Copilot sugeneruota iliustracija

Irena Arlauskienė, Šilutės literatų sambūrio  „Vėdrynas“ vadovė, www.voruta.lt

Pagaliau šilta, saulėta, apypiečiu danguje šnekučiuojasi nedideli kamuoliniai debesys. Kartais susibėga į vieną keli ir sidabrinė spalva patamsėja. Jeigu ir lytų, tik kur nors nedideliame plotelyje, bet ore vis dėlto jaučiama silpna drėgmė. Ją išduoda apatine puse į išorę atsisukę medžių lapai. Juos dailiomis eilėmis rikiuoja nemenkas pietų vėjas – minkštas ir tirštas, lėkdamas gatve jis maloniai apkabina ir truputėlį stumteli pavėjui. Nuostabu; tikėkimės lietaus, o jo čia, šiame Lietuvos pakraštyje, labiausiai reikia. Pamarys. Kiti įvardina – kurortine zona. Nesvarbu, mums reikia lietaus, labai reikia. Ir aš tikiu: lis.

Pastebėti lietaus ženklus mokiausi labai tolimoje vaikystėje. Pirmasis mokytojas buvo tėvas, vėliau mokykloje sužinojau, kodėl medžiai, nujausdami lietų, atverčia apatinę lapų pusę. Bet tai jau vėliau, o ta pirmoji pamoka ypatingoje klasėje – mūsų kieme tuoj po pusryčių. Į pilką šiaudinį trobos stogą atremta meškerė. Tėvas lygina iš arklio karčių suvytą „valą“, patikrina į platų delną supiltus kabliukus. Mano tėvas – kalvis. Jo delnai platūs ir kieti, joks kabliukas neįkibs. Man liepiama pasiimti maišelį žuviai ir mudu tuoj trauksim prie upės. Eisim per Molio kalvą, pro kapines, per didelę lanką, kurioje aukštesnė už mane pieva pridygusi dagių. Jie gražiai žydi, bet kimba už suknelės ir prisilietus labai skaudžiai duria. Saugiai einu tėvo bryde, bet kad neišklysčiau iš tako, jis liepia man įsikibti į meškerės galą, tik atsargiai, kad nenulaužčiau, ir, neduok dieve, susipainiojus kojoms, kad per ją neperžengčiau. Tada mudu nesugausim nė vienos žuvelės ir vakarienei mama neišvirs žuvienės. Svarbu sugauti nors dvi tris žuveles dėl skonio, o paskui viską užpildys morkos, grietinė ir, žinoma, švieži krapai bei svogūnlaiškiai. Kol mes žvejosim, sesuo prikas rožinių bulvių iš mamuko sklypelio, mūsų kita veislė, dar neužaugę. Valgį nešamės į vidų, nes kieme prieš saulėlydį pilna uodų, tvanku. Viduje vėsu, nes vasarą čia nekūrenama ugnis, nėra ir uodų. O valgio skanumas. Tos žuvies jau tiek ir tėra, bet tos bulvės, tas padažas nenusakomi. Skonėjuosi praėjus daug daugiau nei pusšimčiui metų.

Nelengva perteikti rašytiniu žodžiu praeito laiko nostalgijos, nebegrįžimo ilgesio, nors kai kam gali pasirodyti net juokinga: ilgėtis kažin kokių senovinių laikų, tuo labiau, kad iš pasakojimo nematyti nieko prašmatnaus, tik papilkusi sena troba su šiaudiniu stogu ir kukli vakarienė. O ir tie medžių lapai, skelbiantys lietų… turim juk tiksliausias orų prognozes ne vienai dienai, „pasiguglinai“, ir aišku… Ir ką čia bendro turi lietus ir vakarienė?.. Ogi kad turi. Žuvys, meškeriojant prieš lietų, geriau kimba, po lietaus gali prašyti neprašęs, tik mosteli uodega ir dingsta gelmėje. Ar daug kas dar prisimena senovines šventes ar bent paprastus kaimiškus papročius, kai būdavo spėjami orai ar būsimi įvykiai? Tokiuose susibūrimuose visada būdavo vaišių ir ne tik kaimynams, bet ir toms nematomoms jėgoms, kurios padėdavo paprastiems žmonėms sužinoti daugelį dalykų. Šventės, papročiai, apeigos visada turėdavo ir apeiginių valgių skonį. Turėdavo. Beje. Kas ką dar prisimena iš tų senovinių papročių. Šito paklausus, paprastai maža kas pasigiria. Dėl to, kad tiesiog tada negyveno dar? Ir taip, ir ne. Čia mums prireikia šiek tiek pabūti istorijoje. Susikaupkim.

