„Mažosios Lietuvos enciklopedijos” 4 tomai© Sigitas Tutlys, © MELC

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

Prieš ketvirtį amžiaus buvo išspausdintas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) pirmasis tomas. Prieš trisdešimt metų Kanadoje išeivis prof. Vilius Pėteraitis su savo vadovautu Mažosios Lietuvos Fondu ėmėsi rūpintis MLE rengimu. Kaip pavyko sukurti tą reikšmingąjį leidinį?

To darbo sėkmę lėmė būrelis žmonių. Jau rašiau apie nesėkmingą MLE rengimo pradžią, mano paskyrimą į faktinio darbo vadovo pareigas 1987 m. pavasarį, kai vėl teko pradėti viską iš naujo. Tuomet bandžiau (ir ne visada sėkmingai) ieškoti naujų darbuotojų gausiems techniniams MLE rengimo darbams.

Po keleto mėnesių vargų ir netikrumo nelyg „iš dangaus nukrito“ Nijolė Dzindziliauskienė, išmaniusi anuometinę kompiuterinę techniką ir netrukus tapusi svarbiausiuoju žmogumi, lėmusiu MLE rengimo sėkmę.

Tenka priminti, kad anuomet skausmingai atsikuriančioje nepriklausomoje Lietuvoje be viso kito vyko esminė techninė/technologinė revoliucija. Atsivėrus sienai į Vakarus iš ten įvairiausiais būdais plūdo buvusioje sovietinėje imperijoje beveik neregėti kompiuteriai ir kita naujoviška technika (neretai abejotinos kokybės ir pan.), radosi bene pirmieji mobilieji telefonai ir kitokie technikos stebuklai. Dar reikėjo mokėti su visu tuo apsieiti. Apsukresnieji komersantai iš Vakarų gabeno padėvėtą techniką, ir Lietuvoje išmokta iš visokių griuvenų sulipdyti gan naujai atrodantį įrenginį. Pardavėjai klausdavo „Ar jums brangų daiktą ar „juodąjį“ (faktinę klastotę ir padirbinį)“.

Anuomet dirbdamas mokslinio tyrimo institute, buvau pripratęs prie mašinraščio. Vienokio ar kitokio būdo ar ūpo mašininkės dešimtmečiais sėdėdavo visose anų laikų įstaigose ir stuksendavo rašomųjų mašinėlių klaviatūras. Visad būdavo aibė visokių nesklandumų – vis stigdavo rašalinių juostelių ar nesudėvėtos juodos kalkės ir t.t. Taip 1996 m. rudenį buvo pradėta rengti ir MLE, kliaujantis leidyklos – Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (MELI) mašininkėmis ir sovietmečio įpročiais.

Pradėjęs vadovauti MLE rengimui, galop nutariau pradėti dirbti naujai – tekstus rinkti kompiuteriais, ten juos saugoti ir t.t. Darbšti ir sąžininga N. Dzindziliauskienė užtikrino viso to sėkmę, tapo svarbiausiu visų darbų centru. Per vėlesnius metus teko patirti visko – technika gesdavo, programos „užlūždavo“, kai kas pradingdavo kompiuterinėse erdvėse. Vis tik toji technika leido darbuotis daug sklandžiau ir greičiau.

Paragintas prof. V. Pėteraičio, įsigijau jam įprastinį fakso aparatą. Namuose (Kaune) sulaukdavau iš jo vis naujų raštų su nurodymais, vėliau jis uoliai taisydavo ir tobulindavo jam nusiųstus MLE straipsnius. Kartais tekdavo prisiminti ir apie kelių valandų skirtumą tarp laiko juostų.

Uoliai darbuojantis N. Dzindziliauskienei, kaip viso MLE ūkio „gaspadinei“, pavyko suvaldyti ligtolinį chaosą – reikėjo apskaityti jau parengtus enciklopedinius straipsnius, sekti dar stingamų temų sąrašus ir t.t. Kompiuterizavus enciklopedijos rengimą, atsirado galimybė galvoti ir apie pirmojo tomo sėkmingą užbaigimą, parengiant kompiuterinį maketą ir jį galop perduodant spaustuvei. Tą buvo įmanoma padaryti su mažesnėmis pajėgomis, nesamdant viso pulko pagalbininkų, kaip kad ankstesniais laikais.

