Prof. dr. Remigijaus Venckaus kūriniai eksponuojami Mažeikių muziejuje, parodoje „Tapybos paviršius“

Nuo 2026 m. kovo 20 d. Iki gegužės 2 d. Mažeikių muziejuje eksponuojama prof. dr. Remigijaus Venckaus paroda „Tapybos paviršius“, iš parodų ciklo „Laisvė ir atsitiktinumas“. Parodos kuratorius prof. dr. Rimantas Plungė apie menininką teigia: R. Venckaus Lietuvos kultūros lauke yra žinomas, kaip menotyrininkas ir kuratorius, besigilinantis į Lietuvos meno ypatumus. Jo žvilgsnis aprėpia videomeno, fotografijos, tapybos ir grafikos tarpdiscipliniškumo klausimus.

Sukaupta patirtimi R. Venckus dalinasi su savo studentais jau daugiau nei dvidešimt metų. Nuo 2023 m. R. Venckus drąsiai brenda į tapybos kūrybinį lauką. Ilgametėje fotografijos kūryboje galime pastebėti nuosekliai ir vieningai plėtojamą meninę raišką. Tapyboje autorius yra kitoks. Jis eksperimentuoja, ieško naujų raiškos priemonių. R. Venckus yra atviras besikeičiančios kultūrinės, socialinės realybės refleksijoms. Drobėse savitai atsispindi asmeninės gyvenimo patirtys ir transformacijos.

Kviečiame skaityti interviu su parodos menininku apie jo kūrybą.

Voruta: Parodos atidarymo metu minėjote, kad jautėte nuolatinį palaikymą kūryboje dar tuo metu kai buvote studentas. Visada kūryboje deklaravote laisvę. Pasidalinkite mintimis apie tai.

Remigijus Venckus: Universitete man labai pasisekė sutikti tokių dėstytojų, kurie vėliau tapo kolegomis ir iš tikrųjų palaikė mano laisvės jausmą kūryboje. Dėl jų galėjau kurti ne tik „tvarkingus“ akademinius darbus ar rengti parodas, bet ir leistis į drąsesnius, kartais net absurdiškus eksperimentus. Vienas ryškiausių pavyzdžių buvo mūsų paroda-performansas, kurią su draugais pavadinome „Š…“. Pavadinimo neminėsiu, bet puikiai suprantate ką reiškia pirmoji jo raidė. Anuomet net juokavome, kad po tokio pasirodymo mus gali išmesti iš universiteto. Mūsų renginys buvo integruotas tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio programoje. Mūsų ne tik kad neišmetė iš universiteto, bet ir nufilmuotą renginį demonstravo Lietuvos regioninėse televizijose. Vėliau, kai jau mokiausi Dailės akademijos doktorantūroje, manęs vienas profesorius pasiteiravo ar tai ne aš su savo draugais sukūriau renginį apie „Š…“. Greitai supratau, kad nuo tos parodos reputacijos jau nebepabėgsiu. Įdomu, kad net dešimt metų praėjus po bakalauro studijų aš vis tiek sutikau žmones, kurie mano ir mano draugų provokatyvų meną vis dar prisiminė. Vis tik tai nebuvo gėdos ženklas. Tai rodė, kokie mes buvome laimingi, laisvi… Laisvė buvo tikra ir nedeklaruojama.

V.: O ką bendro turi laisvė ir menininko kančia?

R. V.: Manau, kad laisvas menininkas nebūtinai turi būti kenčiantis. Labai senai į mūsų suvokimą įdiegtas suvokimas, kad „tikras“ menininkas turi būti alkanas, kenčiantis, jis privalo gyventi nuolatiniame trūkume. Susidaro įspūdis, jog kančia yra kūrybos garantas. Aš neigiu šį menininko kančios ir alkio romantizavimą. Vis tik gražūs ir geri dalykai dažnai gimsta tada, kai žmogus jaučiasi puikiai — kai turi vidinės erdvės, kai gali sau leisti kurti, kai nėra priverstas gyventi įtampoje ir nepritekliuje.

