrovas pradeda atpažinti šiuos „ženklus“, abstrakcija tampa nebe svetima, o artima.

Savo paskaitose dažnai renkuosi netradicinį kelią: pradedu nuo klausimų. Pirmiausia bandome apibrėžti, kas apskritai yra abstraktusis menas. Tuomet pereinu prie istorinio konteksto — kokios idėjos, lūžiai ir kultūrinės situacijos lėmė jo atsiradimą ir vystymąsi. Neišvengiamai kalbu ir apie platesnius veiksnius: politines, ekonomines, technologines permainas, kintančias komunikacijos formas. Abstrakcija nėra atsitiktinis „nutolimas“ nuo realybės — ji yra savo epochos reakcija, tam tikras būdas mąstyti apie pasaulį, kai vien tik atvaizdavimas nebeatrodo pakankamas.

Kartais rodau ir labai senus kūrinius, net nepriskiriamus abstrakčiajam menui. Tai darau sąmoningai, kad parodyčiau: abstraktumo „užtaisas“ egzistuoja daug plačiau — stilizacijoje, supaprastinime, sąlygiškume, ne iki galo apibrėžtuose pavidaluose. Net kai kūrinyje atpažįstame realybės formas, abstraktumo elementas niekur nedingsta — jis veikia kaip įtampa tarp to, ką atpažįstame, ir to, ko iki galo negalime įvardyti. O ta įtampa dažnai ir yra stipriausias meno poveikio šaltinis.

Kalbėdami apie abstraktųjį meną, su publika paliečiame labai plačią temų skalę: nuo jutiminio suvokimo, dėmesio, meditacinės patirties iki kultūrų pažinimo, refleksijos, kritinio mąstymo. Ir tai tikrai nėra tema vien meno žinovams. Mano paskaitose dažnai dalyvauja skirtingų profesijų žmonės, tiesiog besidomintys kultūra. Įdomu tai, kad būtent jie neretai užduoda netikėtų, bet labai fundamentalių klausimų — tokių, kurie priverčia ir mane iš naujo permąstyti tai, ką darau. Dėl to kiekvieną kartą paskaitas tenka „kurti iš naujo“ — vis kita maniera, vis kitu kampu, atkreipiant dėmesį į dar nepastebėtus dalykus.

Abstrakcijos niuansus dažnai aiškinu tarpdalykiškai, trindamas ribas tarp skirtingų disciplinų. Galbūt tai ne visuomet atitinka griežtą akademinį formatą, tačiau mano tikslas — ne pademonstruoti teoriją, o sukurti mąstymo judesį. Provokuoti, skatinti kelti kritinius klausimus ir ieškoti atsakymų. Nes abstraktusis menas, mano požiūriu, nėra mįslė, kurią reikia „įminti“. Tai yra žiūrėjimo, mąstymo ir jautimo praktika. O tokia praktika visada praturtina — nepriklausomai nuo to, ar žmogus yra meno profesionalas, ar tiesiog smalsus žiūrovas.                     

V.: Savo tapyboje jūs skiriate daug dėmesio abstraktumui. Kiek suprantu, jį formuojate spalva, potėpiu, pasikartojančiomis linijomis, o kartais ir piešinio integravimu. Papasakokite apie tai daugiau.

R. V.: Mano santykis su piešiniu ir grafiškumu yra natūralus, nes mano profesinis kelias prasidėjo nuo grafikos studijų. Vėliau daug dirbau fotografijoje, taip pat esu sukūręs nemažai grafinio dizaino darbų. Todėl linija, ženklas, brėžinys man nėra svetimi — tai papildomos priemonės, kurios tapyboje padeda kurti pasakojimą greta spalvos ir potėpio.

