Dr. Aliaksandras Adamkovičius, www.voruta.lt

Tavo šventovėse vėl pasirodė juodi velnio dūmai

Ir jie tapo pažeisti

Tavo balsas iš jų ištremtas

Šv. Simono ir Šv. Elenos bažnyčia – pirmoji okupantų auka

Garsiausia katalikų šventovė Baltarusijoje yra Šv. Simono ir Šv.  Elenos bažnyčia (dar vadinama Raudonąja bažnyčia) – katalikų šventovė Minske, pastatyta 1905–1910 m. Edvardo Voinilovičiaus (1847–1928) lėšomis, jo per anksti mirusiems vaikams – Simonui ir Alenai Voinilovičiams –- atminti. Netoli bažnyčios palaidotas pats įkūrėjas Edvardas Adamovičius Voinilovičius. Šiandien bedieviška šėtoniška okupacinė valdžia vėl ėmėsi šventovę sunaikinti.

Okupacinė valdžia pradėjo dar vieną pasityčiojimo  iš Baltarusijos žemės kampaniją. Jie vėl konfiskuoja ir uždaro mūsų šventoves – kaip kadaise darė bedieviška komunistinė valdžia. Atrodytų, tie baisūs laikai praėjo amžiams ir niekada nepasikartos. Deja… Bedieviški žmonės vėl valdo mūsų žemę.

Pirmoji nedorėlių atakos auka buvo Minsko Šv. Simono ir Šv. Elenos bažnyčia (Raudonoji), kurią keletą kartų jau buvo bandoma atimti iš tikinčiųjų. Matyt, jie tiki, kad atėmę iš Minsko katalikų pagrindinę šventovę, galės padaryti giliausias žaizdas tikinčiųjų širdyse.

Šventovės atėmimo procesas prasidėjo prieš kelis mėnesius, po paslaptingo gaisro bažnyčioje. Beje, tai ne pirmas gaisras katalikų šventovėse, todėl kartais susimąstome, ar visa tai – atsitiktinumas. Minsko miesto valdžia užsandarino šventovės patalpas ir uždraudė ten burtis tikintiesiems.

Tiesą sakant, yra daugybė versijų: nuo spaudimo pačiai bažnyčiai ir „žaidimams“ su Vatikanu iki bažnyčios klebono kun. U. Zavalniuko, kuris neseniai pradėjo priešintis okupantų diktatūrai ir nustojo vykdyti jų įsakymus, išvarymo iš Minsko.

Nepaisydami Minsko okupacinės administracijos įtikinėjimų, bažnyčios kunigai atsisakė palikti šventovę. Sklando gandai, kad okupantai bažnyčios valdžiai, tarp jų ir nuncijui Anteʼi Jozičʼiui (krot. Ante Jozić), kelia įvairias sąlygas. Galbūt vietos katalikų valdžia ir sutiks su naujomis sąlygomis, tačiau kol kas to neleidžia bažnyčios klebonas U. Zavalnyukas, kuris nepasiruošęs taip lengvai atsisakyti Raudonosios bažnyčios ir nusprendė kovoti už tai iki galo. Net buvo kalbama, kad Minsko metropolitas Juozas Staneuskis pasiūlė Zavalniukui klebono vietą Mogiliove ar Budslave, bet sulaukė neigiamo atsakymo. Zavalniukas nepriėmė dviprasmiško Stanevskio dekreto, kuriuo bažnyčios administratoriumi paskirtas kun. Jurijus Sanko. Ir taip padaryta nepaisant to, kad bažnyčia jau turi kleboną.

 Šiuo metu klebonijoje, kurioje gyvena kunigai, atjungtas šildymas ir elektra, net vanduo. Kunigai paprašė parapijiečių atnešti jiems švaraus vandens. O prieš kelias savaites, siekdama „gelbėti“ kunigus, okupacinė milicija, globojama „lukašistų šlamšto“, iš klebonijos išnešė krosnis, kad šią šaltą žiemą kunigai negalėtų pasišildyti. Taip prasidėjo fizinis šventovės gynėjų išgyvenimas.

Toliau panagrinėkime šios didingos šventyklos istoriją.

