Senjorų renginyje – Povilas Sigitas Krivickas.  V. Balkūno nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas, Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo narys, www.voruta.lt

Sociologai mini šešiolikos metų laikotarpį, kurį vidutiniškai turi nugyventi kiekvienas po darbų išėjęs į vadinamąjį užtarnautą poilsį. Jeigu jis „begėdiškai“ gyvena ilgiau, tai jau tampa ypatinga našta valstybei ir jos socialinės rūpybos sistemai.

Galiu užtikrinti, kad retas iš mano profesijos brolių ar sesių – žurnalistų – sugeba peržengti šią ribą. Tai neseniai patvirtino dar vienas mano studijų draugas, iškeliavęs Anapilin ketvertu metų anksčiau sociologų nubrėžtos ribos. O šiaip tai juk ar sunku būtų paimti kalkuliatorių ir paskaičiuoti, kiek ko minimaliai reikia senjoro oriai egzistencijai: ne tik duonai, šilumai, bet ir knygai – kultūrai apskritai?

Ko trūksta Europos Sąjungai?

Labai norėtųsi kalbėti apie linksmesnius dalykus. Juk, po šimts kalakutų, jau gyvename XXI amžiuje. Mano 39 metų anūkė su dviem aukštojo mokslo diplomais šiuo metu su šeima gyvena ir dirba pietų Anglijos mieste Braitone, populiariai tariant, aptarnavimo sferoje. Su ja smagiai pabendraujame elektroniniu paštu (e-mail) arba veidaknyge (facebook). Bet didelis džiaugsmas dėl šių techninių galimybių neapima. Ar ji grįš kada į Lietuvą? Ar dėl to labai liūdėti, jeigu negrįžtų? Juk jau esame realūs europiečiai, tai jaunimas gali gyventi ir dirbti, kur panorėjęs. O kiek išsilaikys braškanti Europos Sąjunga? Ir ko jai labiausiai stinga? Ne, ne vien pinigų Graikijai, Portugalijai, Ispanijai ar net Italijai.

Iš beveik pusės milijardo Europos Sąjungos šalių gyventojų 150 milijonų yra pensinio amžiaus arba dar jo nesulaukusieji tapę neįgaliais.

Deja, pastebimai trūksta sąžinės, padorumo, kai net buvęs premjeras turi vaikščioti su teisėsaugos apykoje. Dar ir atjautos deficitas – viena didžiausių nuolat atsinaujinančios globalios finansų krizės priežasčių. Teko girdėti karčiai juokaujant, kad žmonijos vystymosi etapai yra: feodalizmas – kapitalizmas – socializmas – idiotizmas…

Iš beveik pusės milijardo Europos Sąjungos šalių gyventojų 150 milijonų yra pensinio amžiaus arba dar jo nesulaukusieji tapę neįgaliais. Tas skaičius, deja, nemažėja. Kas toliau? Per ateinančius dešimtmečius neišvengiamai daugės vyresnio amžiaus žmonių, ypač perkopusių 80 metų. Nors nemažai jų, galima tikėtis, galėtų gyventi savarankiškai ir nepriklausomai, gausės ir priklausomų nuo ilgalaikės giminaičių bei profesionalių slaugytojų pagalbos. Jie yra ir, deja, gali būti pažeidžiami aplaidumo ar net piktnaudžiavimo. Šių žmonių orumo apsauga tampa vis svarbesniu visuomenės iššūkiu.

Jau ne kartą Europos Komisijos iniciatyva į Briuselį buvo suvažiavę atstovai iš poros šimtų įvairių organizacijų, kurioms rūpi gilėjančios amžėjimo problemos. Šį angliškojo „ageing“ vertinį esu paskelbęs spaudoje, kai Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ deleguotas per trejeto metų kadenciją buvau Europos organizacijos AGE Platform (Amžiaus Platforma) Administracinės Tarybos narys. Juk žymiai maloniau ne niūriai „senti“, o tiesiog ramiai palaipsniui „amžėti“. Vis dažniau girdime esant ne vien „pensininkus“, bet ir „senjorus“, kas Vakarų kalbomis tiesiog reiškia „vyresniuosius“. Būtų neprošal mūsų kalbos sargams nelikti pernelyg konservatyviems.