Studijoje nuolat išgyvenu savotišką paradoksą: kai piešiu, vien piešinio man ima nebeužtekti — norisi dažo, išliejimo, užtepimo, sluoksnio, kuris kažką paslėptų ir kartu išryškintų. O kai tapau, priešingai, pasigendu piešinio — tikslesnio ženklo, linijos, kuri „surištų“ vaizdą ar suteiktų jam kitą ritmą. Todėl mano studijoje visuomet yra ir daug dažų, ir daugybė įvairiausių priemonių: markeriai, pieštukai, pastelės. Visa tai derinu tarpusavyje, nes man svarbu, kad vaizdas nebūtų statiškas — kad jis nuolat kistų, judėtų, persitvarkytų.

Man taip pat svarbus organiškumo įspūdis: kad darbai atrodytų tarsi patyrę laiko poveikį — lyg būtų praėję oksidaciją ar eroziją. Dėl to paveiksluose dažnai atsiranda kelių sluoksnių sandūra: vienur matyti tvirti, stabilūs potėpiai, kitur — tarytum pranykstantys ir vėl išnyrantys elementai, spalvos fragmentai, brėžiniai, pieštuko pėdsakai. Tokiu būdu kūrinys tampa daugiasluoksnis — vienas sluoksnis neužrakina kito, o prasmė gimsta iš jų tarpusavio įtampos.

Sąmoningai nesiekiu aiškios, atpažįstamos siužetinės struktūros ar figūros. Jeigu atpažįstama forma nutinka — ji nutinka, jeigu ne — vadinasi, taip ir turi būti. Man svarbiausias yra spalvos ir piešinio santykis, jų dialogas. Dėl to forma dažnai lieka iki galo nesurinkta — tarsi išardyta, dekonstruota, atverianti kitus regimybės sluoksnius. Šis neužbaigtumas man svarbus, nes jis palieka žiūrovui erdvės: paveikslas ne „uždaro“ reikšmes, o jas atveria.

Žiūrovas į tokį vaizdą neišvengiamai įkelia per interpretaciją savo patirtis — matytus kūrinius, atminties fragmentus, kultūrines nuorodas. Intertekstualumas čia dažnai veikia ne kaip mano sąmoninga citata, o kaip žiūrovo įkeliama patirtis: jis pats sujungia paveikslą su tuo, ką jau yra matęs, jautęs ar išgyvenęs. Dėl to aš sau nekeliu užduoties ką nors konkrečiai cituoti ar „nurodyti“ žiūrovui vieną teisingą skaitymą. Dažnai net ir parodose pavadinimų nekabinu — palieku darbą be griežtų nuorodų, kad interpretacijos laisvė liktų žiūrovui.

Tą laisvę sustiprinu ir labai praktiškai: neretai pasirašau ant kūrinio keliose vietose, kad jį būtų galima kabinti ir horizontaliai, ir vertikaliai. Skirtingose erdvėse tas pats darbas kartais atsiveria vis kitu ritmu, kitokia kompozicija, kitu „skambesiu“. Man įdomu, kai kūrinys nėra „pririštas“ prie vienos galutinės padėties — kaip ir nėra „pririštas“ prie vienos galutinės prasmės.

V.: Kokie jūsų artimiausi parodų planai? Ką dar planuojate sukurti ir kur netrukus bus galima pamatyti jūsų darbus?

R.V.:  Šiuo metu Latvijoje, Jekabpilyje, vis dar vyksta mano autorinė tapybos paroda — ji bus eksponuojama iki mėnesio pabaigos. Tuo pat metu naujausios parodos jau atidarytos Alytuje ir Anykščiuose. O kovo 20 d. savo tapybos parodą atidarysiu Mažeikių muziejuje. Atidarymo dieną, 15:00 val., taip pat skaitysiu viešą paskaitą apie abstraktųjį meną. Žinau, kad prie jos organizavimo prisideda ir Švietimo skyrius, todėl paskaita bus skirta ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui. Man atrodo, kad toks formatas daugeliui yra naudingas — jis praplečia akiratį ir suteikia daugiau konteksto, kaip skaityti šiuolaikinę tapybą.

Mažeikiai man yra artimas miestas: ten turiu giminių ir pažįstamų. Todėl man svarbu parodas atvežti ir į tas vietas, su kuriomis siejasi asmeninis ryšys — sugrįžti ne tik su kūriniais, bet ir su pokalbiu.

