Aida Vėželienė, www.voruta.lt

Ar dar egzistuoja dalykai, kurių neįmanoma susieti? Galimai ne. Alegorijos padeda įveikti prarajas tarp reiškinių. Netikėti sugretinimai kuria naujas prasmes, ir tokių vis daugiau galime aptikti įvairių įvykių apžvalgininkų tekstuose – tarsi jie varžytųsi tarpusavyje…

Bet mano rašinys ne apie jų tekstus. Įžnybkite sau. Taip, būtent – įžnybkite, kad jaustumėte, jog dar gyvi. Įžnybkite tam, kad prabustumėte iš abejingumo miglos ir fiziškai pajustumėte pasaulio pulsą, nes tik per kūnišką reakciją – per šaltkrėtį ar net lengvą koktumą – galime suprasti tai, kas vyksta.

Aš taip pat gretinsiu, bet savaip, neturėdama tikslo kažką nustebinti. Pasidalinsiu mintimis, kurios prašosi būti išlaisvintos.

2026 metų rugpjūčio pirmomis dienomis paaiškėjo, jog iš Maroko į Ispanijai priklausantį Šiaurės Afrikos anklavą – Seutą – plūstelėjo beprecedentis migrantų srautas: per kelias paras čia pateko tūkstančiai nelegalių migrantų. Kaip suvokti šį mastą? Įsivaizduokite vidutinį Lietuvos miestą – pavyzdžiui, Marijampolę ar Mažeikius, kurių gyventojų skaičius svyruoja apie 35 tūkstančius, arba Uteną su maždaug 25 tūkstančiais gyventojų. Taigi Seutos, kurios nuolatinių gyventojų skaičius siekia apie 84 000, atveju per trumpą laiką užplūdusi minia prilygo beveik dviem trečdaliams viso miesto gyventojų skaičiaus. Lietuvos mastu tai prilygtų situacijai, jei Palangoje, kurioje nuolat gyvena apie 17–18 tūkstančių žmonių, bendras atvykėlių skaičius staiga išaugtų iki 80 000. Tai reikštų maždaug po tris naujus atvykėlius kiekvienam vietiniam gyventojui. Žinoma, mano skaičiavimai preliminarūs, tačiau tik taip įmanoma vaizdžiai pajusti viso šio vyksmo mastą. Skelbiama, kad dalis suklaidintų nelaimėlių jau grįžo į Maroką, tačiau spaudoje ir toliau mirga pranešimai, jog nemaža dalis judėti atgal neketina. Tarp migrantų – ne vien Maroko gyventojai, bet ir kitų Afrikos šalių piliečiai, ieškantys, pasak jų pačių, saugaus būvio. Tačiau ar visi…

Liepos 29-ąją „YouTube“ kanalas „Firstpost“ – Indijos skaitmeninės žiniasklaidos platforma – išplatino vaizdo pasakojimą „AI Firms Are Buying Antique Books, Scanning & Then Shredding Them“ (liet. „DI laboratorijos perka antikvarines knygas, skenuoja ir jas smulkina“), kuris atvėrė dar vieną, mano manymu, negirdėto masto tragediją. Trumpo metro dokumentiniame filme pasakojama, kaip didžiosios technologijų įmonės per tarpininkus masiškai supirkinėja naudotas, akademines ar retesnes nebeleidžiamas knygas, turinčias ISBN kodus. Jų tikslas – ne išsaugoti ar skaitmeninti leidinius ateities kartoms, o pasitelkti vadinamąjį „ardomąjį skanavimą“ (destructive scanning). Procesas vyksta brutaliai: specialios industrinės ir hidraulinės mašinos nupjauna knygų viršelius ir nugarėles, lapai greitai skanuojami dirbtinio intelekto modelių, o fiziniai likučiai sunaikinami arba paverčiami makulatūra. Drastiškų priemonių pasirinkimą lėmė interneto turinio užterštumas paties dirbtinio intelekto generuotais tekstais, todėl korporacijoms reikalingos žmogaus parašytos ir suredaguotos mintys. Antikvarinių knygų savininkai skelbė, kad gauna didelius užsakymus specializuotoms nebespausdinamoms knygoms. Kai kurios jų – vos kelios išlikusios kopijos pasaulyje. O tai reiškia visišką unikalios knygos sunaikinimą, kurio niekada nebus galima atkurti.