Statybos pradžia

Iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Minskas buvo vienas didžiausių katalikų centrų šalyje: mieste buvo 11 katalikų bažnyčių ir vienuolynų, 4 graikų-katalikų bažnyčios bei 3 vienuolynai ir tik 1 stačiatikių vienuolynas. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ir Lietuvos-Baltarusijos žemių patekimo į Rusijos imperiją 1798 metais buvo įkurta Minsko katalikų vyskupija (1798–1869). Per XIX a. dauguma katalikų bažnyčių buvo uždarytos, o numalšinus 1863–1864 metų sukilimą, Rusijos valdžia sustiprino rusifikacijos politiką, atidarė stačiatikių bažnyčias, uždarė katalikų bažnyčias. Taip 1869 metais Minsko katalikų vyskupija buvo likviduota, o mieste liko tik viena didelė katalikų Minsko vyskupijos katedra Mariinsky bažnyčia, kuri po vyskupijos likvidavimo tapo tik parapine bažnyčia.

Per šimtmetį miesto gyventojų tik daugėjo. Antrosios bažnyčios mieste poreikis buvo akivaizdus ne tik dvasinei ir miesto valdžiai, bet ir „Šiaurės vakarų regiono“ vyresniajai vadovybei. Tikintieji katalikai kėlė klausimą dėl Rusijos valdžios leidimo statyti kitą bažnyčią. 1897 metų birželio 20 dieną F. Vitkovskis, Janas Filipovičius-Dubovykas ir Ignas Vitkevičius kreipėsi į Minsko miesto Dūmą su prašymu Minske pastatyti Romos katalikų bažnyčią. Toks leidimas buvo gautas.

Tačiau vėliau, 1898 m. sausio 8 d., Minsko gubernatorius Trubiatskis pareikalavo, kad miesto taryba atšauktų leidimą statyti bažnyčią. Taigi naujos katalikų šventovės statybos reikalas kuriam laikui buvo sustabdytas. Vėliau bažnyčią pradėjo statyti Edvardas Voinilovičius.

1897 m. Edvardo Voinilovičiaus (1847–1928), Rusijos imperijos Minsko gubernijos Slucko rajone esančio Savičio dvaro viduriniosios klasės savininko, autoritetingo ilgamečio Minsko žemės ūkio vicepirmininko (1888–1907), visuomenėje, Minsko gubernijoje ir visose „Vakarų provincijose“ gerai žinomo asmens šeimoje  įvyko tragedija – nuo skarlatinos mirė jo dvylikametis sūnus Semjonas (Simonas). Ši mirtis labai skaudžiai palietė Edvardą Voinilovičių ir jo žmoną Olimpiją, kuriems liko tik dukra Alena. Vėliau savo testamente Edvardas Voinilovičius rašė, kad būtent tikėjimas buvo ta stiprybė, padėjusi  išgyventi sielvartą: „Dievo dešinė ranka pakibo virš manęs, aš tapau grandimi, nutrūkusia nuo grandinės, bet ta pati dešinė Dievo ranka mane pakėlė aukštyn. Dievas pripildė mane jėgų, kad nenukrisčiau. Dievas išsaugojo man dukrą, kurios gero charakterio ir sumanumo savybės man buvo akivaizdus Dievo gailestingumo ženklas virš mano galvos; jie neleido man pulti į apatiją ir abejones“.

Tačiau jam neteko ilgai džiaugtis. Tais pačiais 1903 metais nuo plaučių uždegimo mirė ir dukra Alena. Tai buvo paskutinis vaikas Edvardo ir Olimpijos Voinilovičių šeimoje. Savo gyvenimo pabaigoje, po tragiškų išgyvenimų, Edvardas Voinilovičius testamente rašė apie savo  atsidavimą Dievo valiai: „Didis, stiprus, galingas angelų Viešpatie, Jo stiprus petys dalija smūgius pagal jų stiprumą, o tada pakelia žmogų jas nešti ir nekrito, o ištvėrė iki galo, kad teisingumas nugalėtų. Lapas po lapo nukrito nuo kadaise stipraus mano giminės medžio, o aš likau kaip viena šakelė, pasmerkta mirti, kaip žaibo išdegintas medis, kurio joks pavasaris nesugrąžins. To Dievas norėjo“.