Jei pasvarstytume apie ekstremalias istorines patirtis, pavyzdžiui, Holokaustą, ir skaitytume išgyvenusių žmonių biografijas, dažnai ten išryškėja viena mintis: išorėje egzistavo siaubingos sąlygos, bet protas ir vaizduotė buvo laisvi ir nė kiek nevaržomi. Vidinė laisvė išlieka net tada, kai susidaro įspūdis, jog nėra jokių sąlygų išlikti.

Šiuo atveju norėčiau paminėti Dalios Grinkevičiūtės memuarinę apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ . Šis kūrinys yra ne tik apie tremtį ir kančią, bet ir laisvą protą. Ar žinojote, kad JAV šis kūrinys įtrauktas į Rytų Europos studijų programas ir yra nagrinėjamas kaip svarbus dokumentas apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus, o Vokietijoje, kalbant apie Baltijos šalių literatūrą, jis aptariamas universitetuose ir traktuojamas kaip lietuvių literatūros kanono dalis. Kai skaičiau Grinkevičiūtės memuarus, neišvengiamai svarsčiau: kiek tekste yra begalinės laisvės? Atrodo, jog laisvė pulsuoja tarp žodžių ir tarp eilučių, net tuomet, kai sunkiasi daug skausmo. Laisvė ten nėra kaip šūkis, ji yra kaip kvėpavimas, kaip vidinė, didelės pagarbos verta laikysena.

Vis tik noriu pabrėžti, kad geri dalykai dažnai gimsta iš laisvės. Ir tik toje laisvėje nutinka tai, kas sustabdo mūsų žvilgsnį, kas priverčia mus suklusti, kas tampa tuo, kuo norisi kvėpuoti, dėl ko norisi eiti į parodas ir apskritai būti su menu. Ir mano tikslas, tiek kalbant su jumis, tiek rodant paveikslus parodoje, yra labai paprastas: pasidalinti savuoju laisvės kvėpavimu. Noriu, kad jūs ją irgi pajustumėte — ir kad ją vertintumėte panašiai, kaip vertinu aš.

V.: Jus pažįstame kaip fotomenininką, tačiau nuo 2023-iųjų pradėjote tapyti ir savo paveikslus demonstruoti Lietuvos ir užsienio parodose. Papasakokite apie tai plačiau. Pasidalinkite mintimis kokia buvo pirminė tapybos strategija ir kaip ji keitėsi.

R. V.: Taip jau nutiko, kad 2023-iųjų metų pavasarį buvau Lenkijoje. Užsukau į didelę dailės prekių parduotuvę. Ten pamačiau, kad kai kurių medžiagų pas mus tiesiog negalima įsigyti. Pavyzdžiui, yra tam tikras akrilas, kurį muziejai naudoja restauracijai — labai brangi medžiaga su itin geru pigmentu, kurią gamina amerikiečiai. Pradėjau domėtis medžiagomis ir neužilgo toje pačioje parduotuvėje įsigijau tapybos priemonių. Į Vilnių grįžau ne šiaip su keliomis tūbelėmis dažų. Automobilis buvo pilnas iki pat stogo: drobės, dažai, molbertas ir kitos priemonės. Namiškiai tik kraipė galvas ir sakė: „Tu išprotėjai“. O aš vėlyvą pavasarį tiesiog atsiraitojau rankoves ir pradėjau tapyti.

Pirmiausiai turėjau aiškų įsivaizdavimą, kurį man sufleravo Abstraktusis ekspresionizmas. Galvojau, kad tapysiu vienodo formato, vienodo dydžio paveikslus. Sukursiu tik vieną seriją, kur vietoje pavadinimų tik numeriai, taip vengsiu aiškiai perskaitomo siužeto. Tapydamas pastebėjau — čia kažkoks skraidantis ožiukas, čia lyg paplūdimys, čia atsiranda kažkokie jausmų fragmentai, nuotaikos ženklai… Palaipsniui mano tapyboje pradėjo gimti pavadinimai. Eksperimentavau derindamas dažus ir piešinį.  Greitai atsirado vidinis pojūtis, kad vienas tonas dera su kitu. Atsirado daugiau drąsos. Ėmiau formuoti neįprastus derinius. Tapyti darosi gera, nes taip beveik niekas netapo kaip aš…

Kai nutapiau kelis darbus, atsisėsdavau ir galvodavau: kas čia vyksta — ar tai gerai, ar blogai, kaip man pačiam su savimi tą dialogą vertinti? Ir tada šmėstelėjo paprasčiausias atsakymas: o kodėl gi ne? Kodėl tai negali būti taip? Iš to klausimo man gimė daugybė dalykų, ir aš dažnai į savo kūrybą pažvelgiu būtent per šį klausimą.

