Akvilė Sedlevičiūtė. Estija lietuvės akimis

Akvilė Sedlevičiūtė. Estija lietuvės akimis

Akvilė Sedlevičiūtė, Estija, www.voruta.lt

Manau dažnas Lietuvis į Estijos pusę nesidairo, norime saulės ir šilumos, tad ši Baltijos šalis į svajojamų aplankyti sąrašą nepatenka. Estijos nebuvo ir mano planuose. Bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi – bėga penkti metai gyvenimo Estijoje.

Ši šalis nebuvo man mielas kraštas, nors rasdavau, kuo pasidžiaugti – ją prisijaukinau tik stovyklaudama salose. Estija atsiskleidė rodydama stačius krantus, lepino akimirkomis, kai galiu pabūti visiškai viena, užžėlusiam paplūdimy, stebėti ruonius, saulės laidą, laivus tolumoj ar tiesiog besimainančią jūrą. Stovyklavimas pajūryje nėra įkainotas, kaip dažnai esti Lietuvoje, gal dėl to, kad labai daug Estijos žemės ribojasi su jūra, juk vien salų yra apie tūkstantį penkis šimtus.

Stovyklavietės paliekamos labai tvarkingos, aišku visko pasitaiko, vis dėlto tokie atvejai yra išimtis, o ne taisyklė.

Prisimenu, sykį paklausta ar būdama Lietuvoje miške, jaučiuosi jo šeimininke, suglumau –  nesijaučiu, o aš – jaučiuosi, tarė estas. Šis jausmas man yra dalis jų sąmoningumo mozaikos, pastebiu, kad estai noriai laikosi tvarkos: pėstysis niekada nekirs gatvės, kai dega raudonas šviesoforo signalas, kasoje ant prekių takelių visad patys padeda skirtuką ir tol nedės savo prekių, kol tu nebūsi atskyręs savųjų.

Retas lietuvis žino apie RMK pėsčiųjų takus Estijoje, ir specialiai žygeiviams įrengtas miško trobeles, kurias vasarą dėl keliautojų gausos reikia užsirezervuoti, o žiemą patys drąsiausi ir nuotykių ištroškę gali atvykti, užsikurti trobelės krosnį paruoštomis malkomis ir mėgautis žiemos pasaka.

Gyvenimo Taline privalumai

Talino mieste Talino gyventojams visuomeninis transportas nemokamas, todėl automobilio gyvenant sostinėje neprireikia,  arba galima nesunkiai išsiversti be jo. O vyšnia ant torto yra privilegija plaukti kateriu į Aegnos salą, priklausančią Talinui, vos už keturis eurus. Tik praėjusią vasarą kelionė į salą buvo įkainota – prieš tai Talino gyventojams kelionė buvo nemokama.

Darbo etika

Darbdavio ir darbuotojo santykis yra horizontalus, tai labiau asmeninė patirtis, tikiu, kad teigiamų pokyčių darbo santykiuose esti ir Lietuvoje. Taigi, ką reiškia man horizontalus bendravimas – darbdaviui nereikia mano bereikalingo bruzdėjimo, įsitempimo, nereikia energijos švaistyti nuolankumui, geriau resursus pataupyti darbui.

Jei vasara atėjo, saulėtą dieną gerokai anksčiau  prieš darbo pabaigą  rasi ištuštėjusius ofisus, darbo kėdes estai lengva ranka pristumia ir eina į parkus džiaugtis atėjusia šiluma ir saule, tai nereiškia nenudirbtų darbų, atvirkščiai, kitą dieną su nauja jėga griebia jautį už ragų.

Gyvenimo filosofija

Hm gyvenimo filosofija skamba gan pretenzingai, tad primenu, kad šis panoraminis vaizdas atsiveria iš mano  apžvalgos aikštelės, tai stabtelėjimas mano pačios gyvenimo kely.

Klausimas apie gyvenimo laimę užgimė seniai, baigus studijas, paklydus, ieškant pašaukimo. Pastaraisiais metais stebėdama mūsų vietinius estus draugus, matau ne turtus, o gerbūvio kūrybą, kai ieškoma balanso tarp darbo, pajamų ir gyvenimo skonio – pilnatvės.

Gal tai meditacija rytais, gal kultūra ir teatrai, gal lygumų slidžių sportas, buriavimas, modernaus šokio būrelis ketvirtadienio vakarą ar tiesiog sriubos puodo tempimas į parką draugams.

Šiaurietiškos estetikos principas “mažiau yra daugiau” galioja ir asmeniniam gyvenime ir buityje. Iš išorės maža sodyba, mažas namelis bet viduje sutvarkytas, daiktų vietos kaip adatos smaigaliu, tiesiai į dešimtuką, jų nekeistum visą amželį. Man nepaprastai patinka eiti į muziejus, namus, kur seniau gyveno rašytojai ir žiūrėti per petį į realybę prieš šimtą metų, daiktų  tik tiek, kiek reikia, rašalinė, plunksna, virtuvėje krosnis, du samčiai, ir kavos malūnėlis prisuktas prie sienos, tvarka, kurią estai perėmė iš Baltijos vokiečių.

