Lietuvos kariuomenės savanoris Jevstafijus Siniakovas, sovietų viešai pakartas Salake

Dalia Savickaitė, Ignalina, www.voruta.lt

Rytinis Lietuvos pakraštys įvairus savo tautiniu margumynu. Dažnos valdžių kaitos, jų įtakos kultūrai čia per ilgus amžius paliko savitą kultūrinį atspalvį. Net dažnutės, žydra namų spalva ir daug kita šioje Lietuvos dalyje – likę rusiško folkloro atspalviai. Šalies pakraščio kovos įvairiais laikais daugelį Rytų Lietuvos pakraštyje gyvenusių kitataučių sutapatino  su Lietuvai lojaliais, už jos laisvę, nepriklausomybę kovojusiais žmonėmis, dažnai jos piliečiais.

Viena iš įdomesnių savo gana uždaru gyvenimo būdu atsikėlėlių grupių yra sentikiai. Iki šiolei dažnam lietuviui jie yra nepažinta realybė, nors Klaipėdos krašto žmonės mielai savo jaunimą vesdindavo su sentikiais: tiek evangelikų, tiek sentikių tikėjimas yra gan tylus, kuklus, gan uždaras ir net spalviškai tamsus savo rūbais. Vienas iš nesulaužiusiųjų priesaikos Lietuvos valstybei yra Lietuvos kariuomenės savanoris Jevstafijus Siniakovas, gyvenęs ir sovietų viešai pakartas Salake. Susipažinkime detaliau, kaip sentikiai atsidūrė Lietuvoje, kaip susiklostė sentikio J. Siniakovo likimas Lietuvoje, kuo įdomus Salako valsčius, kuriame gyveno ir žuvo mūsų herojus.

Sentikių keliai į Lietuvą iš Rusijos

Pirmieji sentikiai LDK apsigyveno apie 1679 m. Degučių metraščio (Zarasų r.) – duomenimis, vienas pirmųjų emigrantų iš Rusijos buvo Trofimas Ivanovas. XVII a. viduryje įvykęs Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimas į dvi grupes: sentikius ir stačiatikius buvo skaudus įvykis Rusijoje. Siekdama palaužti senųjų apeigų atlikėjus – sentikius – Rusijos valdžia ėmėsi žiaurių represijų. Valdant carienei Sofijai jie buvo persekiojami, tremiami ir baudžiami mirtimi, naikinami senieji rankraščiai ir ikonos. Sentikių emigraciją skatino įsitikinimas, kad atėjo pasaulio pabaiga ir negalima gyventi ten, kur viešpatauja Antikristas (stačiatikiai). XVIII a. pradžioje sentikių emigracija į Lietuvą tapo masine. Kartu su sentikiais į LDK atvyko ir daug Rusijos valstiečių, tikėdamiesi čia rasti geresnį gyvenimą. Sentikių įsikūrimą LDK lėmė dvi priežastys: sentikių religinis persekiojimas ir XVIII a. padidėjusi valstiečių priespauda Rusijoje.

Lenkijos ir Lietuvos valstybės tiesiogiai ribojosi su Rusija, todėl ir tapo pagrindiniu bėglių prieglobsčiu. Spėjama, kad bėglių iš Rusijos į LDK skaičius tuomet siekė iki keleto šimtų tūkstančių gyventojų ir net pradėjo stabdyti šalies vystymąsi. Imta stiprinti sienų apsaugą. Valdant Petrui I-ajam buvo atsisakyta žiaurių persekiojimų, bet padidinta mokesčių našta. 1716 m. buvo išleistas įsakas, kuriuo buvo galima rinktis, kaip išpažinti tikėjimą, bet sentikiai turėjo mokėti dvigubai didesnius mokesčius, negalėjo užimti jokių pareigų valstybės tarnyboje. Kaip Petras I-asis „karpė“ didžiules jų barzdas matėme daugybėje filmų. Carienė Jekaterina II-oji įvedė „meduolio ir botago“ politiką: sentikius mėgino pajungti Stačiatikių bažnyčios valdžiai leisdama išsaugoti kai kurias apeigas. Nesutikusiems pasikeisti ir toliau buvo draudžiama statyti cerkves, o veikiančiose neleista turėti varpų.

