Į susitikimą su prof. dr. Remigijumi Venckumi vos tilpo visi norintys raseiniškiai. Organizatorių nuotr.

 

Aušra Virvičienė, www.voruta.lt

Tarptautinės „Muziejų nakties“ programos kontekste Raseinių krašto istorijos muziejus šiemet pakvietė Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorių dr. Remigijų Venckų pristatyti savo kūrybą, atverti parodos „Už tapybos“ idėjinį lauką ir viešoje paskaitoje pasikalbėti apie abstraktųjį meną. Šis susitikimas su Raseinių publika tapo ne tik parodos atidarymu, bet ir gyvu dialogu, kuriame žiūrovo reakcija, klausimai ir patyrimai įgauna papildomą kūrinio sluoksnį. Raseinių krašto istorijos muziejuje (Muziejaus g. 3, Raseiniai) profesoriaus tapybos parodą galima apžiūrėti iki birželio 30 d. 

Kviečiame skaityti pokalbį su menininku apie parodos koncepciją; aptariamas parodos pavadinimas „Už tapybos“, sąmoningai provokuojantis diskusiją. Skaitytojai sužinos kuo abstrakcija išsiskiria iš visų pažįstamų menų, kaip ji tampa metodu, skatinančiu sustoti, įsižiūrėti ir pereiti nuo greito atpažinimo prie patyrimo. R. Venckus pasakoja apie tarpdalykinę kūrybinę laikyseną, kurioje susitinka skirtingos medijos ir prasmių sluoksniai, o žiūrovas kviečiamas „užeiti už paveikslo“ – į tai, kas egzistuoja už regimo vaizdo ribos.

 

Voruta.lt: Kaip prasidėjo ir kaip vystėsi jūsų bendradarbiavimas su Raseinių krašto istorijos muziejumi – nuo pirmųjų idėjų iki „Muziejų nakties“ renginių ir šių metų susitikimo su publika?

Remigijus Venckus:  Su Raseinių krašto istorijos muziejumi mano bendradarbiavimas susiklostė kiek netikėtai ir netgi keistai. Dar dirbdamas kitame universitete su muziejumi diskutavome apie vieną kūrybinį projektą. Vėliau ne kartą susirašinėjome ir diskutavome apie mano autorinius fotografijos darbus ir galimas ateities parodas. Tačiau planas liko neįgyvendintas dėl COVID-19 pandemijos. Nepaisant to, ryšys su muziejumi nenutrūko. 

Mano patirtis rodo, jog, kreipiantis į šio muziejaus komandą, sprendimai priimami operatyviai, o bendradarbiavimo galimybės atsiveria gana greitai. Jau prieš metus muziejus pakvietė dalyvauti „Muziejų nakties“ renginiuose: jų metu pristatyti savo kūrybą ir skaityti paskaitą apie meną. Šių metų mano susitikimas su Raseinių publika buvo išskirtinis ir, tikiu, ne paskutinis. Mačiau Raseinių gyventojų bei muziejaus lankytojų susidomėjimą, džiugias šypsenas ir gyvą reakciją į mano paskaitą bei tapybos kūrinius.

Voruta.lt: Jūsų paroda vadinasi „Už tapybos“, ji išskirtinai pristatyta tarptautinėje Muziejų naktų programoje, kuri vyksta visoje Lietuvoje ir Europoje. Kodėl toks provokuojantis pavadinimas?

Parodos pavadinimą „Už tapybos“, be abejo, reikia suvokti kaip provokaciją. Vis dėlto nesiekiau tapybos „pateikti netapybiškai“ ar kalbėti apie tapybą apeinant tapybines priemones. Mane labiausiai domina ir vis dar tebedomina tai, ką tapyba (ar apskritai meno kūrinys) sukelia žiūrovui: kokias asociacijas ir estetinius išgyvenimus žadina, kaip estetiniuose išgyvenimuose žmogus atpažįsta save ir kaip tai gali paskatinti permąstyti savo buvimą bei tapatybę dabartyje.

 

Tapyba – tai spalvos ir potėpio menas. Dažnai per formą ir spalvą drobėje perteikiami siužetai, tikrovės nuorodos, įvykių asociacijos. Tačiau abstrakčiojoje tapyboje siužetas tampa nebe akivaizdus, o problemiškas: kyla klausimas, kas slypi „už“ matomo vaizdo, kokius jausmus jis gali atverti ir kaip gali paskatinti permąstyti mūsų tikrovę bei gyvenimo patirtį. Tokia, mano supratimu, ir yra tapybos užduotis; o paroda ir kviečia užeiti už paveikslo, pamatyti tai, kas mus jaudina ir egzistuoja už regimosios tapybos pusės. 

Apskritai manau, jog kūryboje man svarbus tikslas yra šis: kelti papildomus ir nepatogius klausimus žiūrovui. Būtent per šiuos klausimus, mano manymu, galima atrasti naratyvą: naujus pasakojimo, idėjų ir pažinimo vingius, kurie neretai pasirodo esantys neįprasti ir netikėti, bet tuo pačiu praplečiantys mūsų akiračius.