Praradimų istorijos fragmentai

Apie prarastąją kartą yra girdėję ir skaitę tos kartos autorių kūrinius tikriausiai kiekvienas, mokęsis vidurinėje mokykloje. Prarastąja vadinami Pirmojo pasaulinio karo metais subrendusių ir kovojusių rašytojų karta, kurią karas moraliai traumavo, atėmė gyvenimo tikslą ir idealus. Tik sąlyginai kai kas yra linkę tokiu pat vardu vadinti (Rūta Sinkevičienė knygoje (Pra)Rasta karta) ir žmones, gimusius Antrojo pasaulinio karo metu ar tuoj po jo. Būčiau linkusi manyti, kad šią kartą teisingiau būtų vadinti praradimų karta. Vaikai, plačiąja prasme, gimę karo griuvėsiuose, pateko į labai sudėtingą pasipriešinimo sovietinei okupacijai situaciją: neramios dienos, tuo labiau naktys, tremties į Sibirą grėsmė, privačios nuosavybės praradimas: kolektyvizacija naikino buvusį tradicinį valstiečių gyvenimą, tėvai nebegalėjo materialiai aprūpinti šeimos, garantuoti jos saugumo. Prasidėjo nutylėjimo metas: suaugę saugojosi nekalbėti prie vaikų apie savo požiūrį į visuomeninių pertvarkų vyksmą, nepasakoti nieko nei apie praeitį, nei aiškinti, kas vyksta politiniame gyvenime dabar ( o ir patys gal ne viską suprato). Baisiausia, kad į tai, kas turėjo būti perduota vaikams, visu smarkumu ėmė brautis primestos sovietinio gyvenimo idėjos. Pereinant į paauglystę emocinę įtaką darė rodomų primityvių filmų romantika. Knygose auksinėmis spalvomis piešiamų praėjusių karo meto didvyriški rusų kareivių portretai ir poelgiai, idealizuoti kolūkinio Rusijos kaimo gyvenimo epizodai vaikams, trokštantiems žinių, svajojantiems apie ramų ir sotų gyvenimą, darė didžiulį poveikį. Atsvaros šitam marazmui nebuvo, juk naikinama ir menkinama buvo visa senoji lietuvių, o tuo labiau bažnytinė kultūra. Turėjo išaugti prisitaikėlių, kolaborantų karta. Bet to pasiekti sovietiniams patriotams nepavyko, nes suaugę karo ir pokario vaikai, jau gebėjo regėti, kad ir po truputį prasišviečiančią tiesą, pradėję savarankiškai dirbti ir domėtis tautos istorija, kultūra, šiek tiek pamatyti kitokio pasaulio, baisėjosi ir komunizmo idėjų absurdu, ir vykdoma politika. Ilgas buvo kelias iki kovo 11-osios.

Tautos kultūros ir papročių radinių spalvos kasdieniniame gyvenime

Maždaug nuo 2017 metų susibūrus grupei Šilutės miesto literatų, į jų gyvenimą ėmė grįžti ir senovinės lietuvių liaudies šventės. Tai ne masiniai renginiai, o šeimos šventes atitinkantys pasibuvimai, kartais žaidimai, bet daugiausia iš literatūros ir gyvenimo patirties atgaivinti papročiai. Bene gyviausiai žmonių atmintyje yra išlikę senoviniai orų spėjimai, savotiška liaudies meteorologija. Pasitarus paaiškėjo, kad beveik visi prisimenam Pusiaužiemį, kad tada meška ar barsukas verčiasi ant kito šono. Bet kodėl ir ką reiktų tą dieną pastebėti? Ką sugebėjome atkurti? Labai tiko didelės sodų sodybos erdvi svetainė, didelės kaimo gryčios analogas, židinio ugnis, vėlgi senovinis ugniakuras, ir tradicinė vakarienė su kepta žąsimi ar iš bėdos ir gaidžiu.