Paaiškėjo, kad ši tema dar 2026 metų sausio pabaigoje mirgėjo leidinyje „The Washington Post“ (autoriai: Aaron Schaffer, Will Oremus ir Nitasha Tiku) straipsnyje „Inside an AI start-up’s plan to scan and dispose of millions of books“ (liet. „Dirbtinio intelekto startuolio plane – nuskanuoti ir sunaikinti milijonus knygų“). „Projektas Panama“ vyko nuo 2024 metų, kai dirbtinio intelekto kompanija „Anthropic“ maždaug per metus išleido dešimtis milijonų dolerių tam, kad knygų žiniomis apmokytų populiarųjį pokalbių robotą „Claude“ ir sukurtų aukštos kokybės žinių bazę, nesumokėdama autorinių ar licencijavimo mokesčių. Didieji leidėjai, naujienų svetainės ir socialinės platformos uždarė savo skaitmenines sienas ir padavė į teismą dirbtinio intelekto įmones už autorių teisių saugomo teksto pasisavinimą. Tačiau supirkinėjimas slapta vyko ir toliau. O gal tebevyksta?..

Apygardos teisėjo sprendimas išviešinti pluoštą bylos dokumentų atskleidė, kokių kraštutinumų ėmėsi technologijų firmos, tokios kaip „Anthropic“, „Meta“, „Google“ ir „OpenAI“, kad gautų milžiniškus duomenų lobius savo programinei įrangai mokyti. Teismo dokumentai rodo, kad didžiosios technologijų firmos lenktyniavo norėdamos pasisavinti visą žmonijos palikimą ir nemanė reikalingu gauti tiesioginį leidimą iš leidėjų ir autorių. Bylos duomenimis, „Anthropic“, „Meta“ ir kitos bendrovės rado būdų, kaip įsigyti knygas urmu be autorių žinios, įskaitant piratinių kopijų siuntimąsi per „torrent“ platformas.

Galimas šios situacijos mastas ir tragedija slypi tame, kad žinių monopolis atitenka privačioms korporacijoms, kuriose nebebus išsaugoti originalūs pirminiai šaltiniai, o pateikiama informacija galimai galėtų būti iškraipyta.

Šokiruoja? Mane taip.

Dar birželio viduryje Europos Parlamente priimant istorinį Grąžinimo reglamentą, salėje virė aistros: vienai pusei audringai skanduojant „Siųskite juos atgal!“, o kitai šaukiant „Gėda jums!“, buvo iš esmės keičiama nelegalios migracijos valdymo sistema. Iki šiol sprendimai dėl asmenų išsiuntimo priklausė tik nuo atskirų valstybių nacionalinės kompetencijos. Tačiau po šio balsavimo šalys narės įgijo teisę nacionalinius nurodymus paversti bendru europiniu grąžinimo įsakymu, kuris įpareigoja neteisėtus migrantus palikti visą Europos Sąjungos teritoriją. Naujasis dokumentas taip pat atveria kelią Europos Sąjungos šalims pasirašyti sutartis su trečiosiomis valstybėmis, pasirengusiomis priimti atgal išsiųstus asmenis.

Švedų politikė, kilusi iš Irako, Abir Al-Sahlani griežtai pasmerkė Europos Parlamente nuskambėjusius šūksnius, nukreiptus prieš migrantus, ir iš tribūnos apkaltino kraštutinės dešinės jėgas (fascists of the far right) pasiekus visišką dugną. Anot jos, šie šūksniai buvo nukreipti prieš paprastus žmones, kurių vienintelis „nusikaltimas“ – troškimas susikurti geresnį gyvenimą Europoje.