V.: Minite, jog derinate tapymą su piešiniu. Kodėl?

R. V.: Tiesą sakant, aš nesu geras piešėjas. Universitete, kai mokiausi piešti, man vietoj nosies išeidavo bulvė, vietoj pirštų — tarsi dešrelės ant iešmo. Anatomiją galėjau išaiškinti, proporcijas galėjau kito kūrinyje pakomentuoti, tačiau pats realistiškai nupiešti beveik nieko nesugebėjau. Atrodo esu smuikininkas be smuiko.

Ir vis dėlto man tai netrukdė, nes man buvo įdomiau ne „tikras“ vaizdas, o tai, kas slepiasi už jo: kaip išeiti už taisyklės, už normos, ir ką ten galėtume rasti. Pirmiausia, turbūt, rastume nuotaiką. Kažkokį jausmą.

Dabar suprantu, kad „o kodėl taip negalima?“ iš tikrųjų mane lydi visą gyvenimą. Gal būt ne visiems menotyrininkams esu patogus, nes kartais rašau ir kalbu ne taip, kaip „reikia“, ir cituoju ne menotyrininkus, o literatūrą. Manau, kad toks švelnus „chuliganizmas“ kartais yra labai geras dalykas, nors, aišku, jis turi savo kainą… O kai aš pats savęs paklausdavau, kodėl taip elgiuosi, atsakymas būdavo vienas: todėl, kad esu laisvas.

V.: O laisvė ir atidus kūrinio planavimas ar turi kokį nors ryšį?

R. V.: Aš niekada neturiu strategijos, kartais net nenumanau kaip gimsta paveikslas. Iš anksto neturiu eskizo, nežinau, nuo ko pradėti, atsisėdu ir galvoju „tepsiu mėlyną“, bet nežinau — kam ir kur tai nuves. Net jei akimirkai nusižiūriu kokį paveikslą internete ir pastebiu kaip kažkas gražiai nutepė vieną ar kitą vietą, vos tik nusukus akis nieko jau nebeatsimenu. Man vis tiek klojasi drobėje dažas kitaip nei esu matęs kitų menininkų kūriniuose. Tokiu atveju atsiranda labai daug vietos atsitiktinumui. O kai leidžiu atsirasti atsitiktinumui, realybė tampa tokia: sugadinu daug dažų, daug drobių… Tačiau proceso esmė slypi ne „sugadinime“, bet naujoje galimybėje. Kiekviename „sugadinime“ atsiveria naujas kelias, kuriuo gali eiti, ir kuriuo gali pasakoti naują istoriją kaip patirtį, kaip būsenų seką…

 

V.: Neretai jūsų eksperimentinė kūrybą yra labai abstrakti? Kaip tokią tapybą įmanoma suvokti?