Sentikiai buvo nauja religinė grupė Lietuvoje, atkreipusi Katalikų bažnyčios dėmesį. 1690 m. sudaryta religinė komisija paskelbė, kad sentikiai „nepriklauso valstybei ir bažnyčiai pavojingiems sektantams“. Jie naudojosi tikybos laisve, kuri buvo įtraukta į III-ąjį Lietuvos Statutą. Šis dokumentas leido sentikiams, gavus suinteresuoto dvarininko sutikimą, kurtis jų žemėse. Atvykėliai padėjo užpildyti ištuštėjusias po maro gyvenvietes, o dėl to, kad jie gyveno uždarą gyvenimo būdą, jų tikėjimas neplito tarp kitų Lietuvos konfesijų ir nebuvo pavojingas. Sentikiai, kaip ir stačiatikiai, pripažįsta tą patį Šv. Raštą ir daugelį bažnyčios tėvų laiko šventaisiais. Juos sieja ikonų, ypač Dievo motinos, garbinimas. Sentikiai ir stačiatikiai nesutaria dėl tradicijų perėmėjos vaidmens: kiekviena jų tvirtina esanti Rusijos stačiatikių bažnyčios, gyvavusios iki XVII a., paveldėtoja. Priversti palikti savo bažnyčią ir tėvynę, sentikiai sugebėjo išlaikyti buvusias dogmas ir apeigas.

Lietuvos sentikių likimas „užėjus“ rusams

Apie 1772 m. Lietuvoje gyveno apie 180 tūkst. sentikių. Svarbiausias atvykėlių užsiėmimas buvo žemdirbystė. XVIII a. pabaigoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikė 17 sentikių parapijų. Žymus sentikių religinis centras 1728 – 1755 m. buvo Ignalinos r. Gudiškių kaime veikęs Gudiškių vienuolynas. Kitas svarbus religinis centras XVIII a. antroje pusėje veikė Zarasų r. Degučių kaime. Po III-ojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo (1795 m.) Lietuvoje gyvenę sentikiai vėl papuolė į Rusijos imperiją. Tuo metu Rusiją valdęs caras Aleksandras I-asis buvo apsišvietęs ir pakantus. Iki šių dienų tai yra vienintelis Rusijos valdovas, aplankęs Lietuvos sentikius. 1825 m. pradėjus valdyti Nikolajui I-ajam sentikių persekiojimas ir diskriminacija vėl sustiprėjo. 1825 – 1855 m. Rusijos valdžia Lietuvos teritorijoje uždarė 13 iš tuomet 33 veikusių sentikių maldos namų. 1840 m. uždaryti sentikių maldos namai Degučiuose virto stačiatikių cerkve. 1863 – 1864 m. sukilimo metu Rusijos valdžia stengėsi sentikius išnaudoti rusinant lietuvius, bet nepaisant jų pastangų, sentikiai netapo rusifikacijos politikos įrankiais.

J. Siniakovo jaunystė

Nepriklausomybės kovų savanoris Jefstafijus Siniakovas gimė 1896 m. spalio 24 d. Girių vienkiemyje, Leliūnų valsčiuje (dabar Utenos r.) sentikių Ksenijos ir Artemijaus Siniakovų šeimoje. Krikštytas Stalioniškių sentikių parapijos cerkvėje. 1916 m. buvo mobilizuotas į caro kariuomenę, tarnavo geležinkelių batalione Vydžių – Drujos ruože. 1919 m., kuomet Lietuvos kariuomenės Ukmergės batalionas vydamas bolševikus iš Lietuvos priartėjo prie Utenos, birželio 1 d. J. Siniakovas, kartu su apylinkės vyrais į jį įsirašė savanoriu. Vėliau batalionas buvo pervadintas 8-uoju pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku. Šio pulko pirmojoje kuopoje jis buvo kulkosvaidininku.

