1 a–d pav. Albumo fragmentai. Žilius, Jonas. Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose. Plymouth, Pa.: Spauda „Vienybės lietuvninkų“, 1902, p. 17, 19, 22.

Dr. Inga Nėnienė, Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresn. bibliografė, www.voruta.lt

Ąžuolyno biblioteka 2025 metais kviečia visuomenę į švietėjiško edukacinio projekto „Etnoąžuolynas: paveldo pažinimo ir kūrybos erdvė“ renginius. Šalia paskaitų apie tautodailę, tradicinio dainavimo mokymų ir kūrybinių amatų dirbtuvių, žmonėms pristatoma Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Senų ir retų spaudinių fondo leidinių paroda „Liaudies meno propagavimas tarpukariu – nuo pažinimo iki interpretavimo“.

Šio centro darbuotoja dr. Asta Venskienė atrinko 30 leidinių, išleistų XX a. pirmoje pusėje. Paroda supažindina su liaudies meno ir tradicinių amatų populiarinimo leidiniais. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime leidinių autorius, turinį ir temas, nagrinėsime, kaip ieškota ir atskleista lietuvių tautinio tapatumo vizualioji tradicija ir jos formų įvairovė, kaip iš etnografinio paveldo semtasi autentiškumo ir įkvėpimo lietuviškų tradicijų gyvybingumui ir siekta jį plėtoti modernių reiškinių kontekste.

Nuo XIX a. pradžios šviesuomenė ypač pradėjo domėtis savo ir kitų tautų kultūromis, stengėsi kaupti jų meninės kūrybos rinkinius ir per spaudą ar parodas su jais supažindinti visuomenę. „Ji pirmoji pastebėjo etninės asimiliacijos nutautėjimo grėsmę ir ėmėsi formuoti tautinę kultūrą – tą etninės kultūros dalį, kuri privalėjo išreikšti etninį identitetą ir vienyti tautą“ (R. Merkienė).^[1] Lietuviškos kultūros savitumų daug matyta kaimo žmonių papročiuose ir buityje. Pradžioje etnografija domėjosi, fiksavo ir rinko etnografinius daiktus pavieniai asmenys – dailininkai, dvasininkai, inteligentai, tarnautojai. Meninių ypatumų turintys rankdarbystės kūriniai imti vadinti tautodaile ir liaudies arba sodžiaus menu. Lietuvių kultūros savitumą ir vertybes siekta pristatyti ne tik vietinėse, žemės ūkio ir dailės parodose Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kai XIX a. pabaigoje Rusijos imperijos žemėlapiuose Lietuvos vardas jau buvo pakeistas Šiaurės vakarų krašto pavadinimu, aktyvūs lietuviai iš Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ir Amerikos susitelkė ir 1900 metais pasaulinėje parodoje Paryžiuje pristatė Lietuvos kultūros savitumą ir tautos gyvybingumą. Apie parodos idėjas, kilnią misiją ir ekspozicijas buvo išleistas reikšmingas leidinys „Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose“^[2] (1 a–d pav.). Pagrindinę ekspozicijos vietą užėmė „Lietuviška grinčia“ su manekenais, aprengtais XIX a. lietuvių valstiečių drabužiais ir vaizduojančiais piršlybų sceną, kituose skyriuose buvo eksponuojami „naminės industrijos“ tautodailės dirbiniai, mezginiai, audiniai, siuvinėjimai, audimo įranga ir kaimo buities, žemdirbystės reikmenys, nuotraukos ir draudžiama lietuviška spauda. Čia svarbu pažymėti, kad parodai apipavidalinti ir lietuviškumui akcentuoti pritaikyta austinė ir megzta raštuotoji tekstilė: juostos, audeklai, pirštinės. Albumas iliustruotas keturiomis ekspozicijos nuotraukomis, kuriose bendrais bruožais atsispindi etnografiniai eksponatai, kartu ir audininkystės įrankiai, dirbiniai ir ornamentika. Albumo paskutiniame sakinyje išreikšta pakili ir tolesniems tautiškumo žadinimo ir stiprinimo darbams įkvepianti mintis: „Žinia apie lietuvišką parodą […] pabudino ne vieną nežinį, uždegė ne vieną užšalėlį, sustiprino dvasią lengvatikių. Su 1900 metu užstojo dėl lietuvystės nauja era, – pasiliovė svajonė, prasidėjo veikmė.“