Tačiau šis didelis sielvartas nepalaužė žmogaus, o priešingai, suteikė jėgų eiti pirmyn. Jo mirę vaikai buvo pavadinti Simonu ir Elena. Sūnus Simonas buvo pavadintas apaštalo Simono garbei, o dukra – Romos imperatoriaus Konstantino motinos šventosios Elenos, kuri krikščionybę pavertė bažnyčia, vardu. Edvardas Voinilovičius, norėdamas išsaugoti savo vaikų atminimą, nusprendė, kad geriausia, ką jis galėjo padaryti prisimindamas savo vaikus, tai Šv. Simono ir Šv. Elenos, kurie buvo jo vaikų globėjai, garbei pastatyti bažnyčią. Po likimo smūgių aš nusprendžiau paaukoti maldą, pastatydamas savo mirusių vaikų globėjų švento Simono ir šventosios Elenos šauksmą, ir šiam tikslui pasirinkau Minską – miestą, kuriame atlikau didžiąją dalį savo darbų ir kuriame labiausiai reikėjo statyti antrąją šventovę. Tuo pat metu norėjau, kad Minske būtų šventovė, kuri turėtų tam tikro originalumo naujų formų įvairių spalvių kupolų fone, kad naujoje vietoje žmonių minia taip pat melstųsi Dievui . O už savo mirusiuosius, paskutinius senosios vietinės šeimos palikuonis sukalbėtume maldos žodžius „Viešpaties angelas“.

1904 m. Edvardas Voinilovičius kreipėsi į visuomeninį statybos komitetą su tokiu pasiūlymu: jei miesto valdžia skirs sklypą plėtrai, jis,  Edvardas Voinilovičius, savo lėšomis pastatytų šventovę, tačiau su sąlyga, kad bažnyčia išlaikys nurodytų mecenatų (Šv. Simono ir Šv. Elenos) vardą ir nebus kišamasi į šventyklos architektūrinio stiliaus pasirinkimą bei į patį jos statybos procesą. Miestas ir komitetas, žinoma, labai noriai sutiko su Vainilovičiaus pasiūlymu.

Edvardas Voinilovičius nusprendė pastatyti romaninio stiliaus bažnyčią Šv. Simono ir Šv. Elenos garbei, nes, kaip jis pažymėjo savo atsiminimuose, romaninio stiliaus klestėjimo laikais Europoje krikščionybė dar nebuvo padalinta į katalikybę ir stačiatikybę: „Pradėjau susipažinti su modeliais ir įvairiomis architektūrinėmis koncepcijomis. Nenorėjau domėtis gotikos stiliumi, visų pirma todėl, kad jis labai paplito tuo metu statant katalikų šventoves Rusijoje, antra, dėl to, kad jis labai skyrėsi nuo mūsų regione egzistavusių ortodoksų bažnyčių stiliaus. Tai tarsi pabrėžė religinį mūsų visuomenės klasių susiskaldymą, nes didžioji valstiečių dalis buvo stačiatikiai, o dvarininkai – katalikai, o aš apsistojau ties romaniniu stiliumi, klestėjusiu tuo metu, kai egzistavo Rytų bažnyčia vienybėje su Roma“. Tai rodė didelę Voinilovičiaus toleranciją skirtingiems tikėjimams ir visuomenės vienybės troškimą, o ne susiskaldymą į kariaujančias stovyklas. Taip Minsko Šv. Simono ir Šv. Elenos bažnyčia tapo vienu iš retų neoromaninio stiliaus pavyzdžių Rusijos imperijoje.