Ukmergės batalionas birželio 10 d. jau kovojo Zarasų krašte. Dvidešimtmetį jau prieš tris metus minėjęs kulkosvaidininkas J. Siniakovas labai drąsiai ir pulkui naudingai atliko savo uždavinius kovose už Auštriakalnį, Vajasiškį, Salaką, Kimbartiškę, Smalvas, Turmantą. Nužygiavo iki Daugavos. Jau 1920 m. rugsėjį Ukmergės bataliono kariai su lenkų grobikais kovėsi Augustave. Šiose kovose tapo jaunesniuoju puskarininkiu, vadovavo skyriui. Tuometiniuose jau 8-ojo pėstininkų pulko dokumentuose Vytautas Indrašius rado ir įrašus apie pasižymėjusius karius. Jų tarpe ir J. Siniakovas. Dokumentuose rašoma, kad „1920 m. rugsėjo 4 d. drąsiai ir narsiai žvalgė poziciją kulkosvaidžiu <….> J. Siniakovas mūšyje vienas iš pirmutinių ir pavyzdys kitiems kulkosvaidžių numeriams“. Nors kovos ir aprimo, bet savanoris J. Siniakovas pasiliko dalinyje iki 1923 m. birželio 7 d.

Salako valsčiuje

Dažnam lietuvaičiui gali kilti klausimas apie kokias kovas vyksta kalba, nes susipainioja pamiršdamas, kad Lietuva, siekdama valstybingumo, atkūrinėdama administracines valdymo struktūras, kelią į savarankiškumą skynėsi ne kartą. Nuo 1861 m. iki I-ojo Pasaulinio karo (maždaug 1915 m.) Rusijos valdomoms Lietuvos žemėms galiojo  jų įvesta valsčių sistema. Valsčiai savo luominį pobūdį išlaikė. 1915 m. Vokietija, okupavusi Lietuvos teritorijas, sudarė apskritis – kreisus, kurie buvo suskirstyti į valsčius (becirkus). Tai buvo 1918 m. vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos valstybės naujo administracinio suskirstymo su sava vadovybe atkūrimo pagrindas. Darbai vyko sunkiomis sąlygomis. 1918-1919 m. atkurtos valstybės kūrimo darbus komplikavo aktyviai veikianti Vokietijos imperijos karinė administracija ir prasidėjusios kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Tokiomis sąlygomis vyko dažni vietinių valdžių perrinkimai ir administracinių darinių ribų kaita. Didžioji Lietuvos dalis nepatyrė tokio nuolatinio puldinėjimo, todėl jiems sunku suprasti, ką pergyveno šiaurrytinis Lietuvos pakraštys. Net dabar, regis mums toks stabilus Ignalinos ir Zarasų rajonų skirstymas, tuomet atrodė visai kitaip: dabartinių Ignalinos ir net Utenos rajonų dalių teritorija buvo Ežerėnų (Zarasų nuo 1929 m.) apskrities Salako valsčiaus žemės. Jos driekėsi už lenkų užgrobto Dūkšto demarkacinės linijos. Šiandien Ignalinos rajonui priklausanti Švedriškė, Užsienis, Miškiniškės, Tolimėnai, už jų esantys kaimai, Zarasų ir kitų savivaldybių Paluodės, Liudvinavo, Galinių, Žagarinės, Bajorų, Ažvinčių, Vyželių ir kiti kaimai priklausė Salako valsčiui. Salako valsčiaus administracijos kūrimosi istorija nėra detaliai tyrinėta. Žinoma, kad šios pasienio zonos formavimosi pradžia buvo labai supainiota ir nestabili. Bolševikų valdymo įtakos Salako valsčius atsikratė tik apie 1919 m. rugsėjį. Lenkams užgrobus Vilnių valsčiaus pietrytinės teritorijos sumažėjo. Žuvo daug krašto šviesuolių. Kovos už kiekvieną žemės pėdą „taikiuoju“ periodu buvo patikėtos Lietuvos pasienio policijai. Tokioje politinėje apsuptyje, gyvybei pavojingoje pasienio policijoje savanoris J. Siniakovas tarnavo po demobilizacijos iš armijos. Armijos duonos ragavę vyrai buvo raštingi, todėl juos kviesdavo į pasienio, miškų tarnybas. Nuo 1936 m. priklausė Salako šaulių būriui.