V.: Jūs parodos atidarymo metu skaitėte viešą paskaitą apie abstraktųjį meną. Kodėl toks neįprastas parodos formatas? Kas skatina taip elgtis ir kokia nauda parodos lankytojui?

R. V.: Kalbėti apie save ir tapybą patogu pradėti nuo to, kad parodų atidarymai dažnai tampa ne vien „atidarymais“, o situacijomis, kuriose tapyba veikia kaip proga pokalbiui, o pats pokalbis tampa dar vienu kūrinio sluoksniu. Atidarymui dažnai parengiu pristatymą apie savo menines veiklas ir eksperimentus, todėl žiūrovas nėra paliekamas vienas su paveikslu kaip su „daiktu“, bet yra įvedamas į mąstymo ir patyrimo lauką, artimą tam, ką dažnas apibūdinate kaip akivaizdžiai nepasakytą, bet galintį būti išjaustu.

 

Paskaitos metu nuolat sugrįžtu prie klausimų apie tapybos paviršių, sluoksnius, spalvos ir šviesos santykį. Abstrakcija čia yra suprantama ne kaip „stilius“, o kaip metodas ir įrankis ryšiui su žiūrovu kurti. Šį ryšį sustiprina ir tai, kad kūryboje pabrėžiu tarpdalykinę laikyseną: aš neretai kuriu jungdamas eksperimentinę fotografiją, kompiuterinę grafiką, akrilinę tapybą ir koliažą. Dėl to galima teigti, kad net ir ateinant „pažiūrėti tapybos“ žiūrovas patenka į platesnį medijų, patirčių ir prasmių tinklą, kuriame atsiranda minties tinkliškumas: veikia ne viena žinutė, o keli vienu metu aktyvūs sluoksniai – vizualūs, medžiaginiai, asociatyvūs ir kultūriniai. 

V.: O kodėl iš vis reikia kalbėti apie abstrakciją? Juk abstraktaus meno gausu XX-XXI-ąjame amžiuje?

R.V: Parodos atidaryme kalbėti apie abstraktųjį meną yra prasminga pirmiausia todėl, kad abstrakcija praktiškai patikrina, kaip mes matome, suprantame ir kuriame prasmę. Kai paveikslas nerodo atpažįstamo objekto, nebeįmanoma jo „greitai perskaityti“, tenka sustoti, įsiklausyti į spalvą, ritmą, kompozicinę įtampą ir paviršiaus logiką. Esame priversti pereiti nuo atpažinimo prie patyrimo. Dėl šios priežasties abstraktus menas neretai ir yra siejamas su vidiniu, dvasiniu ar vertybiniu matmeniu. Galiausiai aš jį laikau savita asmenine meditacijos forma. Kas žino, gal per abstrakčiąją kūrybą aš ir pats save geriau pažįstu.

 

V.: Kiek plačiajai kultūrai aktualus abstraktusis menas?

R.V.: Abstraktusis menas svarbus ir platesnei kultūrai, nes jis tapo viena centrinių modernybės krypčių, leidusių menui būti ne vien pasaulio atvaizdavimu, bet ir pačios vaizdinės kalbos tyrimu. Tai nėra „atsitraukimas nuo tikrovės“, čia siūlomas kitas būdas joje atsirasti. Abstrakcija suteikia formą tam, ką sunku pasakyti. Kas akivaizdžiai nepasakyta, juk gali būti labiau išjausta? Abstraktus menas gali artikuliuoti intensyvumą, nuojautą, atminties fragmentus, laiko tėkmę, kūnišką pojūtį ar vidinę įtampą, o mano parodų pristatymuose dažnai pavyksta į pirmą planą iškelti atminties, laiko, individualios patirties ir kūno interpretacijų temas, kurios natūraliai labiau primena būsenas, nei vieną „paveiksliuką“ ir todėl ypač organiškai kuriamos per spalvą, šviesą ir sluoksniavimą. 

 

V.: Ar galime ko nors išmokti iš abstraktaus meno?

R.V.: Abstraktus menas yra svarbus ir todėl, kad jis moko gyventi su neapibrėžtumu. Čia nėra nieko iki galo įvardinta. Visada lieka tarpas, kuriame gimsta žiūrovo dalyvavimas. Tai lyg intelektualus žaidimas kuriame yra ne vienas atsakymas, o klausimas, ne viena prasmė, o prasmės galimybė.

Vieša paskaita parodoje tampa įrankiu, kuris sąmoningai leidžia atrakinti tapybos prasmės duris. Ypač jaunai auditorijai abstraktusis menas treniruoja matymą ir mastymą: gebėjimą būti su tuo, kas dar nesusiformavo į aiškų pasakojimą, ugdoma kantrybė patirti ir suprasti, stebėti ir išsiaiškinti. Gal būt mano paroda ir skatina ir kai kurių jaunų kūrėjų drąsą; o taip pat ir pagarbą kitoniškai raiškai. 

Parodos-paskaitos formatas kuria santykį, kuris neverčia prisitaikyti prie žiūrovo, bet leidžia jausti tikrovės pulsą ir kitaip suprasti save joje.

V.: Dėkoju už atsakymus, puikų pokalbį. Linkiu kūrybines sėkmės ir lauksime daugiau parodų.