R. V.: Kai manęs kas nors klausia, kaip reikia žiūrėti į abstraktų meną arba kaip jį „suprasti“, aš dažnai atsakau labai paprastai: o jūs norėtumėte mokėti vokiškai, prancūziškai ar itališkai? Pašnekovas atsako: norėčiau. Tai ką tuomet darote? Einate mokytis kalbos… Lygiai taip pat yra ir su meno kūryba. Jeigu norite suprasti abstraktųjį meną, apie jį reikia mokytis. Savo parodų atidarymuose dažnai skaitau paskaitą apie meną. Viena mano tokių paskaitų misijų ir yra parodyti, kad apie meną galima kalbėti, kad galima išmokti jį matyti ir suvokti. Aš esu matęs tokių situacijų: pradedi parodoje pasakoti, dėstyti, ir staiga žvelgi į pašnekovą, kuris atėjo su vidiniu pašaipiu „ai, čia trys blynai, aš irgi taip tepliočiau“. Aš sau mintyse pasakau: palauk, dar pamatysim… Paskaitos metu skeptiško žmogaus žvilgsnis kinta. Matau kaip jis iš susitikimo išeina visai kitoks. Jis pradeda galvoti, kad egzistuoja kažkoks dėsningumas, kažkoks tikslas… Jis svarsto apie tai keldamas klausimus, kodėl viskas nutinka taip, o ne kitaip? Kadangi egzistuoja elektronai, hiksobozonas ir visa kita, ko net nematome (jie egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų žinios ar norų) vadinasi, yra ir abstrakčiojoje kūryboje tam tikras dėsningumas. Net jei dailininkas kuria chaosą, jis vis tiek pradeda formuoti konstrukciją. Abstrakčiosios tapybos dėsningumai gal ir gimsta atsitiktinai, bet kartu šioje tapyboje yra ir kažkas tikslinio kaip kalboje, kaip komunikacijoje… Net pačioje didžiausioje abstrakcijoje egzistuoja atsitiktinumas su vidiniu dėsningumo branduoliu.

V.: Kiek suprantu, kurdamas be eskizo demonstruojate laisvę? O ką jūsų laisvės deklaracija turi bendro su karu Ukrainoje?

R. V.: Kai esi laisvas nuo eskizo, vadinasi, esi laisvas nuo siužeto, o kartu galima ir šiek tiek išsilaisvinti ir nuo vieno privalomo „istorijos žinojimo“ kelio. Tik būdamas laisvas gali maitinti kūrybą įvairiais šaltiniais, įvairiomis patirtimis, ir tai nebūtinai turi tilpti į taisyklių rinkinį.

Kai mano tapybos idėja ėmė ryškėti, prasidėjo karas Ukrainoje. Atrodo, kad su savo tapyba aš visiškai netikėtai „įšokau“ į laisvės diskursą. Be to, man labai seniai yra sakęs Kauno Kūrybinių industrijų centro „Artkomas“ direktorius Olegas Darčianovas: „Tu vieną dieną pradėsi tapyti.“ Ir štai, tokia diena atėjo. Be abejo ta diena atėjo ir su karu Ukrainoje neišvengiamai ryšį galime pastebėti, juk aš ir pats nemažai Lietuvos žiniasklaidoje apie tai esu rašęs.

 

V.: Kodėl fotografiją tarytum padėjote į nuošalę ir perėjote į tapybą? Ar yra kokios nors ir kitos priežastys, susijusios su dabartine informacijos sklaida, socialinėmis medijomis, o gal ir su dirbtiniu intelektu?

R. V.: Mes gyvename vaizdų infliacijos laikais. Pasižiūrėkite, kiek internetinių vaizdų, kokia jų gausa mus užliejo. Kiek dabar galime matyti generuojamo vaizdo? Deja, labai dažnai jis jau būna nususintas, tarsi nebegyvas. Vis dažniau neaišku kas ką ir kodėl sukūrė… Tai irgi mane stumia tapybos link: grįžti prie rankų darbo, prie medžiagos, prie tikro dažo, klojamo ant tikros drobės.

Atsimenu tarptautinio muziejaus transliuotą diskusiją apie meną ir investavimą. Vienas iš dalyvių labai taikliai pasakė: jeigu dar nepradėjote kurti rankomis — tapyti ar kurti skulptūrą, ar panašiai — tai jau laikas, nes skaitmeninė vaizdų gausa viską  baigia praryti. Beje, iš praktikos žinau ir tai, kad tapyba visada buvo viena iš tų, kuri užėmė gana stabilias pozicijos. Ji yra perkama ir būtina mūsų tikrovės palydovė. Tai irgi skatina tapyti.

Esate girdėję posakį apie rašymą: jeigu gali nerašyti, tai nerašyk. Su tapyba man yra taip pat: negaliu netapyti, nes kitos kalbos savo jausmams ir pasaulio matymui išreikšti aš neturiu. Man duota ši kalba, tikriausiai todėl tapyba man ir nutiko…

 

V.: Dėkoju už pokalbį ir linkime sėkmės kūryboje.