Zigmas Tamakauskas
Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt
Baigiasi advento laikotarpis. Su kiekvienu adventinio vainiko žvakės įžiebimu vis labiau artėta prie didžiosios Šviesos – Kristaus Gimimo šventės.
Įžiebėme paskutiniojo – ketvirtojo advento sekmadienio Ramybę simbolizuojančią žvakę. Liturgijoje ji dar vadinama Angelo žvake, primenanti angelų žinią: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“. Ramybe padvelkė ir sustojęs dienos trumpėjimas. Tačiau greta esančios piktosios jėgos stengiasi tą Ramybę drumsti, keldamos karus, nešdamos nesantaiką ir mirtį. Tai aiškiai matome kaip Maskvos soste sėdintis Piktojo įkvėptasis nesiliauja niokoti Ukrainos žemę, atvirai naikina, nesutikusia jam vergauti, ukrainiečių tautą. Neramu ir Lietuvoje. Kylantys nesantaikos šurmulių debesys užstoja tikrąją adventinio laikotarpio prasmę, ardo mūsų tautos vienybę, jos dvasinį klodą.
Didžiosios parduotuvės pasipuošusios blizgučių ir šviesų skleidžiamomis, dažnai ir akcijinėmis vilionėmis. Sklinda garsūs reklaminiai priminimai ir raginimai: Kalėdos Kalėdos- pirkite pirkite, pirkite, kad galėtumėte padovanoti pirkite – Kalėdos čia… Tačiau tų išankstinių vilionių turinys sudaro tik tuščiavidurę, be jokios gilesnės prasmės piniginę komerciją, įkyriai siūlomų gal ne visada ir reikiamų pirkėjams daiktų pardavimą… Vengiama pasakyti, kad Kalėdos – tai Jėzaus Gimimo šventė, mūsų tautos dvasinės kultūros išraiška. Gal kam, ypač atėjūnams, tai nepatiksią, atrodys per daug nacionalu ar vienpusiškai religinga – sumažės siūlomų prekių pirkimas, subliukš pinigų maišas…
Tačiau vis tiek daugeliui Į mūsų namus ir širdis pasklis tikroji kalėdinio džiaugsmo Šviesa, atidaranti ir gražių prisiminimų skrynią, Kūčių vakaro, jo paslaptingos šventos didybės – širdžių susijungimo bei tarpusavio meilės bei vienybės vakarienę. Ji susijusi ne tik su papuošta eglute, Kalėdų Senelio dovanomis, bet svarbiausia – su atėjusiu į pasaulį Gerumo ženklu – Kūdikėlio Jėzaus gimimu. Prisiminimų laipteliais dažnai nusileidžiame ir į savo vaikystės bei jaunystės žaliuojantį viltimi ir gražiais siekimais papuoštą sodą. Pakilią kalėdinę nuotaiką teikdavo ne tik papuošta eglutė, bet ir dideliu šventumu apsigaubusi paslaptis – Kūčių vakaro gerumo spinduliai. Štai pasirodo danguje Vakarinė žvaigždė. Prisimename skaitinius, kad toji žvaigždė rodžiusi ir piemenėliams bei Rytų Išminčiams kelią į Betliejų pas gimusi kūdikėlį Jėzų. Šiai žvaigždei pasirodžius – į namus susirenkančios ir mirusiųjų artimųjų vėlės… Sėsime prie baltute staltiese padengto susirinkusius vienijančio stalo, sukalbėsime maldą, pagarbiai pabučiuosime ant stalo padėtą kryželį, laušime kalėdaitį dalindamiesi vieni su kitais nuoširdžios kalėdinės meilės skleidžiama ramybe. Padėta ant stalo tuščia lėkštelė su uždegta žvakute žymės ir mirusiųjų – mūsų mielųjų, iškeliavusių į Viešpaties namų buveinę, atmintį. Gal kieno nors stalą papuoš ir mūsų Trispalvė, primenanti mūsų nelengvai atgautą valstybingumą bei žuvusius ar mirusius Lietuvos laisvės kovotojus, legendinius knygnešius, daug prisidėjusius traukiant rusiškojo imperializmo uždėtus ant mūsų tautos kūno nelaisvės pančius.