Prievartos problema

Šiandien demografinių pokyčių, ekonomikos krizės akivaizdoje tenka imtis svarbių reformų ir ilgalaikės rūpybos (IR) srityje. Viešosios ir valdžios institucijos pageidauja, kad būtų teikiama vis daugiau IR paslaugų, bet taip pat siūlo, kad vyresnio amžiaus žmonės patys padengtų žymią dalį šių nuolat didėjančių išlaidų. Deja, tokia pačių apmokamos „saviglobos“ perspektyva daugeliui senjorų nei priimtina, nei įmanoma. Ne tik Lietuvoje, bet ir gerokai turtingesnėse Europos sąjungos šalyse, kurias taip pat stekena neslūgstantis finansų „cunamis“.

Štai todėl AGE Platform Europe organizacija ne kartą kreipėsi į Europos Komisiją prašydama, kad būtų skatinama „Europos ilgalaikės priežiūros programa“. Juk išties svarbu nustatyti jos pagrindinius principus. Vienas jų – pagal pripažintus ES standartus rengti aukštos kvalifikacijos slaugytojus, kurių darbo apmokėjimo didžiąją dalį prisiimtų valstybė. Be kita ko, labai svarbu numatyti galimybes, kas keistų slaugytojus, kai jie išeina įstatymais numatytų atostogų, kad galėtų bent trumpai pailsėti po sunkaus ir varginančio darbo. Šias problemas taip pat nagrinėja ir Jungtinių Tautų speciali darbo grupė, kuri rūpinasi pagyvenusių žmonių teisėmis.

Dar 2008 metų kovą Europos komisija buvo sukvietusi pirmąją specialią aukšto lygio konferenciją prievartos prieš pagyvenusius žmones temomis. Nuo tada EK finansavo nemažai projektų pagal DAPHNE (kovos su moterų prievarta) ir „Sveikatos akcijų“ programas. Visgi nerimo ir rūpesčio dėl silpnesnių žmonių nemažėja. Pasaulio Sveikatos Organizacija pripažįsta, jog prievarta prieš pagyvenusius žmones – tai globalinė problema, neišskiriant ir Lietuvos. Pavojingiausios vietos gyventi vyresnio amžiaus žmonėms yra nuo judresnių kelių nutolę kaimai pamiškėse. Nors policija stengiasi tokius žmones aprūpinti specialiais signalizavimo aparatėliais, tačiau girtuokliaujantys chuliganai nuolat terorizuoja pagyvenusiuosius – ypač vienišus našlius arba našles.

Policijos nuovados kone kasdien gauna pranešimus pagyvenusių žmonių, kurie tampa telefoninių sukčių aukomis. Klausydamiesi nukentėjusių pensininkų aimanų, pareigūnai negali atsistebėti lengvabūdišku senolių patiklumu. Iš metų į metus policija, bankų ir socialiniai darbuotojai, kunigai nuolat ragina nepasitikėti sukčiautojais, bet tų pasergėjimų nepaisoma. Piktnaudžiavimas patiklumu plinta sąlygojamas įvairių socialinių veiksnių – postsovietinės visuomenės sindromų, gyvenimo sąlygų, kai vyresnio amžiaus žmonės ne visada nori prisipažinti, jog yra nuskriausti arba skriaudžiami.

Rūpesčio reikia ir jaunystei

Tačiau būtina rūpintis ne tik oria senatve. Nemažiau svarbu siekti, kad ori būtų ir jaunystė. Juk mūsų jaunimo nedarbas – vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. Ir neretai jauniesiems gyventi mūsų krašte yra žymiai sunkiau negu daugeliui senjorų, gaunančių, kad ir neadekvačią normaliems poreikiams, bet stabilią valstybės paramą.