Kažkas į MLE atvedė patyrusį žurnalistą Vytautą Kaltenį, kurio anksčiau nepažinojau. Jį įdarbinome, pavedžiau jam rinkti ir tvarkyti vis gausėjusias leidinio iliustracijas. Tą darbą jis atlikinėjo išties uoliai, tegalėdavau jį pagirti. Vėliau sulaukdavome vis daugiau perspėjimų, sakyta, kad tokio žmogaus reikia vengti kaip ugnies. Pamažėl ryškėjo man nežinomi nesenos praeities momentai. Sovietmečiu V. Kaltenis darbavosi bolševikinio oficiozo „Tiesa“ redakcijoje, prireikus pavaduodavo ir patį sovietinės propagandos grandą G. Zimaną, dar pasižymėdamas ypatingu aršumu. Manyta, kad tais laikais bandydamas iškilti jis turėjo okupaciniam režimui atidirbinėti už pokarines savo tėvo „nuodėmes“. Tais laikais neretai susiklostydavo tokios dvilypės asmenybės kaip V. Kaltenis: talentingas kraštotyrininkas, darbštus žurnalistas, kartu ir sovietinis propagandistas, uolus okupacinio režimo tarnas.

MLE rengime puikiai pasirodęs V. Kaltenis netrukus pareikalavo jam skirti reikšmingesnes pareigas. Sutikau, kad jis taptų vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju leidybai, tam jis buvo nusipelnęs. V. Kaltenis uoliai darbavosi ir toliau. Retsykiais tekdavo susibarti, kartais jam prikišdavau, kad jis bando komanduoti kaip koks KGB generolas. Susitaikius darbas tęsdavosi, kol galop papūtė kiti vėjai ir V. Kaltenis perbėgo į prorusiškų jėgų stovyklą. Dabar tai nestebina – įklimpusieji okupacinio režimo struktūrose likdavo galingųjų jėgų įkaitais, galop privalėdavo vykdyti ankstesnių šeimininkų nurodymus. Kaip sako RF prezidentas V. Putinas „Buvusių mūsiškių nebūna“ (kartą įklimpęs, turės imperijai darbuotis iki pat grabo lentos).

Taip gyventa savo tikrą nepriklausomybę kuriančioje Lietuvoje, besimakaluojančioje posovietinės tikrovės liūne, skandinamoje vis naujų paliktų žabangų.

Posovietinė Lietuva negalėjo pasikeisti akimirksniu – ilgametės okupacijos įspaudai kai kur išlikdavo ilgam. Tekdavo klausytis įvairiausių istorijų, kaip Lietuvoje užsilikę lietuvininkai, norėję kilti karjeros laiptais ar šiaip geriau įsitaisyti, turėdavo atidirbti sovietiniam režimui – tapdami paklusniais bolševikų partijos nariais, įsiveldami į sovietinių struktūrų veiklą ir t.t. Tai vis atsirūgdavo rengiant MLE.

Antai, Lietuvos Atgimimo metais tiesiog stebuklu atrodė pirmieji vieši lietuvininkų suėjimai Klaipėdoje. Ten vėl išgirdau skambant tik vaikystėje girdėtą senovinę šnektą, jau beveik užmirštas giesmes, pamačiau didelį būrį nuostabių žmonių, nelyg nužengusių iš kito pasaulio su sava dorove, bei Mažosios Lietuvos likimu nuoširdžiai besirūpinusių žmonių – beveik visada prieškarinių „smetoniškų“ senukų, nepersmelktų pragaištingą okupacinio režimo įtakų.

Tik po kelių metų pradėjau pastebėti, kad susieinančiųjų lieka vis mažiau – puikieji senukai traukėsi iš gyvenimo. Užtat gausėjo kitokių, vis įžūliau besiskelbiančių tikraisiais Mažosios Lietuvos atstovais, arogantiškai nurodinėjančių seniesiems vietos gyventojams, kokie jie turintys būti. Taip kilo „Rauodoniji Dalia“ iš Žemaitijos ir kiti veikėjai.