Po Kūčių prabilę bažnyčių varpai kvies aplankyti gimusį Kūdikėlį – kvies į vadinamąsias Bernelių Mišias. Eidami į bažnyčią šiais metais tikriausiai vėl nematysime įvairiaraščių, panašių į žvaigždžių sūkurius, snaigių šokio. Kaimo išminčiai sakydavo: jei pamatyta pirmoji žvaigždė šviesi – būsią laimingi ir saulėti metai. Jei medžiai būtų gausiai apsnigti – galima tikėtis gero obuolių derliaus. Jei per Kalėdas su ratais, tai per Velykas su rogutėmis… Kūčių naktį ir gyvulėliai žmogaus balsu prakalba. Tik mažai kas girdi jų kalbą. Gal ir gerai, nes išgirdę gyvulių pokalbį – žmonės greitai mirštantys… Vanduo tą naktį 12 valandą šuliniuose tampa saldus arba net vynu pavirstąs… O kokią palaimą teikia papuošta žalioji eglutė ir gerasis šventasis Mikalojus – Kalėdų Senelis.
Augome šeimoje kartu su jaunesniu broliu Jonuku. Kūčių dieną puošdavome tėtės parneštą eglutę. Jos žaislus daugiausiai darydavome patys karpydami ir lankstydami įvairiaspalvius popierių lakštus. Tokius padarytus žaislus, į blizgantį popierių įvyniotus saldainius ir nedidučius obuolius kabindavome ant žaliaskarės šakų. Šerkšną atstodavo padraikyti baltutės vatos gabalėliai. Prie eglės praretintų šakų prisegdavome ir žvakučių žnyplinius laikiklius su mažytėmis žvakelėmis. Žvakutes, simbolizuojančias Jėzaus gimimo šviesą, uždegdavome prieš Kūčių vakaro vakarienę, kurios savo skleidžiama Šviesa šildydavo ir visą Kūčių vakaro mamutės gražiai parengtą balta linine staltiese uždengtą dvylikos valgių stalą, pastatytą ant jo Kryželį, mūsų sukalbėtos maldos žodžius, pasidalintą tarpusavio meile įprasminantį kalėdaitį. Kas likdavo nuo vakarienės būdavo palikta ant stalo nakčiai, kad galėtų pasivaišinti naktį ateisiančios vėlės… Prisimindavome ir tas gražiąsias pasakas, kad Kūčių vidurnaktį, Kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu, gyvuliai tvartuose prakalba žmogaus balsu, kad šuliniuose vanduo akimirksniu virstąs skaniausiu vynu…
Po Kūčių vakarienės kartu su tėvais sniegu užklotomis gatvėmis eidavome į netoliese esančią vadinamą Šaričių (Šv. Gertrūdos) bažnytėlę dalyvauti Bernelių Mišiose. Šioje bažnyčioje su broliu patarnaudavome ir šv. Mišioms. Mūsų patarnautojų būrį sudarė apie dvidešimt jaunesnių ir vyresnių ministrantų. Zakristijoje apsirengdavome iškilmingoms Mišioms skirtomis baltomis, su raudonais apvadais papuoštomis gotišką stilių turėjusiomis „kamžomis“ ir puošniomis „palerinomis“. Gerajam zakristijonui „Antanėliui“ (Antanui Gvazdauskui) tris kartus suskambinus prie „presbiterijos“ sienos pritvirtintu varpu, visas būrys mūsų ministrantų ir kunigų eidavo prie altoriaus. Čia aukojusiam Mišias kunigui reikėjo atsakinėti lotynų kalba išmokta ministrantūra. Mes ir kiti šios bažnyčios lankytojai su meile reiškėme pagarbą čia buvusiems marijonų vienuolijos kunigams: bažnyčios rektoriui kunigui Rimui, garsiam pamokslininkui ir žinomam rekolekcijų vedėjui bei žydų gelbėtojui kunigui Pijui Andziuliui, kunigui Pranui Račiūnui, vėliau tapusiu garsiu disidentu, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėju, Sibiro lagerių kaliniu, vienu iš pogrindinės kunigų seminarijos steigėju ir etnografu.