Gyvename ne pačiais lengviausiais laikais, tačiau reikia pasistengti atrasti sau naujų veiklų, kuo daugiau bendrauti su bendraminčiais ir viltis, kad gal dar mums gyviems esant bus geriau. Jau ir šiandien galime kai ką turėti geriau. Bent minimaliai darbą kompiuteriu įvaldę pensininkai bendraminčių ieško ir internete. Tam puikiai tinka socialiniai tinklai, kur žmonės buriasi pagal interesus, pomėgius ar net amžių. Lietuvos darbo birža prieš keletą metų įkūrė „Senjorų banką“, kuris kaupia ir pateikia informaciją apie norinčius dirbti pensinio amžiaus asmenis. Tai svari pagalba vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nori kuo ilgiau išlikti aktyvūs darbo rinkoje ir būti naudingi visuomenei. Tiesiogiai užpildę anketą internete, dalyviai registruojasi „Senjorų banke“, gali dalyvauti mokymo programose, gauti specialistų konsultacijų ir kitą reikalingą informaciją. Ir nors Lietuva pagal mokymosi visą gyvenimą lygį nuo ES vidurkio vis dar atsilieka daugiau nei dvigubai, mokytis drauge tampa senjorų mėgstamu laiko praleidimu.

Lietuvos darbo birža, pervadinta į Užimtumo tarnybą (UT), pakeitė vidutinio amžiaus asmenis įžeisti galintį „Senjorų banko“ pavadinimą. Po Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pastabos, administracija duomenų bazę pervadino į  „Vyresnių asmenų banką“. Į Tarnybą kreipėsi ankstesne formuluote susirūpinusi moteris. Jos nuomone, toks pavadinimas menkino galimybę įsidarbinti ir žemino „pakankamai jaunų ir galinčių bei norinčių dirbti žmonių orumą“.

UT „Vyresnių asmenų banką“ dabar pristato kaip duomenų bazę, kurioje kaupiama informacija apie darbo ieškančius vyresnio (daugiau nei 50 m.) ir pensinio amžiaus bedarbius. Kaip atskira kategorija ji išskirta siekiant jiems sudaryti galimybes susirasti pageidaujamo pobūdžio darbą, o darbdaviams operatyviai gauti informaciją apie darbinės veiklos ieškančius pensininkus.

Sparčiai senstantis pasaulis turi nebijoti naujojo savo veido, vėl atrasti didžiausios dalies savo gyventojų gebėjimus, grąžinti jiems orumą ir nepraleisti pro akis to fakto, kad senieji stereotipiniai šeimos ir visuomenės modeliai pasikeitę ir tenka ieškoti naujų kelių atsakyti į vieną didžiausių XXI a. iššūkių – pasaulinį senėjimą arba amžėjimą.

Skaičiuojama, kad iki 2050-ųjų pirmą kartą istorijoje vyresnio amžiaus žmonių (tų kurių amžius viršija 60 metų) pasaulyje bus daugiau nei vaikų. Tai labai rimtas pokytis, keičiantis ne tik pasaulio veidą, bet tam tikra prasme ir visą jo sanklodą. Daugelis vakariečių mano, kad ši problema labiausiai palies būtent Vakarų visuomenes, šalis, kurių industrializacijos lygis labai aukštas. Bet realiai ši problema taps tikra rykšte Azijai, Pietų Amerikai ar  netgi Afrikai.

Žinoma, vyresnio amžiaus visuomenės nariai nenori būti vien išlaikytiniai, jie taip pat gali kurti pridėtinę vertę. Ir nors kai kuriose visuomenėse jie vis dar užima išskirtinę vietą, yra ypač gerbiami ir jų nuomonės paisoma, tačiau tokių visuomenių labai sparčiai mažėja, ryšiai tarp kartų silpsta, o įsitikinimas, kad gausi tradicinė šeima – orios senatvės garantas – taip pat nebepasiteisina. Kasmet Europoje labai didėja migracija.

Kai vidurinioji karta išvyksta į miestus ar kitas šalis, ar net žemynus ieškoti darbo, vaikai paliekami senelių priežiūrai. Ši problema aktuali ne tik Lietuvai, nes, pavyzdžiui, Moldovoje, ji jau yra įgavusi vos ne epidemijos mastą. Būtina siekti, kad visuomenėse nesusiformuotų neperžengiama praraja tarp kartų ar net savotiška vyriausiųjų segregacija. Europoje išties dedama daug pastangų, kad kartos susitiktų, kad įsiklausytų ir išgirstų vienos kitus. Tam puikiai pasitarnauja mokinių ir vyresnių žmonių bendravimas mokyklose.

