LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Kviečiame paskaityti interviu su topografu Juozu Andriumi apie 1973 metą parengtą Lietuvos žemėlapį. Mėnesinis kultūros žurnalas „Aidai“ tuomet rašė, kad „tai fizinis, geografinis žemėlapis su politinėmis sienomis, skirtas Lietuvos geografijai mokyti lituanistikos mokyklose, būtinas mūsų jaunimui ir jų draugams amerikiečiams“.

J. Andrių, kuris parengė ir išleido ne vieną Lietuvos žemėlapį, kalbino „Amerikos balso“ žurnalistas Alfonsas Petrutis. Pokalbis įrašytas 1973 metais.

Koks yra naujasis Lietuvos žemėlapis?

Žemėlapis iš esmės panašus į nepriklausomos Lietuvos mokyklose naudotą Antano Vireliūno Lietuvos žemėlapį. Tik naujasis praplėstas – įtraukta Mažoji Lietuva, Karaliaučiaus sritis. Kuriant žemėlapį talkininkavo (norėčiau paminėti bent didesnius talkininkus) daktaras Zenonas Ašoklis, Antanas Bendorius, Algimantas Gureckas, Vincas Liulevičius, Juozas Masilionis, Jonas Puzinas, Paulius Rabikauskas, Birutė Saldukienė, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Sužiedėlis, Viljamas. Didelį darbą atliko Švietimo tarybos pirmininkas Jonas Kavaliūnas ir tarybos nariai Leonas Raslavičius bei Stasys Rudys. Prisidėjo ir pedagogai prof. Salimanas, Jonas Dainauskas, Povilas Baublys, Joninė, Juozas Kojelis, Juozas Tamulis ir kiti. Galima sakyti, šitas darbas yra sutelktinis.

Naujajame Lietuvos žemėlapyje vienos sienos storesnės, kitos – plonesnės. Kodėl?

Imantis šio darbo, kilo klausimas dėl sienų, t. y. dėl žemėlapio apimties. Tuo metu VLIKo, Lietuvos išlaisvinimo komiteto, pastangomis buvo sudarytas Lietuvos tyrimo institutas, kuris nustatė Lietuvos etnografines sienas. Net buvo išleistas mano braižytas tų sienų žemėlapis. Atrodė, kad tas sienas reikėtų naudoti ir naujuose mokykliniuose žemėlapiuose, bet ne visi su tuo sutiko.

Švietimo tarybai teko spręsti, kaip ir kokio dydžio Lietuvos valstybę vaizduoti mokykloms.  Dvejus metus truko įvairūs susirašinėjimai, studijos, svarstymai ir aiškinimasis, ir išryškėjo, kad įvairūs istoriniai žemėlapiai  turi būti sudaromi dalyvaujant ir istorikams, specialistams. Etnografiniai žemėlapiai gali būti sudaromi privačių asmenų, savo iniciatyva ir leidžiami savo lėšomis, o oficialūs, politiniai mūsų žemėlapiai, skirti įstaigoms, mokykloms, turi būti sudaromi pagal Lietuvos valstybės tarptautinėmis sutartimis nustatytas sienas.

Pagal šias sienas ir sudarytas žemėlapis. Šiaurėje yra su latviais 1921 m. arbitražine sutartimi nustatytos sienos. Rytuose ir pietryčiuose yra su Rusija Maskvos sutartimi nustatytos sienos. Toliau – 1928 m. nustatyta siena su Vokietija ir 1924 m. Klaipėdos konvencijoje nurodyta siena su Klaipėdos kraštu.

Kokio principo buvo laikytasi žymint vietovardžius ir vandenvardžius?

Norint per daug nesutirštinti žemėlapio, neapsunkinti mažomis upėmis, upeliais, ežerėliais ir mažomis vietovėmis, kad jis būtų aiškus ir ryškus, matomas iš tolo, iš klasės galo, komisijos, susidedančios iš pirmininko J. Masilionio ir narių Z. Ašoklio ir V. Liulevičiaus, buvo paprašyta patikrinti mano pateiktus sąrašus ir nustatyti, kurias vietoves žymėti, kurių – ne.

Iš viso buvo pažymėti 366 miestai ir miesteliai, 58 upės, 62 ežerai, 15 didesnių pelkių, 13 perkasų ir 13 svarbesnių kaimų. Taip buvo pažymėti rajoniniai miestai ar miesteliai, didesni miesteliai ar tokie, kurie mums turi kokios svarbesnės istorinės ar geografinės reikšmės.

Kokių naujenybių, palyginti su ankstesniais (pvz., nepriklausomos Lietuvos, Bostono enciklopedijos ir kt.), yra šiame žemėlapyje?

Lygindamas su tais žemėlapiais, galėčiau išvardinti šiuos pakeitimus ar naujenybes. Sakysim, kai kurie miesteliai jau virtę miestais, turi daugiau kaip 10 tūkst. gyventojų. Tai Anykščiai, Ariogala, Gargždai, Garliava, Jonava, Jurbarkas, Kelmė, Naujoji Akmenė, Akmenė, Pakruojis, Pasvalys, Šilutė. Ignalinos kaimas išaugo į žymią vasarvietę, prie Strėvos tvenkinio išdygo miestelis Elektrėnai. Žemėlapyje pažymėtas ir Nemuno tvenkinys prie Kauno marių. Pažymėtos ir masinių žudynių vietos, bolševikų Pravieniškės ir nacių Pirčiupiai.