Kai sovietinė valdžia uždarė šią marijonų patriotinės dvasios pripildytą bažnyčią, eidavome į Katedrą, kur taip pat maloniai nuteikdavo įrengta puošni Prakartėlė, tuometinio vyskupijos valdytojo kanauninko dr. Juozapo Stankevičiaus, pasipuošusiu vyskupiška kepure – mitra, aukojamos iškilmingos šv. Mišios, jo pamokslinis, su patriotine nuostata sveikinamasis žodis. Visi pakiliai balsu traukdavome giesmę „Sveikas, Jėzau gimusis“. O rytmetyje – žiūrėk po eglute laukto ir vėl nepamatyto Kalėdų Senelio dovanėlės, „dūšelių“ visai neparagauti palikti valgiai…
Mokiausi vadinamojoje komjaunimo vardo vidurinėje mokykloje, dabar vėl susigrąžinusioje garbingą „Aušros“ vardą. Ruošiantis vienam Kūčių vakarui, pasigirdo netikėtas beldimasis į duris, paskui – į langus. Kas tai? Tarpduryje stovėjo svirduliuojantis, jau gerokai apgirtęs mokyklos rusų kalbos mokytojas R., pasiųstas tikrinti, ar mokinių namuose nešvenčiamos Kūčios. Tik tas šnipinėjimas jo šeimininkams maža duodavo naudos: mokinių tėvai, kaip ir mokiniai, žinojo to mokytojo silpnybę alkoholiui – pirmuose jo apsilankymo namuose būdavo gerokai „pavaišinamas“ tuo gėrimu, į kitus eidavo jau gerokai įkaušęs, o dar toliau – vos paeinantis… Tokį į namus retai kas įsileisdavo.
Dažnai būdavo per religines šventes, sekmadieniais ar per gegužines pamaldas siunčiami prie bažnyčių atitinkami mokytojai surašinėti į jas atėjusių vaikų pavardes. Prasidėdavo vieno ar kito tokio pažymėto mokinio „auklėjimas“ – sienlaikraštyje pasirodydavo pajuokiančios karikatūros, kaip manėme, ateistiškai nusiteikusio direktoriaus, pokalbiai su tėvais, grasinimai. Panašų „pokalbį“ su buvusiu mūsų mokyklos direktoriumi K. teko patirti ir mano tėvams. Tokiomis brutaliomis priemonėmis sovietinė sistema norėjo atimti ir tą laimingąjį, romantinėmis spalvomis nuspalvintą vaikystės Kūčių vakarą, jį sužaloti, ištrinti. Tačiau tai sukeldavo dar didesnį pasiryžimą artintis prie gimusio Jėzaus Šviesos, išlaikant savo tautines krikščioniškas vertybes, savo šaknis. Tačiau gera buvo patirti, kai Lietuvos atgimimo metu, to paties buvusio direktoriaus artimieji manęs paprašė paaiškinti, kaip savo atžalą reikia parengti Pirmajai Komunijai. Sakė, kad tas direktorius tik iš paviršiaus buvęs raudonas… Gal ir taip, nes baigiant mokyklą, nebuvo kliudyta mūsų klasės auklėtojai – lietuvių kalbos mokytojai Rūkaitei parašyti man gerą charakteristiką, kuri, matyt, kiek padėjo stojant į Vilniaus universitetą.