Vienu svarbiausiu tautybės požymiu imta laikyti kalba ir dvasinė bei materialinė tautos kultūra. Tuo metu būsimasis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona laikraštyje „Viltis“ 1911 m. rašė: „Dabarties lietuvio pamatas yra jo savita kultūra ir ypač jo gimtoji kalba […]“^[3].

XX a. 1–4 deš. Lietuvoje ir užsienyje lietuvių tautodailės, liaudies meno pavyzdžiai aktyviai pristatyti dailės parodose kartu su profesionalia daile. Pavyzdžiui, 1913 m. Lietuvių dailės draugija išleido septintosios metinės lietuvių dailės parodos katalogą su dalyvių ir jų darbų sąrašais ir keliomis iliustracijomis^[4] (2 a–b pav.). Jį pavarčius matyti, kad profesionalią dailę (tuo metu ji vadinta „tyroji“) atstovavo 8 menininkai (66 darbai), taip pat kūrinius eksponavo ir du vaikai (7 ir 14 metų amžiaus). O štai liaudies menas pristatytas net 484 darbais iš įvairių Lietuvos vietovių: Vilniaus ir Kauno gubernijų, Zarasų, Marijampolės, Trakų, Šiaulių, Telšių, Raseinių, Švenčionių, Ukmergės, Naumiesčio ir Panevėžio apskričių bei Palangos, Merkinės ir Tilžės miestų. Dauguma šių eksponatų – tekstilės dirbiniai (virš 300 vnt.). Tarp jų dominuoja juostos ir rankšluosčiai, mažesni kiekiai – prijuosčių, divonų, lovatiesių, pirštinių, staltiesių, po keletą vienetų – kaklaryšių, kaspinų, antklodžių, kojinių, gūnių, servetėlių, skepetų, nuometų. Jų ornamentais papuoštas leidinio viršelis deklaruoja, kad lietuvių dailės versmė pasipildo ir iš senųjų kaimo tradicijų. Nuo 1907 m. buvo surengtos 8 kasmetinės tokio pobūdžio parodos.

Kai 1925 m. Kaune buvo atidarytas pirmasis Lietuvos dailės muziejus – M. K. Čiurlionio galerija – jame įkurtas ir Liaudies kūrybos skyrius, kuris intensyviai kaupė ir tyrinėjo tautodailę bei etnografinį paveldą, taip pat siekė garsinti užsienyje^[5]. Labai reikšmingos buvo lietuvių liaudies meno parodos, vykusios 1925 ir 1931 m. Italijoje ir Skandinavijos šalyse. Šioje knygų ekspozicijoje pristatomi parodų leidiniai iš Milano, Kopenhagos, Malmės, Stokholmo. Didelį įspūdį kėlė turtinga tautodailės ornamentika, jos meninė vertė ypač išraiškingai atsispindi kryžiuose, rinktiniuose ir kaišytiniuose audiniuose^[6] (3 a–b, 4 a–b pav.).