Po kurio laiko į Lietuvininkų bendrijos vadovus prasibrovė Rūta Mačiūnienė, apie kurios veiklą sovietinio režimo naudai vėliau teko prisiklausyti visko. Kartą nuvykus MLE reikalais į Klaipėdą tartis su mūsų talkininkais, R. Mačiūnienė, pasivedėjusi mane nuošaliau, pareiškė, kad turiu vadovavimą MLE rengimui perduoti V. Kalteniui, o pats turėsiu užsiimti keliais Kaune gyvenusiais lietuvininkais. Nebuvau koks paklusnus sovietinių struktūrų narys, tad į tą nurodymą tada tiesiog nekreipiau dėmesio. Tik vėliau mano nepaklusnumas skaudžiai atsirūgo. Tuomet tiesiog peršokau per tą menką kagėbistinį pučą – ateityje laukė rimtesnieji nemalonumai.

Gal tik sutapimas, kad 1997 m. pavasarį man pradėjus vadovauti MLE rengimui, tų metų rudenį bandyta mane nužudyti. Tamsų vakarą patykojusi samdinių gauja mane partrenkė ir spardė galvą, kurią spėjau prisidengti ranka. Krisdamas dar įkritau galva į krūmus, tad užpuolikams sunkiai sekėsi vykdyti savo užduotį. Stebuklingai pasirodžius liudininkams, žudikams teko išsibėgioti į laukusius automobilius.

Tiesa, anuomet užsiėmiau ne vien MLE reikalais. Dar tampiau likimą už ūsų, skelbdamas antikorupcinį straipsnių ciklą  „Ko negalima sakyti nepriklausomoje Lietuvoje“. Tą rudenį atsipirkau sugipsuotais kaulais ir būsimomis komplikacijomis bei operacijomis.

Tų laikų gyvenimas buvo daugialypis. Antai, Lietuvos Atgimimo laikais džiaugsmingai keliaudavome į Karaliaučiaus kraštą, besigėrėdami gorbačiovinių laikų atlaidumu. Ir ten nebūta stebuklingų pokyčių.

Man pradėjus daugiau skelbti straipsnių apie Mažąją Lietuvą, vieną rudenį mane pakvietė vykti su Kultūros Fondo (šiam vadovavo prof. Č. Kudaba) delegacija į Ragainę su miesto valdžia tartis dėl memorialo Martynui Mažvydui. Nuvykus į sovietmečiu nusiaubtą senovinį miestą, paaiškėjo, kad Ragainės (pervadintos Neman vardu) vadovas esą netikėtai turėjo išvykti ir sutartas susitikimas su juo neįvyks. Vis tik iš toli atvykusią delegaciją galop priėmė „pradingusio“ miesto galvos pavaduotojas, pareiškęs, kad jis pats negalintis nieko nuspręsti. Žinomiems Lietuvos žmonėms aiškinant apie M. Mažvydą, jo Katekizmą ir Mažąją Lietuvą, okupacinės rusų valdžios atstovas vis labiau nervinosi. Galop jis atrėžė, kad ne kartą vyko į instruktažus į Maskvoje, kur paskaitas skaitę sovietiniai profesoriai niekad nieko nesakę apie kažkokią Mažąją Lietuvą. Taip (ir dar daugelį kitų kartų) priešintasi M. Mažvydo atminimo įamžinimui esą amžinai rusiškoje žemėje.

Važiuojant su uoliosios kraštotyrininkės dr. Irenos Seliukaitės rengtomis ekspedicijomis į Karaliaučiaus kraštą, lankant ten įsikūrusius lietuvius, stengdavausi kuo daugiau apibėgti – fotografuodavau dar tebestovėjusius senuosius statinius ar jų griuvėsius. Ta skuba nebuvo bergždžia – vos po keletos metų jau neberasdavau anksčiau matytų trobesių ir sodybų. Kokioje didesnėje gyvenvietėje ar dvarvietėje galop įsikurdavo ištisi griovimo „fabrikai“ – darbuodavosi dešimtys samdinių, senosios plytos būdavo kraunamos į sunkvežimius ir vežamos į kurortines ir kitas vietoves. Kapitalizmą kuriančioje Rusijoje anuometiniams oligarchams, jų žmonoms ir kitokioms moterims parūpdavo gyventi vakarietiškai – buvusiame vokiškame krašte iš senų vokiškų plytų sumūrytose pretenzingose pilaitėse.

