Gindami savo kraštą ir laisvę, lietuvių savanoriai dažnai grumdavosi su pajėgesniu už save priešu, tačiau išeidavo laimėtojais, pasipuošę pergale didžių kautynių. Tokios pasaulinio garso kautynės praeityje ir įvykusios prūsų Eglijos girioje ties Žalgiriu, arba Eglėkalniu, su kryžiuočiais, prie Uolos upės – su maskoliais, ties Salaspiliu, arba Kirholmu, – su švedais. Buvo ir kitų stambių laimėjimų karo lauke, bet tos trejos kautynės labiausiai nuaidėjo po visą Europą ir paliko istorijoje savo vardą ligi mūsų dienų.

Salaspilio mūšiui šiemet sueina jau 350 metų. Ta proga verta prisiminti, dėl ko tada su švedais kovota, kas vadovavo tam garsiam mūšiui ir ko galima iš jo pasimokyti dabartyje. Salaspilio kautynės buvo vienas epizodas iš ilgos kovos, kurią lietuviai vedė dėl Šiaurės Pabaltijos pamario – būtent dėl latvių ir estų žemių, vadinamų tada bendru Livonijos vardu.

Livonija prie Lietuvos buvo prijungta dar Zigmanto Augusto laikais, 1561 metais, daugiausia rūpinantis Lietuvos kancleriui Mykolui Radvilai Juodajam. Jis tada kalbėjo: „Negalima leisti, kad priešas užsėstų Dauguvos upės žiotis.“ Lietuviai apgynė Padauguvį nuo maskolių bei švedų ir užvaldė didžiąją Livonijos dalį su Rygos ir Tartu miestais. Dalis Estijos su Talinu liko švedų rankose.

Kai švedas Zigmantas Vaza, iš motinos turėjęs lietuviškąjį Gediminaičių kraują, buvo išrinktas Lietuvos ir Lenkijos karaliumi, 1587 metais jis panoro pasilaikyti ir tėvo sostą, tačiau jam nelengva buvo spirtis prieš savo dėdę Karolį. Dėl to prasidėjo naujas karas su švedais ir dėl Livonijos.

Karolis 1601 metais išsikėlė Estijos pamarin, norėdamas užimti ir visą Padauguvio šalį, bet jis sutiko lietuvių pasipriešinimą ir buvo atblokštas atgal už marių. Švedus atmušė Lietuvos etmonas Jonas Karolis Katkevičius-Katkus. Tasai narsus karys švedams pasirodė it kokia pabaisa, puolęs nelauktai ir stipriai, nors jo kariuomenė buvo žymiai mažesnė ir prasčiau ginkluota. Be to, dar atkritus lenkų daliniams, kurie grįžo Lenkijon, Katkaus kariuomenės neužteko nė pilių įguloms sudaryti. Didžiąją dalį savo pajėgų Katkus laikė Tartu mieste, saugodamas jį nuo maskolių.

Tuo tarpu Karolis sutelkė Švedijoje savo geriausius vyrus, prisisamdė dar vokiečių, danų bei škotų ir su 14 tūkstančių rinktinių vyrų 1605 metų vasarą išsikėlė Livonijos krantan. Švedų kariuomenė tada buvo Europoje laikoma pačia geriausia, pavyzdine ir baugia bet kuriam priešui. Katkus turėjo prieš šią stoti su nepilnais 4 tūkstančiais lietuvių. Palikęs Tartu miestą Katkus atskubėjo prie Rygos ir čia, Salaspilio miškingose kalvose, pastojo švedams kelią.

Karolis žinojo, kad lietuvių jėgos negausios, norėjo lietuvius pulti tik dalimi savo kariuomenės, tačiau švedų generolai jį perspėjo, kad su Katkum kautis ne juokai – jis nesitrauks nė su keletu savo vyrų. Švedų generolas Lindersonas pastebėjo: „Greičiau Dauguva atsisuks nuo marių, negu lietuviai atsuks mums nugarą.“ Tada Karolis apsisprendė lietuvius spausti visomis savo jėgomis.

Katkus tykojo miške, apaugusiose kalvose, nematomas, dėdamis, tartum lietuviai būtų pasitraukę. Visi lietuviai buvo išklausę mišių ir pasiryžę laimėti arba mirti. Atsarginių dalinių lietuviai neturėjo ir trauktis nebuvo kur. Švedai ant lietuvių užtaikė nelauktai, manydami, kad Katkaus tokioje vietoje negalį būti. Sumania savo taktika, pasekdamas Vytautą Didįjį Žalgirio kautynėse, Katkus priešą įviliojo į nepatogias pozicijas.

Po karštos kovos 1605 metais rugsėjo 27 dieną krito 9 tūkstančiai rinktinių Karolio vyrų ir pats jo žentas. Grobio paimta 60 vėliavų ir 20 patrankų, neskaitant kito karinio turto ir aprangos. Karolis su savo kariuomenės likučiais nukūrė pamarin, kad suskubtų laivais pabėgti. Lietuviai džiūgavo dėl didžios savo pergalės. Jai prisiminti ir Dievui padėkoti Jonas Katkus Kretingoje pastatydino bažnyčią.

Kai Salaspilio kautynių garsas pasklido po Europą, visi tai laikė nepaprastu dalyku ir aukštino lietuvių narsumą. Sveikinimo ir pagyrimo laiškai atėjo iš Anglijos karaliaus Jokūbo I, popiežiaus Povilo V ir net Turkijos sultono Achmedo I. Visi tada bijojo bekylančios švedų galybės, kurią Katkus aplamdė su keliais tūkstančiais savo vyrų. Tai buvo garsus ir retas laimėjimas. Salaspilio pergalė parodo, kad kovose dažnai lemia ne skaičiai, bet narsa, ryžtas ir stipri dvasia tų, kurie eina laimėti arba mirti dėl savo ir savo krašto laisvės.