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu daug dėmesio buvo skiriama liaudies menui ir tradiciniams amatams propaguoti. Šviesuomenė raginta kaimuose rinkti pavyzdžius, juos kaupti muziejuose, tyrinėti ir, remiantis autentiška medžiaga, kurti laikmečiui pritaikytą tautinį stilių. Tautinio atgimimo metu kultūros savitumo pirmiausia ieškota liaudiškoje, t. y. kaimo žmonių kūryboje, kuri pulsavo iš kartos į kartą perduodamų tradicijų lauke. Kaip rašo parodos rengėja A. Venskienė: „Liaudies meno elementai buvo aktyviai naudojami konstruojant tautinę tapatybę ir pilietinį požiūrį. Tarpukariu buvo leidžiami įvairaus pobūdžio leidiniai, skirti mokyti tradicinių amatų, jiems populiarinti.“ Išleista keletas leidinių namų statyboms ir apdailai. Juose pateikta pluoštas „Lietuviškojo stiliaus trobesiams puošti motyvų“ brėžinių: prieangių, pakraigių, langų, durų ir baldų, skrynių, spintelių, lovų, rankšluostinių, kryžių, koplytstulpių, koplytėlių puošyba drožiniais^[7] (5 a–b, 6 pav.). Įvadiniame tekste Ignas Šlapelis rašė: „Tautodailės meno pavyzdžius galima palyginti su aukso trupinėliais […] jie gali išsilieti į tautinį stilių ir įgyti kitos, didesnės vertės, nes tautinio stiliaus sukūrimas yra tautos gyvenimo klausimas. Tautodailės pavyzdžiai yra lyg gairės, rodančios kelią, kuriuo turime eiti kūrdami tautinį stilių“^[8].

 

Vienas iš aktyviausių liaudies meno tyrinėtojų ir populiarintojų XX a. 3–5 deš. buvo M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Paulius Galaunė. 1930 m. Kaune pasirodė jo mokslinė studija „Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“^[9] (7 a–c pav.). Čia dėmesio skiriama visoms liaudies meno pasireiškimo sritims: medinei architektūrai (namai, klėtys, bažnyčios, koplyčios, varpinės, kryžiai, koplytėlės, sinagogos), skulptūrai (goreljefinė ir bareljefinė skulptūra, medžio drožiniai), keramikai, geležies dirbiniams, tapybai (paveikslinė, dekoracinė), liaudies medžio raižiniams, margučiams, audiniams (kilimai, juostos, prijuostės, lovatiesės, rankšluosčiai, staltiesės, mezginiai, siuvinėjimai, audimo būdai, raštai, spalvingumas). Knygos apimtis – 343 puslapiai, leidinys iliustruotas nuotraukomis, piešiniais, ornamentų tipizavimo paveikslais. Įdomu, kad įvade P. Galaunė diskutuoja dėl tautodailės ir liaudies meno terminų vartosenos – kodėl jis siūlo vartoti pastarąjį? Apie ornamentikos prasmę jis teigė taip: „Jeigu šiandien kai kurių mūsų liaudies mene vartojamų ornamentinių elementų mistinė bei simbolinė reikšmė yra visiškai užmiršta ir žmogus juos vartoja, galbūt, nesąmoningai, tik tai norėdamas padaryti daiktą gražesnį, tai vis dėlto tuo ornamentu yra palaikomi gyvi gilios praeities su dabartimi ryšiai.“^[10]

Be M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, leidybą, parodas, paskaitas ir mokymus Kaune ėmė organizuoti Žemės ūkio rūmai. Jie buvo įkurti 1926 m., o 1930 m. čia buvo įsteigtas Namų pramonės skyrius. Jam vadovauti pakviestas jaunas ir į liaudies meno sritį entuziastingai besigilinantis dailininkas Antanas Tamošaitis. Šio skyriaus veikla XX a. 4 deš. atvėrė naują tarpsnį plėtojant lietuvių liaudies meno tradicijų darbą. Siekta ne tik išsaugoti tradicinius amatus, bet ir paskatinti jų vystymąsi, kaime sukuriant „sodžiaus pramonę“. Daugiausia dėmesio skirta tekstilei, nes manyta, kad ji išlaikiusi labai senas tradicijas, be to, matytos plačios jos pritaikymo galimybės tiek kaime, tiek mieste. Nuo 1931 iki 1938 m. kursuose buvo apmokyti 4789 amatininkai, tarp jų 1789 audėjos, 2755 mezgėjos ir kt.^[11] Antanas Tamošaitis ir jo žmona Anastazija parengė ir periodinėje spaudoje publikavo daug reikšmingų, išsamiai tautodailę pristatančių leidinių ir straipsnių. XX a. 4 deš. išleistos dvi solidžios leidinių serijos – tai „Sodžiaus menas“ (1931–1939) ir „Sodžiaus pramonė“ (1933–1935). A. Venskienė: „Leidiniuose publikuojami „charakteringiausi lietuviškų audinių raštai“, tradicinės kaimo tekstilės pavyzdžiai ir modernios jų interpretacijos, pateikiamos schemos, audimo aprašymai. Leidėjų manymu, tradicinė lietuviška tekstilė, ypač jos ornamentika, patiria neigiamą svetimą įtaką, ir, siekiant to išvengti, audėjos turėtų remtis tautinį savitumą reprezentuojančiais publikuotais pavyzdžiais. Verslo, ypač smulkaus, atstovai kviesti kurti remiantis „savo liaudies meno dvasia“, norėta, kad daiktai būtų vizualiai atpažįstami kaip lietuviški“ (8 pav.).