Kuo įdomi Izraelio patirtis?

Svarbu skatinti kuo daugiau vyresnių žmonių savanoriauti. Daugelyje Europos šalių pensinio amžiaus sulaukę žmonės vis dar yra itin aktyvūs, nori veiklos ir savanorystė tam – puiki erdvė, kurioje taip pat susitinka skirtingų kartų žmonės. Čia mums rimtu pavyzdžiu galėtų būti Izraelyje sukaupta šios srities patirtis. Kaip ir kitose civilizuotose šalyse, Izraelyje beveik negirdėti menkinantį atspalvį turinčio žodžio „pensininkas”. Užrašuose hebrajų ar kitomis kalbomis minimi „vyresnieji piliečiai” arba „senjorai”. Atrodo, kad jau ir pas mus įsitvirtina tokia mada.

Kas turi pakankamą toje šalyje sukauptą darbo stažą, gali tikėtis vidutiniškai trejeto tūkstančių šekelių per mėnesį pensijos. Atvykėliai gauna iki poros tūkstančių. Nors šekelis yra maždaug trigubai silpnesnis už eurą, o maisto ir kitų prekių kainos nemažesnės negu pas mus, visgi, mūsų akimis žiūrint, izraeliečiams nevertėtų, anot priežodžio, varyti Dievo į medį. Tuo įsitikinome artimiau susipažinę su kai kuriomis senjorų paramos ir globos įstaigomis.

Apie Jeruzalę mums ir plačiai pasaulyje žinoma, kaip apie prieš tris tūkstančius metų žydų karaliaus Dovydo įkurtą miestą – trijų didžiųjų religijų lopšį. Šiandien bet kuris Izraelio gyventojas pasakys, kad Jeruzalėje veikia „Yad Sarah” organizacijos centras. 1970 metais jaunas vienos Jeruzalės vidurinės mokyklos pedagogas iš kaimyno pasiskolino inhaliatorių savo sergančiam vaikui. Supratęs, kad šis ir kiti pagalbiniai įtaisai yra dažnai reikalingi, mokytojas nupirko keletą jų ir pradėjo nuomoti kitiems. Pasveikę žmonės patys atiduodavo mokytojui nebereikalingas lazdas, vaikštynes, inhaliatorius ir net ratukinius krėslus. Gavęs iš tėvo finansinės paramos, mokytojas Uri Lupolianski 1976 metais įkūrė viename kambaryje tilpusią ne pelno siekiančią organizaciją, kuri užsiėmė pagalbinės įrangos negaluojantiems žmonėms nuoma. Organizacija buvo pavadinta „Yad Sarah” jos įkūrėjo motinos Saros, nacistinio Holokausto kankinės, atminimui. Hebrajiškai „yad” reiškia „atmintį” arba „ranką”.

Tiek operatoriai, tiek kiti talkininkai dažniausiai yra jauni žmonės, sąmoningai ir be atlyginimo ateinantys padėti tiems, kam reikia pagalbos dėl amžiaus ar ligų. „Yad Sarah” paslaugas teikia per 6000 savanorių. Tai gili pareigos savo kraštui, tylaus patriotizmo apraiška.

Šiandien „Yad Sarah” yra didžiausia Izraelio savanorių organizacija. Dirba šimtas jos skyrių visoje šalyje ir jų paslaugomis kasmet pasinaudoja per 300 000 žmonių arba kas antra šeima. Dabar iš šios organizacijos galima ne tik pasiskolinti pagalbinės įrangos, bet ir sulaukti visapusiškos paramos namuose.

Organizacija laikosi iš aukų ir dovanų, kurių 80 proc. ateina iš pačių šalies gyventojų. Negaunama jokios vyriausybės paramos. Atvirkščiai: „Yad Sarah” per metus valstybei sutaupo iki 300 mln. dolerių ligoninių ir ilgalaikės slaugos išlaidų.