Pradėtas dokumentų tvarkymas. Tačiau ne viskas sklandžiai klostėsi. Minsko ir Turovo stačiatikių vyskupas Michailas labai griežtai pasisakė prieš naujos katalikų šventovės statybą Minske. Pirmiausia jis pateikė visas formalias nuomones šiuo klausimu, tačiau vis tiek pabrėžė, kad mieste neturėtų būti leista statyti dar vieną bažnyčią „dėl priešiško Minsko katalikų požiūrio, siekiant išlaikyti stačiatikybę ir rusų tautą regione“. Laimei, Minsko gubernatorius Aleksandras Aleksandrovičius Musinas-Puškinas buvo kitokios nuomonės: 1904 m. spalio 13 d. laiške Rusijos imperijos vidaus reikalų ministrui kunigaikščiui Svjatopolkui-Mirskiui jis pažymėjo, kad „politiniu požiūriu, aš nebijau statyti mieste naujos katalikų bažnyčios, nes tai yra Rusijos reikalas, regionas nepatirs jokių nuostolių dėl trijų bažnyčių Minske vietoje dviejų“.

Rusijos imperijos vidaus reikalų ministerijos leidimas statyti naują bažnyčią Minske gautas 1905 m. kovo 9 d., o 1905 m. kovo 15 d. statybos projektas buvo peržiūrėtas ir patvirtintas Minsko provincijos valdybos statybos skyriaus posėdyje. 1905 m. kovo 19 d. Minsko miesto administracijos salėje, kuri buvo Gubernatoriaus gatvės ir Juravskajos gatvių kampe, įvyko Minsko katedros bažnyčios parapijiečių susirinkimas. Šį susitikimą iškilmingai pradėjo Mensko kunigas-dekanas Adomas Napoleonas Aka. Pirmiausia buvo išklausytas trumpas visuomeninio komiteto pranešimas, kuris buvo sukurtas 1903 m. ir užsiėmė leidimu statyti naują katalikų bažnyčią Minske. Po to kunigas Aka iškilmingai perskaitė Edvardo ir Olimpijos Voinilovičių pareiškimą, pagal kurį jie, norėdami pagerbti per anksti mirusių vaikų atminimą, pasiūlė savo lėšomis pastatyti naują bažnyčią.

Kartu Voinilovičiai iškėlė tokias sąlygas parapijiečiams ir komitetui: 1) bažnyčia turi būti pastatyta pagal Voinilovičių pasiūlytą projektą; 2) finansuotojai prisiima atsakomybę už šventyklos sienų ir stogo statybą. Visi kiti darbai, pirmiausia vidaus įrengimas, turi būti atliekami parapijiečių aukų lėšomis; 3) naujoji bažnyčia turi būti pašventinta Šv. Simono ir Šv. Elenos garbei, o jei tai neįmanoma pagal Romos Katalikų Bažnyčios kanonus – tai Šv. Elenos arba Nekaltojo Prasidėjimo Dievo Motinos (Immaculata Conceptio) ; 4) virš pagrindinio įėjimo turėtų būti pritvirtinta bareljefo pavidalo garbės lenta su užrašu lotynų kalba, kad šie Dievo namai buvo pastatyti per anksti mirusiems Edvardo ir Olimpijos Voinilovičių vaikams atminti.

Šventovės statyba

1905 m. balandžio 11 d. miesto taryba po derybų su miesto taryba priėmė tokį sprendimą: „Paskirti Zacharievskayaʼjos ir Trubnaʼjos gatvių kampe 1305,10 kvadratinių pėdų žemės sklypą Romos katalikų bažnyčios statybai.“ 1905 m. gegužės 19 d. Voinilovičius gavo pranešimą iš Minsko komiteto, kad Zacharievskayaʼjos ir Trubnayaʼjos gatvių kampe dovanotoje vietoje buvo išvalytos visos konstrukcijos ir statybas galima pradėti. Statybos prasidėjo tuoj pat: 1905-ųjų gegužę buvo padėti bažnyčios pamatai. Bažnyčios pamatą (kertinį akmenį) 1906 m. rugsėjo 25 d. pašventino kunigas prelatas Kazimieras Michalkevičius. 1908 metų rudenį bažnyčia buvo baigta – uždengta stogu, o kartu demontuoti pastoliai, pradėta bažnyčios puošyba. Voinilovičių pageidavimu, vidinės galerijos frontone virš įėjimo buvo padėta balto akmens plokštė su Edvardo ir Olimpijos Voinilovičių atvaizdais ir užrašu lotynų kalba jų mirusiems vaikams, kurių globėjų vardu buvo pavadinta šventovė: „A. M. D. G. Templum hoc piae memoriae liberorum suorum Simeonis MDСCCLXXXV † MDCCCXCVII ET Helenae MDCCCLXXXIV † MCMIII a. Olimpia Uzłowska coniuge procreatorum dedicat vovetque Eduardus Woyniłłowicz A. D. MCMVII“ (t. y. „Didžiajai Dievo garbei šią šventovę jų vaikų atminimui Simonui (1885 † 1897) ir Elenai (1884 m. dovanojo †) pašventino tėvai – 1884 m. Olimpia (Olimpija) Uzłowska ir Eduardʼas Woyniłowiczʼius. Viešpaties metai 1907“). Ši akmens plokštė iki šių dienų neišliko.