Seuto krizės akivaizdoje mintys dviprasmiškos. Kyla natūralus klausimas: ar norėtume, kad štai taip staiga mūsų gatves užplūstų geresnio gyvenimo trokštančių žmonių minia? Ar jausitės saugūs jūs, jūsų vaikai, jūsų namai? Ar pajėgūs mes remti tuos žmones – ne kartą ar du surenkant būtiniausius daiktus ir produktus, o nuolat? Ar kultūra, kurią jie atsineša su savimi, nenustelbs mūsų puoselėjamos savitos pasaulėjautos?

Palyginimui: Afrikoje gyvena daugiau nei 1,4 mlrd., vien Maroke – apie 37 milijonai, o Europoje – apie 748 milijonai žmonių. Kas būtų, jei į Europą patrauktų nors kas dešimtas Afrikos gyventojas? Atsakymas: tai reikštų radikalų politinio kraštovaizdžio pasikeitimą. O kas būsime mes su savo nepilnais trimis milijonais?

Šis tekstas – apie užuojautą ir humanistines vertybes. Neabejotinai. Akivaizdu, kad demografiniai pokyčiai keičia šalies kultūrą. Atvykstantys žmonės atsineša savo religiją ir pasaulėžiūrą. Mes galime reikšti nepriteklių išgyvenantiems užuojautą, tačiau ar ji neatsisuks prieš mus pačius? Klausimas tik – kas ateityje gali tapti pažeidžiamąja puse?

Žvelgiant plačiau, kyla ir kultūrinės atminties bei informacijos kontrolės paralelių. Istorijoje knygų naikinimas – nuo Aleksandrijos bibliotekos iki XX amžiaus nacių ir sovietinių režimų – visada simbolizavo bandymą sugriauti tautų tapatybę.

Todėl šiuo metu vykstančius procesus lydi distopiniai scenarijai ar kultūrų susidūrimo naratyvai. Šiandien panašios diskusijos persikelia ir į skaitmeninę erdvę, kur neretai keliami klausimai dėl šiuolaikinių korporacijų įtakos informacijos prieinamumui ir turinio kontrolei.

Man fiziškai koktu nuo minties, kad visas istorijos lobynas gali akimirksniu dingti nutrūkus elektros tiekimui, o kol veikia – būti interpretuojamas dirbtinio intelekto įrankių, apmokytų pagal žmogiškąjį pavyzdį. Nėra originalų – nėra istorijos.

Šaltiniai

 1. „YouTube“ kanalo „Firstpost“ vaizdo pasakojimas: AI Firms Are Buying Antique Books, Scanning & Then Shredding Them – https://www.youtube.com/watch?v=TM24JCB_kxg

 2. „The Washington Post“ straipsnis: Aaron Schaffer, Will Oremus ir Nitasha Tiku, Inside an AI start-up’s plan to scan and dispose of millions of books – https://www.washingtonpost.com/technology/2026/01/27/anthropic-ai-scan-destroy-books/

 3. Apžvalga ir teismo dokumentų analizė: Anthropic Is Destroying Rare Books to Train Their AI. Here’s How to Stop Them – https://www.meowlibrary.com/post/anthropic-is-destroying-rare-books-to-train-their-ai-here-s-how-to-stop-them

 4.  Naujienų portalo „Pozicija.org“ straipsnis: Priimtas istorinis grąžinimo reglamentas: Europos Parlamento nariai skandavo „Siųskite juos atgal!“ – https://www.pozicija.org/priimtas-istorinis-grazinimo-reglamentas-europos-parlamento-nariai-skandavo-siuskite-juos-atgal/

 5. Laikraščio „The Guardian“ pranešimas: Swedish MEP Abir Al-Sahlani files police complaint accusing Danish MEP of racist hate speech – https://www.theguardian.com/world/2026/jul/13/swedish-mep-abir-al-sahlani-files-police-complaint-accusing-danish-mep-of-racist-hate-speech