Taigi Pusiaužiemis, sausio 25 diena, liturginiame kalendoriuje Krikščionių persekiotojo Sauliaus atsivertimas. Bet grįžkime prie senolių stebėjimų. Jeigu rytas saulėtas, išlindusi iš guolio meška, pamato savo ilgą šešėlį, taria pavasarį esant dar toli ir lenda atgal į urvą. Tą patį daro ir barsukas, apsisuka ir dar ilgam ant kito šono užmiega, bet jei rytas ūkanotas, žvėrys nemato savo šešėlio, pakleivoja kiek po mišką, bet atgal į urvą nebelenda – bus šiltas ankstyvas pavasaris. Beje, jei paskui tą dieną būdavo saulėta, senoliai tikėjo būsiant gražią vasarą ir turtingus metus.

Mums Pusiaužiemio šventė atsiskleidė lyg pasaka. Įdomu, bet nebeatkuriama, neįveiklinama. Visų pirma Kirmių dienos apeigos. Kad ir kaip ieškosi, net sodų sodybos svetainėje nerasi kampučio, kuriame gyventų naminiai žalčiai. Beliko tik įsivaizduoti, kaip jie kadaise būdavo kviečiami paragauti ir pakrikštyti valgių. Nuo stalo iki žemės (tada tikriausiai plūktinės aslos) nuleisti rankšluosčiai, kuriais ant stalo užšliaužia žaltys, pasižiūri, kuris dubenėlis dailiausiai išmargintas, kas jame padėta, paragauja ar palaka pieno ir vėl tuo pačiu keliu grįžta į savo gultą. Vaje, nors ir šventa pagoniška apeiga, bet ne vienam truputį šiurpu nuleisti po stalu kojas. Bet štai, jau pasakoja kitas vakarojimo dalyvis, neįtikėtinai linksmas paprotys, net truputį nuodėmingas. Seniau Pusiaužiemis būdavęs švenčiamas per mėnulio jaunatį, o šis vadinama kumeliuku. Dar smagiau, kad viduržiemy iš tikrųjų gimęs kumeliukas būdavo krikštijamas. Iš čia dar vienas šventės pavadinimas – krikštai. Tai linksma jaunimo šėliojimo pramoga. Merginos, sudėjusios pinigus, nupirkdavę degtinės, suvirindavę ją su medumi (senovinio midaus analogas), o iš aguonų, kanapių grūdinio suspausto su medumi paruošdavę užsikandimui kąsnelius, panašius į kiaušinį, liaudyje vadinamus kamukais. Atjoję į kumeliuko krikštynas vaikinai būdavo pasitinkami su vaišėmis, kurių sudėtis simbolizuoja linksmybę, gerovę ir meilę (A. J. Greimas). Suprantama, kad jaunimo linksmybės tęsdavosi visą naktį, o kartais ir ilgiau. Pasakodami, ką kas sužinojome apie Pusiaužiemio papročius ir apeigas, nepamiršome ir apeiginio gaidžio užkandžių, aišku, čvikino (t.y. kamukų – užkandėlio iš aguonų ir kanapių) neturėjome, užtat smagiai sode papurtėme kelias obelis, kad jos nepamirštų pavasarį keltis iš žiemos miego, būtume pastuksenę ir į avilį – žinią bitutėms, kad jau pusę žiemos išgyvenome. Tik avilių sode neradome.

Startas duotas ir „Vėdryno“ literatai bėgtute nurūko per visų 2025 metų liaudies šventes. Truputį stabtelėjome ties Grabnyčiomis (vasario 2-oji), žemaitiškoje mūsų rajono dalyje vadinama Kreivos vėžės diena. Tėvai sakydavo, kad jau žiema pasiduoda ir rogių pavažos tiesiai neberėžia sniego, tik kreivodamos slysta. Per grabnyčias sakydavo: „Po grabnyčių dieną teška, naktį braška“, o zylė jau pradeda žagres kalti. Girdėjome to paukštelio tokį mielą cyp, cyp. Tik ne ji pasakė, o knygose radome spėjimus apie orus ir derlių. Jei rytas saulėtas, reikia sėti ankstyvuosius linus, jei pragiedrėja tik po pietų – vėlyvuosius, jei nuo stogų nutįsę ilgi varvekliai, gerai derėsią ankstyvieji miežiai. Šiukštu, per Grabnyčias vaikams drausdavo daužyti nuo stogų varveklius, kad linai nesugultų. Tie linai labiausiai rūpėjo moterims ir kraitį kraunančioms merginoms, todėl dažna jų apvyniodavo linais ar lininio audeklo juostele grabnyčios žvakę, tikėdamos, kad linų pluoštas bus ilgesnis ir sodresnis.