A. Tamošaitis ne kartą vyko į etnografines ekspedicijas rinkti ir fiksuoti senų ir savitų rankų darbo pavyzdžių. 1927, 1930, 1931 ir 1938 m. buvo Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos kaimuose. Šie duomenys jau leido daryti platesnius ir gilesnius apibendrinimus, išskirti įvairių liaudies meno sričių savitumus, etnoregioninius būdingumus ir skirtumus. 1931 m. pasirodė pirmieji trys „Sodžiaus meno“ tomai, skirti „rinktiniams“ audiniams, prijuosčių, „žičkų rinkiniams“ ir liaudies meno dirbinių raštams. Pirmojo tomo įžangą parašė Žemės ūkio ministras J. P. Aleksa. Jis pabrėžė namie gamintų dirbinių vertę ir tokio leidinio svarbą lietuviškumui stiprinti: „Didžiausia naminės pramonės sutvarkymo ir išauginimo reikšmė Lietuvoje negali būti ginčijama. […] Sveikindamas pirmąjį „Sodžiaus Meno“ numerį, aš tvirtai tikiu, kad mes čia esame pradžioje naujo, didelio lietuviško darbo […]“. Tad Žemės ūkio rūmai deklaravo tikslą – gaivinti lietuvišką liaudies meną: 1) „iškelti aikštėn lietuvių liaudies meno gaminių pavyzdžius, jų gaminimo būdus, duoti jų raštų ir spalvų vaizdą […], 2) tiekti žinių ir pavyzdžių, kaip liaudies meno ypatybes perkelti vadinamajai taikomajai dailei ir namų pramonei […]“, ir kiti. Toliau leidinyje A. Tamošaitis pateikė tekstą, kuriame aptarė liaudies audinių ornamentiką ir stilistiką, pastebėjo, kad medžiagos „savotiškumas“ vertė liaudies kūrėjus imtis stilizacijos, analizavo audinių raštus, juos grupavo, aptarė priegalvių, rankšluosčių, staltiesių, lovatiesių raštus. Priešingai nei dabar, jis visus pluoštinius (dimų) raštus vadino „rinktiniais“, nes pluoštelių raštą lemia nyčių suvėrimas ir išmynimas, o tuos raštus, kurie dvinyčio audinio dugne kiekvienoje eilutėje išrenkami ir primena siuvinėjimą – „kaišytiniais“. Jis rašė: „Ir taip audinių gijose amžiais pynėsi laki mūsų sesučių audėjėlių vaizduotė, lydima amžinos dainos ir pinanti raštų raštus, liudijančius mūsų tautą turint nepaprastai turtingą sielą. […] Raštų ritmas audiniuose nėra atsitiktinis, bet pagrindinis dėsnis raštų elementus grupuojant. […] Neabejojama, kad kaimo menininkės sąmoningai derina raštą su audinio plotu.“ Pateikė 48 spalvotus ir dvispalvius raštų brėžinius, kuriuose labiausiai paplitęs pluoštinių (diminių) audinių motyvas – „katpėdėlė“^[12] (9 pav.).