Įsimintinos ir vėlesnio laiko – antrųjų studijų metų Kūčios Vilniaus universitete. Jas organizavo tuomet penktakursis lituanistas Kazimieras Ambrasas, vėliau tapęs humanitarinių mokslų daktaru, studentų pamėgtu dėstytoju, pogrindinės Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos tekstų slaptu redaguotoju, slapto leidinio „Aušra“ bendradarbiu. Siaučiant okupaciniam vėjui, jis baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo arkivyskupo Julijono Steponavičiaus įšventintu iškiliu kunigu – rašytoju ir vertėju, dvasios vadu, vėliau – Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijos vedėju, gimtojo žodžio puoselėtoju ir skleidėju. Prisimenu jo žodžius, labai reikšmingus ir įspėjančius tuos, kurie dabar „susipasaulietinti“ kosmopolitinio liberalizmo, nori vienokiu ar kitokiu būdu susiaurinti lietuvių kalbos vartojimo erdvę, keisti gražius esamus lietuviškus žodžius vadinamais „tarptautiniais“: Gimtoji kalba – tautos gyvybės pradžių pradžia, jos šaknys, atramų atrama. Jei nori numarinti tautą, – atimk iš jos kalbą. Kalba yra tautos gyvasties laidas, tautos minčių turtai… [ Kun. Kazimiero Ambraso str. „Dėkui tau, didysis Sūduvos sūnau“ – laikr. „XXI amžius“ , 2011.]
Buvo 1956-ųjų metų Kūčios. Kūčių vakarienė buvo parengta viename užmiesčio privačiame name. Į ją pakvietėme ir kitų miesto aukštųjų mokyklų patikimus studentus. Ėmėmės ir tam tikro atsargumo. Už tokį organizuotą „religinį susirinkimą“ galėjo labai nukentėti ne tik šio susirinkimo rengėjai, bet ir jo dalyviai. Pasidalinome penketukais. Tik vienas iš jų žinojo kelią. Laimingai pasiekėme numatytą vietą. Visi susėdome prie balta staltiese užtiesto didžiulio stalo. Konservatorijos teatrinio fakulteto studentas Algis Bubnelis raiškiai paskaitė Švč. Mergelės Marijos litaniją, ištikimas mano studijų bičiulis Adolfas Gurskis, atmintinai mokėjęs daugybę eilėraščių, padeklamavo eilėraštį, skirtą Kalėdų Kristui. Visi, vadovaujami Kazimiero Ambraso, prie gražiai papuoštos eglutės, šviečiant kalėdinei žvakei, garsiai pasimeldėme, lauždami kalėdaitį, prašėme Dievo palaimos ne tik sau, bet ir visai Lietuvai. Paskui vaišinomės mūsų darbščiųjų mergaičių Genutės, Elenos ir Marytės pagamintais Kūčių valgiais, traukėme iš po staltiesės šieno smilgeles, stengėmės įsiklausyti į vakaro slaptingąją rimtį, stengėmės pajusti mūsų dvasinio susitelkimo Esmę. Norėjome nuspėti ir savo ateities kontūrus. Tikėjome didžia Viltimi. Nuo Kūčių stalo ragavome medaus – šviesos ir sveikatos simbolį, spanguolių – apsaugančių nuo priešų kėslų, duonos ir pyrago – stiprybės, gerumo bei ištikimybės simbolį.
Susibūrimą baigėme gimusio Jėzaus pasveikinimo giesme, paskui susikibę rankomis pagiedojome „Lietuva brangi“ ir „Marija, Marija“.
Šis mūsų vakaras tikrai buvo palaimintas Dievo ranka, nes vėliau, prasidėjus tardymams ir represijoms, sovietiniai saugumiečiai apie jį taip ir nesužinojo. Niekas jo neišdavė. Tai liko – neišduoto, palaimingo Kūčių vakaro paslaptis.
Jaunatviškų dienų Kūčių vakaro įvairiagarsiai aidai teskamba ir mūsų šiandieninių dienų buityje, įpareigojant mus išlaikyti savo tautos dvasinę kultūrą ir jos atspindžius. Tegul Kalėdos prasideda ne vilionėmis dvelkiančiose parduotuvėse, o Kristaus gimimu paženklintoje mūsų širdies Prakartėlėje.
Labai tinka mūsų dabarties sūkuringame gyvenime, siaučiant Šiaurės vėjams, simboliniai poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą / Mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, -/ Tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut, /Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį…/ Kalėdų Kristau, laimink mūsų pirmą vagą, / palaimink grūdą, kritusį į juodą žemę, / te Tau, kaip žvaigždės, prakaito lašai mūs dega,/ te iš Tavęs auksinės varpos derlių semia.