Subtilių tikėjimų ir būrimų prasimanydavęs jaunimas su linais, vašku ir ugnimi. Neišbandysime jau jų tikrovėje, liks tik girdėto ar skaityto įspūdis, bet ir tai miela – juk tai mažutis mūsų prosenelių gyvenimo atspindys.

Vargiai rasi lietuvį, kuris neturėtų ko pasakyti, papasakoti apie duoną. Ir pokalbis visada pakyla aukščiau miltų, raugo, krosnies. Ir su Šv. Agotos duona kiekvieno savitas santykis. Suneštinių vaišių duoną palaimino Šilutės katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčios vikaras Audrius Undraitis, neatsisakęs dalyvauti pokalbyje. Pagarba duonai susieta su ugnimi veda į labai tolimus senosios baltų kultūros laikus. Kažkaip gera sieti save su ta praeitimi, su jos dvasia, ypač, jei dar meni duonkepę krosnį, skujine įsikūrenus išžeriamas į priekį žarijas, po to toli už kiemo, sodybos ribų sklindantį kepamos duonos kvapą. Tai, kad dabar dažna moteris kepa naminę duoną net daugiabučių virtuvėse, yra džiugus reiškinys, juk kvapas yra svarbiausias įsiminimo, atminties veiksnys ir tėvų namų prisiminimui.

Ne duonos, o šviežių berželių kvapas būdingas Sekminėms. Pagal seną paprotį tai šventei prireikdavo daug berželių. Jais būdavo puošiami namai, kiemo vartai, prieangių, verandų durų staktos. O kur dar lauko gėlių puokštės. Taip „Vėdryno“ literatai ir papuošė svetingą Verslo mokyklos kiemelį Sekminių popietei. Tik kelios vėdrynietės yra buvusios mokytojos, tačiau mieliausi mūsų bičiuliai yra mokiniai. Jie yra ne tik susibūrimų stebėtojai, bet ir renginių dalyviai. Kartu su mokiniais suvaidinome paremtą autentika pjesę „Kaimynai“, paminėjome M. K. Čiurlionio jubiliejų, jaunieji muzikantai ir skaitovai dalyvauja knygų pristatymuose, ir kt. vakaruose. Džiaugiamės ir jų literatūrine kūryba. Tai mažas žingsnelis nuo temos į šoną ir didelis noras kartu su vaikais ir jaunuoliais švęsti tradicines šventes; tačiau mūsų būrelis yra per mažas daryti didesnę įtaką liaudies papročių aktualizavimui. Kaip ir dera bendruomenėms, taip ir mūsų mieste, daug kalėdinių renginių, smagiai patriukšmaujama per Užgavėnes. Subtiliais simboliais paženklinamos Velykų šventės, vaikų žaidimais mažosios velykėlės – atvelykis.

Puošdami kasdienybę liaudies papročiais, nepajutome, kaip prabėgo net pusė metų sausio 24 -oji ir birželio 24 -oji – nuo Pusiaužiemio iki Joninių. Ką jau ką, o apie Jonines žino kiekvienas. Tegu ne viską, tegu nors trupučiuką, bet ši šventė, atgimusi kartu su nepriklausomybės grąžinimu, tikrai yra nuotaikinga ir įsimintina. Pagyvenę „Vėdryno“ literatai neskuba kartu su jaunimu ieškoti paparčio žiedo, nebešokinėja per laužą, nebedūksta iki ryto šokių aikštelėse, bet randa ir ramesnių nė kiek ne menkesnių pramogų. Pavyzdžiui, ryto maudynės rasoje ar specialiai tam paruoštame Joninių vandenyje. Senolių jaunystės laikais Mažosios Lietuvos merginos Joninių rytą prausdavosi Šyšos vandenyje saulei tekant. Mūsų upės vanduo tada buvo toks švarus, kad galėjai pusryčiams semti. Mūsų Joninių vanduo – iš vakaro pripiltas didelis kubilas ir pribertas įvairiausių gėlių žiedlapių, sode augančių kvapniųjų prieskonių ir arbatžolių lapelių. Nesišluostome, kaip reikalauja tradicija, leidžiamės nudžiovinamos saulės, kurią pagerbdamos nusilenkiame, padėkodamos ir tikėdamos, kad ji bus nuoširdi vasaros draugė – nei per karšta, nei per vėsi, tokia tiesiog lietuviška. Sutvirtiname žodžius rateliu apie diemedį ar vis dar tebežydintį bijūną. O paskui namų šeimininkė buria savo namų laimę. Iš paryčiais surinktų žolynų surištą puokštę atbula meta ant stogo. Žiūrim linkėdamos, kad puokštė išsiskleistų ant stogo žiedais į viršų. Jei stiebeliais žemyn – nekokie gali būti metai. Bet yra burtų, kad pakreiptume puokštės pranašaujamą lemtį. Užsitęsia Joninių pusryčiai bičiulių būryje – juk kiekvienas turi ką papasakoti apie ypatingąją naktį, kupoliavimą, apie raganų vaikymą ir „vaistus“ nuo jų raganysčių. Skirstydamiesi pažvelgiame į dangų: ak saulelele, neprarask savo gerumo pasisukusi į tamsėjančią metų pusę, būk šilta per šienapjūtę ir javų pjūties metą, Kaip seni žmonės sako: „Iki Jono šienas ir po krūmu džiūsta, o po Jono net ant krūmo kaip šlapias, taip šlapias“ Po Joninių iš tiesų esama lietingų orų permainų.