Antrame tome nagrinėja baltųjų audinių (priegalvių, paklodžių, nuometų) „žičkų rinkinių“ raštų raidą, pateikia būdingų motyvų variantus nuo paprastesnių iki sudėtingesnių formų. Tai – įvairių dydžių langeliai, „vedžionės“, kryželiai, „kryžiokai“, „erškėčiai“, „nagai“. Gana plačiai aprašė suvalkietiškų prijuosčių ornamentiką ir pateikė spalvotus ir dvispalvius raštų brėžinius bei nuotraukas (48 brėž., 30 nuotr., 60 pieš., prijuosčių raštai imti iš K. Grinienės ir A. Tamošaičio rinkinių, „žičkų rinkinių“ raštai iš M. K. Čiurlionio galerijos rinkinių)^[13]. Trečiasis tomas skirtas skrynių, keramikos, medžio drožinių (prieverpsčių, kultuvių, kočėlų, rankšluostinių, riešutų spaustukų), margučių raštams. Čia bendradarbiavo P. Galaunė, P. Augustinavičius ir A. Tamošaitis, dailininkai K. Šimonis, D. Tarabildaitė, V. Norkus ir V. Mackevičius. Leidinyje pateiktos 88 iliustracijos. Šis darbas atliktas su meile ir besižavint liaudies menu, įžangoje rašyta: „Vieno kurio nors rašto išsirutuliojimas į tokią formą, kaip mes ją matome vėlybesniuose mūsų liaudies dirbiniuose, kartais amžiais truko. Bet kaip jis susikristalizavo į galutinę formą, kokiu grožiu jis dvelkia!“^[14]. Juostų ornamentikai skirtas ketvirtasis tomas pasirodė 1932 m. Pateikta 26 nuotraukos ir 48 juostų ornamento brėžiniai. Raštai imti iš M. K. Čiurlionio galerijos, V. Silvestravičaitės, A. Žmuidzinavičiaus ir A. Tamošaičio rinkinių, piešinius atliko K. Šimonis, V. Z. Stančikaitė ir A. Tamošaitis. Čia į juostų audimo tradicijos prasmę gilinasi Galaunė, o audimo būdus nagrinėja Tamošaitis. „Juostą galime laikyti visų audinių motina“, „tai yra dvasinis visos tautos turtas.“ – rašė A. Tamošaitis. Jis aptarė juostų audimo būdų raidą nuo paprasčiausių, pinamų pirštais, iki sudėtingiausių – audžiamų žakardinėmis staklėmis. Čia jis pažymėjo tradicijos pokytį: po Didžiojo karo (t. y. apie 1918 m.) „mūsų liaudis nustojo juostas audusi. Šį darbą iš dalies paėmė inteligentai; bet čia pasikeitė juostos forma ir medžiaga. Vietoj senoviškų ilgų ir plačių juostų dabar audžiami kaklaryšiai, takeliai, pagalvėlės ir kt., o vietoj lininių, kanapinių, vilnonių, medvilninių ir „vlučkinių“ siūlų dabar vartojamas šilkas, ir ypač blizgąs“.^[15] Ten pat jis pabrėžė, kad „ypač rusų priespaudos laikais juosta buvo tautiškumo emblema“ ir kvietė iš juostų raštų „daryti įvairias kompozicijas (nesiuvant juostą prie juostos, bet imant tik jų raštų motyvus ir jų dvasią – komponavimo būdą) siuvinėjimui, mezgimui, audimui, tinklelio ir kitiems darbas, išstumiant iš mūsų rinkos užsieninius „desinius“ (10 a–b pav.).

Tokio pobūdžio tomai išleisti 1933 m. mezgimo ir nėrimo raštams, 1934 m. – senoviškų rankdarbių raštams, 1939 m. – lietuvių moterų tautiniams drabužiams^[16]. Kita žymi asmenybė, skleidusi tautinių raštų ir drabužių veiklą, XX a. 4–6 deš. buvo etnografė, pedagogė, tarpukariu aktyvi šaulė Mikalina Glemžaitė. 1939 m. ji išleido knygą „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai: 60 paveikslų ir jų paaiškinimai“.^[17] 1935–1941 metais Antanas Tamošaitis su žmona Anastazija leido panašią leidinių seriją „Sodžiaus pramonė“ ir kitus atskirus leidinius (11 a–c pav.). Jie buvo skirti ne tik supažindinti su raštų menu, bet ir atliepė praktinius poreikius, pateikė daugiau raštų schemų ir suvėrimo brėžinių, staklių užtaisymo patarimų^[18].