1941 m. Birželio sukilimas

Garbaus savanorio kovos nusitęsė ir į II-ojo pasaulinio karo metus. Labai gaila, kad iki šių dienų nėra deramai įvertinta 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją skambėjusi Laikinosios vyriausybės “Nepriklausomybės atstatymo deklaracija“, Lietuvoje vykusio ginkluoto Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vadovaujamo sukilimo tikslai. Sukilimas buvo pradėtas pasinaudojus nacių Vokietijos puolimu prieš Sovietų Sąjungą. Paskelbta Deklaracija buvo siekiama atkurti Lietuvos valstybingumą, paaiškinta, kad Lietuva nestojo į Sovietų Sąjungą savo noru. Lietuva visada norėjo išsaugoti, o po to atkurti valstybingumą. Sukilimas buvo reali to išraiška. 2000 m. Deklaracija, už kurią tuomet kovojo, jau LR Seime buvo pripažinta valstybės teisės aktu. Oponuojantieji sprendimui į sukilimo temą suplakė tomis pat dienomis prasidėjusį ir nacių vykdytą holokaustą. Šis opus Lietuvoje klausimas užtildė tinkamai reiškinį vertinusius LR Seimo narius ir nuo oficialaus dokumento pripažinimo buvo tyliai atsitraukta (dviprasmiškai vertinamas Jono Noreikos – generolo Vėtros likimas, sakoma, kad sukilėliai buvo holokausto dalyviai….). Seimo narys V. Sinica teigė, kad reikia deramo istorikų vertinimo, šių dviejų faktų atskyrimo ir garsaus oficialaus patvirtinimo Seime. Pirmoji Deklaracija turėtų būti vienoje gretoje su Nepriklausomybės kovomis, nes ji yra realiai egzistavęs kovų už nepriklausomybę faktas, sukūręs prielaidas partizaninio karo, žygeivių ir kitų pilietiškumą ugdžiusių organizacijų Lietuvoje ir užsienyje, spaudos atsiradimą

II-ojo Pasaulinio karo metais policijoje dirbti jį privertė jau kita vokiečių valdžia. Šimtametė Salako metraštininkė Vida Žilinskienė (stebėtinai šviesios atminties moteris) pamena, kaip tėvelis pasakodavo apie Galinių kaime įsikūrusį ir jau vaikus Naumą, Samsoną, Marfą, Feodosiją ir Agafiją auginanti tylų, kuklų, išmintingą, visų gerbiamą J. Siniakovą. Jis buvo vedęs vietinę valsčiuje gyvenusią merginą Iriną Karpovaitę. Nežinia ar iš tikro, bet V. Žilinskienė pamena, jog jį vadino policijos viršininku.

Savanoris Jefstafijus Siniakovas buvo 1941 m. birželio sukilimo prieš bolševikus Salake dalyvis. Tikėtina, kad šio fakto nepamiršo Lietuvoje pradėję veikti bolševikai ir apie jį pranešė sovietinės kariuomenės grėsmingajam daliniui „Smerč“. Vėl Salako valsčių iš bolševikų atėmusieji vokiečiai ieškojo pažangių žmonių, Lietuvos policininkų ir kt. savo valdžiai įtvirtinti. Ilgai nesiaiškinę jie privertė daugiavaikį J. Siniakovą dirbti jų viešojoje policijoje. Toje tarnyboje jis niekuo neišsiskyrė, bet vokiečiams atsitraukus, kaip įtaria vietiniai gyventojai, piktdžiugiškų kaimynų buvo paskųstas daliniui „Smerč“ už dalyvavimą birželio sukilime, už žydų šaudymą Vokietijos valdymo metu ir vietos gyventojų suiminėjimą. L. Abarius „Partizaninio karo kronikoje“ (2010 m.) publikavo partizano Broniaus Karlos-Žvirblio (g.1915 m.) prisiminimus: „Kai Siniakovą teisė jam buvo mestas labai stiprus kaltinimas, kad būk tai važinėjęs žydais pakinkytomis vežėčiomis. Iš tikrųjų buvo kitaip. Salake gyveno daug žydų, kai užėjo vokiečiai jie kokį mėnesį buvo laisvi, bet varydavo dirbt visokių darbų. Nekokie buvo tie jų darbai, miestely kelią, tiltelius patvarkyt, bet kad „po akimis“ būtų. Gal vokiečių buvo pasakyta policijai, kad duotų jiems darbo, nes žydai sunkaus darbo nedirbo. Gal kai kurie ir suniekint norėjo. Siniakovas davė jiems vežėčias ir pamokino, kad įsikinkytų ir vežiotų ko reikia darbui“. <…> Kad būtų važinėjęs Siniakovas tuo vežimu – tikrai netiesa, nes būtų kalbos nuėję, žmonės pasipiktinę“. Salako metraštininkė V. Žilinskienė savo kraštotyros darbe (saugomas Gražutės RP inf. centre) 1991 m. užrašė Alekso Slavinsko (gyv. Salake, Vilniaus g.) pasakojimą, kad tą karštą vasarą gyventojai į darbus išsivarė visus arklius, vežė šieną ir pan. J. Siniakovas iš ramaus ūkininkavimo Galinių kaime buvo atvarytas dirbti vokiečiams, saugojo žydus. Pastarieji pjovė malkas ir nešė link kepyklos. Kad būtų lengviau ir greičiau J. Siniakovas kažkur gavo vežimą. Į jį žydai prikraudavo malkų ir savimi traukė, vieni stūmė, kiti traukė. Ginklo buvęs savanoris neturėjo.