Fotografui Karaliaučiaus krašte buvo nesaldu – vienur sulaikydavo milicija, kitur tiesiog miesto centre koks išvaizdesnis veikėjas primygtinai teiraudavosi, kas man leido fotografuoti senus pastatus. Į kokį kaimą uolūs vietiniai rusai iškviesdavo KGB patrulį – tas aiškindavosi, kas mes tokie, ką veikiame.

Net ir atlaidžiais Gorbačiovo – Jelcino laikais, Karaliaučiaus krašte tebegyvavo daugybė uždarų/slaptų zonų, į kurias tegalima patekti su specialiais leidimais. Pagal sovietinius papročius nebuvo galima pamatyti kokių žemėlapių ar sąrašų – kur esančios tos slaptosios zonos, tad dažniausiai tekdavo rizikuoti. Visai netyčiom atsidūrus tokioje vietoje, sulaikydavo sargybiniai, įžūliai reikalaudavę didžiulių išpirkų. Kiti gan žmoniškai dar paaiškindavo „Turiu tiek ir tiek vaikų, kam man ta jūsų siūloma dovanėlė (koks gėrimo buteliukas)“. Vienoje gyvenvietėje nuskuręs ir nusenęs lietuvių stribas sušaukė visą būrį įsiutusių žmonių, kad tie muštų tuos V. Landsbergio pakalikus, griaunančių sovietinę imperiją.

Taip nelengvai pelnyti šimtai fotokadrų galop tapdavo MLE iliustracijomis.

Pirmaisiais ekspedicijų į Karaliaučiaus kraštą metais dar apsvaigus nuo laisvės ir nepriklausomybės lozungų, tenykščiams lietuviams drąsiai veždavome šūsnis lietuviškos spaudos (nuo vaikiškų knygelių iki katalikiškų leidinių). Netrukus teko pajusti, kad sovietinė kagėbistinė sistema jau atsigauna, buvusį laikiną atlaidumą keičia vis nauji suvaržymai. Antai, gautas perspėjimas, kad pasieniečiai į tą kraštą nebeįleis katalikiškų leidinių, kaip pavojingų Rusijos valstybei ir santvarkai. Vėliau atsigavo „juodieji sąrašai“ – į tą kraštą nebeįleidinėti pernelyg garsiai apie Mažąją Lietuvą šūkavę lietuvių aktyvistai. Buvusios gorbačiovinės pertvarkos fejerverkai blėso, artėjo niūrios tamsos laikai, dar baisesnės Rusijos imperijos atsigavimas.

1998 metais Mažosios Lietuvos Fondas (MLF) Kanadoje man su žmona architekte Marija Purviniene paskyrė Dr. Vydūno premiją už rankraštį „Mažosios Lietuvos kaimai ir sodybos“, kur rašėme apie anksčiau neminėtus to krašto savitumus. Tas darbas buvo įtrauktas į viešą MLF leidinių sąrašą kaip gal XVI leidinys, laimėjęs minėtą premiją. Deja, vėlesniais laikais MLFondą užvaldė prorusiškos jėgos, mūsų knyga taip ir nebuvo išleista.

Gavus paramą iš Lietuvos institucijų, tų metų rudenį porai savaičių abu nuvykome į Kanadą dalyvauti MLF renginiuose. Tos išvykos metu aplankėme kelis didžiosios šalies miestus, viešėjome pas išeivius lietuvininkus. Deja, per ketvirtį amžiaus beveik visi jie baigė savo žemiškąsias keliones, nebeliko veiklių ir principingų Mažosios Lietuvos rėmėjų.

Tuomet viešėjome ir pas prof. V. Pėteraitį, su juo ilgai aptarinėjome MLE rengimo reikalus. Pasidžiaugėme, kad po apgailėtinos pradžios darbai įsibėgėjo, kad suradome nemažai enciklopedijos talkininkų ir MLE straipsnių autorių.

Kaunas, 2025 m. vasara

Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. I dalis

Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. II dalis