Žymūs tekstilininkai Tamošaičiai II pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarų Europą, o vėliau apsigyveno Kanadoje. Kingstone įkūrė Dailės ir amatų studiją. Čia jie išleido solidžių, papildytų tiek etnografiniais eksponatais, tiek savos kūrybos dirbiniais, knygų apie juostų, tautinio kostiumo ir margučių raštus (1979, 1982, 1988)^[19] (12 a–b pav.).

Aptartų leidinių paroda „Liaudies meno propagavimas tarpukariu – nuo pažinimo iki interpretavimo“ eksponuojama 2025 m. kovo 3 – lapkričio 30 d. adresu K. Donelaičio g. 8, Kaunas. Šią parodą galėsite aplankyti iš anksto susitarę telefonu +370 37 32 4317. Maloniai kviečiame atvykti! Paroda yra sudėtinė projekto „Etnoąžuolynas: paveldo pažinimo ir kūrybos erdvė“ renginių dalis“. (Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba). Taip pat šiuos leidinius galima užsisakyti skaitymui Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Senų ir retų spaudinių skaitykloje. 

Literatūra

^[1] Merkienė R. Pratarmė. Etninė kultūra ir tautinis atgimimas. Konferencijos medžiaga (Vilnius, 1991 m. gruodžio 11–12 d.). Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1994, p. 7.

^[2] Žilius, Jonas. Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose. Plymouth, Pa.: Spauda „Vienybės lietuvninkų“, 1902. (Išsamiai šios parodos eksponatų istoriją pristatė M. Lebednikaitė. Lebednikaitė M. Lietuviškų prijuosčių rinkinys Europos ir Viduržemio jūros šalių civilizacijų muziejuje Marselyje (MuCEM), Prancūzijoje. Liaudies kultūra, 2013/2 (149).

^[3] Jakubavičienė I. Antanas Smetona: filologas, publicistas, vertėjas ir knygos žmogus. Interaktyvus [žiūrėta 2025-06-19]. <https://www.voruta.lt/antanas-smetona-filologas-publicistas-vertejas-ir-knygos-zmogus/>

^[4] VII metinė lietuvių dailės paroda: katalogas. Vilnius: Lietuvių dailės d-ja, 1913. 32 p.

^[5] http://www.tradicija.lt/tyrinejimai/pirmosios_parodos.htm

^[6] G. Salvatori. L’art rustique et populaire en Lithuanie. Milano: Grandi adizioni artistiche, 1925. Rustic and popular art in Lithuania. Milano: G.E.A., 1925. Litauisk Folkekunst: udstilling udlaant af Čiurlionies Museum i Kaunas, April-Maj 1931. Kjøbenhavn: E. H. Petersen Kgl. Hof–Bogtrykkeri, 1931. Litauens konst. En översikt i bilder med inledande text av P. Galaunė och J. Vienožinskis. Malmö: J. Kroon, 1931. Utställning av Litauisk Folkkonst från Ciurlionies galleri i Kaunas: 14 januari– 16 februari. Stockholm: Nordiska Museet, 1931. L’art Lithuanien. Un recueil d’images avec une introduction par P. Galaunė. Malmö: Ljustrycksanstalt, 1934.

^[7] Lietuvių statybos ir puošybos pavyzdžių albumas. Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1925. Reisonas, Karolis. Žemės ūkio statyba. Kaunas: Žemės ūkio departamento leidinys, 1926. Ruzgas, Vincas. Medžio ir metalo darbai: mokytojams ir mėgėjams vadovėlis. Kaunas: „Spaudos fondo“ leidinys, 1930.

^[8] Šlapelis Ignas. Pastabos. Lietuvių statybos ir puošybos pavyzdžių albumas. Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1925, p. 6.