Vėl po bolševikų padu

Vėl į valdžią atėjus bolševikams šie ir kiti liudijimai „Smerč“ daliniui nieko nereiškė. Pasak ir V. Indrašiaus 1944 m. birželio 20 d. J. Siniakovas buvo suimtas, basas atvarytas į Salaką. Tardydami jį žiauriai kankino. Nuteistojo baudžiamojoje byloje Nr.45442/3, kuri saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve jis kaltinamas tuo, kad iki 1940 m. tarnavo Zarasų apskrities pasienio policijoje, vokiečių okupacijos metais – Salako viešojoje policijoje, 1941 m. priklausė sukilėlių būriui, dalyvavo areštuojant gyventojus, šaudant žydus. Pastaruosius du liudijimus neigė ir liudininkai ir jis pats. Kadangi Sovietų valdžiai reikėjo pademonstruoti nepakantumą „antivalstybiškoms“ apraiškoms, naujos tvarkos didybę, jiems įkalčių pakako. J. Siniakovas buvo nuteistas mirti pakariant. Mirties bausmė buvo vykdoma 1944 m. liepos 27 d.. A. Slavinskas V. Žilinskienei pasakojo, kad palikę jį drebantį rusų karininkai suėjo į vaistinės pastatą (Daugailių g. 2) pasitarti. Miesto centrinėje aikštėje kartuvės jau stovėjo. Į aikštę suvarė vietinius gyventojus ir net vaikus. Bolševikai atvarė mašiną, Iš vaistinės išėję karininkai liepė vairuotojui privaryti ją. Mašina Siniakovą ir nuvežė prie kartuvių, ant krūtinės pakabino lentą su užrašu „Liaudies priešas“. Kaimynė iš Galinių kaimo matė, kad jo rankos surištos, pirštų nagai nuplėšyti. Jam stovinčiam uždėjo ant kaklo kilpą, mašina nuvažiavo… Po kelių dienų virvė nutrūko, korė iš naujo… Baugino salakonus… Dar kiek vėliau buvo nuimtas, kažkur išvežtas ir užkastas….