1910 m. lapkričio 21 d., skambant varpams „Michael“, „Edvardas“ ir „Simonas“, miestiečių minia susirinko į bažnyčios, kuri tapo didžiausia mieste ir netrukus gavo neoficialų pavadinimą, pašventinimą. „Raudonoji bažnyčia“ pavadinta dėl stogo spalvos ir plytų, iš kurių ji pastatyta. Homiliją pasakė kunigas Jusofas Zelba (Voučkavičyʼaus Švč. Jėzaus Širdies ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonas ir grafų Čapskių nuodėmklausys).

Edvardas Voinilovičius savo atsiminimuose pažymėjo, kad visą likusį gyvenimą prisiminė tas akimirkas, kai, neišskiriant jo šeimos ir kunigų, pradėjusių vesti iškilmingas pamaldas, bažnyčioje nebuvo nė vieno žmogaus kuris nesidžiaugtų naujos bažnyčios pašventinimu. Po  žodžių „Tave,Dieve, mes šloviname“ atsivėrė bažnyčios durys, į bažnyčią lėtai įžengė minia žmonių, kartodami kunigo tariamus maldos žodžius. Voinilovičius savo mintis užrašė atsiminimuose: „Neįmanoma, kad tiek maldų, kurios buvo aukojamos Visagaliui, Jis neišgirstų“. Šią dieną Edvardas Voinilovičius ir jo žmona Olimpija buvo patenkinti ir džiaugėsi, kad viską pavyko padaryti taip, kaip planavo. Jų pastatyta bažnyčia net gavo šventuosius globėjus, kurių iš pradžių ir norėjo Voinilovičiai – Šventąjį Simoną ir Eleną.

Beveik visi Minsko katalikų kunigai ir daug gerbiamų piliečių dalyvavo iškilmingoje naujosios bažnyčios pašventinimo ceremonijoje, kurią atliko kunigas dekanas Vitaldas Čačotas. Dalyvavo Edvardo Voinilovičiaus artimieji ir tolimi giminaičiai su šeimomis. Šventėje dalyvavo net Minsko gubernatorius (1906–1912) Jakovas Jehoravičius Erdeliʼis. Ši diena mieste virto tikra švente.

Vietoj epilogo

Taip atsitiko, kad Šv. Simono ir Šv. Alenos bažnyčia neilgai tarnavo žmonėms. 1921 m. Minską užėmus bolševikams, bažnyčia buvo atimta iš tikinčiųjų, nebevyko pamaldos. Vokiečių okupacijos metu,  1941–1944 m., bažnyčia vėl buvo pradėjusi veikti. Minską vėl užėmus bolševikams, bažnyčia vėl buvo uždaryta ir grąžinta katalikams tik 1990 m.

Pirmasis baltarusių kardinolas Kazimiras Sviontakas bažnyčios rekonsekracijos metu pasakė: „Jūsų kovos dėka ši šventykla vėl tapo Dievo šventove. Ir nuo stogo iki požemių tai turi būti Dievo namai. Ir aš prašau jūsų toliau kovoti už šią šventovę. Priešintis. Nes jūs turite teisę į šią šventovę. Ji yra Jūsų šventovė!“

Kas galėjo tada žinoti, kad šie žodžiai taps pranašiški…

P. S. Kol buvo ruošiamas šis straipsnis, iš Baltarusijos sulaukta dar vienos liūdnos žinios: iš katalikų okupantai paėmė dar vieną bažnyčią. Šį kartą Babruiske. Kova prieš baltarusių katalikus prasidėjo…