Mažiau rūbų – bet tegul jie bus kokybiški, apsaugos nuo šalčių, košiančio vėjo, merkiančio lietaus. Nors moterys ir per karą puošėsi, jaučiu, kad Estijoje mažiau kam rūpi, gal nerūpi visai. Šiek tiek ilgu sostinės promenadų, kur randu bohemišką stilių, skoningą vilnietišką netvarką, ir šventišką rūpestį, kuo rengtis. Sklendžiančios moters įvaizdį palikau Lietuvoje, Estijoje kaip svogūnas apsišarvuoju vilnos sluoksniais, vandeniui atspariais, neprapučiamais paltais ir laukiu liepos mėnesio, kol iš tikrųjų atšils. Estės nusimeta šiltus rūbus ir trumpomis rankovėmis sveikina saulę jau gegužę, kai pavėsy +10, vasara trumpa, tad ją verta pradėti švęsti kuo anksčiau.

Kultūra

Mažai, kas žino, kad estai pirmauja pagal teatrų lankomumą gyventojui. Pirmą sykį apsilankius teatre, net suglumau, kokia pakili lankytojų nuotaika, moterys įsispiria į atsineštus aukštakulnius ir nuskuba kavos su drauge prieš užgęstant šviesoms. Talino miesto teatras yra vienas populiariausių Estijoje, bilietai vos tik atsiradę interneto parduotuvėje išgraibstomi per penkias minutes, teatro mylėtojai žino dieną ir valandą, kada skelbiamas naujas repertuaras.

Nors knygos skaitymas šiais laikais dažnam siejamas su iššūkiu, estai gali didžiuotis, kad 2022 Londono tarptautinės knygų mugės apdovanojimas teko  Rahva Raamat knygynui Talino centre. Šį knygyną lankydavau labai dažnai, meno skyriuje leisdavau valandas, dabar tokios prabangos neturiu.

Šiuo metu pažindinuosi su vaikų literatūra, lankomės bibliotekose, yra nuostabių vertimų, pritaikytų ir patiems mažiausiems, mano amžiaus estų karta žino visas Astrid Lindgren knygas, kai aš tuo tarpu burbteliu tik “Pepę Ilgakojinę”.

Daug išleidžiama ir vietinių rašytojų knygų. Didžiausio pasisekimo sulaukė Lotte, filmukas, sukurtas dutūkstantaisiais metais – vėliau atsirado ir knygos apie Lotte. Po atviru dangumi įkurtas Lottemaa miestelis – teminis parkas, kur vaikus sveikina filmuko herojai.

Didelį įspūdį paliko Dainų šventė populiarumas. Nusipirkau bilietą ir štai aš jau čia, alkūnėmis spaudžiuosi su kitais estais. Nuėjusi į Vingio parką Lietuvoje, nustebau,kokios retos žiūrovų gretos, o juk tokie gražūs chorų balsai ir dainos.

Stebina muziejų gausa Taline aplink mano namus, gyvename toliau nuo miesto centro, žalioje Talino dalyje,  jų yra bent devyni, ne visus esu aplankiusi, tai rašytojų namai ir meno vertybės, šiuolaikinio meno kūriniai, bet ir išvykus už miesto rasi mažų muziejų, kurių tematika stebina išradingumu.

Dar šis tas apie kavos kultūrą. Estai dievina kavą ir kavines, juokaujama, kad kavinių staliukų Taline yra tiek, kad vienu metu galima būtų už jų susodinti visus sostinės gyventojus.

Nustebino kavinių dienos tradicija, salose, mažesniuose miestuose, kiekvienas savo namuose gali atidaryti kavinę, mes ja džiaugėmės vasarnamiuose Aegnos saloje.

Ko vertėtų pasimokyti

Estai noriai moka didesnę kainą už vietinius maisto produktus, sūrį, obuolius, morkas kopūstus. Peipsi sala jau nuo seno garsėja savo svogūnais, jų kapa estų prekybos tinkle kainuoja šešis eurus, ir negirdėjau, kad kas piktintųsi, mano nuostabą estai palydi šypsena. Juvelyro Tanel Veenre lašo formos auskarai tikriausiai yra kiekvienos brandaus amžiaus estės papuošalų dėžutėje.

Estai turi keletą pieno ūkių, kurių gaminių gali nusipirkti ir dideliuose prekybos centruose, Nopri, Esna, Viinamardi sūriai. Ūkius galima aplankyti ar juose savanoriauti, esu susitikusi su pačiais ūkininkais rudens derliaus šventėje gretimos kavinės kieme. Smagu, kad ūkiai gyvuoja ir vis atsiranda pirkėjų, norinčių mokėti už kokybę ir remti vietinius.

Bėgant metams supratau, kad nori nenori, ir Estijoj tenka įleisti šaknis, kad gyventum, prisijaukinti takus, aplinkkelius, mokytis kalbos. Vis tik Lietuvoje jaučiuosi saugesnė, čia mano šaknys, namai, draugai, ir be galo gražios ežerų akys.

Autorės asmeninio albumo nuotraukos

Naujienos iš interneto