^[9] Galaunė, Paulius. Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. Kaunas: L.U. Humanitarinių mokslų fakultetas, 1930.

^[10] Galaunė, Paulius. Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. Kaunas: L.U. Humanitarinių mokslų fakultetas, 1930, p. 13.

^[11] Šatavičiūtė-Natalevičienė, Lijana, Antanas Tamošaitis. Gyvenimo ir kūrybos kelias. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 24–27.

^[12] Sodžiaus menas. „Rinktiniai audiniai“. Iliustracinę medžiagą rinko, tvarkė ir spausdinimą prižiūrėjo A. Tamošaitis. Kaunas: Žemės ūkio rūmai. T. 1, 1931.

^[13] Sodžiaus menas. Prijuostės ir „žičkų rinkiniai“. Parašė tekstą, iliustracinę medžiagą rinko, tvarkė ir spausdinimą prižiūrėjo A. Tamošaitis. Kaunas: Žemės ūkio rūmai. T. 2, 1931.

^[14] Sodžiaus menas. Liaudies meno dirbinių raštai. 3–čią „Sodžiaus meno“ kn. tvarkė P. Galaunė, spaudą žiūrėjo A. Tamošaitis. Kaunas: Žemės ūkio rūmai. T. 3, 1931.

^[15] Sodžiaus menas. Juostos. Iliustracinę medžiagą rinko, tvarkė ir spausdinimą prižiūrėjo A. Tamošaitis. Kaunas: Žemės ūkio rūmai. T. 4, 1932, p.20–26.

^[16] Sodžiaus menas. Mezgimo-nėrimo raštai. Iliustracinę medžiagą rinko, tvarkė, perpiešė ir spausdinimą prižiūrėjo A. Tamošaitis. Kaunas: Žemės ūkio rūmai. T. 4, 1933. Sodžiaus menas. Senoviškų rankdarbių raštai. Tekstą parašė, iliustracinę medžiagą rinko, tvarkė, perpiešė ir spausdinimą prižiūrėjo A. Tamošaitis. Kaunas: Žemės ūkio rūmai. T. 6, 1934. Sodžiaus menas. Lietuvių moterų tautiniai drabužiai. Tekstą parašė, iliustracinę medžiagą rinko, tvarkė, perpiešė ir spausdinimą prižiūrėjo A. Tamošaitis. Kaunas: Žemės ūkio rūmai. T. 7–8, 1939.

^[17] Glemžaitė, Michalina. Lietuvių moterų tautiniai drabužiai: 60 paveikslų ir jų paaiškinimai. Kaunas: Moterų šaulių taryba, 1939.

^[18] Tamošaitis, Antanas. Audimas. Kaunas: Žemės ūkio rūmų leidinys, 1933. Tamošaitis, Antanas. Austiniai kilimai. Kaunas: Žemės ūkio rūmų leidinys, 1935. Tamošaitis, Antanas. Staltiesės. Kaunas: Žemės ūkio rūmų leidinys, 1935. Tamošaitienė, Anastazija. Mezgimas. Kaunas: Žemės ūkio rūmų leidinys, 1935. Tamošaitienė, Anastazija. Namie austi drabužiai. (Sodžiaus pramonė). Kaunas: Žemės ūkio rūmų leidinys, 1937. Tamošaitienė, Anastazija. Mūsų rankdarbiai. Kaunas: „Naujosios vaidilutės“ leidinys, 1939. Tamošaitienė, Anastazija. Mergaičių darbeliai. Kaunas: JŪR sąjungos leidinys, 1941.

^[19] Tamošaitienė, Anastazija ir Antanas Tamošaitis. Lithuanian National Costume. Toronto: Lithuanian Folk Art Institute, 1979. Tamošaitis, Antanas. Lithuanian Easter Eggs. Toronto: Lithuanian Folk Art Inst., 1982. Tamošaitienė, Anastazija ir Antanas Tamošaitis. Lithuanian Sashes. Toronto: Lithuanian Folk Art Institute, 1988.