Bet mums su orais sekėsi: net du kartus šienavome ir tiek pat kartų su visai papročiais pakartojome vieną rugiapjūtės dieną. Tegu tik dieną, bet tikrą. Svarbu turėti plotelį nenuganytos pievos ir lopinėlį rugių. Tiek, kad kiekviena surištume po pėdą, kad sustatytume iš jų gubą, kad liktų pora saujų rugelių jovaro pynei, o paskui vainiko pynimas ir šeimininkės pabaigtuvių vaišės. Tiesa, nepamiršome priėjusios rugių lauką nusilenkti saulei ir jai padėkoti už žiemkentėlių auginimą, brandą ir būsimą duoną. (Apie duonos šventę vasario 5-ąją jau rašiau).

Kai jau nebegyveni agrarinės lietuvių kultūros ritmu, kai ypatingas papročių apeigas sužinai tik iš knygų ar pasakojimų, nėra lengva visko prisiminti. Po vasaros atostogų „Vėdryno“ literatai vėl grįžta prie knyginių, kūrybinių darbų, susižino apie svarbius Lietuvai jubiliejus (artėja A. Žmuidzinavičiaus 150-asis gimtadienis), tik prabėgom užsiminsiu apie kelias itin įdomias apeigas, kurias išbandėme prasidėjus rugsėjui. Aišku, visų pirma lygiadienis, bet mes jį perkėlėme į Mykolines (IX–29), verdam kopūstienę. Esam ištikimi ne tik lietuvių etninei kultūrai, bet ir Šilutės sav. naumiestiškiams, kurių kopūstienės tradicija yra stipriausia Lietuvoje. Iki Mykolinių privalu nuimti visas daržoves, o ypač gūžinius kopūstus, nes „Šv. Mykolas kerta, o šalnos sugadina“ arba dar tiksliau „Iki Mykolo – kopūstai galvose, po Mykolo puoduose“. Baigiasi rudens darbai, galima susitikti su kaimynais, pasišnekučiuoti, prisiminti buvusias talkas, bendravimą, ragauti naujo derliaus valgius, pasidžiaugti sotumu ir bičiulyste su naminio alaus ąsočiu. Tai irgi Mykolinių, dar kitur vadinamų ir Dagotuvėmis papročiai. Mykolinių metu, tarsi grįžus vasarai, oras būna šiltas, šviesus, su besidraikančiais voratinkliais, tad ir vadinamas bobų vasara (Latvijoje truputį gražiau Atvasara). Per Mykolą būdavę spėjami orai: jei tą dieną pučia pietys, būsianti šilta žiema; jei vakaris, o dar lyja, lauk labai nepastovios žiemos. Panašiai manyta ir apie pavasarį: bus šiltas, jei pūs pietys, ir dar sakydavo: jei per Mykolą giedra, lauk šaltos žiemos. Apie būsimą žiemą spėjama ir per paskutinę rudens šventę – Martyną. Ne tik vėjas ar debesys neša žinią, bet atidžiai žiūrima į keptos žąsies (privalomas apeiginis valgis) krūtinkaulį. Jei kaulas iš pradžių šviesus, skaidrus – žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga šilta, ir atvirkščiai jei prie galo prasišviečia, lauk, kad ir žiemos pabaiga bus šalta. Bet visiems geriausiai žinomas sklandus pasakymas: „Martynas bradu (suprask šlapia, lyja), Kalėdos su ledu“ ir atvirkščiai.