Pastaruoju metu mano kūryboje yra itin intensyvus laikotarpis, tik jis kiek kitokios prigimties — daugiau pedagoginis ir akademinis. Šiais metais ypač atnaujinu dėstomus dalykus, todėl daug laiko skiriu skaitymui, medžiagos rinkimui ir analizei. Visai neseniai pabaigiau tekstą kolektyvinei komunikacijos monografijai, kurią organizuoja mano kolegė dr. Kristina Stankevičiūtė, o Vilniaus Gedimino technikos universitetas planuoja išleisti. Tai bus kelių tomų leidinys; viename iš tomų parengiau tekstą apie Volodymyro Zelenskio retorikos analizę. Taip pat manęs laukia dar vienas rimtas darbas — parengti mokslinį tekstą tai pačiai monografijai apie vadinamąjį „popsiškumą“ tapyboje. Tokios temos reikalauja laiko, koncentracijos ir nuoseklaus mąstymo.

Vis dėlto greta akademinių darbų nuolat jaučiu poreikį tapyti ir kurti naujus paveikslus. Šiuo metu daug eskizuoju, planuoju būsimus kūrinius. Norėčiau jau nuo rudens — o jei nepavyktų, tuomet nuo kitų metų sausio — pristatyti visiškai kitą kūrinių ciklą, galbūt ir kitomis temomis. Vis labiau traukia spalvos analizė, nes man tapyba pirmiausia yra šviesos ir spalvos menas. Kalbėti per šviesą, modeliuoti pasaulį per šviesą ir spalvą — didelė užduotis, kuri reikalauja daug permąstymo, ir tą dabar kaip tik darau. Jaučiu, kad šylant orams ir ilgėjant dienoms mano noras tapyti tik stiprėja.

Ateinančią vasarą planuoju nuvykti į Lincą, Austrijoje, pasižiūrėti eksperimentinio meno ir elektronikos renginių — seniai tam ruošiausi, bet vis atidėdavau. Tikiuosi, kad šįkart pavyks, nes tokie įspūdžiai dažnai suteikia kūrybinį postūmį. Taip pat turiu minčių šiek tiek sugrįžti prie fotografijos ir kai ką sukurti, tačiau mano prioritetas išlieka tapyba — noriu toliau plėtoti savo meninę kalbą būtent per tapybą.

Galiausiai planuoju daugiau pastangų skirti tam, kad parodos keliautų už Lietuvos ribų: norėčiau savo darbus pristatyti ir kitų šalių muziejuose bei galerijose.

V.: Dėkoju už pokalbį, linkiu sėkmės!

Plačiau apie menininką

Medijų menininkas ir meno kritikas dr. Remigijus Venckus kuria tarpdalykinį meną, kuruoja meno parodas, dėsto bei vizituoja Lietuvos ir užsienio universitetuose, rašo šiuolaikinio meno ir medijų kultūros klausimais. Šiuo metu yra dėstytoju VLNIUS TECH, yra fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros menų profesorius.

Dažniausiai menininkas kuria išradingai jungdamas eksperimentinę fotografiją ir kompiuterinę grafiką, taip pat taiko akrilinę tapybą ir koliažą. Jo plėtojamos temos – atmintis, laikas, individuali patirtis bei kūno interpretacijos.  Bendra akademinio darbo patirtis siekia 22 metus. Surengė 11 autorinių parodų užsienyje, 88 – parodas Lietuvoje; yra 51 tarptautinės ir 41 vietinio meno renginio / parodos dalyvis. Jo kūriniai saugomi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos meno muziejų ir privačiose kolekcijose. Parengė 440 kritikos ir publicistikos esė meno, kultūros ir medijų klausimais. Yra 26 tarptautinių ir 13 respublikinių meno renginių, festivalių ir parodų kuratorius.

Daugiau menininko kūrinių: painting.venckus.eu shop.venckus.eu

Visi menininko kūriniai parduodami, teirautis el. paštu: remigijus@venckus.eu