„Yad Sarah” turi net savo ryšio sistemą. Ribotų judesių žmogui ant riešo užsegamas panašus į laikrodį prietaisas su mygtuku. Jį paspaudus, signalas pasiekia „Yad Sarah” centrą Jeruzalėje (šalis nedidelė), ir operatorius, atsiliepęs per kliento telefono garsiakalbį (ragelio kelti nereikia) išklauso pageidavimų bei atsiunčia pagalbą.

Tiek operatoriai, tiek kiti talkininkai dažniausiai yra jauni žmonės, sąmoningai ir be atlyginimo ateinantys padėti tiems, kam reikia pagalbos dėl amžiaus ar ligų. „Yad Sarah” paslaugas teikia per 6000 savanorių. Tai gili pareigos savo kraštui, tylaus patriotizmo apraiška. Jos pradininkas Uri Lupolianski buvo išrinktas Jeruzalės meru.

Į Haifos miesto Maunt Carmelo regione veikiantį Dienos globos centrą atvykome tuo metu, kai jo žilagalviai lankytojai smagiai mankštinosi kilnodami įvairiaspalves pagalvėles, pripildytas puskilogramiu smėlio. Pasportavę žvalūs senjorai sėdo prie mėgstamų užsiėmimų: kas piešti, kas siuvinėti, o kas šiaip pastumdyti šaškes ar padėlioti spalvotus paveikslėlius, paslaugiems instruktoriams padedant. Į tokį centrą žmonės atkeliauja patys arba atvežami specialiu transportu prieš devynias. Pasportavę, pabendravę, gavę porąkart užkąsti, jie patraukia į namus antrą valandą popiet. Dienos globos centrai veikia ne tik miestuose, bet ir kaimo vietovėse. Tiesa, Izraelyje miesto ir kaimo sąvokos yra gana sąlyginės. Kai kurie Tel Avivo prekybos centrai iškilo ant kibucų, tenykščių žemės ūkio artelių, žemės.

Dienos globos centras Moadon Dorot kibuce netoli Haifos buvo įkurtas Izraelio nacionalinės loterijos lėšomis. Jį lankantys senjorai, be kita ko, gali mėgautis šviežiu pienu, nes kibucas specializuojasi pienininkystės srityje. Ūkis gražiai sutvarkytas, išasfaltuoti dideli ir maži keliai, tai dar pajėgiantys senjorai į savo užsiėmimus važinėja mažais elektromobiliukais.

Dienos globos centruose ne tik mankštinamasi ar žaidžiama. Jeruzalės „Yad Lakashish” („Gyvybės ranka vyresniesiems”) centre matėme kaip žilagalviai meistrai kūrė gražius suvenyrus, kurių paskui galima įsigyti šalimais esančioje parduotuvėje.

Svarbiausia, kaip mums sakė gerontologijos specialistė iš Tel Avivo ponia Ronit Goldiner, sudaryti galimybę senjorams normaliai gyventi savarankiškai arba su savo artimaisiais. Tokiu būdu stengiamasi kiek įmanoma ilgiau atitolinti jų atidavimą į valdiškus globos namus. Tam pritaria ir visuomenė, nes žydų šeimose išlikę labai gilios pagarbos vyresniesiems tradicijos. Jos eina per tūkstantmečius, kaip ir šabatas, kai penktadienį per saulės laidą kiekviena motina uždega šventines šeimos žvakes.

Per atsisveikinimo pietus Goldos Meir, žymiausios Izraelio politikės, mokymo centre kėlėme vyno stiklus už tai, kad seminare įgytos žinios ir patirti įspūdžiai per susitikimus su geriatrijos specialistais bei jų pacientais kuo plačiau pasklistų kraštuose, iš kurių buvome atvykę.

Prognozuojama, kad ir Lietuvoje po 20 metų daugiau nei ketvirtadalį visuomenės sudarys tie, kuriems bus 65 ir daugiau metų. Darbo rinkos dalyvių senėjimas verčia darbdavius atsisakyti „jaunimo kulto“, kai 40 metų žmogus jau laikomas per senu aktyviai dirbti ir bus atsižvelgiama į žmogaus patirtį, sugebėjimus, o ne amžių.