Daug metuose dienų ir viską papasakoti užima nemažai laiko. O gal kyla klausimas: kodėl mes visus metus gana atidžiai sekėme kalendorines lietuvių šventes, mėginome pakartoti vieną kitą spėjimą ar apeigą? Įdomu. Nepaprastai įdomu. Dalindamiesi, ką radome knygose, girdėjome iš senelių, padėjo mums nusikelti į gana tolimus mistinius ir maginius (spėjimai, burtai) praeities laikus, kurių realiame gyvenime jau neturėjome galimybės natūraliai išbandyti. Kalendorinės liaudies šventės į mūsų patirtį įsirašė kaip literatūrinė medžiaga, tačiau vis dėlto paliko didelį įspūdį. Tiesiog jaudinanti rudens apeiga, kai baigus degti laužui, prie kurio kalbasi susirinkusi bendruomenė, kiekvienas žeria į indą žarijų ir neša į savo namų ugniakurą, kad įpūstų ugnį. Taip trumpėjant dienoms simboliškai saulės šviesa perkeliama į namus. Iškilmingai parnešėme saulės žarijas į sodybos šeimininkės židinį. Juk tai visų pirma žmogaus bendrumo su gamta, sakytum, partnerystės pamokos. Bandymai palenkti sau gamtos jėgas, išradingi piktųjų jėgų pergudravimo pavyzdžiai rodo buvusių senolių kūrybingumą, drąsą, tikėjimą. Ar mes tuo įsitikinome? Kai kuo taip, bet buvo ir tokių, kurie neturėjo galios. Pavyzdžiui, jei ūkininko dirvoje yra plotelis, kur išsikeroja usnys, reikia tą plotuką apeiti, dar geriau apjoti ant pagalio, paskui išrauti usnį ir į atsiradusią duobutę tą pačią usnį pasodinti šaknimis į viršų. Pasodinome specialiai tam surastą dagį, manydami, kad šaknim į viršų pasodintas dagis, pasipiktins ir išsives su savim iš daržo visas piktžoles. Neišsivedė, žėlė kaip žėlusios. Gal kad svetimo lauko dagį atnešėme ir piktžolės jo nepažino. Gal?.. Šiaip jau visus būrimus ir spėjimus reikia daryti švariai ir nuoširdžiai. Jeigu sakoma, kad per Šv. Andriejų reikia nuogai įsmukti į kaimyno sodą ir ten nusilaužti vyšnios šaką – toji prižiūrima ne tik pražys per Kūčias, bet ir jaunikį privilios… Va, nuėjo į sodą mergiotė su kailinukais, vyšnaitė pražydo, tik jauniko nė kvapo.

Nenorėčiau sutikti su tais, kurie skaitydami šį pasakojimą, pamanys mus tik vaikiškai žaidus. Nevisai taip, paminėtos lietuvių kalendorinės šventės ir papročiai užpildė mūsų dabarties kalendorių ypatinga senovės kultūros patirtimi ir pajauta, kad nesame atitrūkę nuo tautos visumos, tautos, kurią privalome pažinti ir didžiuotis.

Pasakodama apie „Vėdryno“ literatų visų metų darbą, bandant pakartoti kalendorinių švenčių papročius ir apeigas, vis sakiau mes. O tie mes buvome: Aldona Sapronaitienė, kurios sodyboje daugiausia ir šventėme, tai jos pievoje šienavome, kirtome jos užaugintus rugius, Birutė Morkevičienė – fotografė, žiniasklaidos specialistė; Vida Tarozienė, Zina Kuzminskaitė, Nijolė Ivaščenko, Nijolė Čepienė, Veronika Siutilienė, Aldona Norbutienė, Elena Stankevičienė, Tatjana Petravičienė, Albina Sprindžiūnienė, Janina Markauskienė, Ramūnas Venckus – šienpjovys ir rugių kirtėjas, taip pat grupė mokinių, kanklininkių ansamblis ir kt. „Vėdryno“ sambūrio bičiuliai.