Savanorio sentikio J. Siniakovo šeimos likimas

Grėsmingojo dalinio baudėjams vien jo mirties neužteko. V. Indrašius, kalbėjęs su savanorio dukra Agafija (Agota) Dūdėniene, vėliau gyvenusia Vilniuje, sužinojo, kad suėmus tėvą jos mama su penkiais vaikais pasislėpė Pratkūnų miške. Šeimyna mito miško turtais, vėliau sulaukė pagalbos iš Galinių kaime gyvenusių kaimynų Teresės Milašienės ir Jono Juodkos. Tik po keleto dienų šeima išėjo į Salaką ieškoti tėvo palaikų, bet sužinojo, kad jis išvežtas nežinia kur palaidoti. Dukra ilgus metus ieškojo jo kapo. Viena versija buvo, kad tėvo J. Siniakovo palaikus nuvežė prie Unglinės ežeriuko ir kad tuometinis eigulys jau a.a. Petras Norkūnas jo kapo vietą buvo aptvėręs… Po tėvo mirties šeimai prasidėjo itin sunkus metas, nes juos vadino bandito vaikais, stebėjosi, kodėl jie nemirė ar jų neišvežė į Sibirą… Galinių kaime sudegino jų namus… norėjo užmušti jos brolius Samsoną ir Naumą… 17-os Samsonas pabėgo ir pasislėpė Krasnojarske, o Naumas nuo sužalojimų  buvo gydomas Vilniuje, ten vos 15-os mirė. Vyresnioji sesuo Feodosija per šią tragediją buvo 18-os, mirė sulaukusi 44-erių… Jauniausioji Marfa nelaimės dienomis skaičiavo 11-a, mirė 1998m. (65 m.). Mamai siaubo dienomis buvo 44-eri, išgyveno iki 56-ių (1900-1956). Agafija džiaugėsi nutekėjusi į gerą šeimą. Vyras buvo kilęs iš Kiemonių kaimo. Abu vėliau gyveno Vilniuje, nuolat lankėsi gimtinėje, sugyveno darniai. Visus artimuosius Agafija palaidojo Vilniaus Liepkalnio rusų kapinėse, bet tėvo ten nėra…

Daug kitų tautybių žmonių rytiniame Lietuvos pakraštyje dalyvavo įvairių laikų kovose už Lietuvos nepriklausomybę, žuvo už ją. Sentikis J. Siniakovas vienas iš tų, kurie nesulaužė priesaikos Lietuvos valstybei, gynė ir saugojo žemes Utenos regione. Kremliaus istorikams svarbu parodyti lietuvių „naciškumą“, bet sentikiai ir kitataučiai, kovoję už Lietuvą, labai gadina jų scenarijų. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, sentikiai atgavo turėtą autonomiją, buvo atkuriami sentikių maldos namai. 2001 m. Lietuvoje gyveno 27 tūkst. sentikių (0,8 proc. visų gyventojų, iš jų apie 8 proc. ne rusų tautybės). Dabar šalyje gyvena apie 45 tūkst. žmonių, išpažįstančių šį tikėjimą. Rytų Lietuvos pusėje daugiausiai jų yra Visagine (apie 3 tūkst.), apie 1 tūkst. – Zarasuose. Sentikių salos „išsimėčiusios“ ir Ignalinos bei Anykščių rajonuose. Seniausia (1715 m.) veikianti Šv. Dievo motinos dangun ėmimo cerkvė yra Anykščių r. Paežerių kaime, gausi bendruomenė būrėsi Ignalinos r. Lukošiškės kaime, Dūkšte, Zarasuose, Utenos r. Stalnioniškio, Švenčionių r. Jurgeliškės kaimuose. Rytiniame pakraštyje jų kol kas daugiausia: parapijų skaičiumi šalies pakraštį lenkia tik Vilnius ir Klaipėda. Apsigyvenę glaudžiomis bendruomenėmis, jie ir toliau yra susiję su Rytų krikščionybės tradicija, o savo papročiais turtina Lietuvos kultūrinę įvairovę, tapo jos paveldo dalimi. Materialioji dalis – cerkvės, menas, knygos – yra saugomos valstybės, o Lietuvos gyventojus sentikiai stebina sugebėjimu išlaikyti savus papročius naujai pasirinktos gyventi tėvynės kultūrinėje apsuptyje gerbiant greta esančiųjų tradicijas. Net švęsdami Lietuvos šventes jie išlaiko savitumą. Gerbdami kitus, gerbia save.

Naudota literatūra:

Salako kraštas. – V.,Versmė, 2012;

L. Abarius Partizaninio karo kronika, 20 psl., 2010;

V. Žilinskienė, rankraštis, 1999;

V. Indrašius Savanoris Jefstafijus Siniakovas; Zarasų kraštas, 2000, rugpjūčio 22.